Nuo Šiaušės pakrantės (5)

Nuo Šiau­šės pa­kran­tės (5)

Po­kal­bis su pro­fe­so­riu­mi Vy­te­niu Rim­ku­mi

– Ar jūs jau my­li­te ta­ry­bų val­džią? – Vy­te­nio Rim­kaus pa­klau­sė sau­gu­mie­tis vie­na­me iš par­ti­jos Šiau­lių mies­to ko­mi­te­to ka­bi­ne­tų prieš prii­mant į dar­bą Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. Ar pa­ka­ko trem­ties, teis­mo, mir­ties nuo­spren­džio, ver­go­vės la­ge­riuo­se, gim­tų­jų na­mų pra­ra­di­mo? Ar jau my­li­te ta­ry­bų val­džią, jei no­ri­te dau­giau nei au­to­mo­bi­lių da­žy­to­jas?.. Ir šio­je po­kal­bio da­ly­je pro­fe­so­rius api­bend­ri­na so­vie­ti­nę pa­tir­tį, stab­te­li prie pa­ra­dok­sa­lių fak­tų, ku­rie dar kar­tą liu­di­ja ne tik to­ta­li­ta­ri­nę, bet ir alo­giš­ką, net ko­miš­ką tik­ro­vę.

Prieg­lau­dos bū­se­na

Vla­das Ver­te­lis. Į Lie­tu­vą iš Si­bi­ro pra­dė­jo­te grį­ži­nė­ti po 1958 me­tų. At­si­sa­kė­te ga­li­my­bės emig­ruo­ti į Len­ki­ją, nors dėl len­kiš­kų šak­nų ga­lė­jo­te. Ar ži­no­jo­te, kad Lie­tu­vo­je ne­be­tu­ri­te ne tik sa­vo že­mės, bet ir na­mų?

Grį­žęs pra­dė­jo­te dirb­ti au­to­mo­bi­lių da­žy­to­ju Au­to­bu­sų par­ke. Ko­kie Šiau­liai Jus pa­si­ti­ko? Ar jau­tė­te ne­pri­tek­lių? Ar dar ra­do­te ka­ro ženk­lų? Kiek la­bai mies­tas bu­vo so­vie­ti­zuo­tas, kiek so­vie­ti­za­ci­ja pa­lie­tė žmo­nes?

Kiek la­bai bu­vo iš­grobs­ty­tas Jū­sų šei­mos tur­tas? Ar pa­vy­ko at­gau­ti tė­vo ar­chy­vą?

Vy­te­nis Rim­kus. Si­bi­re Lie­tu­va bu­vo nuo­la­ti­nė ir pa­grin­di­nė sva­jo­nė. Iš la­ge­rių mus tris – tė­vą, ma­ne ir se­su­tę – grą­ži­no trem­tin, o 1956 me­tais spect­rem­tis pa­nai­kin­ta. Iš­duo­dant pa­sus rei­kė­jo pa­si­ra­šy­ti, kad pa­sai iš­duo­da­mi be tei­sės grįž­ti į Lie­tu­vą. Dve­jo­jo­me, ta­rė­mės ir nu­ta­rėm pa­si­ra­šy­ti – kaip bus taip bus. O štai tė­vas at­si­sa­kė pa­si­ra­šy­ti, nes jei ne­ga­li­ma grįž­ti į Lie­tu­vą, tai ne­rei­kia ir pa­so. Ir štai po po­ros sa­vai­čių pa­ts ko­men­dan­tas at­ve­žė tė­vui pa­są į ba­ra­ką. Sup­ra­tom, kad tas „ne­grį­ži­mas“ bu­vo vie­ti­nės Lie­tu­vos Ta­ry­bi­nės So­cia­lis­ti­nės Res­pub­li­kos val­džios žings­nis, ku­ris vi­suo­ti­nė­je grį­ži­mo erd­vė­je bu­vo įvai­riai kai­ta­lio­ja­mas.

Tai­gi, pa­sus ga­vo­me, ga­li­me iš­va­žiuo­ti, bet kur ir kaip? Ar kas iš­li­ko, kur gy­ven­ti, kaip su re­gist­ra­ci­ja? O ir pi­ni­gų ke­lio­nei nė­ra, kaip juo­ka­vo trem­ti­niai: at­ve­žė dy­kai, o grįž­ti rei­kia bi­lie­tus pirk­ti. Taip dar po­rą me­tų pra­gy­ve­no­me Ve­sio­lo­je ir Al­za­ma­ju­je, bris­da­mi iš tra­giš­ko­sios bied­nys­tės ir su­si­tau­py­da­mi pi­ni­gų ke­lio­nei ir ga­li­mai gy­ve­ni­mo pra­džiai Lie­tu­vo­je.

