Naujausios
Nuoširdžių jausmų poetas
Vytautas KIRKUTIS
Šiemet birželio 16 dieną literatui ir mokytojui Jonui Dilpšai būtų sukakę 65-eri. Manau, jis jau būtų išleidęs keletą poezijos knygų, gavęs apdovanojimų už kūrybą, jo pavardę dažnai pamatytumėme spaudos leidiniuose, o jį patį sutiktumėme "Poezijos pavasario" renginiuose.
Deja, negailestingas likimas taip viską sutvarkė, kad prieš trisdešimt šešerius metus Jonas Dilpša pasirinko amžinybę. Nuo tada jo trumpą gyvenimą įrėmina dvi datos: 1949-ųjų birželio 16 ir 1975-ųjų kovo 31. O poeto pavardę prisimena tik patys artimiausi jo draugai ir šeimos nariai.
Dešimt metų tęsėsi Jono Dilpšos kūrybos kelias. Nemažai eilėraščių spausdino Kelmės ir Šiaulių rajonų laikraščiai. Rinkinio pats autorius neparengė, neteko girdėti, kad būtų turėjęs tokių ketinimų. Eilėraščiai barstėsi laikraščių puslapiuose. Ir atrodė – kaip juos besurinksi, kaip besudėsi krūvon. Tačiau visą poeto palikimą išsaugojo jo žmona Birutė Dilpšienė. Negausus jis – dvi užrašų knygutės eilėraščių. Krūvelė pageltusių laikraščių. Ir keletas senų nuotraukų, kuriose visada jaunas poetas Jonas Dilpša.
Jono Dilpšos poezija – tai nuoširdūs žodžiai ir jausmai, įsimenanti gamtos detalė, paprastas kalbėjimas su skaitytoju lyg su artimu žmogumi. Jauki ir neįmantri kūryba, kukli kūrėjo biografija.
Gimė 1949 metų birželio 16 dieną Plungės rajone, Žvirblaičių kaime. Gyveno Lieplaukės kaime, lankė sepynmetę mokyklą, vėliau – Alsėdžių vidurinę mokyklą. Nelengva buvo gyventi dešimties asmenų šeimai (aštuoni vaikai), todėl Jonas pradėjo dirbti. Dirbo Kelmės rajono Burbaičių pradinėje mokykloje. 1967 metais įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. 1968-aisiais vedė ir pradėjo dirbti Telšių rajono Viešvėnų aštuonmetėje mokykloje.
Vėliau persikėlė į žmonos tėviškę ir dirbo Raseinių rajono Balčių aštuonmetėje mokykloje bei Balčių kultūros namuose meno vadovu. Gerai grojo akordeonu. 1973 metais persikėlė gyventi į Šiaulių rajoną, Kuršėnus, dirbo Drąsučių aštuonmetėje mokykloje. Vėliau buvo pakviestas dirbti į Šiaulių rajono laikraščio redakciją.
Tarnavo armijoje Černiachovske, sirgo, dažnai gulėdavo ligoninėje ir buvo paleistas iš armijos puse metų anksčiau. Grįžęs iki mirties (1975 metų kovo 31 dienos) dirbo Šiaulių rajono laikraščio redakcijoje.
1975-ųjų kovo 31-ąją pasirinko mirtį. Palaidotas senosiose Kuršėnų kapinėse.
Toks trumpas gyvenimas. Tokie kuklūs faktai.
Senosiose Kuršėnų kapinėse ant Jono Dilpšos kapo pastatytas paminklas – atversta knyga iš akmens. Sunku skaityti akmenyje iškaltus šaltus žodžius, sunku įžiūrėti nuo lietaus blunkančias raides. Rupūs ir atsišerpetoję puslapiai sustingę amžiams. Toji akmeninė knyga byloja mums apie dvidešimt penkerių metų poeto kūrybą. Joje iškaltas vieno eilėraščio posmas: „Ne taip jau paprasta išeiti/ Ne taip jau paprasta sugrįžt/ Kai tvirtas amžinumo saitas/ Tave ir akmenį suriš.“
Nuotrauka iš Birutės Dilpšienės asmeninio albumo
Keli fragmentai iš prisiminimų sąsiuvinio
„Viskas ištirpsta jo gerume...“
Birutė DILPŠIENĖ
Visas jo gyvenimas buvo susietas su poezija. Ir tos eilutės, kurios plaukė iš pačios lietuviškiausios Jono širdies, buvo skirtos darbo žmogui, žemdirbiui, moteriai, motinai. Ir dirbančios, ir kūdikį laikančios moterys–motinos visada laimingos. Jis neskyrė nė vienos eilutės elitui. Jo elitas buvo darbo žmogus, ariantis žemę, keliantis akmenį ir leidžiantis daigui bujoti. Jonas mokėjo pjauti šieną, arti žemę, padėdavo tėvams dirbti įvairius žemės ūkio darbus.
