Nuo Šiaušės pakrantės (7)

Nuo Šiau­šės pa­kran­tės (7)

Po­kal­bis su pro­fe­so­riu­mi Vy­te­niu Rim­ku­mi

Šį­kart po­kal­bis apie tau­to­dai­lę – vie­ną svar­biau­sių kū­ry­bos, me­no veik­lų, sau­go­jan­čių tau­tos, vals­ty­bės sa­vi­tu­mą, jun­gian­čią ma­to­mais ir ne­ma­to­mais til­tais įvai­rius kul­tū­ri­nius re­gio­nus, skir­tin­gas re­li­gi­jas. Liau­dies me­no, da­bar tau­to­dai­lės, są­jū­dis neį­si­vaiz­duo­ja­mas be pro­fe­so­riaus Vy­te­nio Rim­kaus – da­ly­vio, ver­tin­to­jo, pro­pa­guo­to­jo, šios me­no kryp­ties moks­li­nin­ko. O pra­džia – vėl nuo Šiau­šės pa­kran­čių, ku­rio­mis kar­tu su tė­vu ir Pe­lik­su Bu­gai­liš­kiu iš­si­ruo­šė į pir­mą­sias sa­vo kraš­to­ty­ros ke­lio­nes.

Vla­das Ver­te­lis. Jūs – vie­nas žy­miau­sių liau­dies me­no – tau­to­dai­lės – ty­ri­nė­to­jų, liau­dies kū­rė­jų glo­bė­jas. Ka­da tau­to­dai­le pra­dė­jo­te do­mė­tis pro­fe­sio­na­liai? Tur­būt tai iš vai­kys­tės, kar­tu su P. Bu­gai­liš­kiu da­ly­vau­da­vo­te kraš­to­ty­ros žy­giuo­se po gim­tą­sias apy­lin­kes. Ko­kių ver­ty­bių ta­da su­ras­da­vo­te?

Vy­te­nis Rim­kus. Ke­lio­nė su P.Bu­gai­liš­kiu man įsi­mi­nė vi­sam gy­ve­ni­mui kaip sa­vo­tiš­kas nuo­ty­kis. P.Bu­gai­liš­kio tiks­las bu­vo pa­si­dai­ry­ti po apy­lin­kes, nu­fo­tog­ra­fuo­ti til­tus, liep­tus, sūpy­nes. Tais ob­jek­tais do­mi­si be­ne da­nų mu­zie­ji­nin­kai, nau­din­ga bū­sią pa­si­da­lin­ti duo­me­ni­mis. Į ke­lio­nę pės­čio­mis pa­siė­mė ir ma­ne – de­šimt­me­tį, ta­da ma­ne ir fo­tog­ra­fa­vo ant liep­to ir til­to per Šiau­šę, Bag­do­niš­ky­je prie se­nos jau­jos, Pa­šiau­šė­je ant sū­py­nių. Aš bu­vau lyg ma­tuok­lis, pa­liu­di­jan­tis ob­jek­to dy­dį. Ypač man įsi­mi­nė se­na­ja­me Bag­do­niš­ky­je, Skau­mi­no so­dy­bos svir­ne įreng­ta dvi­gu­ba ga­li­nė sie­na, jų tar­pe bu­vo sau­giai sle­pia­mi grū­dai vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais.

Šios ke­lio­nės pra­smę su­vo­kiau tik suau­gęs. O gi­liau į lie­tu­vių praei­ties paieš­kas įsi­jun­giau jau grį­žęs iš trem­ties. 1964 m. su bu­vu­siu bend­rak­la­siu ar­chi­tek­tu Vy­tau­tu Ed­mun­du Če­ka­naus­ku (Edžiu) iš ma­no gim­ti­nės Pi­ke­liš­kės išė­jo­me pės­čio­mis į Pa­šiau­šę, nes ten ka­pi­nė­se esan­ti se­na var­pi­nė, o jis kaip tik pra­dė­jęs do­mė­tis se­ną­ja lie­tu­vių me­di­ne ar­chi­tek­tū­ra.

Tai bu­vo pra­džia – po to iš­vaikš­čio­jo­me, iš­va­ži­nė­jo­me vi­są Že­mai­ti­ją, pieš­da­mi baž­ny­čių ir ka­pi­nių var­pi­nes, šven­to­rių var­tus, pa­si­tai­kiu­sią įdo­mes­nę tro­bą. Taip su­si­kau­pė di­de­lė pie­ši­nių ko­lek­ci­ja, 2007 m. iš­leis­ti ka­len­do­rius ir al­bu­mas su tais Edžio pie­ši­niais ir ma­no įva­dais. Tų ke­lio­nių me­tais su­si­dū­rė­me su dar vie­nu reiš­ki­niu: bu­vo nai­ki­na­mi pa­ke­lių kry­žiai ir kop­ly­tė­lės ne­va tie­si­nant ir pla­ti­nant ke­lius. Štai ir pra­dė­jo­me rink­ti tuos myriop pa­smerk­tus Rū­pin­to­jė­lius, do­mė­tis jų is­to­ri­ja, ver­te.