Atos­to­gų me­tu vy­res­nio­ji se­suo Ire­na nu­va­žia­vo į Lie­tu­vą ap­si­žiū­rė­ti, Kau­ne ap­lan­kė pro­f.Ta­dą Iva­naus­ką ir įtei­kė jam do­va­nų si­bi­ri­nės meš­kos kai­lį, kal­bė­jo su „Nau­jo kai­mo“ kol­cho­zo pir­mi­nin­ku – kai­my­nų sū­nu­mi – ku­ris ža­dė­jo priim­ti gy­ven­ti gim­ta­ja­me na­me. Ire­nos ke­lio­nė bu­vo ne­mo­ka­ma, nes Liest­ran­choz,o dar­bi­nin­kai tu­rė­jo tei­sę ato­sto­gų me­tų ne­mo­ka­mai vie­nai ke­lio­nei į bet ku­rią Ta­ry­bų Są­jun­gos vie­tą. Tuo pa­si­nau­do­jo ne­ma­žai bu­vu­sių trem­ti­nių, šios įstai­gos dar­buo­to­jų.

Ir taip po dvie­jų me­tų lais­vo gy­ve­ni­mo Si­bi­re pir­mo­ji šei­mos gru­pė – še­ši as­me­nys: tė­vai, vy­res­nio­ji se­suo, aš ir du jau ūg­te­lė­ję ma­žiu­kai grį­žo­me, ap­si­sto­jo­me pas gi­mi­nes Šiau­liuo­se. Po to dvie­se aš su ma­ma nu­vy­ko­me į gim­ti­nę – vi­sa so­dy­ba iš­li­ku­si, gy­ve­na­ma­ja­me na­me – ko­lū­kio val­dy­ba. Gy­ve­ni­mui pa­siū­lė bu­vu­sią vir­tu­vę, jo­je ir įsi­kū­rė pen­kie­se, o aš li­kau Šiau­liuo­se.

Dvi se­se­rys dar bu­vo pa­si­li­ku­sios Ve­sio­lo­je – El­zy­tė tu­rė­jo baig­ti aš­tun­tą­ją ru­siš­kos mo­kyk­los kla­sę ir ją glo­bo­jo bu­vu­si po­lit­ka­li­nė Ely­tė. Jos grį­žo ru­de­niop ir abi ap­si­gy­ve­no su ma­nim Šiau­liuo­se.

Ir taip tė­vams pra­si­dė­jo nau­jas var­ga­no gy­ve­ni­mo eta­pas. Nuo­sa­vy­bė grą­žin­ta ne­bu­vo, bu­vo ban­dy­mų juos iš­kel­ti į ap­leis­tą so­dy­bą miš­ke, ki­to­kių si­tua­ci­jų. Ko­lū­kį pri­jun­gus prie Ba­zi­lio­nų ko­lū­kio šei­mai bu­vo atit­ver­tas vie­nas kam­ba­rys, są­ly­gos šiek tiek pa­ge­rė­jo, ta­čiau vi­są lai­ką slė­gė lyg ir prie­glau­dos bū­se­na.

Šiau­liš­kiams at­si­ra­do pri­re­gist­ra­vi­mo, dar­bo pro­ble­mų, apie tai ga­li­ma daug pri­ra­šy­ti.

Da­lis tė­vo ar­chy­vo ir kny­gų, pa­slėp­tų pas kai­my­nus ir už­kas­tų į že­mę, iš­li­ko. Šei­mos na­riai ko­lek­ty­viai ir in­di­vi­dua­liai mo­kė­si, dir­bo, sie­kė ge­res­nio gy­ve­ni­mo, de­ja, ne vi­si su­lau­kė Lie­tu­vos At­gi­mi­mo ir Nep­rik­lau­so­my­bės.

Grį­žus Šiau­liai pa­si­ro­dė ge­ro­kai at­sta­ty­ti, ypač cent­ras. La­bai sun­ku ką nors pa­sa­ky­ti apie so­vie­ti­za­ci­ją. Man pa­si­ro­dė kaž­koks vi­suo­me­nės ir at­ski­rų žmo­nių su­si­dve­ji­ni­mas – pa­si­da­rė neaiš­ku, ką žmo­gus gal­vo­ja. Da­lis gim­na­zi­jos drau­gų jau bu­vo bai­gę aukš­tuo­sius moks­lus, vie­nas ki­tas jau uži­man­tis at­sa­kin­gus po­stus. Jie kiek ga­lė­jo yra man ir aki­vaiz­džiai ir nea­ki­vaiz­džiai pa­dė­ję.

O tarp val­džios at­sto­vų bū­ta vis­ko, ypač su smul­kiai­siais kar­je­ris­tais: kai bū­si­mo­ji ma­no žmo­na ieš­ko­jo dar­bo, tai pa­gal skel­bi­mą krei­pė­si į vie­ną na­mų val­dy­to­ją, ieš­kan­tį gat­vės va­ly­to­jo, o jis iš­po­ri­no: „Tai at­sa­kin­gas dar­bas – trem­ti­niui ne­ga­li­ma...“

