Naujausios
Buriuotojas, fotografas ir gamtosaugininkas Olegas Truchanas gimė Šiauliuose 1923 m. rugsėjo 22 d. Mokėsi pavyzdinėje pradžios mokykloje Aušros alėjoje, vėliau Šiaulių berniukų gimnazijoje, kurią baigė 1941 m. Jis kartu su tėvais Eduardu ir Tatjana Truchanais ir seserimi Nina gyveno Padirsių gatvėje Nr. 9. Padirsių gatvė taip vadinosi ir pieš karą, taip vadinasi ir dabar. Jos pavadinimas siejamas su nedideliu Dirsės upeliu ir Padirse (Padirsės slėnis) – taip vadinosi pelkėta loma už miesto, per kurią Talkšos link tekėjo Dirsės upeliukas. Čia atsirado Prūdelis, dirbtinis ežeriukas, tokį pavadinimą, jis gavo maždaug apie 1887 m., kai vietinis fabrikantas Ch. Frenkelis, statydamas odų fabriką, užtvenkė Dirsę.
Nedidelė, negrįsta Padirsių gatvelė leidosi nuo kalnelio žemyn link Šiaulių (dabar Talkšos) ežero. Šiame ežere nuo ankstaus pavasario iki vėlyvo rudens Olegas mėgo plaukioti, irstytis laiveliu. Vėliau jis laisvalaikį leisdavo Rėkyvos ežere, kur vasarą su draugais buriuodavo, o žiemą skriedavo ledrogėmis. Prie Talkšos ir Rėkyvos ežerų prabėgo Olego Truchano vaikystė, gražiausios jaunystės dienos, čia jis pamilo gamtą, pamėgo buriuoti, dalyvavo buriavimo varžybose.
Buriavimas ir vandens sportas Šiauliuose pradėtas vystyti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Apie Šiaulius nedaug vandens telkinių. Tai – Ginkūnų, Šiaulių (dabar Talkšos – J. N.) ir Rėkyvos ežerai. Nuo seno šiuose ežeruose buvo naudojamos irklinės valtys, o tarpukariu – ir buriniai laiveliai. Iškilo reikalas Šiauliuose burti žmones, besidominčius buriavimu. Pradžią suorganizuoti Šiauliuose buriuotojus davė Kauno jachtklubas, kuris tam darbui atsiuntė savo atstovą V. Pocevičių.
1933 m. gegužės mėn., padedant Kauno jachtklubui, Šiauliuose buvo įsteigta jachtklubo sekcija. Ji iš pradžių kultivavo baidarių ir vandens sportą. Šiaulių jachtklubo nariai ir jūrų skautai plaukiojo baidarėmis, buriniais ir kitais laiveliais Šiaulių (dabar Talkšos), Rėkyvos ežeruose, Dubysos, Nemuno upėmis, Kuršių mariomis ir kituose vandens telkiniuose.
Rėkyvos ežeras (dar Rėkyva, Rėkijavas, Rekyva), didžiausias Lietuvoje vandenskyrinis ir vienintelis tokio dydžio aukštapelkinis ežeras, plyti netoli Šiaulių, pietiniame miesto pakraštyje. Rėkyvos ežeras lankomas nuolatinių vėjų, kurie labai tinka burėms gainioti. Kol nebuvo eksploatuojami durpynai, vandens perteklius iš pietvakarinio ežero kranto Šiaušės upeliu (33,1 km) nutekėdavo į Dubysą.
Baigus eksploatuoti Piktmiškio durpyną, buvo iškastas Kulpės kanalas, kuriuo iš ežero šiaurės pakrantės vandens perteklius kanalu per Prūdelį ir Talkšos ežerą praskiedžia Šiaulių miesto nuotekas, patenkančias į Lielupės baseino upelį – Kulpę. Kulpės kanalo pradžioje pastatytas ežero vandens lygiui matuoti hidrotechnikos įrenginys, reguliuojantis ir ežero vandens perteklių.
Senieji Rėkyvos gyventojai apie ežerą ir jo apylinkės Šiaulių „Aušros“ tautotyrinės ekspedicijos dalyviams 1942 m. pasakojo, jog „Nuo Verdulių (šiaurinėje Šiaulių m. dalyje, netoli Rėkyvos ežero – kaimas) iki pačio miesto (Šiaulių) pakraščių – vietomis buvo grynai miškas, – tartum tą akimirką prieš savo akis ošiančius eglynus regėdamas, mums pasakoja piemens laikotarpio atsiminimus Jonas Venčius, 90 m. amž. senelis:
– Dievulėl, kokius laikas pakeitimus įvykdo! Tarp Verdulių ir Šiaulių buvusiuose miškuose staugdavo ir einančius „ant rarotų“, sekdavo vilkai; juos „gąsdindavom“ titnago skiltuvėliais. Nuo Šiaulių link Aukštelkių ir toliau, plentą tiesiant pirmiausia buvo iškirsta plati linija. Kiek tose giriose čiauškėjo visokiausių paukštelių, žybčiojo žvėrelių akių, knibždėjo kitokio gyvio, – jums pasakoja šiandien dar besą, bet jau greit išvyksią svečiai, mūsų praeities liudytojai – žilagalviai seneliai.