Jonas labai mėgo Lietuvos klasikus. Mokslo metus mokyklose pradėdavo Kristijono Donelaičio būrų ir ponų charakterizavimu, pasitelkiant humoro jausmą (o jį jis turėjo įgimtą). „Iš mano širdies niekas neišraus Petro Cvirkos, Juozo Baltušio, Salomėjos Neries, Kristijono Donelaičio – tai lietuviška klasika, kurią išgyveno mūsų protėviai, tėvai, o dalį jos – ir mes,“ – tokios buvo Jono mintys.
Nepaprastai mylėjo sūnų. Atmintin įstrigo jo kartą gydytojai pasakyti žodžiai: „Ėjau geležinkelio tiltu per Ventą, norėjau šokti į vandenį, bet už rankos laikė Gintaras. Gaila pasidarė sūnaus.“
Niekas manęs neįspėjo ir aš nesupratau apie pervargusią Jono nervų sistemą. O rašė jis per naktis. Paskutinį rytą jis prieš išeidamas pastovėjo – tarsi atsisveikindamas. Ir išėjo – visam gyvenimui palikdamas didelį skausmą. Jis išėjo, bet prisiminimai apie jį gyvi. Atrodo, grįš, nusišypsos – ir viskas ištirpsta jo gerume.
Jonas nebuvo materialistas. Jis gerbė kiekvieną žmogų, net ir nepataisomą alkoholiką. Išgerti mėgstančiam kaimynui nupirkdavo alaus bokalą, nors pats Jonas negėrė nė lašo. Tik rūkė daug. Kai sėsdavo prie popieriaus lakšto, peleninė tuoj būdavo pilna.
Kartais Jonas man sakydavo: galiu pasitikėti tik vienu kitu žmogumi, tik kai kuriais kolegomis, nors gerbiu visus, kurie rašo. Jonas labai pasitikėjo savo bendradarbiais Šiaulių rajono laikraštyje – Algirdu Vaseriu ir Algimantu Savickiu.
Šeimoje visada jaučiau jo gerumą, meilę, norą padėti man ir kitiems.
Tarnyba armijoje pakeitė jauną poetą
Algirdas VASERIS
Buvęs poeto Jono Dilpšos kolega, kartu su juo sėdėjęs viename Šiaulių rajono laikraščio redakcijos kabinete Jonas Dilpša. Jis man atrodė susimąstęs, netgi kiek liūdnokas, nesiekiantis atkreipti kitų dėmesio. Mažakalbis. Pasijuokti teleidžiantis nebent iš savęs. Šios Jono savybės buvo aiškiai jaučiamos net tada, kai vieną rudenį jo iniciatyva važiavome grybauti Dilpšos uošvijon.
Kažkoks kolūkis davė autobusiuką, ir šeštadienį po darbo – šeštadieniais tada dar dirbdavome – vos ne visi rajono laikraščio darbuotojai išvažiavome į gamtą. Važiuoti reikėjo toli, jau ir nepamenu kokiame rajone ta Jono Dilpšos uošvija buvo.
Nuvažiavus vakarienė, dainos, įvairūs pasipasakojimai. Pernakvojus išėjome rinkt grybų. Kas daug rado, kas nelabai... Ir vėl atgal ilga kelionė, besidžiaugiant Lietuvos grožiu, besistebint tokiais maloniais Jono giminaičiais ir pačiu Dilpša. Už paįvairintą kasdienybę buvom jam dėkingi. Ta išvyka tapo tarsi koks susipažinimas su nauju redakcijos darbuotoju.
Jono Dilpšos eilėraščius aš mėgau. Juos dažnai spausdindavome „Leniniečio“ laikraščio priede „Vaivorykštė“, kurį man daugelį metų teko redaguoti. Eilėraščiai lyriški, nuoširdūs, paprastučiai, nesunkiai įsimenami.