Dar įdo­mes­nė is­to­ri­ja su pri­re­gist­ra­vi­mu – tai val­džiai do­ku­men­tai ne tie, tai pri­re­gist­ra­vi­mui plo­to trūks­ta... Taip ir gy­ve­no ne­pri­si­re­gist­ra­vu­si ke­le­tą me­tų. Dar trem­ty­je bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą Mask­vo­je įsto­jo nea­ki­vaiz­džiai mo­ky­tis į mais­to pra­mo­nės ins­ti­tu­tą. Re­ko­men­da­vo, ir se­si­jų, eg­za­mi­nų me­tu ap­si­sto­da­vo pas to­kį Ni­ko­la­jų Stol­kin­dą, bu­vu­sį kaž­ko­kios pra­mo­nės ko­mi­sa­ro pir­muo­ju pa­va­duo­to­ju, 1936 m. rep­re­suo­tą, po ke­lio­li­kos me­tų am­nes­tuo­tą ir ga­vu­sį bu­tą Mask­vos cent­re. Jie su­si­pa­ži­no dar Si­bi­re, ku­rį lai­ką bend­rai dir­bo ga­myk­lė­lė­je, o kai Če­sy­tė pa­si­skun­dė dėl re­gist­ra­vi­mo, tai jis nuė­jo pas tuo me­tu Mask­vo­je re­zi­da­vu­sį Jus­tą Pa­lec­kį ir, pa­sak jo pa­ties, trink­te­lė­jęs į sta­lą dėl to­kios be­tvar­kės su am­nes­tuo­tai­siais Lie­tu­vo­je. Re­zul­ta­tas – Šiau­lių mi­li­ci­jos at­sto­vas ją sku­biai su­si­ra­do ir pri­re­gist­ra­vo. O dar 1957 m. sau­sio 21 d. įsa­ku dėl drau­di­mo grįž­ti į Lie­tu­vą (J.Pa­lec­kis – red. pa­sta­ba) pa­si­ra­šė: „Nus­ta­ty­ti, kad nu­ro­dy­ti as­me­nys, ku­rie atei­ty­je sa­va­va­liš­kai grįš į Lie­tu­vos TSR, tu­ri bū­ti teis­mo nuo­spren­džiu nu­tre­mia­mi iki 5 me­tų“. O mes gi bu­vom pa­si­ra­šę dėl ne­grį­ži­mo, bet su­lau­žę sa­vo pa­ra­šus – su­grį­žo­me. Net ir šiuo klau­si­mu, pa­si­ro­do, Krem­liaus nuo­sta­tos vir­ši­jo Vil­niaus veiks­mus. Vil­niaus val­džia, ma­tyt, ne juo­kais su­ne­ri­mo dėl tūks­tan­čių „nu­si­kal­tė­lių“ grį­ži­mo.

Aš, vėl­gi pa­gal drau­go re­ko­men­da­ci­ją, 8 me­tus dir­bau Au­to­bu­sų par­ke da­žy­to­ju. Dau­giau­sia te­ko va­ži­nė­ti po Lie­tu­vą, tvar­ky­ti, per­ra­ši­nė­ti tvar­ka­raš­čius, ra­šy­ti lo­zun­gus šven­tėms, pieš­ti ka­ri­ka­tū­ras sien­laik­raš­čiams, da­žy­ti au­to­bu­sus ir tak­si, ypač po ava­ri­jų O pa­ty­liu­kais nea­ki­vaiz­džiai bai­giau vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, taip pat nea­ki­vaiz­džiai – TSRS Dai­lės aka­de­mi­jos Re­pi­no ins­ti­tu­to dai­lė­ty­ros sky­rių. Po jo bai­gi­mo pra­dė­jau ieš­ko­ti ki­to dar­bo – taip pra­si­dė­jo ki­tas ma­no gy­ve­ni­mo eta­pas.

V.V.Ko­kią grį­žęs į Šiau­lius ra­do­te kul­tū­ri­nę ter­pę? Anks­tes­nė­je po­kal­bio da­ly­je sa­kė­te, kad ka­ro me­tais Šiau­lių kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas vir­te vi­rė.

V.R.Sa­vo­tiš­ka kal­ba apie kul­tū­rą. Kas sa­vai­tės pra­džio­je žiū­rė­jom nau­jus fil­mus, vi­sus be išim­ties, nuei­da­vom į teat­rą, ėjom į vi­sas fut­bo­lo rung­ty­nes, tuo me­tu gar­sė­jo „Gu­ber­ni­jos“ ko­man­da, mes vi­si bu­vo­me jos fa­nai. Skai­čiau ir kau­piau kny­gas, me­no klau­si­mais ru­siš­kas ir vo­kiš­kas. Įpu­sė­jus moks­lą pra­dė­jau ra­ši­nė­ti straips­ne­lius apie pa­ro­das, dai­li­nin­kus. Ma­no pa­var­dė spau­do­je bu­vo ne­pa­gei­dau­ja­ma, jau be­bai­giant ins­ti­tu­tą nau­jo mies­to par­ti­jos pir­mo­jo sek­re­to­riaus ma­no ir ki­tų to­kių var­dų pa­mi­nė­ji­mas bu­vo griež­tai už­draus­tas, bet „Rau­do­no­sios vė­lia­vos“ žur­na­lis­tas Sta­sys Bulz­gis vis su­gal­vo­da­vo nau­jų sla­py­var­džių, ku­rių da­bar yra per 40.

Ar my­li­te ta­ry­bų val­džią?

