Nuo Šiaušės pakrantės (8)

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Profesorius Vy­te­nis Rim­kus.
Po­kal­bis su pro­fe­so­riu­mi Vy­te­niu Rim­ku­mi
V.Rim­kus, at­sa­ky­da­mas į klau­si­mus apie Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą, ke­le­tą kar­tų kar­to­ja žo­dį "ste­buk­las". "Lie­tu­vos var­das, Lie­tu­vos vi­zi­ja ly­dė­jo vi­są ma­no gy­ve­ni­mą. Par­ti­za­ni­nis ka­ras bu­vo skau­džiai pra­lai­mė­tas, ta­čiau ne­pra­lai­mė­ta Lie­tu­va..." – ak­cen­tuo­ja pro­fe­so­rius.
Apie ne­pra­lai­mė­tą Lie­tu­vą, ku­ri – aukš­čiau vi­sų tų men­kų vi­daus ka­rų, ir yra šis po­kal­bis. Ką tu da­vei sa­vo ša­liai?
Su Vy­te­niu Rim­ku­mi kal­ba­si Vla­das Ver­te­lis

Nep­ra­lai­mė­ta Lie­tu­va

Vla­das Ver­te­lis: 1990 me­tų ko­vo 11 d. – at­kur­ta Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bė. Dau­ge­liui tai – kaip ste­buk­las. Ar tais bran­daus so­cia­liz­mo me­tais, o vė­liau, pra­si­dė­jus pe­rest­roi­kai, jau­tė­te, kad by­ra so­vie­tų im­pe­ri­ja, ar ti­kė­jo­tės, kad Jū­sų kar­ta su­lauks tų die­nų, kai Lie­tu­va vėl taps ne­prik­lau­so­ma vals­ty­bė? Įst­ri­go li­te­ra­tū­ro­lo­gės pro­fe­so­rės Van­dos Za­bors­kai­tės (1922-2010) pri­si­mi­ni­mų kny­gos „Au­to­biog­ra­fi­jos ban­dy­mas“ min­tis, kad apie Nep­rik­lau­so­my­bę tais me­tais ne­gal­vo­ta, o mo­ky­ta­si oriai ir pra­smin­gai gy­ven­ti ne­lais­vės są­ly­go­mis: „Rū­pin­ta­si tau­tos ir jos kul­tū­ros iš­li­ki­mu, ne­mąs­tant per daug apie ga­li­mas vals­ty­bin­gu­mo for­mas“.

Vy­te­nis Rim­kus: Man Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bė bu­vo ir te­bė­ra ste­buk­las. Jau ne­be­si­no­ri kar­to­ti vi­sų tų ka­rų ir oku­pa­ci­jų me­tų trė­mi­mų, la­ge­rių, įvyk­dy­tų mir­ties nuo­spren­džių, per­se­kio­ji­mų, pa­si­prie­ši­ni­mo for­mų ei­gos, tru­ku­sios pus­šim­tį me­tų. Apie 30 ar­ti­miau­sių šei­mos na­rių bu­vo rep­re­suo­ti, pen­ke­ri iš jų, tarp jų ir ma­no se­ne­lė li­ko il­sė­tis Si­bi­ro že­mė­je. Tie me­tai bu­vo bran­dos me­tai: moks­las gim­na­zi­jo­je ir slap­tas da­ly­va­vi­mas par­ti­za­nų veik­lo­je, trem­tis ir laik­raš­tu­ko lei­di­mas jo­je, areš­tas, mir­ties nuo­spren­dis, pa­keis­tas 25 me­tais la­ge­rio, grą­ži­ni­mas vėl į trem­tį ir ne­le­ga­lus grį­ži­mas į Lie­tu­vą, to­les­ni moks­lo sie­kiai, ne­lei­džiant Lie­tu­vo­je, dip­lo­mai ir di­ser­ta­ci­jos Ru­si­jo­je, nuo­lat se­ka­mas ir pro­vo­kuo­ja­mas pe­da­go­gi­nis dar­bas, moks­li­nė veik­la iki pro­fe­so­riaus laips­nio. O Lie­tu­vos var­das, Lie­tu­vos vi­zi­ja ly­dė­jo vi­są ma­no gy­ve­ni­mą. Par­ti­za­ni­nis ka­ras bu­vo skau­džiai pra­lai­mė­tas, ta­čiau ne­pra­lai­mė­ta Lie­tu­va: ji gy­va­vo trem­ty­je, la­ge­riuo­se, o ir pa­čio­je Lie­tu­vo­je pa­ma­žu bu­do, kė­lė­si, ver­žė­si tau­ti­nės ir vi­suo­ti­nės kul­tū­ros ženk­lai, ku­rie ir ta­po nau­jos ko­vos už lais­vę for­ma, ku­ri ir pa­si­da­rė ne­nu­ga­li­ma.