Redakcijoje korespondentu Jonas dirbo gal kokį pusmetį – teko jam eiti tarnauti į sovietų armiją. Manau, kad ši tarnystė buvo pavėluota: gal dėl mokslų atidėta, gal dar dėl ko. Tarnavo Jonas Kaliningrado srityje vienerius metus. Grįžo vėl į redakciją. Tačiau grįžo nebe tas Jonas Dilpša – tarsi kas būtų jį pakeitęs. Atrodė sumenkęs, kažkoks išsiblaškęs, širdgėlų graužiamas. Niekam nieko nesakė, nesiskundė, mes – redakcijos darbuotojai – jo ir nekamantinėjome. Gal be reikalo – smalsumas turbūt nebūtų pakenkęs.
Po tarnybos armijoje Jonas, atrodo, nedaug ir beeiliavo. Matyt, nebesisekė. Netgi ir straipsniai jo atrodė kažkokie vargani. Kartą iš Ginkūnų paukštininkystės tarybinio ūkio atėjo laiškas, kuriame piktintasi netikslumais Jono Dilpšos straipsnyje apie vienos to ūkio brigados žmones. Ne vieno iš jų pareigos supainiotos, pavardės iškraipytos. Žinoma, ne iš straipsnio autoriaus blogos valios, bet dėl... Tarsi būtų gerokai... išgėręs. Negali būti – Jonas negerdavo. Tikrai nebuvo mėgėjas. Ką daryti? Kaip pasielgti su laišku?
Tuo metu buvau laiškų skyriaus vedėjas. Parodžiau laišką redakcijos atsakingajai sekretorei Pranutei Juozapaitienei, berods, dar ir žemės ūkio skyriaus vedėjui Tautvydui Nastopkai. Visi nutarėme, kad tokio laiško korespondentui Jonui Dilpšai negalima rodyti: poetai jautrūs. Redaktoriui Romui Narvidui laiško aš irgi nenunešiau. Taip ir liko tas laiškas neregistruotas. Manau, apie jį Jonas nieko ir nesužinojo.
Tais metais rašytojų brigada iš Vilniaus nagrinėjo Šiaulių miesto ir aplinkinių rajonų literatų kūrybą. Buvo suorganizuotas seminaras, kuriam vadovavo jaunųjų rašytojų literatūros konsultantas Jonas Mikelinskas. Visi rašytojo pastabas iki šiol neužmirštame.
Po seminaro jau vakarop su Jonu Dilpša nuėjome į „Baltijos“ restorano valgyklą Šiauliuose pavalgyti. Jonas niūrus kaip niekada. Pagaliau neiškentė: „Kažin kodėl mano eilėraščių nenagrinėjo?“ Tikrai nenagrinėjo, bet į klausimą neturėjau ką atsakyti, tik užtikrinau Joną, kad jo kūryba kartu su kitų literatų eilėraščiais, novelėmis buvo nusiųsta.
Skaudu Jonui, aišku: visi sulaukė dėmesio, jam gi patarimų pagailėta. Nė nebandžiau sužinoti, kas ir kur nukišo poeto iš Kuršėnų kūrybą, mat nebuvo tam nei noro, nei laiko – netrukus tais metais Jonas Dilpša sulaukė traukinio prie nedidelio posūkio.
Visaip buvo spėliojama dėl šios jauno, talentingo žmogaus savižudybės. Bene labiausiai tikėtina priežastis – sušlubavusi sveikata. Pasakota, kad Jonas tarnaudamas armijoje gavo nemažą dozę radiacijos. Reikėję važinėtis į Kauną ir gydytis. O ten eilė – užrašę jį atvykti gydymuisi po pusmečio ar netgi metų, gerai nė neprisimenu. Todėl ir nugrimzdęs Jonas Dilpša visiškon depresijon. Dar, atrodo, buto neturėjo, kūrybai sąlygos sunkios. Ryžosi žmogus geriau negyventi tokio sunkaus gyvenimo. Gaila...
„Niekada nesipuikavo literatūriniais sugebėjimais“
Genovaitė VITKAUSKIENĖ
Buvusi Drąsučių aštuonmetės mokyklos direktorė
Buvo 1971 metų rugpjūčio pabaiga. Artėjo naujieji mokslo metai. Drąsučių aštuonmetėje mokykloje – pasiruošimo darbų šurmulys. Dirbu savo kabinete. Nedrąsiai pasibeldžia į duris. Įeina jaunas, dailaus veido, neklusnius plaukus nubraukdamas nuo kaktos, jaunuolis. Solidumą teikia tamsiais rėmeliais akiniai.