V.V. Pri­si­mi­ni­mų kny­go­je ra­šė­te, kad Si­bi­ro šal­tis Jus ly­dės vi­są gy­ve­ni­mą. Jūs ne tik trem­ti­nys, bet ir po­li­ti­nis ka­li­nys, o tai pa­gal anų lai­kų stan­dar­tą – ne­pa­ti­ki­mas as­muo, pa­vo­jin­gas ele­men­tas. Ar įdė­miai sau­gu­mas Jus ste­bė­jo? Ka­da pa­ju­to­te, kad varž­tai at­si­lei­džia?

Po Nep­rik­lau­so­my­bės at­kūrimo vis ky­la emo­cin­gų dis­ku­si­jų ban­gos KGB agen­tų te­mo­mis. Kiek la­bai, jū­sų aki­mis, vi­suo­me­nė bu­vo kgb-izuo­ta? Ar Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te knibž­dė­jo slap­tų­jų agen­tų?

V.R. Po Sta­li­no mir­ties pra­si­dė­jus kri­mi­na­li­nių ka­li­nių am­nes­ti­joms pra­dė­jo siau­rė­ti ir la­ge­rių erd­vės, bet po­li­ti­niai ka­li­niai bu­vo kon­cent­ruo­ja­mi spec­la­ge­riuo­se, su­griež­tin­ta sar­gy­ba. Tai tę­sė­si apie po­ra me­tų. Tuo me­tu aš ir ki­ti lie­tu­viai bu­vom at­vež­ti į Pro­kop­jevs­ko gry­nai po­li­ti­nį la­ge­rį, bū­ta ir čia ne­pak­lus­nu­mo at­ve­jų, ta­čiau vi­di­nė tvar­ka bu­vo ge­res­nė – ge­riau pa­ruoš­tas mais­tas, vi­siš­kai lik­vi­duo­tos tar­pu­sa­vio va­gys­tės ir kt.

Pra­si­dė­jus po­li­ti­nių by­lų per­žiū­rė­ji­mui, ma­ži­ni­mui, baus­mių nai­ki­ni­mui, bū­ta vi­so­kių va­rian­tų. At­ro­do, kad kai ku­rie, net ir la­bai nu­si­kal­tę, bu­vo iš­lei­džia­mi, o kai ku­rie, lyg ir už nie­kus teis­ti, pa­lie­ka­mi la­ge­ry­je. Aiš­kė­jo, kad di­dy­sis KGB apa­ra­tas pa­sken­do sa­vų­jų fak­tų, pro­vo­ka­ci­jų jū­ro­je, pa­ts pa­si­kly­do tarp ta­ria­mos tie­sos ir me­lo. Kai at­vy­ku­si di­de­lė ko­mi­si­ja ma­ne iš­kvie­tė po­sė­din, ma­no baus­mė jau bu­vo su­ma­žin­ta iki 10 me­tų, dar tre­ji me­tai bu­vo už­skai­ty­ti už dar­bus la­ge­ry­je, tai­gi ma­no 7 me­tus su­ma­ži­no iki 5 me­tų, o vi­si kri­mi­na­li­niai ir po­li­ti­niai to­kios baus­mės ka­li­niai bu­vo iš­lei­džia­mi lais­vėn su teis­tu­mo pa­nai­ki­ni­mu.

Pa­tei­kus man šį spren­di­mą, pa­klau­siau, ar da­bar jau ga­liu grįž­ti Lie­tu­von. Ko­mi­si­ja kaž­ko tei­ra­vo­si, pa­si­ta­rė ir pa­sa­kė, kad aš bū­siu grą­žin­tas į spect­rem­tį. Aš šūk­te­lė­jau, kad man ne­rei­kia to­kios lais­vės, bet baus­mė bu­vo pa­nai­kin­ta ir aš per No­vo­so­birs­ko, Ir­kuts­ko ka­lė­ji­mus bu­vau grą­žin­tas į spect­rem­tį Al­za­ma­jaus ra­jo­ne. Čia jau ra­dau pa­na­šiais ke­liais grį­žu­sius tė­vą ir se­se­rį

Man at­ro­do, kad po to­kių Chruš­čio­vo žings­nių, bent Si­bi­re, ne­la­bai ką sau­gu­mui be­li­ko veik­ti. O va štai Lie­tu­vo­je jiems dar­bo pa­gau­sė­jo. Ne­vel­tui siek­ta, kad trem­ti­niai ir ypač po­li­ti­niai ka­li­niai ne­grįž­tų, net tie mū­sų pa­si­ra­šy­mai ir re­gist­ra­ci­jų truk­dy­mai bu­vo jau vie­ti­nės val­džios ins­pi­ruo­ja­mi. Kaip vie­nas Šiau­lių sau­gu­mie­tis skun­dė­si, kad ką jie ga­lį pa­da­ry­ti dėl nuo­tai­kų ir kal­bų, kai mies­te ke­li tūks­tan­čiai grį­žu­sių­jų.