V.V.Va­sa­rio mė­ne­sio „Ato­lan­ko­se“, kal­bė­da­mi apie pro­fe­sio­na­lų­jį me­ną, su­ra­do­me daug įvai­rių spal­vų, bet ne­daug so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo. Tad tau­tos me­nas su sa­vo die­vu­kais pir­mai­siais po­ka­rio de­šimt­me­čiais tu­rė­jo bū­ti sve­tim­kū­nis ko­mu­nis­ti­nei ideo­lo­gi­jai, o to me­no sau­go­to­jai ir ty­rė­jai – įtar­ti­ni. Bet vėl pa­ra­dok­sas – bū­tent tie ne­pa­ti­ki­mie­ji ir tap­da­vo tau­tos kū­ry­bos ty­rė­jais, pa­vel­do sau­go­to­jais. Kad ir Ire­na Kost­ke­vi­čiū­tė (1927-2007), li­te­ra­tū­ro­lo­gė, už lie­tu­vy­bės puo­se­lė­ji­mą iš­va­ry­ta iš Vil­niaus uni­ver­si­te­to ėmė­si tau­to­dai­lės ir 1966 m. iš­lei­do mo­nog­ra­fi­ją apie kryž­dir­bį Vin­cą Svirs­kį. Ir Jūs iš tų, ku­rie „ne­ži­nia ar my­lė­jo ta­ry­bų val­džią.“

V.R. Gy­ve­ni­me taip jau su­si­klos­tė, kad kas­die­ni­nė ap­lin­ka, bui­ties daik­tai bu­vo ver­ti­na­mi, ypač kai­me, dėl pa­to­gu­mo ir gra­žu­mo. Pas­ta­tai, au­di­niai, rū­bai, bal­dai pir­miau­sia tu­rė­jo bū­ti pa­to­gūs, funk­cio­na­lūs ir tai jau sa­vai­me bu­vo gra­žu. Šis tai­ko­ma­sis me­nas (da­bar­ti­ne ter­mi­no­lo­gi­ja) for­ma­vo­si nuo gi­lios praei­ties. Pa­gal tie­siai suar­tas ir už­baig­tas va­gas bu­vo ver­ti­na­mi bū­si­mi jau­ni­kiai, o kas­die­niai dra­bu­žiai tu­rė­jo bū­ti itin pra­ktiš­ki, o tuo pa­čiu jau ir gra­žūs.

Pra­de­dant kal­bą apie liau­dies me­ną su­si­du­ria­me su api­ben­dri­na­mo­jo ter­mi­no įvai­ro­ve. „Liau­dies me­nas“ api­ma liau­dies kū­ry­bą pla­čią­ja pra­sme, o „tau­to­dai­lė“ – vie­nos tau­tos. Esa­ma „kai­mo“, „vals­tie­čių“, „sa­vi­veik­los“, „mė­gė­jiš­kos“, „dai­lių­jų ama­tų“, „tur­gaus me­no“ ir dar kt. Pa­na­šiai Ru­si­jo­je: „vals­tie­čių me­nas“ (krest­jans­koe is­kusst­vo), „liau­dies me­nas“ (na­rod­noe is­kusst­vo“); Vo­kie­ti­jo­je – „Bauern­kunst“, „Volks­kunst“.

Apsk­ri­tai Lie­tu­vo­je liau­dies kū­ry­ba su­si­do­mė­ta XX am­žiaus pra­džio­je, kai pir­mo­sio­se lie­tu­vių dai­lės pa­ro­do­se drau­ge bu­vo eks­po­nuo­ja­mi tau­to­dai­lės dar­bai. Pir­ma­sis moks­li­nis liau­dies kū­ry­bos ty­ri­nė­to­jas bu­vo Pau­lius Ga­lau­nė, ku­rio vei­ka­lai iki šiol yra teo­ri­nis liau­dies me­no pa­grin­das. Ži­no­ma, da­bar­ti­nė si­tua­ci­ja įne­šė daug nau­jo­vių, net I.Kost­ke­vi­čiū­tės „Vin­cas Svirs­kis“ sky­rė­si nuo P.Ga­lau­nės tuo, kad jis V.Svirs­kį lai­kė ne liau­dies meist­ru, o pro­fe­sio­na­laus me­no mo­ki­niu, pa­se­kė­ju (jis gi bu­vo dir­bęs Kau­no ka­ted­ros de­ko­re dai­li­nin­kų bend­ri­jo­je). O šian­dien iš kai­mo di­de­lė da­lis meist­rų per­si­kė­lė į mies­tą, į jų gre­tas įsi­jun­gė mo­ky­to­jai, in­ži­nie­riai ir kt. Kartu plė­to­ja­si ir pa­ti tau­to­dai­lės są­vo­ka. O mei­lė kū­ry­bai vi­sais lai­kais ne­su­ta­po su mei­le val­džiai įvai­riau­sio­mis for­mo­mis.

V.V. Ar tie­sa, kad lie­tu­viš­ko­ji liau­dies me­no mo­kyk­la (pla­čią­ja pra­sme) to me­to TSRS bu­vo iš­skir­ti­nė ne tik sa­vo pa­vel­du, kū­rė­jais, bet ir moks­li­niais ty­ri­mais? Ru­si­jo­je ir ki­to­se res­pub­li­ko­se – la­biau ama­tas (re­mes­lo) nei me­nas?

V.R.Vi­sų tau­tų liau­dies me­nas tu­ri sa­vi­tų, o drau­ge ir bend­rų bruo­žų. Ty­ri­nė­jant ir džiau­gian­tis lie­tu­vių liau­dies me­nu ten­ka pa­žin­ti ir gre­ti­mų tau­tų kū­ry­bą. Štai šven­ti­nių rū­bų puo­šy­bo­je lie­tu­vių, lat­vių, va­ka­rų gu­dų, net uk­rai­nie­čių yra tiek bend­ru­mų, kad la­bai daž­nai net ne­ga­li­ma jų iš­skir­ti. Vie­šint Ki­je­ve mums pa­do­va­no­jo uk­rai­nie­tiš­kų juos­tų ir pa­si­ro­dė, kad jos aus­tos Lie­tu­vos dai­lės kom­bi­na­te. Mins­ko is­to­ri­jos mu­zie­jaus sau­gyk­lo­se ste­bi­no di­džiu­lė šven­ti­nių tau­ti­nių rū­bų ko­lek­ci­ja, ku­ri nie­kuo ne­si­sky­rė nuo mū­sų aukš­tai­čių rū­bų. Liub­li­no mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­ma ver­bų ko­lek­ci­ja kaip vie­tos liau­dies me­no reiš­ki­nys. Pra­dė­jau do­mė­tis ir išaiš­kė­jo, kad tai 1944-1945 me­tų imig­ran­tų iš Vil­niaus kraš­to ir jau jų mo­ki­nių dar­bai.