Turintieji apčiuopiamesnių tautotyrinių tikslų aplankytąjį senuką „užveda prie konkretaus objekto“. Štai amžius tvokso tartum milžino palietas „klanas“ – sklidinasai Rėkyva. Jos gaivališkosios pradžios bei žilosios praeities iš senelių niekas nebeatsimins, neapsakys. Jis supamas krūmingų krantų, pievų, bet vienišas, milijonų bangų audiniu mirguliuodamas, ramus paslaptingai šnara. Tik retkarčiais audros bei strimgalviško viesulo paliestas – iš dugno į paviršių kelia ir pakrantėmis pasklaido „tvano laikais“ paskendusias ežero dugne sušvinėjusias pušis...
––
Ežeras betgi nebuvęs kerštingas, aukų daug nepasiėmęs. Taip dėjęsi gal dėl to, kad jį palaiminę bernardinai, kadaise prie ežero gyvenę. Prie dabartinio vieškelio buvusios bernardinų koplyčios dabar nė pamatų nebėra.
Senovėje ežerą valdęs dvarininkas Karpis. Apylinkės žmonėms būdavę griežtai draudžiama tinklą ar bučių į ežerą pamerkti. Ežeras žvejybai būdavęs išnuomojamas „burliokams“.
Rudenį, prieš užsningant, ežerui užšalus, pono Karpio įsakymu ant jo būdavę „pavėjui išmėtoma“ keli pūrai žirnių, kurie pabirdavę po visą platų ežerą. Žirniai per žiemą išbūdavę apsnigti, ledui sutirpus nuskęsdavę. Tokiu būdu buvo „maitinama“ ežero žuvis.
Žiemą užsibuvus plynam ledui, ant ežero Karpis ruošdavęs į rogutes pakinkytų šunų lenktynes. Tokiomis progomis pas Karpį privažiuodavę iš tolimų vietų svečių, ant ežero prisirinkdavę nemaža žiūrovų.
Senovėje apylinkės gyventojams ežeras turėdavęs meteorologiniu žvilgsniu „didelės reikšmės“. Tam tikrose vietose iš bangavimo susidarę garsai „pasakydavę orą“. Pvz.: „kai berkštai (paežerės krūmingos pievos – žemėvardis) suokia – bus lietus; šiaušė (pietinėje ežero dalyje griovys – žemėvardis), tartum vandeniui grioviais nuo kalno krintant, šniokščia – bus giedra. „Įspėją“ ežero garsai girdėdavęsi per 6-8 km; aplinkui tebebuvę daugiau miškų. Ypač esant giedriam orui pagal ežerą tolimiausias bet koks garselis būdavęs girdimas „tartum čia“.
Pastarųjų 100–80 metų bėgyje Rėkyva „į save nesitraukė“, bet, priešingai plėtėsi. Rytinėje ežero dalyje buvusi 2–3 ha sala, kelerių metų laikotarpyje įniršusių vilnių išsklaidyta į krantus. Tuo pačiu laiku šiaurinėje dalyje ant kranto stovėjęs „kaip gryčia“ akmuo, paplautas, nugrimzdęs į vandenis.
Šiauliams senovėje Rėkyvos ežeras vienintelę naudą teikdavęs – „burliokų statoma žuvimi“.
–-
Rėkyvos ežeras ovalo formos. Dėl savo palyginti didelio ploto, nuožulnių žemų krantų ir nuolat čia vyraujančių stiprių vėjų ežeras labai palankus vandens sportui, ypač – buriavimui. Apie vandens sportą jame tarpukariu išsamesnių duomenų nėra. Nuo seno Rėkyvos ežere buvo naudojamos irklinės valtys. Pirmieji buriniai laivai jame pasirodė apie 1940 m. Sovietų pirmosios okupacijos metu buriavimo sezonui Šiauliuose beveik nebebuvo rimtai ruošiamasi. Jachtos buvo išvežtos ir paslėptos, savo darbą sustabdė jachtklubas. Tik okupantų armijai pasitraukus iš Lietuvos ir karui nusiritus tolyn į Rytus, gyvenimui grįžtant į savo vėžes, atkuto ir Šiaulių buriuotojai.