In­for­ma­to­rių, be abe­jo­nės, bū­ta, bet di­des­nio­ji jų da­lis, at­ro­do, ne­skųs­da­vo ir net pa­gir­da­vo se­ka­muo­sius. Juk ir kiek­vie­nas kad­rų sky­rius, bent Lie­tu­vo­je, pri­va­lė­jo pra­ne­ši­nė­ti sau­gu­mui apie prii­ma­mus į dar­bą, apie tuos ry­šius vi­si ži­no­jo. Pa­laips­niui KGB ga­lia silp­nė­jo, tarp sau­gu­mie­čių at­si­ra­do ne­beg­rįž­tan­čių­jų iš už­sie­nio žval­gy­bi­nin­kų. Dirb­ti­nai plė­to­da­mi sa­vo veik­lą, kel­da­mi by­las dėl lais­vė­jan­čios li­te­ra­tū­ros, de­mas­kuo­da­mi anek­do­tų kal­bė­to­jus, jie pra­ra­do pa­čią Ta­ry­bų Są­jun­gą.

Šio­mis die­no­mis tei­ra­vau­si Lie­tu­vos ar­chy­vuo­se apie ma­no by­lą, ta­čiau jos nė­ra ar ne­ra­do, bet pa­si­ro­dė ga­na mie­los Šiau­lių sau­gu­mo ata­skai­tos Vil­niui: „...ope­ra­ty­vi­nis ste­bė­ji­mas vyk­do­mas sie­kiant iš­siaiš­kin­ti, ar Rim­kus ne­da­ro ideo­lo­giš­kai kenks­min­gos įta­kos stu­den­tams... ga­vus to­kius ope­ra­ty­vi­nius duo­me­nis, bus im­ta­si prie­mo­nių jų le­ga­li­za­ci­jai, sie­kiant už­do­ku­men­tuo­ti prie­šiš­ką Rim­kaus įta­ką stu­den­ti­jai ir kel­ti klau­si­mą par­ti­jos mies­to ko­mi­te­te dėl jo at­lei­di­mo“ (1975 m.); „...ki­lęs iš buo­žių, 1951 me­tais teis­tas kaip an­ti­so­vie­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos va­das 25 me­tais pa­tai­sos dar­bų la­ge­rio“. ( 1976 m.).

Tai tik da­lis tų raš­tų, raš­te­lių, bet jie ke­lia­vo į par­ti­jos ko­mi­te­tus su pa­siū­ly­mais, o ten gi jau bu­vo pir­mi­nin­ka­vę ma­no bu­vę kla­sės, moks­lo drau­gai... Tai, tik­riau­siai, ir pa­dė­jo tęs­ti tą sun­kų, nuo­la­tos san­kci­jo­mis gre­sian­tį ke­lią.

Pri­si­me­nu, kaip pra­si­dė­jo ma­no dės­ty­to­ja­vi­mas Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. Prieš įsi­dar­bi­nant bu­vau nu­siųs­tas į par­ti­jos ko­mi­te­tą po­kal­bio. Priė­mė pir­mo­jo sek­re­to­riaus pa­va­duo­to­jas, jis dar pa­si­kvie­tė ki­tą at­sto­vą ir pa­li­ko mus vie­nus. Pa­si­ro­do, tai esąs sau­gu­mie­tis, mo­kyk­lų še­fas. Po trum­po po­kal­bio jis už­da­vė klau­si­mą: „Ar jūs jau my­li­te ta­ry­bų val­džią?“ Šiek tiek su­tri­kęs at­sa­kiau klau­si­mu: “Kaip su­pras­ti tą mei­lę – ar kaip vy­ras mo­te­rį ar dar kaip ki­taip?“ Da­bar klau­sė­jas su­tri­ko ir taip mū­sų po­kal­bis bai­gė­si.

Ar bu­vo pra­ne­šė­jų tarp stu­den­tų? Ma­nau, kad vie­nas ki­tas bu­vo, bet nie­ko smer­kia­mo apie ma­ne ne­kal­bė­jo, be to, ir ma­no biog­ra­fi­jos dau­gu­ma ne­ži­no­jo. Bet smulk­me­nų bū­ta vi­so­kių. Ka­ted­ros ve­dė­jo, de­ka­no po­stas, ko ge­ro, man bu­vo už­draus­tas, ta­čiau po­rai me­tų, be­ne 1980-siais bu­vau lai­ki­nai pa­skir­tas Ta­py­bos ka­ted­ros ve­dė­ju.

Ir štai ga­na grei­tai, die­na po Va­sa­rio 16-osios, pri­si­sta­tė jau­nas sau­gu­mie­tis su nau­jie­na, kad te­le­fo­nu gau­tas pra­ne­ši­mas, jog aš cent­ri­nių ins­ti­tu­to rū­mų ves­ti­biu­ly­je esu pri­se­gęs tris­pal­vę. Pak­lau­siau, ar jie tu­rį tą te­le­fo­no įra­šą, pa­si­ro­do, kad ne – įra­šo me­cha­niz­mas su­ge­dęs. Po to jis iš­si­trau­kia iš ki­še­nės su­glam­žy­tą są­siu­vi­nio la­pą su pieš­tu­kais nu­spal­vin­ta tris­pal­ve ir pa­ro­do man ap­vers­tą aukš­tyn. Sa­kau, kad tai iš­virkš­čia vė­lia­va, aš jau taip ne­bū­čiau pri­se­gęs, žo­džiu, iš­si­gy­niau. Išei­da­mas jis dar pa­sa­kė, kad, jei su­ži­no­si ką, tai pra­nešk. Man bu­vo aiš­ku, kad tai pro­vo­ka­ci­ja, bet apie nuo­tai­ką net ne­kal­bė­siu.