Šian­dien sun­ku pa­sa­ky­ti, kaip kas gal­vo­jo apie Nep­rik­lau­so­my­bę. To me­to vy­res­nio­sios kar­tos žmo­nėms ji aso­cija­vo­si su Sme­to­ni­ne Lie­tu­va, ypač trem­ty­je ir la­ge­riuo­se. Dau­gu­ma sva­jo­jo grįž­ti į Tė­vy­nę su trium­fu, pra­lai­mė­jus Ta­ry­bų Są­jun­gai ka­rą, pa­ma­žu šios vil­tys ge­so, gy­ve­ni­mas ver­tė dirb­ti, ne­prik­lau­so­my­bės sva­jos to­lo, bet Lie­tu­va, kad ir ko­kia ji bū­tų, li­ko sie­kia­my­bė. Tai įro­dė ma­si­nis rep­re­suo­to­jų grį­ži­mas, daž­nai ne­le­ga­lus, neat­gau­nant gy­ve­na­mo­jo būs­to, iš nau­jo pra­de­dant gy­ve­ni­mą. Pa­si­bai­gus ma­si­nių trė­mi­mų ban­gai, prie­var­ti­nei ko­lek­ty­vi­za­ci­jai gy­ve­ni­mas šiek tiek sta­bi­li­za­vo­si, pra­dė­jo reikš­tis įvai­raus po­bū­džio prieš­ta­ra ru­si­fi­ka­ci­jai: tai ma­si­niai džiaugs­mai bok­so rin­ge lai­mė­jus Al­gir­dui Šo­ci­kui ir krep­ši­nio bei fut­bo­lo ko­man­doms, tai dai­nų šven­tės, kai po ofi­cia­lių pro­gra­mų vi­sas Vil­nius skam­bė­jo tau­ti­nė­mis, net an­ti­ko­mu­nis­ti­nė­mis dai­no­mis.

Vy­ko žmo­nių su­si­dve­ji­ni­mas: nie­kas ne­ži­no­jo apie vie­nas ki­to tik­rą­ją pa­sau­lė­žiū­rą, ap­si­me­ti­mą. Net Ko­mu­nis­tų par­ti­jos Cent­ro ko­mi­te­to na­rys slap­ta baž­ny­čio­je ima šliū­bą, ki­tas at­sa­kin­gas ateis­tas baž­ny­ti­nė­mis apei­go­mis lai­do­ja ma­my­tę ir t.t. Po il­gų nai­ki­ni­mo me­tų į at­vi­rą erd­vę su­grįž­ta Rū­pin­to­jė­liai, įsteig­ta Liau­dies me­no drau­gi­ja ki­toms res­pub­li­koms tam­pa ne­pa­sie­kia­ma tau­ti­nės raiš­kos for­ma. Bol­še­vi­ki­nė sis­te­ma ir ideo­lo­gi­ja pa­ti­ria smū­gį po smū­gio: Kry­žių kal­no grio­vi­mas iš­šau­kia ma­si­nes kry­žių sta­ty­bas, ei­se­nas, de­monst­ra­ci­jas. Ypač reikš­min­gas ta­po Hel­sin­kio su­si­ta­ri­mas, ku­ria­me tai­kos la­bui ne­bu­vo pa­mi­nė­tos Pa­bal­ti­jo vals­ty­bės, ir tai iš­šau­kia nau­ją pa­si­prie­ši­ni­mo ban­gą: jau vie­šai stei­gia­mos Hel­sin­kio gru­pės, at­gy­ja po­grin­di­nė spau­da. Net areš­tai ir teis­mai tik pa­ska­ti­na jos rai­dą ir pli­ti­mą  už­sie­ny­je. O kad aukš­tuo­se val­džios or­ga­nuo­se vyks­ta ne­lauk­ti, ne­ti­kė­ti pro­ce­sai įro­dė jau­nas poe­tas To­mas Venc­lo­va, ku­rio veiks­mams jau vie­šai bu­vo plo­ja­ma. Trum­pai sa­kant, rep­re­si­nės val­džios iri­mas vy­ko įvai­riau­sio­mis išo­ri­nė­mis (pra­lai­mė­tas Af­ga­nis­ta­no ka­ras) ir vi­di­nė­mis li­te­ra­tū­ros (Sol­že­ni­cynas), me­no (mo­der­niz­mas) prie­mo­nė­mis. Lie­tu­va šia­me il­ga­me pro­ce­se su­vai­di­no ryš­kų vaid­me­nį, at­ve­du­si į Nep­rik­lau­so­my­bę.