Išs­kir­ti­nis at­ve­jis – lie­tu­vių kry­žių ir kop­lyts­tul­pių sta­ty­ba, taip pat skulp­tū­ri­niai die­vu­kų dro­ži­niai. Apsk­ri­tai ši tra­di­ci­ja į Lie­tu­vą at­ke­lia­vo su krikš­čio­ny­be ir XIII- XIX a. su­kles­tė­jo, tap­da­ma uni­ka­liu reiš­ki­niu Eu­ro­po­je. O štai Ry­gos mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­mas iš me­džio drož­tas die­vu­kas kaip bran­gus ir re­tas lat­vių liau­dies kū­ry­bos kū­ri­nys, bet jis – įžy­maus že­mai­čių diev­dir­bio Au­gus­ti­no Po­toc­kio dar­bas. Jis bu­vo pa­sie­kęs to­kį in­di­vi­dua­lų per­so­na­žų vaiz­da­vi­mo sti­lių, ku­ris ne­ke­lia au­to­rys­tės abe­jo­nių. Bend­rai tai­ko­mo­ji liau­dies kū­ry­ba yra ko­lek­ty­vi­nės, pe­ri­ma­mo­sios dai­lės rū­šis, o vaiz­duo­ja­mo­ji dau­gu­ma at­ve­jų tam­pa au­to­ri­ne, at­pa­žįs­ta­mą­ja. Be­je, tai sa­vo­tiš­kas priar­tė­ji­mas prie pro­fe­sio­na­lio­sios dai­lės.

V.V. Me­no­ty­ros dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją ap­si­gy­nė­te Le­ning­ra­de, o jau po Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo dak­ta­ro ha­bi­li­ta­ci­ją – Mask­vo­je, nors Lie­tu­vo­je ta­da var­gu bau ar bu­vo stip­res­nių už Jus tau­to­dai­lės spe­cia­lis­tų. Pri­si­mi­ni­mų kny­go­je ra­šo­te, kad tas gy­ve­ni­mo mo­men­tas – vie­nas skau­džiau­sių...

V.R. Le­ning­ra­de ap­gy­niau dip­lo­mą apie lie­tu­vių liau­dies skulp­tū­rą, ku­riam te­mą pa­siū­lė pro­f.Vik­to­ras Plot­ni­ko­vas. Ten pat ap­gy­niau kan­di­da­ti­nę di­ser­ta­ci­ją apie lie­tu­vių ak­va­re­lę, o vėl grį­žęs prie liau­dies skulp­tū­ros ban­džiau gin­tis Vil­niu­je, bet ne­bu­vau priim­tas dėl spau­di­nių kie­kio (trys kny­gos ir ar­ti 150 straips­nių apie lie­tu­vių liau­dies skulp­tū­rą, tarp jų ir aš­tuo­nio­mis už­sie­nio kal­bo­mis). Po­rą me­tų su­gai­šęs ha­bi­li­ta­ci­jos dak­ta­ra­tą apie lie­tu­vių liau­dies mo­nu­men­ta­lią­ją dai­lę ap­gy­niau Mask­vo­je. Be­je, man te­ko tap­ti pir­muo­ju tos dai­lė­ty­ros hab.dr. Lie­tu­vo­je, po to da­ly­vau­ti per 30 di­ser­ta­ci­jų gy­ni­me. Apsk­ri­tai tai pro­vin­ci­jos sind­ro­mas: no­rint pa­siek­ti moks­li­nės reikš­mės ir ži­no­mu­mo ša­lies mas­tu, pro­vin­ci­jo­je, ir Šiau­liuo­se, rei­kia dirb­ti bent pu­sant­ro-du kar­tus dau­giau ir ge­riau ne­gu Vil­niu­je. Tuo ke­liu ėjo ir ki­ti Šiau­lių uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai.

V.V. Kal­bant apie liau­dies me­ną vi­sa­da su­si­du­ria­me su ver­ti­ni­mų kri­te­ri­jais, su ri­bo­mis tarp tau­to­dai­lės ir pro­fe­sio­na­lio­sios dai­lės, pa­ga­liau – ki­čo pro­ble­ma. Koks Jū­sų po­žiū­ris į tai, kas Jums svar­biau­sia ver­ti­nant tau­to­dai­lę?