Praė­jus sa­vai­tei jis vėl pa­si­ro­do, už­si­da­rom ka­bi­ne­te ir aš iš kar­to dės­tau, kad dėl šio klau­si­mo bu­vau Vil­niu­je, par­ti­jos cent­ro ko­mi­te­te su­ti­kau Lion­gi­ną Še­pe­tį ir pa­si­skun­džiau dėl jū­sų pro­vo­ka­ci­jos. Da­bar jau jau­nuo­lis su­tri­ko, sa­kė, kad be rei­ka­lo ten va­žia­vau, bū­tu­me čia vie­to­je vis­ką iš­spren­dę. O aš nei į Vil­nių va­žia­vau, nei su Še­pe­čiu kal­bė­jau, nei su juo bu­vau pa­žįs­ta­mas, ėjau, kaip sa­ko­ma – va bank. Gal ir bū­čiau ten vy­kęs, jei man bū­tų iš­kel­ta by­la, at­leis­tas iš dar­bo, nes tuo me­tu spau­do­je bu­vo at­spaus­din­tos ma­no re­cen­zi­jos apie Še­pe­čio kny­gas. Tai­gi bū­ta to­kių abi­pu­sių pro­vo­ka­ci­jų.

V.V. Grį­žęs į Šiau­lius va­ka­rais lan­kė­te vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, ją bai­gęs iš­va­žia­vo­te nea­ki­vaiz­džiai stu­di­juo­ti me­no­ty­ros į Le­ning­ra­dą. Lie­tu­vo­je ne­ga­lė­jo­te? Ar sau­gu­mas pa­ste­bė­jo Jū­sų vi­ra­žą? Do­min­tis mū­sų ap­ta­ria­muo­ju lai­ko­tar­piu su­si­da­ro įspū­dis, kad daž­nai Lie­tu­vo­je so­vie­ti­za­ci­jos rep­lės spau­dė stip­riau nei Ru­si­jos cent­ruo­se. Net re­ži­sie­rius V.Ža­la­ke­vi­čius sa­vo fil­mą „Nie­kas ne­no­rė­jo mir­ti“, apei­da­mas Vil­nių, pir­miau­sia pri­sta­tė Mask­vo­je ir ten ra­do tei­sy­bę. Gal Mask­vo­je ir Le­ning­ra­de tarp moks­lo kul­tū­ros žmo­nių bu­vo pa­kan­ka­mai daug švie­saus pro­to? Mi­li­jo­ni­niuo­se mies­tuo­se tur­būt leng­viau lik­ti ne­pas­te­bė­tam?

V.R. Prieš trem­tį iki bran­dos ates­ta­to man bu­vo li­kę du-trys mė­ne­siai, o jau trem­ty­je ir la­ge­riuo­se ne­bu­vo jo­kių ga­li­my­bių baig­ti tą pa­sku­ti­nę kla­sę. Ten mo­kiau­si trak­to­ri­nin­kų kur­suo­se ir iki areš­to dir­bau trak­to­ri­nin­ku. Tai bu­vo sva­ri pa­gal­ba šei­mai, nes ma­no al­ga pra­dė­jo vir­šy­ti vi­sų tri­jų dir­ban­čių­ at­ly­gi­ni­mų su­mą. Po ma­no, tė­vo ir se­sers areš­to li­ku­sios šei­mos būk­lė ta­po tra­giš­ka, ta­čiau li­ki­mo bu­vo lem­ta iš­tver­ti. Grį­žus į Lie­tu­vą rei­kė­jo ieš­ko­ti bet ko­kio dar­bo ir taip Au­to­bu­sų par­ke ta­pau šalt­kal­viu-da­žy­to­ju. Gim­na­zi­jos drau­gai jau bu­vo gy­dy­to­jais, in­ži­nie­riais, su jais su­ta­rė­me ir bend­ra­vo­me, tad siek­ti ates­ta­to bu­vo tie­siog bū­ti­ny­bė, nes vis tik gal­vo­jau apie aukš­tą­jį dai­lės ar ar­chi­tek­tū­ros moks­lą. O čia dar at­si­ti­ko tra­giš­kas įvy­kis: ma­no bend­ra­by­lis Juo­zas Bal­čiū­nas taip pat pla­na­vo tęs­ti moks­lą, bet pa­kliu­vo į ava­ri­ją ir žu­vo. Ma­ne iš­ti­ko šo­kas, dep­re­si­ja ir me­tams bet ku­rie moks­lai din­go iš gal­vos.