V.V. Kas la­biau­siai įstri­go iš pir­mų­jų Nep­rik­lau­so­my­bės mė­ne­sių? Bū­ta įvai­riau­sių svars­ty­mų ir iki šiol jų yra: gal pa­sku­bė­ta priim­ti Nep­rik­lau­so­my­bės ak­tą, gal žings­nis po žings­nio tak­ti­ka bu­vo iš­min­tin­ges­nė, gal bū­tu­me iš­ven­gę eko­no­mi­nės blo­ka­dos, Sau­sio 13-osios?

V.R. Daž­nai svars­to­me, kas da­bar bū­tų, jei bū­tų bu­vę taip ar ki­taip. Tai be­pras­mis da­ly­kas, nes nie­kas ne­ga­li ži­no­ti, kad taip bū­tų bu­vę ge­riau, o taip blo­giau. Vi­sa da­bar­ti­nė si­tua­ci­ja įro­do, kad Nep­rik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mas bu­vo ge­riau­siu mo­men­tu, kad šis uni­ka­lus žings­nis, pir­ma­sis ne­pa­ju­di­na­mo­je, at­ro­do, sis­te­mo­je bu­vo itin ne­ti­kė­tas Krem­liui, jis net ne­su­si­gau­dė, kaip rei­kia gel­bė­tis, ir tai bu­vo ženk­las ki­toms res­pub­li­koms sku­biai ei­ti tuo pa­čiu ke­liu. Net ki­tos pa­sau­lio vals­ty­bės bu­vo pa­si­me­tu­sios, ku­rį lai­ką ne­ži­no­jo, kaip elg­tis.

At­gi­mi­mo me­tais bū­ta įvai­rių svars­ty­mų, veiks­mų, bū­ta ir at­sar­gu­mo, dip­lo­ma­ti­jos ele­men­tų. Stei­gian­tis Są­jū­džiui, jo va­do­vy­bei bu­vo siū­lo­mi ir iš­ren­ka­mi žmo­nės, ne­bu­vę rep­re­suo­tai­siais, kad iš kar­to ne­bū­tų smo­gia­mas mir­ti­nas smū­gis. Ką be­sa­ky­ti – val­džiai su­maiš­tį su­kė­lė ir Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos at­si­sky­ri­mas nuo Krem­liaus.

Bū­ta eko­no­mi­nių blo­ka­dų, skau­džių Sau­sio 13-osios įvy­kių, bet ryž­tin­gų Lie­tu­vos veiks­mų, prie ku­rių pri­si­dė­jo ir Mask­vos per­vers­mo įvy­kiai, dė­ka bu­vo iš­sau­go­ta Nep­rik­lau­so­my­bė.

Ko­mu­ni­ja – ateiz­mo ak­ty­vis­tui

V.V. Lai­kau­si po­zi­ci­jos: jei­gu ta­ry­bi­niais lai­kais bu­vai ak­ty­vus so­vie­ti­za­ci­jos sklei­dė­jas, tai ne­rei­kė­tų sku­bė­ti į Nep­rik­lau­so­my­bės tri­bū­ną. Apie to­kius sa­ko­ma: iš­ver­tė kai­li­nius. Ką ma­no­te apie iš­vers­tų kai­li­nių pa­trio­tiz­mą, ar daug stai­ga ta­pu­sių pa­trio­tų te­ko su­tik­ti? Tur­būt so­vie­ti­za­ci­ja per de­šimt­me­čius ne­ma­žai nu­vei­kė?

V.R. Šia pro­ga lei­siu sau pacituoti dar to­li­mo­je gim­na­zis­ti­nė­je paaug­lys­tė­je 1946 me­tais pa­ra­šy­tą ei­lė­raš­tu­ką „Ir aš pa­trio­tas“:

My­liu aš bran­gią­ją tė­vy­nę
Ir ei­čiau už ją net į ko­vą,
Jei gau­čiau už tai ge­ro vy­no
Ir prie­dą – pa­šil­do­mą lo­vą.

Da­bar... Na, sa­ky­kit ar ver­ta:
Ne­bus nei al­gos kas mo­kė­tų.
Ge­riau sau vie­nam ap­si­tver­ti,
Ra­miai, be var­ge­lio pe­lė­ti.

O lais­vę jei jie iš­ko­vo­tų –
Prie dar­bo tė­vy­nėj aš pir­mas
Ir bū­čiau tau­rus pa­trio­tas –
Įkur­čiau sa­vi­gy­nos fir­mą.