V.R. Ši kla­si­fi­ka­ci­ja yra dau­giau or­ga­ni­za­ci­nio po­žiū­rio: dai­lės mo­kyk­las, ins­ti­tu­tus, aka­de­mi­jas bai­gu­sie­ji lai­ko­mi dai­li­nin­kais pro­fe­sio­na­lais, o ne­si­mo­kę dai­lės – liau­dies meist­rais. Bet čia esa­ma su­maiš­ties: di­džio­ji da­lis imp­re­sio­nis­tų bu­vo sa­va­moks­liai, ( Vin­cen­tas van Go­gas, Po­lis Go­ge­nas, Po­lis Se­za­nas, Ed­ga­ras De­ga), o nau­jos pa­sau­li­nės dai­lės sti­lis­ti­kos-imp­re­sio­niz­mo at­sto­vai sa­vo lai­ku bu­vo ne­prii­ma­mi į pro­fe­sio­na­lų pa­ro­das, bet šian­dien nie­kas neišd­rįs­tų jų lai­ky­ti tik mė­gė­jais, o – pri­pa­žin­tais nau­jos pa­sau­li­nės dai­lės sti­lis­ti­kos-imp­re­sio­niz­mo pra­di­nin­kais. Pa­na­šių fak­tų esa­ma ne­ma­žai, tai ir pri­mi­ty­viz­mo, ir eksp­re­sio­niz­mo is­to­ri­jos.

Ta­čiau grįž­ki­me Lie­tu­von. Ta­ry­bi­niais me­tais liau­diš­ko­ji kū­ry­ba pir­mai­siais de­šimt­me­čiais bu­vo at­skir­ta nuo dai­li­nin­ko sam­pra­tos, puo­džiai, au­dė­jos, dro­žė­jai bu­vo bu­ria­mi į ama­tų bend­ro­ves, mo­kes­čiais var­žo­ma in­di­vi­dua­li veik­la. Kaip mi­nė­jau, sak­ra­li­nis me­nas bu­vo ne­pri­pa­žįs­ta­mas, nai­ki­na­mas, ta­čiau ne­le­ga­liai jis vis dėlto eg­zis­ta­vo, bu­vo ku­ria­mi ant­ka­pi­niai pa­mink­lai ir kt. Pa­laips­niš­ka­me liau­dies me­no pri­pa­ži­ni­me me­nu sa­vi­tą vaid­me­nį su­vai­di­no mū­sų įžy­mūs dai­li­nin­kai pro­fe­sio­na­lai. Skulp­to­riaus Juo­zo Mi­kė­no mo­nu­men­ta­lu­mas sie­jo­si su liau­diš­kų­jų die­vu­kų mo­nu­men­ta­lu­mu, ne­ vel­tui ir jis pa­ts yra kū­ręs Rū­pin­to­jė­lį. Ta­py­to­jai An­ta­nas Gu­dai­tis ir ki­ti sa­vo na­tiur­mor­tams pa­si­tel­kė vil­nie­tiš­ką­sias ver­bas kaip ypa­tin­gą spal­vi­nių der­mių šal­ti­nį.

Nes­nau­dė ir liau­dies meist­rai: Že­mai­ti­jo­je (Plun­gė­je, Kur­tu­vė­nuo­se) pu­siau le­ga­liai bu­vo ku­ria­mos Už­ga­vė­nių kau­kės ir ei­se­nos, Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je bu­vo su­ruoš­ta per­so­na­li­nė Bro­niaus Ra­dec­ko ke­ra­mi­kos pa­ro­da. Vys­tė­si dai­nų ir šo­kių ra­te­liai, jie bu­vo ska­ti­na­mi kaip sa­vi­veik­los for­ma, at­spin­din­ti ma­si­nę kul­tū­rą ir ge­ro­vę. Iš­ki­lo po­rei­kis kur­ti vi­sas šias sri­tis jun­gian­čią or­ga­ni­za­ci­ją. Pa­si­re­miant ypač Že­mai­ti­jos pa­jė­go­mis 1966 me­tais bu­vo įkur­ta Liau­dies me­no drau­gi­ja. Di­de­lį vaid­me­nį su­vai­di­no Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos sek­re­to­rius Pra­nas Gu­dy­nas, ta­pęs pir­muo­ju il­ga­me­čiu šios or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vu ir ideo­lo­gu, įtrau­kęs į šią drau­gi­ją kon­sul­tan­tais, sky­rių va­do­vais daug pro­fe­sio­na­lių dai­li­nin­kų. Bu­vo ruo­šia­mi se­mi­na­rai, ama­tų die­nos, ko­lek­ty­vi­nės ir per­so­na­li­nės pa­ro­dos, pa­gau­sė­jo kū­ri­nių ver­ti­ni­mų spau­do­je.

Šia drau­gi­jos veik­la su­si­do­mė­jo ir tuo­me­ti­nės są­jun­gi­nės res­pub­li­kos, ta­čiau pa­na­šios kū­ry­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos joms taip ir ne­pa­vy­ko įsteig­ti, nors bu­vo dė­ta daug pa­stan­gų, pvz., Lat­vi­jo­je, Uk­rai­no­je. Ši liau­dies meist­rų drau­gi­ja at­kur­to­je Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je pra­tę­sė sa­vo veik­lą, pa­kei­tu­si pa­va­di­ni­mą į „Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gą“. Bu­vo nu­ga­lė­tos nau­jai iš­ki­lu­sios pro­ble­mos, Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­ga iš­lai­kė sa­vo vy­rau­jan­čias po­zi­ci­jas tarp nau­jai pa­si­ro­džiu­sių liau­dies me­no or­ga­ni­za­ci­jų. Nuo­sek­liai ir ener­gin­gai dir­ba il­ga­me­tis są­jun­gos val­dy­bos pir­mi­nin­kas Jo­nas Ru­dzins­kas, jam sėk­min­gai tal­ki­nin­kau­ja Šiau­lių kraš­to są­jun­gos val­dy­bos pir­mi­nin­kė Lai­ma Kel­me­lie­nė, be­je, abu dai­li­nin­kai pro­fe­sio­na­lai.

