Naujausios
Nutrūkę poetės karoliai
Rugsėjo 10-ąją prie Šiauliuose kūrusios poetės Jadvygos Gabriūnaitės (1936 — 1990) kapo Laukminiškių (Kupiškio rajonas) kapinėse maldai už poetės sielą susirinko būrelis moterų — artimųjų, kaimynių, bendramokslių. Paminėtas 75— asis poetės ruduo. Tebesaugomi, nors ir išblaškyti po įvairius archyvus jos rankraščiai. Dulkės nupūstos ir nuo niekada nepublikuoto poetės dienoraščio, kuriame lyg karoliai suverti poetės gyvenimo įvykiai. Jadvygos gyvenimo karoliai nutrūko jos gimtųjų Laukminiškių pievoje.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Ąžuoliukas Aleksandrijoje
Šiauliuose nežinia, ar kas prisiminė čia didžiąją gyvenimo dalį dirbusią ir kūrusią poetę. Ją mena gal tik ąžuoliukas Aleksandrijoje (šalia Šiaulių), pasodintas, tarp kitų žymesniems žmonėms skirtų medžių po J. Gabriūnaitės mirties. Ąžuoliuką į Aleksandriją atvežė iš Jadvygos tėviškės — Laukminiškių kaimo jos vyras Titas Ostašenkovas, dabar jau taip pat iškeliavę pas Jadvygą.
Dalį Jadvygos kūrybinio palikimo saugo Kupiškio muziejus, dalis yra Virbališkių (Kupiškio rajonas) bibliotekoje. Dalis — pas jos kelionių į mokyklą draugę, kraštotyrininkę, pedagogę iš gretimo Laukminiškiams Virbališkių kaimo Danutę Kazimierą Sokienę. Ji bene dažniausiai ir pavarto Jadvygos rankraščių kopijas, nuotraukas, jos ranka paišytus kontūrinius žemėlapius, dienoraštį.
D. Sokienė mena Jadvygą nuo vaikystės. Atšiauriomis žiemomis būdavo dienų, kai Jadvygos tėvas nepravažiuodavo arkliuku, pakinkytu į roges, iki Virbališkių, kur Jadvyga lankė pradinę mokyklą, jos parsivežti po pamokų namo. Tada, siaučiant pūgoms ir drimbant sniegui, Jadvyga likdavo nakvoti pas Danutę Virbališkiuose.
Vėliau jos abi drauge važiuodavo traukiniu iš Kupiškio į Šiaulius, į aukštuosius mokslus. Jadvyga buvo įstojusi į Šiaulių pedagoginio instituto fizikos ir matematikos specialybę, Danutė studijavo lituanistiką.
Pasaka apie šviesą
Kodėl Jadvyga tapo poete, kodėl ją taip traukė literatūra, knygos?
D. Sokienė pasakojo, kad po Jadvygos mirties tėvų sodyboje rasta senų, praėjusio amžiaus pradžios knygų, laikraščių, žurnalų, kuriuos pirko ir kaupė Jadvygos tėvai. Gabriūnų bibliotekoje ir 1923 metais išleista pasakų knyga, kurią neabejotinai tėvai skaitė ir savo vienturtėlei Jadvygai.
„Jadvygos tėvai nežinojo, kad pasaulyje yra ir blogis, ir blogų žmonių. To jaunystėje nežinojo ir Jadvyga“, — prisimena buvusi kelionių į mokslą bendražygė.
Į Laukminiškius iš šio kaimo kilęs poetas Jonas Vireliūnas— Svyrūnėlis, emigravęs į Ameriką, atsiųsdavo žurnalų, laikraščių, knygų. Neabejotinai jie buvo ir Jadvygos rankose.
Jadvygai, neabejoja D. Sokienė, nemažą poveikį darė ir iš Laukminiškių kilusios aktorės, režisierės Ūnės Babickaitės gyvenimas ir kūryba. Ūnė dažnai lankydavosi savo gimtajame kaime, susitikdavo su kaimo žmonėmis.
„Šviesos troškimas“, — tokius Jadvygą ir jos tėvų namus pažino D. Sokienė.
Likimo karoliai
D. Sokienė saugo aplanką, kuriame sudėta viskas, ką pavyko surinkti apie Jadvygos gyvenimą ir kūrybą. Tarp pluošto rankraščių ir kopijų — Jadvygos ranka rašytas dienoraštis, kuriame jos gyvenimo metai ir įvykiai suverti paeiliui, lyg karoliai. Dienoraštis niekur nepublikuotas.
„Jadvyga Gabriūnaitė. Prisilietus prie praities. Autobiografinis dienoraštis.
Laukai Laukminiškių lygieji, jūs iškeliate iš žemės rugio želmenį taip tyliai, kad net negirdėti. Atsikeli ir žalia, žalia. Jūs paverčiate dobilų lauką raudona simfonija taip tyliai, kad net negirdėti. Atsikeli, ir bitės dūzgia, dūzgia.