Jau mi­nė­jau, kad per tuos ka­rų ir oku­pa­ci­jų me­tus žmo­nės su­si­dve­ji­no, net su­si­tre­ji­no ir tai ypač at­si­spin­di per­vers­mų me­tu. Lie­tu­vis, Lie­tu­vos iš­da­vi­kas, ko­la­bo­ran­tas, kar­je­ris­tas, pa­trio­tas. Daž­nai vi­sos šios ka­te­go­ri­jos su­tel­pa tam tik­ruo­se vi­suo­me­nės sluoks­niuo­se ir at­ski­ra­me as­me­ny­je. Šios ka­te­go­ri­jos taip pat yra la­bai įvai­rios, reiš­kia­si skir­tin­gais at­ve­jais. Bent man ga­nė­ti­nai juo­kin­gai at­ro­do, kai bu­vęs ateiz­mo ak­ty­vis­tas nuo­lat le­kia į baž­ny­čią, prii­mi­nė­ja Ko­mu­ni­ją. Bet, ant­ra ver­tus, o kam nuo to blo­gai? Nors, kai Pu­ti­nas cerk­vė­je du­kart dau­giau už ki­tus žeg­no­ja­si, jo re­li­gin­gu­mu, ti­kė­ti­na, ma­žai kas ti­ki. Bet tuo bū­du jis pa­si­tel­kia sta­čia­ti­ky­bos va­do­vy­bę nau­ja­jai ru­siš­ko­jo im­pe­ria­liz­mo plė­to­tei. O kaip ver­tin­ti Lie­tu­vos kraš­to ap­sau­gos kū­ri­mą? Ne tik ei­li­nių, bet ir aukš­tų Ta­ry­bi­nės ar­mi­jos ka­ri­nin­kų ta­po Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jais, pa­na­šiai at­si­ti­ko ir su mi­li­ci­ja, ta­pu­sia Lie­tu­vos po­li­ci­ja. Ki­tas rei­ka­las su KGB ir jos at­sto­vų izo­lia­ci­ja. Sa­vo­tiš­ko ne­ri­mo ke­lia taip va­di­na­mi su­per­pat­rio­tai, daž­nai ra­šan­tys spau­do­je, ple­pan­tys te­le­vi­zi­jo­je. Jų pa­trio­tiz­mas – prie­šų paieš­kos. Gir­dint to­kį kal­bė­to­ją ar skai­tant au­to­rių man ky­la no­ras pa­si­tei­rau­ti apie jo praei­tį, ku­ri ne­re­tai pa­si­ro­do esan­ti ak­ty­vi so­vie­ti­nė veik­la. Tas vi­di­nis su­si­prie­ši­ni­mas ken­kia nor­ma­liam tai­kiam žmo­nių gy­ve­ni­mui, bet jis nė­ra toks di­de­lis, kad žlug­dy­tų vi­są vals­ty­bę.

R.Ozo­lo ap­lin­ko­je

V.V. Dau­ge­lį ste­bi­no, kad Jūs rin­ko­tės ne deši­nio­sios pa­krai­pos par­ti­jas, o cent­ro po­li­ti­nes jė­gas. Ta­po­te Lie­tu­vos cent­ro są­jun­gos, Li­be­ra­lų ir cent­ro są­jun­gos na­riu. Ma­nau, Jūs bu­vo­te kvie­čia­mas ir į kon­ser­va­to­rių bei trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių po­li­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas. Kas lė­mė cent­ris­ti­nį Jū­sų pa­si­rin­ki­mą?

V.R. At­gi­mi­mo me­tais aš suar­tė­jau su Ro­mual­do Ozo­lo ap­lin­ka, su kū­ry­bi­nės lais­vės sie­kian­čiais dai­li­nin­kais. Dar At­gi­mi­mo pa­čio­je pra­džio­je Šiau­lių In­ži­nie­rių na­mų ka­vi­nu­kė­je po kaž­ko­kios pa­ro­dos ati­da­ry­mo su­si­bū­rę karš­tai dis­ku­ta­vo­me apie at­si­ve­rian­čias ga­li­my­bes, o dai­li­nin­kas Vi­to­lis Tru­šys gar­siai pa­reiš­kė, kad mes gin­či­ja­mės, dis­ku­tuo­ja­me, o vi­si gal­vo­ja­me apie Nep­rik­lau­so­my­bę. Ma­no ži­nio­mis, tai bu­vo pir­mas vie­šas Nep­rik­lau­so­my­bės pa­reiš­ki­mas Šiau­liuo­se. Ant­ras, jau įsak­miai rei­ka­lau­jan­tis Nep­rik­lau­so­my­bės skel­bi­mo bu­vo daž­nai at­vyks­tan­tis iš Vil­niaus ba­zi­lio­niš­kis Ozo­las. O jau ją pa­skel­bus iš­ki­lo par­tiš­ku­mo klau­si­mas, for­ma­vo­si kraš­tu­ti­nės de­ši­nių­jų (kon­ser­va­to­riai) ir kai­rių­jų (so­cial­de­mok­ra­tai) gru­pės. Ozo­lo gru­pei, o tuo pa­čiu ir man, pa­si­ro­dė ar­ti­mes­nė cent­ro po­zi­ci­ja, to­le­ran­ci­jos sie­kiai. Aš ir da­bar įsi­ti­ki­nęs, kad pir­mai­siais Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais cent­ris­tai su­vai­di­no svar­bų vie­ni­ji­mo­si vaid­me­nį. Be­je, dar ir šian­dien pa­si­tai­ko vie­nos ar ki­tos par­ti­jos su­pe­rak­ty­vis­tų, ku­rie vi­sus ne jo par­ti­jos na­rius va­di­na vos ne Lie­tu­vos prie­šais...