Pasisveikiname. Pasirodo, kad tai Šiaulių rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjo nukreiptas naujasis mokytojas Jonas Dilpša.
Kalbamės. Naujasis mokytojas santūrus, mandagus, kalba ramiai, dalykiškai.
1971 metų rugpjūčio mėnesį pokalbis buvo pirmas, bet ne paskutinis. Sutarėme, kad lietuvių kalbos pamokų nepakaks, dar reikės dėstyti kūno kultūrą dviejose klasėse. Truputį buvo nepatekintas, bet aptarėme minėtų klasių programą, supažindinau su planais grafikais. Neatsisakė.
Pirmasis pedagogų tarybos posėdis. Pristatomi nauji darbuotojai. Jonas Dilpša jau turi ketverių metų pedagoginio darbo stažą, yra Vilniaus pedagoginio instituto trečio kurso studentas – neakivaizdininkas.
Visada kuklus, nedrąsus, paprastas. Rado bendrą kalbą su mokytojais ir mokiniais. Nors žemaitis, bet žemaitiško akcento nesijautė. Niekada nesipuikavo literatūriniais sugebėjimais. Tik kai reikėjo sujungti šventinį literatūrinį montažą, pats pasisiūlė parašyti kelis ketureilius.
Nepaprastai rūpinosi savo šeima. Mokytojams pasakodavo apie savo sūnelį Gintarėlį, parodydavo jo nuotraukas. Neprisimenu, kokia tai buvo situacija, kodėl žmona Birutė negalėjo gauti ligonlapio sūnaus slaugai, tai ligonlapį pristatė pats Jonas.
Gyveno Kuršėnuose, nuomojo butą Žalgirio gatvėje. Butelis nedidelis: kambarys, virtuvė. Kukliai apstatytas: sofa, stalelis, foteliai, sekcija, sūnaus lovelė, o virtuvėje – virtuviniai baldai. Sekcijoje knygos: grožinė literatūra ir mokytojo bibliotekėlė.
Direktorės pavaduotoja Irena Diktanienė prisimena, kad „mokytojas buvo romantiškas, uždaras, daug kuo skyrėsi nuo kitų darbuotojų. Mokyklos aplinka, reikalavimai jį varžė“.
Per laisvą pamoką žiūrėdavo pro mokytojų kambario langą. Rudenį – į gelstančius beržų ir klevų lapus, pavasarį – į žaliuojantį miškelį prie mokyklos. Vis užsisvajojęs, susimąstęs. Užkalbintas – krūptelėdavo, tartum pabudintas iš miego. Tai nebuvo nuotaikos žmogus. Visada išlaikė pusiausvyrą: ar linksma būdavo, ar liūdna, ar pailsėjęs, ar mažiau miegojęs.
Mokytojas–neakivaizdininkas labai domėjosi naujomis knygomis, spaudos publikacijomis. Santūriai tarsteldavo savo nuomonę ir vėl nutildavo. Jonas ir išliko toks paprastas, kuklus ir santūrus.
Mokytojas Jonas Dilpša grojo akordeonu. Naujųjų metų sutikimas buvo 1971 m. gruodžio 30 d. Iš ryto I – IV klasių, o po pietų V – VIII klasių mokiniams. Mokytojas Jonas grojo akordeonu pasikeisdamas su mokinio tėveliu Gaidausku, kuris buvo į šventę atsinešęs bandoniją. Jonas domėjosi šiuo neįprastu instrumentu, sakė, kad anksčiau nematęs.
1972 metų pavasarį tradiciniam klasių fotografavimuisi nereikėjo kviestis fotografo iš Kuršėnų, nes mokinių grupes nufotografuodavo Jonas Dilpša.
Jau 1972 metų pavasarį pradėjo kalbėti apie išėjimą iš mokyklos ir darbą Šiaulių rajono laikraščio redakcijoje. Norėjome atkalbėti. Primindami, kad pedagoginis darbas sekasi neblogai, kad yra galimybė tobulėti. Be to, iš kaimo mokyklų jaunų mokytojų neimdavo į kariuomenę. Tačiau įtikinti nepavyko.
Taip baigėsi betarpiškas bendravimas su mokytoju, poetinės sielos žmogumi Jonu Dilpša.
Tragiška mirtis 1975 metų kovo 31 dieną nutraukė Jono Dilpšos gyvybės siūlą.