Laukai Laukminiškių lygieji, kada jūs su rugio želmeniu iškėlėte mane taip tyliai, kad net negirdėjau?
1936 metais, sako, užderėjo geras bulvių derlius. O jas sukasti nelabai bebuvo kam. Per patį bulviakasį, ir reikėjo gi šitaip atsitikti, bobutė (Jadvygos tėvo mama buvo anūkės pribuvėja — R. Ž.), mūsų pačių bobutė ir mūsų pačių Narstupėlyje (upelis, tekantis šaliai Gabriūnų trobos — R. Ž.) sugavo mane ir parnešė į namus per patį bulviakasį, rugsėjo 10 dieną. Ir reikėjo šitaip atsitikti!
1939 metai. Pirmoji pažintis su saule ir žole.
1940 metai. Pirmoji pažintis su pieštuku ir sąsiuviniu. Pirmoji pažintis su žemės trauka. Kritau iš 2,5 metro aukščio ir visą parą buvau be sąmonės. (...)
1941 metai. Žinau savo pavardę. Išmokstu mintinai „skaityti“ kažkokią “Aušrelę“.
1942 metai. Mamai padedant išmokstu skaityti ir rašyti. Tėvelis išmoko aritmetikos veiksmų.
1943 metai. Pirmoji diena mokykloje. Geltona suknelė, geltoni kaspinai, žalia medinė knygų skrynelė, kurią padarė tėvelis. (...) Mokykla nusiviliu, visko bijau. Į pirmą klasę einu tik vieną dieną.
1944 metai. Antrąją klasę lankau dvi savaites. Atėjau jau pavasarėjant, baigiantis mokslo metams. Mokytoja Aldona Čiurlytė su labai gražia gėlėta suknele ir dar gražesnėmis geltonomis didelėmis kasomis. Jauna, graži, nesibara. (...) Nemokėjau rašyti diktanto, jis liko neįvertintas. Blogiau, negu dvejetas. Jokio pažymio. Ašaros. Ašaros.
1945 metai. Didysis karas. Sergu. Neša mane mamytė per rugių lauką. Bėga ir neša (...) daužo rugių gelsvos varpos man į veidą, o aplink cinkt, cinkt, cinkt arba zvimbia. Matosi gaisrai. Gal pagaliau sudegins mokyklą ir nebereikės į ją eiti? Gal? Gal? Deja. Mokykla nesudegė. Nuo rudens pradėjau lankyti antrą klasę.
1946 metai. Baigiu pradinę mokyklą ir gaunu pirmąjį savo diplomą. Pasijuntu tokia mokyta, kaip niekada gyvenime.
1947 metai. Nuspręsta manęs nebeleisti mokytis. Su sveikata nelabai ir su mokslai nelabai. Būk namie ir mokykis ūkio darbų. Vasarą grėbiu šieną, melžiu karves, ravėju daržus. Žiemą mezgu, siuvinėju, skutu bulves. Čia ir lapkritis. Laimė — gera namuose, nelaimė — pasiilgau knygų, pieštukų, neturiu ir draugų. Ir dar kažko pasiilgau, bet nežinau, kaip tai pavadinti. Dabar tai pavadinčiau žinių troškimu. Ir vėl verkiu, ir vėl prašau leisti į mokslus. (...) Bet kaip išvežti į Kupiškį tokią durnikę.
1954 — 1957 metai. Mokiausi Kupiškio vidurinėje mokykloje. Išleistuvių vakarą pamečiau prisegtą gėlę. Ieškojau iki suradau. (...) O išleistuvės baigėsi. Gal panašiai atsitiks ir gyvenime? Gal kažką pamesiu ir gal klaidžiosiu, ieškosiu, o šventė baigsis? Gal panašiai ir atsitiko. Ar ne per ilgas buvo klaidžiojimų ir ieškojimų kelias? Ar jį jau suradau? Gal dar vis ieškau?
1957 — 1958 metai. Stojamieji į Šiaulių pedagoginį institutą, Fizikos — matematikos fakultetą išlaikyti sėkmingai. (...) Jau po pirmosios sesijos pajuntu save futliare„ . Įvyksta pirmasis didelis mano konfliktas su gyvenimu, su savimi pačia. Apsisprendimas buvo sunkus, bet tvirtas — mesti studijas. Grįžtu pas tėvus.
1959 metai. Kaip gyventi? Kur dirbti? Kur mokytis? Išvykstu į Šiaulius ir baigiu vienerių metų bibliotekininkystės kursus prie Šiaulių miesto viešosios bibliotekos. Prieš mane atsiveria nuostabus knygų pasaulis.
1960 metai. Pradedu dirbti Šiaulių miesto II masinės bibliotekos kilnojamojo fondo vedėja, vėliau — skaityklos vedėja. Įstoju į Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės neakivaizdinį skyrių.