Ry­šiai tarp tau­to­dai­li­nin­kų ir pro­fe­sio­na­lų – įvai­rūs, be­si­kei­čian­tys. Daug žy­mių dai­li­nin­kų jau­nys­tė­je bu­vo liau­dies meist­rais, da­ly­va­vo pa­ro­do­se (skul­to­rius Ka­zys Kas­pe­ra­vi­čius, gra­fi­kas Ed­mun­das Juch­ne­vi­čius ir kt.). Pro­fe­sio­na­lais lai­ko­mi as­me­nys, ku­rie pra­gy­ve­na iš sa­vo ama­to ar me­no, sa­ky­sim, tra­di­ci­niai puo­džiai. Kal­viai, me­ta­lo meist­rai su pro­fe­sio­na­lais su­si­bū­rė į bend­rą drau­gi­ją, ruo­šia bend­ras pa­ro­das. O štai meist­rai Ka­zys Bim­ba, Vi­lius Bis­kis da­ly­vau­ja pro­fe­sio­na­lų pa­ro­do­se, kon­kur­suo­se. Sa­vi­tai su­si­klos­to pie­ši­mo mo­ky­to­jų si­tua­ci­ja: apie pu­sė jų yra Dai­li­nin­kų są­jun­gos na­riai, pu­sė – Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos. Yra pri­klau­san­čių ir abiem są­jun­goms.

Pa­gal žo­dy­nus "ki­čas" tu­ri ke­lias­de­šimt api­brė­ži­mų, to­dėl ir jo var­to­se­na daž­niau­siai yra as­me­ni­nės nuo­mo­nės iš­raiš­ka. Tau­to­dai­lė­je, ma­no nuo­mo­ne, jis ap­skri­tai ne­var­to­ti­nas. Tie­siog yra ge­ri, ne­pa­vy­kę, blo­gi dar­bai, pa­tin­kan­tys ar ne­pa­tin­kan­tys ir t.t.

V.V. Dau­ge­lį de­šimt­me­čių nė vie­no di­des­nio tau­to­dai­lės ren­gi­nio mū­sų kraš­te ne­pra­lei­džia­te, ap­žvel­gia­te, įver­ti­na­te. Ko­kių meist­rų dar­bai Jums ar­ti­miau­si, kas iš­skir­ti­niau­sia? O jų gy­ve­ni­mas – ne tik dar­bai, bet ir vie­ša lai­ky­se­na, prin­ci­pai.

V.R. Kol ne­tu­rė­jau aukš­to­jo moks­lo dip­lo­mo, su pie­ši­niais ir ak­va­re­lė­mis da­ly­va­vau sa­vi­veik­li­nės dai­lės pa­ro­dė­lė­se, suar­tė­jau su vie­tos mė­gė­jais, Kur­šė­nų puo­džiais. Ir štai tie 1966 me­tai: tam­pu dai­lės sri­ties is­to­ri­jos ir teo­ri­jos pro­fe­sio­na­las o drau­gi­jos pir­mi­nin­kas P. Gu­dy­nas be komp­ro­mi­sų įtrau­kia į drau­gi­jos veik­lą. Tam­pu drau­gi­jos na­riu, Moks­li­nės ta­ry­bos na­riu, se­mi­na­rų kon­sul­tan­tu (Ra­ga­nų kal­no an­samb­lio), ra­šau straips­ne­lius, ka­ta­lo­gų įva­dus, pa­si­ro­do kny­gos apie Ab­lin­gą (ru­sų kal­ba), Šiau­lių mies­to ir Šiau­lių ap­skri­ties tau­to­dai­li­nin­kus, dro­žė­ją Vyu­tau­tą Ule­vi­čių, ak­men­ta­šį Juo­zą Liau­dans­kį, ta­py­to­ją Ele­ną Ado­mai­tie­nę ir Al­fon­są Pi­vo­riū­ną. Suar­tė­jau su dau­ge­liu meist­rų, tai – Ipo­li­tas Už­kur­nys, Sta­nis­lo­vas Riau­ba, Zig­mas Vaiš­vi­la, Fe­lik­sas Var­go­nas ir daug ki­tų. Ta­čiau vi­sur su­spė­ti neį­ma­no­ma, spar­ta ir ga­li­my­bės lė­tė­ja slen­kant me­tams.

V.V.Iš­ki­liau­si tau­to­dai­li­nin­kai gar­sė­ja ne tik kū­ri­niais, bet su­ku­ria sa­vo pa­sau­lius: Or­vi­dų, Kos­to Gend­vi­lo so­dy­bos, R.Baš­kio me­di­nu­kų mu­zie­jus. Tai tar­si ir pe­rau­ga me­ni­nin­ko šei­mos rė­mus, tam­pa lyg ir na­cio­na­li­ne ver­ty­be, to­dėl ak­tua­li tam­pa ir tų uni­ka­lių pa­sau­lių iš­sau­go­ji­mo pro­ble­ma. Pri­si­me­nu apie tai ne kar­tą kal­bė­jo­me... Api­bend­rin­da­mas kny­gą-al­bu­mą „Ra­imon­do Baš­kio me­di­nu­kų pa­sau­lis“ ra­šė­te: „ Su­si­kau­pu­sios dir­bi­nių ko­lek­ci­jos įgy­ja ne tik ir ne tiek ma­te­ria­li­nę, bet dau­giau dva­si­nę ver­tę. Atei­ty­je tau­to­dai­lė gy­vuos kaip vie­nas iš svar­biau­sių kom­po­nen­tų iš­sau­gant tau­tų sa­vi­tu­mą. Tai svar­bu ne tik lie­tu­vių tau­tai, Lie­tu­vos vals­ty­bei, bet ir vi­soms tau­toms.“