Bu­vo aiš­ku, kad bū­ti­na trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių or­ga­ni­za­ci­ja. Bū­rė­si įvai­rūs bū­re­liai: pa­gal Lie­tu­vos vie­to­ves, pa­gal trem­ties vie­tas, pa­gal di­džiuo­sius la­ge­rius. Su­sik­los­tė gau­si Trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių są­jun­ga, pa­si­va­di­nu­si po­li­ti­ne par­ti­ja, da­ly­va­vu­si rin­ki­muo­se, ta­čiau, ne itin sėk­min­gai pa­si­ro­džius, įsi­lie­jo į Kon­ser­va­to­rių par­ti­ją, ir jos na­riai ta­po kon­ser­va­to­riais. Bet­gi trem­ti­niai ir ypač po­li­ti­niai ka­li­niai yra įvai­rių po­li­ti­nių pa­žiū­rų, to­dėl ir įsi­stei­gė ne­par­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja – Trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių bend­ri­ja. Apsk­ri­tai šios gru­pės daž­nai ar­ti­mai bend­rau­ja, da­ly­vau­ja Ario­ga­los su­va­žia­vi­muo­se, mi­nė­ji­muo­se, spau­do­je. Abe­joms šioms or­ga­ni­za­ci­joms iš­ky­la iš­li­ki­mo klau­si­mas, nes, pa­vyz­džiui, daž­na­me re­gio­ni­nia­me po­sky­ry­je iš­li­ku­sius po­li­ti­nius ka­li­nius ga­li­ma ant ran­kos pirš­tų su­skai­čiuo­ti. O tarp trem­ti­nių net Si­bi­re gi­mu­sie­ji jau tam­pa pen­si­nin­kais. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad ga­na daug trem­ti­nių, ypač kai­muo­se, taip ir li­ko ša­lia or­ga­ni­za­ci­jų. Ir šiuo klau­si­mu tik­rai tin­ka­mai pa­siel­gė vi­sos Lie­tu­vos val­džios, vi­siems trem­ti­niams ir rep­re­suo­tie­siems su­teik­da­mos vie­no­dą sta­tu­są pen­si­jų prie­dams. Ži­no­ma, pra­kti­ko­je at­si­ran­da pai­nių klau­si­mų, pvz., ar yra griež­ta ri­ba tarp po­li­ti­nių ir kri­mi­na­li­nių ka­li­nių? Da­lis stam­bes­nių mū­sų ūki­nin­kų, ne­beiš­ga­lė­ję ati­duo­ti vis pa­kar­to­ti­nų py­lia­vų ir mo­kes­čių, bu­vo tei­sia­mi už sa­bo­ta­žą, pir­mie­ji ko­lū­kie­čiai – už ki­še­nė­je pa­slėp­tą sau­ją grū­dų.

Pa­mink­lų ka­ras

V.V. Vie­no­je iš šio po­kal­bio da­lių už­si­mi­nė­te apie At­gi­mi­mo pra­džio­je pa­ra­šy­tą straips­nį „Pa­mink­lų ka­ras“, ku­ris bu­vo iš­spaus­din­tas Ru­si­jo­je, Ar­mė­ni­jo­je, po to – „Li­te­ra­tū­ro­je ir me­ne“ ir „Šiau­lių kraš­te“. Pub­li­ka­ci­ja su­kė­lė ne­ma­žą at­gar­sį, bu­vo įvai­rių, kar­tais la­bai ra­di­ka­liai prie­šin­gų nuo­mo­nių. Straips­nis ak­tua­lus ir ta­da, ir šio­mis die­no­mis, nes ka­ras su pa­mink­lais Lie­tu­vo­je ne­si­bai­gia. Ža­lio­jo til­to Vil­niu­je skulp­tū­rų is­to­ri­ja, vėl de­ba­tai dėl Sa­lo­mė­jos Nė­ries ir Pet­ro Cvir­kos pa­mink­lų... Ir Šiau­liuo­se yra dėl ko pa­lau­žy­ti ie­čių – dėl Ju­liaus Ja­no­nio var­do gim­na­zi­jai...