Dar­be lai­kas slin­ko lė­tai ir vis tik sto­jau į vi­du­ri­nę nea­ki­vaiz­di­nę mo­kyk­lą suau­gu­siems, bai­gia­mą­ją kla­sę. Keis­ta bu­vo mo­ky­tis, kai čia mo­ky­to­ja­vo bu­vę kla­sės drau­gai Vai­ce­kaus­kas, di­rek­to­rius Fit­ke­vi­čius. Jau su ates­ta­tu nu­va­žia­vau į Vil­nių, pa­si­ta­riau ir­gi su kla­sės drau­gu ar­chi­tek­tu Vy­tau­tu (Edžiu) Če­ka­naus­ku, po to su bu­vu­siu ma­no tė­vo mo­ki­niu, Dai­lės ins­ti­tu­to pro­fe­so­riu­mi ar­chi­tek­tu Eduar­du Bud­rei­ka. Paaiš­kė­jo, kad prie eg­za­mi­nų gal­būt ir bū­čiau pri­leis­tas, bet ga­lu­ti­nis žo­dis pri­klau­so ko­mi­si­jai, ku­rios spren­di­mui eg­za­mi­nų re­zul­ta­tai ne­tu­ri reikš­mės. La­bai aiš­kiai su­pra­tau, kad čia vie­tos man ne­bus, o ir mo­ky­tis te­ga­lė­čiau nea­ki­vaiz­di­niu bū­du, nes tu­rė­jau už­si­dirb­ti pra­gy­ve­ni­mui, leis­ti į mo­kyk­lą ir iš­lai­ky­ti jau­niau­sią se­su­tę, pa­dė­ti tė­vams. Nea­ki­vaiz­di­nis – vie­nin­te­lis bū­das siek­ti moks­lo.

Ru­siš­ka­me laik­raš­ty­je su­si­ra­dau skel­bi­mą, kad Dai­lės aka­de­mi­jos Re­pi­no dai­lės ins­ti­tu­te bus prii­ma­ma į stei­gia­mą nea­ki­vaiz­di­nį Dai­lė­ty­ros sky­rių. Čia lau­kia­mi dir­ban­tys dai­lės sri­ty­je. An­ke­to­je apie dar­bus pa­žy­miu, kad 1949-1958 me­tais dir­bau miš­ko kir­ti­muo­se Ir­kuts­ko sri­ty­je, au­to­bu­sų įmo­nė­je – ne šalt­kal­viu, o dai­li­nin­ku-api­pa­vi­da­lin­to­ju. Prie sto­ja­mų­jų eg­za­mi­nų bu­vau pri­leis­tas, lai­kiau ru­sų kal­bos, is­to­ri­jos ir me­no is­to­ri­jos eg­za­mi­nus. Prii­ma­ma 70, o sto­jan­čių­jų – per 400.

Įs­to­ju­sių są­ra­še bu­vau ant­ra­ja­me de­šim­tu­ke, nors ru­sų kal­ba įver­tin­ta tik tre­je­tu. Ir taip pra­si­dė­jo še­še­rius me­tus tru­ku­sios pa­va­sa­ri­nės se­si­jos, po to – nea­ki­vaiz­di­nė as­pi­ran­tū­ra, o dar per de­šim­tį me­tų vy­ku­sios pie­ši­mo stu­den­tų pra­kti­kos Le­ning­ra­de ir jo apy­lin­kė­se bu­vu­sio­se ca­rų re­zi­den­ci­jo­se.

Be­je, ir ma­no tė­vas bai­gė Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­tą, ten jis bu­vo lie­tu­vių stu­den­tų drau­gi­jos pir­mi­nin­ku, bend­ra­vo su Ka­ziu Bū­ga, ku­ni­gu Teo­fi­liu Ma­tu­lio­niu (bū­si­mu ar­ki­vys­ku­pu), gy­ve­no vie­na­me kam­ba­ry­je su bū­si­mu pro­fe­so­riu­mi An­ta­nu Pu­rė­nu, į jų kam­ba­rį rei­kė­jo pe­rei­ti per žy­maus ru­sų dai­li­nin­ko Pet­ro­vo-Vod­ki­no dirb­tu­vę. Tad man na­muo­se kal­bų apie Pe­ter­bur­gą bu­vo daug, ne­tgi nuo­ro­dų ką ap­lan­ky­ti, pa­ma­ty­ti.

V.V. Ins­ti­tu­te tur­būt su kur­so drau­gais ne tik lan­kė­te mu­zie­jus, bet paat­vi­rau­da­vo­te po­li­ti­kos te­mo­mis. Kaip ap­skri­tai ru­sų, ki­tų to me­to są­jun­gi­nių res­pub­li­kų švie­suo­me­nė ver­ti­no TSRS san­klo­dą, ar ti­kė­jo, kad Bal­ti­jos ša­lys lais­va va­lia įsto­jo į bro­liš­kų tau­tų są­jun­gą? Gal bend­rau­jant tie­siog veng­da­vo­te to­kių te­mų. Pri­si­me­nu, kai 1988 me­tais kal­bė­jau su ko­le­go­mis ru­sų žur­na­lis­tais apie eko­no­mi­nį sa­va­ran­kiš­ku­mą, bu­vau la­bai ne­sup­ras­tas.