Šiauliuose esantis Talkšos ežeras dėl savo konfigūracijos ir menkoko dydžio nelabai tiko buriavimui, todėl buriuotojai savo veiklą perkėlė į Rėkyvos ežerą, savo geografija ir vėjais labai patogią vietą jachtų ar burlenčių buriuotojams, o žiemą – lenktyniautojams ledrogėmis.
Karo metais Šiaulių buriuotojų veikla nenutrūko. Likę Šiaulių jachtklubo nariai ir jūrų skautai susitelkė į klubą ir veikė toliau, vadovaudamiesi senais tarpukario Lietuvos įstatymais. O. Truchanas kartu su kitais buriuotojais važiuodavo buriuoti į Rėkyvos ežerą, dalyvaudavo regatose. Jūros dienos proga Rėkyvoje, šalia Žvejų namų, būdavo rengiamos gegužinės. Šiaulių buriuotojų klubas kartu su jūros skautais organizuodavo Jūros dieną.
Buvęs šiaulietis, buriuotojas Povilas Garbauskas apie to laikotarpio Šiaulių buriuotojų padėtį rašė: „Prasidėjus karui ir vokiečiams okupavus Lietuvą, 1942 m. buriavimas Šiauliuose atsigavo. Buvo įkurtas jachtklubas. Jam vadovavo buvęs Lietuvos aviacijos lakūnas S. Bulota. Jachtklube susibūrė apie 40 žmonių. Buvo suorganizuoti jachtos vadų – kapitonų kvalifikaciniai kursai. Juose dėstė iš Klaipėdos pasitraukę buriuotojai. Mes, šiauliečiai, jų dėka įgijome jachtos vadų teises.
Kadangi mieste esantis Talkšos ežeras mažas ir nedėkingas buriavimui dėl savo konfigūracijos, buvo nutarta persikelti į Rėkyvos ežerą. Šis ežeras gana didelis, užima apie 1000 ha. Vienintelis trūkumas – 10 kilometrų atstumas nuo miesto. Šį kelią įveikdavome dviračiais, o kas jų neturėjo, tai ir pėsčiomis atkulniuodavo. Prie ežero buriuotojų jėgomis buvo pastatytas „T“ formos lieptelis ir krante stovėjo dvi didelės kariškos angliškos palapinės, kurias buriuotojai gavo iš vokiečių kareivių.
Palapinėse vasarą nuolat gyveno 10–15 buriuotojų. Dauguma jaunų buriuotojų buvo nelegalai, slapstėsi nuo vokiečių policijos. Vieni buvo pabėgę iš lagerių, kiti vengė mobilizacijos į vermachtą ar į Reicho darbo tarnybą. O čia, prie ežero, buvo sąlyginai saugu, nes Rėkyvos ežere savo laivus laikė ir vokiečių karo lakūnai, mėgę buriuoti. Jų inventorių prižiūrėjo, remontavo ir saugojo mūsų buriuotojai. Taigi, patarnaudami vokiečių karo lakūnams, jautėmės savotiškai saugūs. Turėjome net kai kurių lengvatų. Pavyzdžiui, leidimus naudotis geležinkelio paslaugomis.
Rėkyvos ežere turėjome jau 4 „Olimpikus“ ir vieną vanderjolę. Vienas „Olimpikas“ buvo atvežtas iš Kauno, o kitas lyg ir iš Platelių. Ežere vyko intensyvus sportinis buriavimas. Čia buvo vedamos net Lietuvos buriavimo varžybos. Dalyvauti jose nuolat atvažiuodavo Kauno buriuotojai. Nuolatinis to meto Šiaulių miesto ir Lietuvos buriavimo varžybų nugalėtojas buvo šiaulietis S. Nikolajevas. Pokariu jis gyveno Klaipėdoje, bet buriavimu jau nebeužsiiminėjo.
Rėkyvos bazės inventorius buvo asmeniškai priskirtas jachtos kapitonams: „Olimpikai“ S. Nikolajevui, O. Truchanui, J. Žilevičiui ir man. Vanderjolės kapitonu buvo J. Jonaitis. Iš kitų to meto buriuotojų šiauliečių prisimenu brolius Gabecus, V. Venckevičių, Strižinauską (J. Strižiną – J. N.), Tamošauską...“
Šiaulių buriuotojų klubo iniciatyva remontuojamos jolės 1942 m. birželio mėn. buvo pergabentos į Rėkyvos ežerą, kur buriuotojai įrengė laivams prieplauką bei pasistatė kitus pastatus. Vasaros sezono metu buvo organizuota jolių regata. Jolėmis ir laivais, esančiais Rėkyvos ežere galėjo naudotis tik klubo nariai, išlaikę nustatytus egzaminus, patvirtinusius teisę valdyti burinę valtį. Vandens sporto mėgėjai, kurie norėjo savo laisvalaikį leisti pačiame Rėkyvos ežere, privalėjo stoti į buriuotojų gretas. Žinių apie buriavimo sporto klubą teikė Šiaulių sporto apygarda darbo valandomis. Šiaulių buriavimo sporto klubui vadovavo žinomi buriavimo specialistai: M. Brakas, Galvanauskas, Šaltis, Markuza ir kt.102.