V.R. Su šia pro­ble­ma su­si­dū­riau dar ta­ry­bi­niais me­tais. Te­ko pa­ruoš­ti bro­šiū­rą apie Šiau­lių pa­mink­lus, tarp jų pri­sta­ty­ti ir bu­vu­sį „ta­ry­bi­nei ar­mi­jai – iš­va­duo­to­jai“. Ten at­sar­giai pri­ki­šau au­to­riui dėl ka­rio fi­gū­ros pro­por­ci­jų. Ir štai iš Šiau­lių KP ko­mi­te­to iš­klau­sau vos ne nuo­spren­dį, kaip aš drįs­tąs nei­gia­mai at­si­liep­ti apie to­kios svar­bos di­din­gą, gra­žų kū­ri­nį. Ir tai tuo me­tu, kai bu­vo praė­jęs Sta­li­no pa­mink­lų nai­ki­ni­mo va­jus, pa­tei­kęs ža­vių re­zul­ta­tų: Vol­gos-Do­no ka­na­lo sta­ty­bai pa­šlo­vin­ti bu­vo pa­sta­ty­ta apie 40 m aukš­čio Sta­li­no skulp­tū­ra, ver­ti­na­ma kaip di­din­giau­sias, gra­žiau­sias šio tau­tų va­do at­vaiz­das pa­sau­ly­je. O to pa­mink­lo grio­vi­mas pa­rei­ka­la­vo dvi­gu­bai dau­giau lė­šų, ne­gu sta­ty­ba...

Dau­gu­ma pa­mink­lų tu­ri dvi ver­ty­bi­nes ka­te­go­ri­jas: šlo­vė, ver­tė įvy­kio, as­mens, ku­riems skir­tas tas pa­mink­las, ir es­te­ti­nė jo ver­tė. Šios ka­te­go­ri­jos daž­niau­siai ne­su­tam­pa. Štai ma­si­nis pa­ke­lės kry­žių, kop­ly­tė­lių su skulp­tū­ro­mis nai­ki­ni­mas bu­vo ko­va su re­li­gi­ja, neat­siž­vel­giant į jų me­ni­nę ver­tę, jau da­bar pri­pa­žin­ta pa­sau­li­ne me­ni­ne ver­ty­be. Ta­ry­bi­niais me­tais bu­vo nai­ki­na­mi vi­si pa­mink­lai, vi­si ženk­lai, liu­di­jan­tys apie bu­vu­sią Lie­tu­vos vals­ty­bę, o nau­jai pa­si­ro­dan­tys her­bo, vė­lia­vos ele­men­tai iš­kart gim­dė bau­džia­mą­sias pro­ce­dū­ras. Be­je, vie­nas ki­tas pa­mink­las ir už­si­li­ko ato­kio­se vie­to­vė­se, ka­pi­nė­se.

At­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę pir­miau­sia bu­vo griau­na­mi pa­mink­lai Krem­liaus ir Lie­tu­vos ta­ry­bi­niams va­do­vams, nuar­do­ma sim­bo­li­ka, kei­čia­mi įmo­nių ir gat­vių pa­va­di­ni­mai. Daug pro­ble­mų ir dis­ku­si­jų iš­ki­lo su ra­šy­to­jais, kul­tū­ros dar­buo­to­jais ir pa­mink­lais jiems, su Sa­lo­mė­ja Nė­ri­mi ir Pet­ru Cvir­ka. Tos pro­ble­mos iš­li­ko iki šian­die­nos, jos vėl ir vėl iš­ky­la. Per tuos ke­lis de­šimt­me­čius lyg ir pri­mirš­ta jų an­ti­vals­ty­bi­nė veik­la, o ver­ti­na­ma kū­ry­bi­nė veik­la, lie­tu­vių kal­bos li­te­ra­tū­ri­nė sklai­da. S.Nė­ries pa­mink­lai ne­žy­mūs, jie ma­žai kam už­kliū­va, apie jos kū­ry­bą ir dra­ma­tiš­ką gy­ve­ni­mą pa­si­ro­dė ty­ri­nė­ji­mų, ji iki šiol iš­lie­ka ne­pra­lenk­ta lie­tu­viš­ko­sios ly­ri­kos au­to­re. Vil­niaus pa­no­ra­mo­je do­mi­nuo­jan­tį Cvir­kos pa­mink­lą, itin ver­tin­gą mo­nu­men­ta­lis­ti­kos po­žiū­riu, vis dėlto gal ir ver­tė­tų per­kel­ti į nuo­ša­les­nę vie­tą, gal net į Grū­to par­ką. Be­je, kar­tais nau­jai iš­ki­lęs pa­mink­lų ir ženk­lų nai­ki­ni­mo va­jus pa­si­reiš­kia, kaip tau­tiš­ku­mo ro­dik­lis as­me­ni­nia­me kar­je­ros ke­ly­je. O gal vis dėlto šian­dien ge­riau­sia bū­tų ne­be­keis­ti esa­mos pa­dė­ties, priim­ti ją su dra­ma­tiš­kos praei­ties at­min­ties ele­men­tais.