(...)
1968 metai. Dabar noriu būti mokytoja. Atsisveikinu su bibliotekininkyste. Įstoju į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, Filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybės neakivaizdinį skyrių (baigiau keturis kursus). Pradedu dirbti Žadžiūnų (Šiaulių rajonas — R. Ž.) pradinės mokyklos vedėja.
1969 — 1970 metai. Dirbu mokykloje. Kiekvieną dieną važinėju į Žadžiūnus, į Jovaro Krikščiūno tėviškę, domiuosi poeto gimtine, gyvenimu. Myliu vaikus. Vaikai labai geri, nuoširdūs. Beje, aš nebuvau gera mokytoja, nors niekas man to nesakė. Aš pati jaučiau.
1970 metai. Pradedu dirbti Šiaulių pedagoginio instituto katedroje vyr. laborante ir dėstytoja valandininke.
(...)
1972 — 1980 metai. Dirbu Šiaulių pedagoginiame institute, esu kabineto vedėja, dėstau XIX amžiaus užsienio literatūros kursą.
1977 metai. Išteku. Dabar jau aš ta, išlauktoji, tiek metų. Tad būki laimingas.
1978 metai. Išleidžiu pirmąjį savo poezijos rinkinėlį Vardynos„ .
1979 metai. Recenzijos, kritikos straipsniai, atsiliepimai, skaitytojų laiškai, literatūros vakarai. Mokausi prancūzų kalbos.
(...)
1981 metai. (...) Ir vėl staiga, ir vėl trumpai, per sausio šerkšną ir per sniegą, kažkur tarp džiaugsmo sūkurių sumirga žiburėlis vienas. Gal išeini, gal tu skubi, o gal, o gal tik bėga dienos?
1981.12.18„
Skausmo motina
Jadvyga mirė staiga. 1990 metų birželio 13— ąją, atostogaudama pas mamą Laukminiškiuose, ji išėjo pamelžti netoliese sodybos pievoje besiganančios karvutės. Devyniasdešimtąjį slenkstį peržengusi Jadvygos mama, susirūpinusi, kad taip ilgai negrįžta su pienu jos vienturtėlė, nuėjo pažiūrėti.
Šalia karvutės stovėjo ką tik pamelžto pieno kibiras. Jadvyga gulėjo žolėje, tarsi miegotų.
Lydėjo Jadvygą į Laukminiškių kalnelį artimieji, kaimynai, bendradarbiai. Tik jos devyniasdešimtmetė motulė, skausmo pakirsta, nebepajėgė paeiti. Suklupo ant lovos, stovėjusios prie lango, ir raudodama žiūrėjo, kaip išneša jos vienintelę dukterį. „Taip ir matau motinos skausmą lango stikle“, — prisimena D. Sokienė.
Jadvygos mirties vietoje Laukminiškių vienkiemio pievose auga ąžuoliukas, pasodintas jos vyro Tito.
Antrojo poezijos rinkinio Jadvyga Gabriūnaitė išleisti nebespėjo. Dalis rankraščių — pas Jadvygos vyro artimuosius, dalis — Kupiškio muziejuje.
POETĖ: Jadvyga Gabriūnaitė išleido tik vieną savo poezijos knygelę. „Vardynos“ su ženklu PK (pirmoji knyga) išėjo 1978 metais. Gausybė rankraščių liko neišspausdinta.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus fototekos archyvo nuotr.
Gimtadienis
Tūkstantį vieną
Šimtus devynis
Trisdešimt metų
Lėvuo tekėjo.
Neskyniau meldų,
Neploviau veido
Ir nežinojau,
Kad žuvys verkia.
Prie šitų metų šešis pridėjo.
Vėlų rugsėjį pridėjo meilę
Prie upės kranto.
Vėliau prie meilės mane pridėjo.
Tai, kaip prie upės
Prideda valtį,
Prie valties — burę,
Prie burės — vėją...
Taip, kaip prie meilės
Prideda kančią ir užgimimą...
Pirmas rugsėjis
Tarp meldų supas —
Tai mano žemė,
Tai mano šventė.
***
Nepatikėsiu, kad medžiai miršta —
Medkirčio kirvio medinis kotas.
O kaip išbalęs beržo kamienas.
Ištroškę lūpos sulą išgėrė.
Įgudę pjūklai lentas išpjovė —
Mediena kvepia mokyklų suolai.
Nepatikėsiu, kad miršta medžiai.
Medžio kamiene ir mano mintys,
Medžio kamiene ir mano žodis,
Ir mano vardas virpa išbalęs,
Laukdamas teismo gimimo dieną —
Tą pačią pirmą, tą pačią tikrą
Gimimo dieną medžio kamiene.
Medkirčio kirvio medinis kotas —
Nepatikėsiu, kad miršta medžiai.