V.R. Tau­to­dai­li­nin­ko sa­vas pa­sau­lis – tai la­bai daž­nas, įvai­raus po­bū­džio ir įvai­raus mas­to reiš­ki­nys. Daž­no tau­to­dai­li­nin­ko sa­vas pa­sau­lis bū­na tik jo kam­ba­rė­lis. Daž­na au­dė­ja sa­vo bu­to vie­na­me kam­ba­ry­je lai­ko au­di­mo stak­les, ver­pi­mo ra­te­lį, ža­lia­vas, au­di­nių pa­vyz­džius. Pas vie­ną au­dė­ją pa­ste­bė­jau, kad iš siū­lų ka­muo­lių ant spin­tos, kam­ba­rio kam­puo­se su­dė­lio­tos įvai­rios fi­gū­rė­lės, pa­pil­dy­tos spal­vo­to po­pie­riaus iš­kar­po­mis. Pa­si­tei­ra­vus, ką tai reiš­kia, ji sa­kė, kad iš­ti­są die­ną sė­dint stak­lė­se vis sma­giau dar kaž­ką pa­da­ry­ti, pa­si­žiū­rė­ti, o ir sve­čiai su­si­do­mi.

Pa­gar­sė­jęs Že­mai­ti­jos tau­to­dai­li­nin­kas Sta­nis­lo­vas Riau­ba ne­tu­rė­jo jo­kio na­mo, o gy­ve­no ma­ža­me kuk­lia­me kam­ba­rė­ly­je, pri­glaus­tas meist­rų Jo­nu­šų. Te­ko pas jį lan­ky­tis, kal­bė­ti apie jo dar­bus. Šei­mi­nin­kams su­kū­rė au­to­ma­tiš­kai at­si­da­ran­čias įė­ji­mo du­ris: už­li­pus ant slenks­čio virš du­rų su­plas­no­ja ir sna­pu su­ka­la stam­bus paukš­tis. So­de­ly­je jam bu­vo skir­ta po­ra obe­lai­čių, nuo ku­rių da­lis vai­sių jau su­rink­ti ir su­dė­lio­ti ant len­ty­nos prie sie­nos, bet ne šiaip su­dė­lio­ti: cent­re ap­skri­ti­mas iš rau­do­nų obuo­lių, to­liau rau­do­nu­mas ma­žė­ja ir pa­kraš­čiuo­se jie jau ža­liuo­ja. Ir kam­ba­rė­lis tam­pa pil­nas sau­lės!

Kai ku­rie kū­rė­jai su­ku­ria sa­vo kū­ry­bos mu­zie­jus. Tuo ypač pa­si­žy­mė­ję Kur­šė­nai. Pir­ma­sis bu­vo Bro­nius Ra­dec­kas, ke­ra­mi­kos nau­jo­vių meist­ras, do­mi­na­vęs dau­ge­ly­je pa­ro­dų, pri­trau­kęs dau­gy­bę žiū­ro­vų, žies­da­mas sa­vo sti­liaus puo­dus liau­dies me­no šven­tė­se, ta­pęs puo­džių puo­džiu­mi, pa­va­din­tu puo­džių ka­ra­liu­mi. Vie­na­me dirb­tu­vių kam­ba­ry­je eks­po­na­vo sa­vo dar­bus, lan­ky­to­jams pa­ro­dy­da­vo žie­di­mo me­ną. Mu­zie­jus su­lauk­da­vo daug lan­ky­to­jų, tu­ris­tų. De­ja, meist­rui ir žmo­nai bei sū­nui – taip pat ke­ra­mi­kams – mi­rus, mu­zie­jus li­ko už­da­ras, li­ki­mas ne­ži­no­mas.

Pa­na­šiu ke­liu at­si­ra­do ir ke­ra­mi­kų Ver­te­lių lan­ko­mas mu­zie­jė­lis. O vis tuo­se pa­čiuo­se Kur­šė­nuo­se nau­jai at­si­da­rė dro­žė­jo-skulp­to­riaus Rai­mon­do Ba­škio „Me­di­nu­kų pa­sau­lis“, ta­pęs mies­to įžy­my­be, su­si­lau­kęs stam­baus al­bu­mo. Yra ir dau­giau meist­rų, ypač skulp­to­rių, sa­vo kie­mus pa­ver­čian­čių lan­ko­mo­mis vie­to­mis. Štai kad ir ak­mens­kal­dys nuo Ku­piš­kio Vy­tau­tas Ja­sins­kas, sa­vo kie­mą iš­puo­šęs ak­mens skulp­tū­ro­mis. Pa­na­šių eks­po­nuo­ja­mų liau­dies me­no ko­lek­ci­jų esa­ma Tel­šiuo­se, Drus­ki­nin­kuo­se ir ki­to­se vie­to­se. Ta­čiau yra ir iš­ny­ku­sių rin­ki­nių: tar­pu­ke­lė­je Ty­tu­vė­nai-Ši­lu­va se­na so­dy­bė­lė, ku­rios so­de, ap­lin­ko­je sto­vė­jo įvai­raus dy­džio, gra­žių ir men­kiau pa­vy­ku­sių dar­bų. Dau­gu­ma ke­liau­to­jų į Ši­lu­vos at­lai­dus stab­te­lė­da­vo ap­žiū­rė­ti dar­bų, ta­čiau pa­laips­niui so­das už­žė­lė krū­mais, dir­bi­niai iš­ny­ko. Šian­dien net meist­ro var­das už­mirš­tas. To­kio li­ki­mo ga­li su­lauk­ti ir dau­giau to­kio po­bū­džio ob­jek­tų po meist­ro mir­ties, šei­mos iš­si­skirs­ty­mo. (1)