O man, jau dirbant Kuršėnų 1-ojoje vidurinėje mokykloje, teko bendrauti su velionio mokytojo ir poeto žmona Birute, kuri nuo aštuntos klasės pervedė iš kitos mokyklos į mano vadovaujamą savo sūnų Gintarą. Gintaras augdamas man priminė savo tėvelį Joną Dilpšą.
Jonas DILPŠA
Etiudas
Nusivarė debesis lyg karvių bandą
Vėjas į erdvės atolus.
Gano sau ir švilpauja. Net paukščiai bando
Įsijungt į šitą solo.
Atsisagstė beržas baltąjį švarkelį,
Vėjo kaimenes suskaitė.
Ir, nedrąsiai peržengęs per kelią,
Šokio pakvietė pušaitę.
1968-05-13
Brandumas
Pažiūrėk – jau gelsta ajerai,
Ir žolės žalumas nebešvyti.
Nuo sunkumo braška vakarais
Obelys. Klevai apvyto.
Dar nespėję nuo kaitros atvėst,
Delnus šildo akmenys dulkėti.
Užsimetęs naštą ant peties,
Jau rugpjūtis rangosi į klėtį.
Naktimis šalti lietaus lašai
Upeliukais molžemiu nubėga.
Nusijuokusi kažko prašai
Per vidurnakčio neramų miegą.
Ir kažko jautiesi pasunkėjęs.
Tų minčių lyg grūdo nebeapvalai.
... Rytmečiais atsiskiria be vėjo
Ir į žemę bumbsi obuoliai.
1972-08-04, Kuršėnai
X X X
Pagailėki, vėjau, žiedlapių skaistumo.
Neužpūsk kaštonų plieskiančias žvakes.
Šiandien susikursiu šviesų laimės rūmą
Atgimimo džiugesiui atšvęst.
Šitas mano rūmas iš svajonių gijų,
Iš dangaus žydrumo, iš žolės spalvos.
Čia ir mėnesienos bus atgijusios.
Tad gyventi niekam šičia nepabos.
Po gegužio saule žydralangės menės
Sutalpinti laimei žemės ir žmogaus.
Tad parodyk, vėjau, tikrą kvieslio meną –
Tūkstančiais trimitų šiandien gausk.
1973 gegužis
Vasara
Tikra išdykėlė: pribarstė pievas pienių
Ir plukdo vakarais į tolį rūko valtis.
Vaidenas šienpjoviams ąsotis šalto pieno,
Kai vasaros kaitroj plaukai net ima balti.
Ir kvepia nektaru berniukų basos pėdos, -
Jos mindo per dienas kvapius pušyno viržius.
Įdegę vyrai parugėj susėda,
Ir tiesiasi į duoną plaštakos įdiržę...
Vidudienis. Lengvai nuo vėjo pušys ošia,
Upelio žydru kaspinu apjuostos.
Žaliom kepurėm kalveles papuošus,
Užsnūdo vasara pavėsy seno uosio...
1968-06-14
Vasaros naktys
Visos tos naktys – pasakos grynos.
Naktys birželio – žvaigždžių ošimas.
Sudėjo į naktį tarytum skrynią
Žemė sapnus. Ir tyliai ima
Niūniuoti vėjas medžiams lopšinę.
Srovena tyla pro atdarus langus,
Jėgas ir viltį žmonėms grąžina
Jos švelnios, gaivinančios bangos.
1970-06-27, Raseiniai
Vidurvasaris
Liepsnoja vasara ir braška
Tarsi didžiulis laužas pagiry.
Pilnėja nuo geltono vaško
Bičių nameliai, saulei praviri.
Basom taip gera dobiliena
Ropoti vaikiškai, be žingsnių aido.
Ir just, kaip glaudžiasi kiekvienas
Stiebelis prie pušų, prie veido.
Paskui, apsvaigusiam nuo vėjo,
Nuo žydinčių ramunių, nuo garsų
Skubėt taku, kur ką tik paukštis ėjo,
Skardenti, kaip kadais, berniokišku balsu.
Išbraidžioti upes ir pievas,
Įsupt vaizduotę ligi debesų.
Ir timptelti gražuolę ievą
Tarsi mergaitę už kasų.
O saulei į pušis nusvirus,
Šešėlių lieptais bėgti atgalios.
Tenai, kur žvaigždėmis pažirus
Naktis sūpuojas vasaros delnuos.
1973 birželis