Nepaisant karo, Šiaulių buriuotojų klubas veiklos nenutraukė. Vyko įvairūs buriuotojų seminarai, egzaminai, buvo išduodami pažymėjimai. Jūros dienos proga Rėkyvoje šalia Žvejų namų vykdavo gegužinė. Jūros dieną organizuodavo Šiaulių buriuotojų klubas su jūrų skautų vadovais. A. Gabecas yra pasakojęs: „Vasarą, prisimenu rasdavau Olegą (Truchaną – J. N.), Vytą Venckevičių, Stasį Nikolajevą, Viktorą Gabą (Gabecą – J. N.), R. Veitą, Paškevičių ir dar kelis entuziastus Rėkyvos ežere buriuojančius arba palapinėse netoli krantinės budinčius. Ten jie tvarkydavo bures, laivų dalis, stiprindavo prieplauką“.
Turėdami buriavimui itin palankią akvatoriją – didelio ploto ir palankių vėjų Rėkyvos ežerą – bei pernelyg netrukdomi karo neramumų, šiauliečai buriuotojai ėmė aktyviai organizuoti buriavimo sportą, o į varžybas bei renginius įtraukė ir kitų miestų buriuotojus.
1942 m. birželio 28 d. Rėkyvos ežere įvyko buriavimo sporto šventė. Buvo surengtos jolių lenktynės – regata. Regatoje dalyvavo trys jolės, kurias puikiai valdė šiauliečiai buriuotojai Stasys Nikolajevas, Olegas Truchanas ir Jonas Žilevičius. Šioje pirmojoje regatoje nugalėjo aštuoniolikmetis Šiaulių berniukų gimnazijos gimnazistas Olegas Truchanas.
1942 m. rugsėjo 27 d. Rėkyvos ežere įvyko pirmoji Šiaulių ir Kauno buriuotojų vidaus vandenų buriavimo regata. Šiauliams atstovavo S. Nikolajevas, O Truchanas, J. Žilevičius ir Čepkauskas. Regatos pereinamąją taurę rezultatu 25:10 laimėjo Šiaulių buriuotojų klubas.
1943 m. liepos 25 d. Rėkyvos ežere įvyko tarpklubinė metinė regata Kaunas–Šiauliai, skirta dr. J. Kaškelio taurei laimėti. Jas vieno taško (22:21) persvara ir pereinamąją dr. J. Kaškelio taurę laimėjo kauniečiai. Individualiose varžybose pirmoji vieta atiteko šiauliečiui S. Nikolajevui, antroje vietoje liko kaunietis V. Zelenkevičius.
Gana aktyvus buriavimas Šiauliuose karo metais, 1944-aisiais per Lietuvą slenkant frontui bei veržiantis sovietams, baigėsi. 1944 m. liepos mėn. antrąkart užėjus sovietams, Šiaulių buriavimo bazė išblaškoma, inventorius dingsta, nemažai šiauliečių buriuotojų, vengdami sovietų okupantų persekiojimų, pasitraukia į Vakarus. Pasakojama, jog buriuotojai nenorėdami, kad jų jachtos atitektų sovietų okupantams, jas paskandino ežere. Sako, jog jos ir dabar guli Rėkyvos ežero dugne, paslėptos durpyno dumblo. Gal dar išliko ir iki šių dienų, aišku, jeigu jos nesupuvo.
P. Garbauskas apie šį sovietų okupacijos laikotarpį ir buriavimo likimą Šiauliuose rašė: „Antrą kartą per Šiaulius praėjęs frontas išblaškė daugelį žmonių, tarp jų ir buriuotojus, po visą pasaulį. Rėkyvos ežere likusį sportinį inventorių kurį laiką aš, vis dviračiu atvažiuodamas, kartu su vietiniais gyventojais prižiūrėdavau. Prasidėjus mobilizacijai į sovietinę armiją, teko slapstytis ir tik po gero pusmečio, kai legalizavausi, pradėjęs dirbti geležinkelyje nuvykau prie Rėkyvos, tačiau jau nieko iš buvusio inventoriaus neberadau. Liko tik aplūžęs tiltelis“.