Ki­ta kal­ba apie Or­vi­dų, K.Gend­vi­lo so­dy­bas. Jos jau tu­ri sa­vas is­to­ri­jas, su­dė­tin­gas si­tua­ci­jas, įvai­rius ver­ti­ni­mus. Or­vi­dų an­samb­lio pra­džia la­bai pro­zaiš­ka: tė­vas Ka­zi­mie­ras bu­vo ant­ka­pių meist­ras, jų ga­my­bai nau­do­jo ar­ti­mų­jų lau­kų ak­me­nis, ku­rių čia bu­vo gau­sy­bė. Ko­lū­kis su­ma­nė lau­kus iš­va­ly­ti, ak­me­nis su­skal­dy­ti ir iš­vež­ti. O tai bu­vo meist­ro me­džia­ga ir jis or­ga­ni­za­vo tų ak­me­nų su­ve­ži­mą į so­dy­bą, bet grei­tai čia pri­trū­ko vie­tos ir jie bu­vo kau­pia­mi už so­dy­bos ri­bų.

Iš ar­mi­jos grį­žo sū­nus, ak­me­nų san­kau­po­je su­si­da­rė kal­ve­lės, praė­ji­mai, įsi­jun­gė dar­ži­nė­lė, bu­vo tuo me­tu pri­glaus­ta apy­lin­kė­se nai­ki­na­mų die­vu­kų, sta­to­mos pro­fe­sio­na­lių skulp­to­rių pro­jek­tų ne­pa­vy­ku­sios ak­me­ni­nės va­ria­ci­jos. Bu­vo ban­do­ma meist­rus api­plėš­ti, su­nai­kin­ti san­kau­pą kaip neaiš­kią sak­ra­li­nę įran­gą, di­die­ji ak­me­nys su­nu­me­ruo­ti, pra­dė­ta iš­vež­ti. Ta­čiau an­samb­liu su­si­do­mė­jo Pa­lan­gos se­mi­na­ro da­ly­vis mask­vie­tis Ju­ri­jus Ba­ža­no­vas. Jis su se­nuo­ju Or­vi­du nu­vy­ko į Mask­vą pas pa­tį gy­ny­bos mi­nist­rą su skun­du, kad nai­ki­na­ma ba­zė, ku­rio­je ga­mi­na­mi gra­ni­to pa­grin­dai ka­rių pa­mink­lams ka­pi­nė­se Pa­lan­go­je, Klai­pė­do­je, net to­li­ma­ja­me Cha­ba­rovs­ke. Po to so­dy­ba bu­vo ne­be­lie­čia­ma. Nors jos kū­rė­jai jau mi­rę, ta­čiau ji li­ko ar­ti­mų­jų prie­žiū­ro­je, ta­po pa­gar­sė­ju­siu tu­ris­ti­niu ob­jek­tu. Jo­nas Me­kas yra pa­reiš­kęs, kad tai – ori­gi­na­liau­sias me­no kū­ri­nys ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir pa­sau­ly­je.

Įdo­mi ir Kos­to Gend­vi­lo is­to­ri­ja: Trak­to­ri­nin­kas, ar­tė­jan­tis prie pen­si­jos, pra­dė­jo ta­py­ti pa­veiks­lus, da­ly­vau­ti pa­ro­do­se, ir taip įsi­jau­tė į kū­ry­bą, kad so­dy­bos tvar­tą pa­ver­tė į „Mai­ro­nio lai­vą“. Pa­veiks­lų vis gau­sė­jo, juos tal­pi­no prie­sta­tuo­se, pri­sta­tė ant­rą aukš­tą gy­ve­na­ma­ja­me na­me. Jo ta­py­ba – pri­mi­ty­vaus po­bū­džio, o te­mos – Lie­tu­vos is­to­ri­ja, mū­šių se­ri­jos. Kaž­kas iš dai­li­nin­kų pa­kri­ti­ka­vo, kam pei­za­žuo­se be­veik vien tik ža­lia spal­va, o na­mų sto­gai – si­dab­ri­niai. O ką, tei­si­no­si meist­ras, pas ma­ne iš­li­ko sta­ti­nė ža­lių da­žų – rei­kia iš­nau­do­ti. O ant­ra ver­tus, kur pa­žiū­riu – vi­sur ža­lia, o sto­gai tai skar­di­niai. Kaip ka­ro ve­te­ra­nas, ap­do­va­no­tas or­di­nais į „Mai­ro­nio lai­vo“ ati­da­ry­mą jis kvie­tė­si Šiau­lių ra­jo­no val­džią, ta­čiau jie pa­bū­go to „Mai­ro­nio“ ir neat­vy­ko. O ati­da­ry­mui meist­ras bu­vo pa­si­ga­mi­nęs ke­lias sta­ti­nes alaus, to­dėl pa­si­kvie­tė ne­to­li esan­čius Zok­nių ae­rod­ro­mo ap­sau­gos ka­rius. Ta pro­ga meist­ras bu­vo pa­si­da­ręs di­de­lį kry­žių, ku­rį po gau­saus alaus ta­ry­bi­niai ka­riai su ka­ri­nin­ku prie­ky­je ir su gru­pe šven­tės da­ly­vių tą kry­žių ne­šė ir pa­sta­tė ant Kry­žių kal­no. Be­je, K.Gend­vi­las ra­šė ir ei­lė­raš­čius, jų kal­ba ir ei­lia­vi­mas – pri­mi­ty­vo­ki, ta­čiau kai aš sve­čiams pa­ban­džiau juos iš­vers­ti į ru­sų kal­bą, tai jie ste­bė­jo­si jų poe­ti­ka. Vi­so­kių įvy­kių su to­mis so­dy­bo­mis ir jų kū­rė­jais bū­ta daug. K.Gend­vi­las mi­rė, o so­dy­bą pe­rė­mu­si duk­tė, ūki­nin­kau­da­ma, au­gin­da­ma ark­lius, pri­žiū­ri ir so­dy­bą, prii­mi­nė­ja lan­ky­to­jus