Pai­nus klau­si­mas su ka­rių ka­pi­nė­mis. Lie­tu­vo­je yra iš­li­ku­sių šved­ka­pių, daug – Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro ru­sų ir vo­kie­čių ka­rei­vių ka­pų, pa­na­šiai bu­vo ir Ant­ro­jo pa­sau­li­nio karo me­tu. Da­lis tų ka­pi­nių įreng­ta mies­tų cent­ruo­se, tik­rai ne­tin­ka­mo­se vie­to­se, bet jų iš­kė­li­mas su­si­jęs net su tarp­tau­ti­nė­mis nuo­sta­to­mis: žu­vu­sie­ji lai­ko­mi bend­ros ko­vos su na­ciz­mu da­ly­viais, no­rint ka­pus per­kel­ti bū­ti­na tin­ka­ma pa­gar­ba, pa­lai­kų iden­ti­fi­ka­vi­mas ir pa­tal­pi­ni­mas švi­ni­niuo­se kars­tuo­se. Tai mil­ži­niš­kos lė­šos, tarp­tau­ti­nių san­ty­kių paašt­rė­ji­mas. Ei­li­niai žu­vu­sie­ji ka­riai nė­ra kal­ti, o ka­pi­nių bū­se­na – bend­ros kul­tū­ros ro­dik­lis. O par­ti­za­nų ko­vas, Lie­tu­vos did­vy­rius ir Nep­rik­lau­so­my­bę bū­ti­na įam­žin­ti nau­jais aukš­tos me­ni­nės ver­tės pa­mink­lais ir pir­miau­sia apie tai rei­kia gal­vo­ti ir veik­ti, o ne tuš­čiai ple­pė­ti.

Pa­mink­lų gy­ve­ni­mas – tai tar­si žmo­gaus gy­ve­ni­mas. Ne­žiū­rint jo me­džia­gų – ak­mens, bron­zos, net auk­so tvir­tu­mo, lyg ir am­ži­nu­mo, vie­nok ir jis su­ser­ga, rei­kia res­tau­ruo­ti, o daž­niau­siai prie­var­tos bū­du nu­mirš­ta. Dar, anot Nyčės, pa­mink­lai tu­ri sa­vy­bę at­gim­ti. Pa­mink­lai griau­na­mi ne tik dėl ideo­lo­gi­jos – daž­nai jie ar­do­mi, va­gia­mi dėl me­džia­gos. Pa­mink­lų ka­ras tę­sia­si, jų gy­va­vi­mui iš­ky­la ap­sau­gos bū­ti­ny­bė. Kiek­vie­nas pa­mink­las nuo pat sa­vo gi­mi­mo per­gy­ve­na sa­vo is­to­ri­ją, sa­ky­sim kaip Kry­žių kal­nas ar Kur­tu­vė­nų Rim­gai­lai­tės ant­ka­pis.

Na, o kaip su Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­ja? Man at­ro­do, kad ga­li­mas var­do kai­tos mo­men­tas pra­leis­tas At­gi­mi­mo pra­džio­je. Bū­ta vė­les­nių svars­ty­mų, fi­gū­ra­vo M.Bir­ži­škos ir ki­tų gar­sių gim­na­zi­jos auk­lė­ti­nių var­dai, ta­čiau Ja­no­nio var­das pa­si­li­ko. O prie­žas­ties bū­ta sva­rios: kai pir­mai­siais po­ka­rio me­tais Lie­tu­vos mo­kyk­loms bu­vo su­tei­ki­nė­ja­mi kom­par­ti­jos va­do­vų var­dai, pa­čio­je mo­kyk­lo­je bu­vo ieš­ko­ma al­ter­na­ty­vos ir su­sto­ta ties ma­žai kam ta­da ži­no­mo Ja­no­nio var­du. Jis mo­kė­si dar prieš­ka­rio ru­siš­ko­je mo­kyk­lo­je, gy­ve­no Venc­laus­kių prie­globs­ty­je, pra­dė­jo ra­ši­nė­ti ei­lė­raš­čius to me­to lais­vė­ji­mo sam­pra­tos te­ma­ti­ka. Ka­ro me­tais gim­na­zi­jos ne­bai­gęs pa­si­trau­kė į Pet­rog­ra­dą, ten var­go, su­si­rgo ir nu­si­žu­dė. Tai lyg ant­ras Zig­mas Gė­lė, vargs­tan­čių ir ser­gan­čių jau­nuo­lių ke­lias į Lie­tu­vos li­te­ra­tū­rą. Mo­kyk­lo­je bu­vo­me pa­ten­kin­ti, kad mo­ko­mės bent lie­tu­viš­ką var­dą tu­rin­čio­je mo­kyk­lo­je, pra­dė­jom va­din­tis ja­no­nie­čiais. Šis ja­no­nie­čio var­das iš­li­ko iki šian­dien, ar­chi­tek­tas V.Če­ka­naus­kas, kom­po­zi­to­rius V.Lau­ru­šas ir dau­gu­ma ki­tų taip ir va­di­na­si. Aš ir daug ki­tų, pa­ty­ru­sių trem­tį ir la­ge­rius, taip pat esa­me ja­no­nie­čiai. Neuž­mirš­ta­mi ir gim­na­zi­jos mo­ki­niai-di­džia­vy­riai: ke­tu­ri Va­sa­rio 16-osios sig­na­ta­rai, tarp jų ir My­ko­las Bir­žiš­ka, bet jo var­do su­tei­ki­mas gim­na­zi­jai ne itin pa­di­din­tų jo šlo­vės mas­tą, o Ju­lius Ja­no­nis bū­tų iš­mes­tas į šiukš­ly­ną.