Di­de­lį vaid­me­nį su­vai­di­no Ab­lin­gos an­samb­lis. Su­kur­tas 1972 m., jis itin sa­vi­tai pra­tę­sė nyks­tan­čių ir nai­ki­na­mų pa­ke­lių kop­lyts­tul­pių ir kry­žių tra­di­ci­ją. Dar­bo va­do­vas, bu­vęs po­li­ti­nis ka­li­nys Vy­tau­tas Ma­jo­ras su­tel­kė bū­rį meist­rų, tarp ku­rių bu­vo ir tra­di­ci­nių meist­rų, ir ke­li bu­vę rep­re­suo­tie­ji, ir vie­nas kom­par­ti­jos ko­mi­te­to sek­re­to­rius. Dir­bo drau­giš­kai ir ko­lek­ty­vi­nis kū­ri­nys ta­po uni­ka­lus tuo­me­ti­nė­je Ta­ry­bų Są­jun­go­je, su­si­lau­kė pa­lan­kaus ver­ti­ni­mo už­sie­ny­je. At­gi­mu­si mo­nu­men­ta­lio­ji liau­dies skulp­tū­ra, Ab­lin­gos sėk­mė ins­pi­ra­vo ki­tus an­samb­lius: Čiur­lio­nio ke­lią, Juodk­ran­tės „Ra­ga­nų kal­ną“ ir kt. Bet me­di­nės skulp­tū­ros pa­laips­niui nyks­ta, jas rei­kia pri­žiū­rė­ti, res­tau­ruo­ti. Šie žy­mie­ji an­samb­liai yra res­tau­ruo­ja­mi, jų gy­va­vi­mas pra­tę­sia­mas, pvz., Ra­ga­nų kal­nas ta­po svar­biau­sia Juodk­ran­tės tu­ris­ti­ne trau­ka.

Liau­diš­ko­ji mo­nu­men­ta­lis­ti­ka pra­si­skver­bė ir į mies­tus, su­lau­ku­si ne­ma­žai dis­ku­si­jų. Štai Kel­mę puo­šia ke­le­tas ak­mens­kal­džio J.Liau­dans­kio ak­mens skulp­tū­rų. Čia su­reng­tos ak­mens meist­rų sto­vyk­los, jų kū­ri­niai ta­po Kel­mės – ak­mens skulp­tū­rų sos­ti­nės – sa­vas­ti­mi. To­kių dar­bų yra ir Šiau­liuo­se, o žy­miau­sias iš jų – 1973 m. meist­rų ko­lek­ty­vo su­kur­tas pa­mink­las Sau­lės mū­šiui at­min­ti ne­to­li Sal­du­vės kal­no. Šią tri­jų ąžuo­lų kom­po­zi­ci­ją su­kū­rė V.Lu­ko­šai­tis, Z.Vaiš­vi­la, S.Kun­čius, F.Var­go­nas, Z.La­žins­kas, V.Onai­tis, I.Už­kur­nys, A.Juo­za­pai­tis. Dar­bui va­do­va­vo trem­ti­nės sū­nus Vi­ta­li­jus Lu­ko­šai­tis, vė­liau bai­gęs Dai­lės ins­ti­tu­tą ir ta­pęs pro­fe­sio­na­liu skulp­to­riu­mi. De­ja, va­do­vas ir ke­li meist­rai yra mi­rę. Dvi ąžuo­li­nės skulp­tū­ros te­be­sau­go įė­ji­mą į tau­to­dai­li­nin­kų „Tri­jų bro­lių“ par­duo­tu­vę. Ir pa­sau­li­nę šlo­vę įgi­jęs Kry­žių kal­nas liudi­ja lie­tu­vių tau­tos dva­si­nę ir kū­ry­bi­nę ga­lią.

––––-

1. Pro­fe­so­rius kal­ba apie liau­dies me­ni­nin­ko Pet­ro Stun­džios (1921 – 1990) so­dy­bą Vy­čių kai­me, ne­to­li Ty­tu­vė­nų. Ana­pi­lin išė­jus kū­rė­jui, po pa­sau­lį iš­si­vaikš­čio­jo ir jo dar­bai, bet iki šiol žmo­nės su­sto­ja ten, kur bu­vo su­kur­ta vi­sa gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja. ( Ži­vi­lė Ka­va­liaus­kai­tė. „Vel­nių ma­lū­no spar­nus su­ka tik pri­si­mi­ni­mai“. Ato­lan­kos, 2013 m. spa­lio 25 d.)

Juo­zo Bin­do­ko nuo­tr.

Tau­to­dai­li­nin­kas Kos­tas Gend­vi­las. 1993 m. sau­sis.

Gied­riaus Ba­ra­naus­ko nuo­tr.

Tri­jų ąžuo­li­nių skulp­tū­rų kom­po­zi­ci­ja Sau­lės mū­šiui at­min­ti prie Sal­du­vės.

Petro Stundžios sodyba sunyko per du dešimtmečius.

Petro Stundžios sodyba XX a. aštuntajame dešimtmetyje buvo vadinama pasakų karalija.

Or­vi­dų sodyboje.