Ką tu da­vei Lie­tu­vai?

V.V. Daž­nai žmo­nės, net ži­no­mi po­li­ti­kai dek­la­ruo­ja tam tik­rą nu­si­vy­li­mą, sa­ky­da­mi – ne to­kią Lie­tu­vą kū­rė­me, ne už tai ko­vo­jo­me, ar­ba sa­vo ša­lį pa­va­di­na „ta vals­ty­be“, tar­si at­si­ri­bo­da­mi nuo jos, sa­ky­da­mi, kad tarp jo ir vals­ty­bės nė­ra ry­šio. Iš kur to­kios nuo­tai­kos? Be dū­mų nė­ra ug­nies – kas vis dėl­to ne taip pa­da­ry­ta? Ko­kios klai­dos?

V.R.Iki šios die­nos esu įsi­ti­ki­nęs, kad Nep­rik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mas bu­vo ir te­bė­ra ste­buk­las vi­sais sa­vo is­to­ri­jos eta­pais, tra­giš­ko­mis pa­si­prie­ši­ni­mo au­ko­mis, Si­bi­ro pla­ty­bė­mis. O Ne­prik­lau­so­my­bė tai yra tau­tos iš­li­ki­mo ga­li­my­bė, prie­vo­lė ją kur­ti, dirb­ti, įveik­ti trū­ku­mus ir klai­das. Sie­kiant Nep­rik­lau­so­my­bės rei­kė­jo ži­no­ti, kad jos ge­ro­vė pri­klau­sys ir nuo pa­sau­li­nės rai­dos vin­gių, ir nuo mū­sų vi­sų pa­stan­gų. Kai iš­vyks­tan­tis emig­ran­tas pa­reiš­kia, kad „kas man iš tos Lie­tu­vos, ką ji man da­vė“, ky­la klau­si­mas – o ką tu da­vei Lie­tu­vai? O tos nu­si­vy­li­mo kal­bos daž­niau­siai vyks­ta tarp kar­je­ros ne­sėk­mių pa­ty­ru­sių po­li­ti­kų, ne­sėk­min­gai vei­kian­čių vers­li­nin­kų, tarp gir­tuok­lių ir tin­gi­nių.

Aš drįs­tu teig­ti, kad vi­si Lie­tu­vos val­džios at­sto­vai pra­de­dant pre­zi­den­tais, par­la­men­ta­rais, mi­nist­rais, me­rais dir­bo ir dir­ba Lie­tu­vos la­bui, ban­do nau­jo­ves, bet, de­ja, ne vi­sa­da pa­si­se­ka, neiš­ven­gia­ma klai­dų, ku­rias mes lin­kę sa­vaip ver­tin­ti. Pa­si­tai­ko sa­vęs, at­ski­rų ins­ti­tu­ci­jų ir net vals­ty­bi­nės veik­los nu­ver­ti­ni­mo at­ve­jų, bet sa­vo vi­su­ma Lie­tu­va, NA­TO ir Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rė, pa­laips­niui ke­lia sa­vo eko­no­mi­ką, di­di­na dau­ge­lį tarp­tau­ti­nių rei­tin­gų ro­dik­lių. Bet ko­kio­mis są­ly­go­mis lie­tu­vių tau­ta, lie­tu­vių kal­ba, lie­tu­vių vals­ty­bin­gu­mo for­mos bu­vo, yra ir bus.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.