V.R. Le­ning­ra­das man ta­po lyg ir sa­vu mies­tu – kas­die­ni­nės ke­lio­nės po mu­zie­jus, teat­rus, šiaip po mies­tą. Man at­ro­do, kad Šiau­lių sau­gu­mas apie tai ne­ži­no­jo ar su­ži­no­jo per vė­lai. Se­si­jų me­tu tarp stu­den­tų vy­ra­vo drau­giš­ka at­mos­fe­ra, ne­sti­go drą­sių svars­ty­mų, bet aš, ži­no­ma, su­si­lai­ky­da­vau, pra­ty­lė­da­vau daug fak­tų. O vie­nas, be­je, ru­sas iš Če­lia­bins­ko sa­kė, kad ko­mu­niz­mą pa­sta­ty­sim, bet ta­da nie­kas ne­be­no­rės dirb­ti va­do­vais ir ko­mu­niz­mas žlugs. To­kios ir pa­na­šios kal­bos bu­vo kas­die­ni­nės.

Sa­vo­tiš­kas bu­vo ir pa­ts Re­pi­no ins­ti­tu­tas – jo rek­to­rius pro­fe­so­rius Ju­ri­jus Nep­rin­ce­vas bu­vo ne­par­ti­nis, vie­nin­te­lis tarp vi­sų mies­to aukš­tų­jų mo­kyk­lų, moks­lo įstai­gų. Apie ma­no dip­lo­mi­nio dar­bo va­do­vą pro­fe­so­rių Vik­to­rą Plot­ni­ko­vą jau tik žy­miai vė­liau su­ži­no­jo­me, kad yra rep­re­suo­to sta­čia­ti­kių po­po sū­nus. Jis bu­vo ir ma­no di­ser­ta­ci­jos va­do­vas. Tre­čia­me kur­se fi­lo­so­fi­ją dės­tė ne­se­niai iš la­ge­rio grį­žęs dės­ty­to­jas, o jau­nas ar­chi­tek­tū­ros teo­ri­jos dės­ty­to­jas bu­vo sū­nus įžy­maus re­vo­liu­ci­jos vei­kė­jo, su­šau­dy­to ma­si­nių rep­re­si­jų me­tu. Ke­le­tas ir ki­tų dės­ty­to­jų bu­vo aiš­kūs se­no­sios Ru­si­jos kul­tū­ros ger­bė­jai.

Vie­ti­niai gy­ven­to­jai Le­ning­ra­dą daž­nai va­din­da­vo Sankt-Pe­ter­bur­gu, ant Pet­ro Pir­mo­jo sar­ko­fa­go Pet­ro­pav­lovs­ko ka­ted­ro­je vi­sa­da bu­vo daug gė­lių puokš­čių. Stu­den­tai, su­va­žia­vę iš įvai­rių Ta­ry­bų Są­jun­gos vie­to­vių, jau­tė tą sa­vi­tą at­mos­fe­rą, tą skir­tu­mą nuo Mask­vos ir ofi­cia­lio­sios ideo­lo­gi­jos.

O štai jau ir vals­ty­bi­niai moks­li­nio ko­mu­niz­mo eg­za­mi­nai. Ko­mi­si­ja di­de­lė, ke­le­tas aka­de­mi­kų, trau­kiam bi­lie­tus, at­sa­ki­nė­jam. Lvo­vo nea­ki­vaiz­di­nin­kas, pu­siau uk­rai­nie­tis pu­siau len­kas Vui­ce­chas sė­di iki pat pa­bai­gos, pa­sku­ti­nis ei­na prie eg­za­mi­nų sta­lo, per­skai­to klau­si­mus ir ty­li, neat­sa­ko nė žo­džio ir išei­na iš au­di­to­ri­jos, triaukš­čiais keiks­mais keik­da­mas tą an­ti­moks­li­nę dis­cip­li­ną. Lau­kiam re­zul­ta­tų ir vi­si nu­stem­bam, kad jam su­tei­kia­mas pa­ten­ki­na­mas pa­žy­mys. Jo dip­lo­mo va­do­vas iš Er­mi­ta­žo, pri­mi­nęs, kad tai jau ži­no­mas dai­lė­ty­ri­nin­kas, apie Lvo­vo me­ną tu­rįs pub­li­ka­ci­jų ir len­kų kal­ba. Ne­ži­nau, ar ku­ria­me nors ins­ti­tu­te ga­lė­jo at­si­tik­ti kas pa­na­šaus.

Ta­me pačiame ins­ti­tu­te nea­ki­vaiz­di­niu bū­du mo­kiau­si as­pi­ran­tū­ro­je. Vėl rei­kė­jo moks­li­nio ko­mu­niz­mo, eg­za­mi­ną ga­lė­jau lai­ky­ti Vil­niu­je, bet iš­lai­kiau tik ant­rą kar­tą pa­ten­ki­na­mai. Šiau­lie­čiai ko­le­gos ra­gi­no ge­rin­ti tą pa­žy­mį, tai ga­li su­kliu­dy­ti di­ser­ta­ci­jos gy­ni­mą, bet, kai Le­ning­ra­de lai­kant spe­cia­ly­bės eg­za­mi­nus pa­si­tei­ra­vau dėl to ko­mu­niz­mo eg­za­mi­no, tai ten pa­sa­kė, kad čia į to­kius nie­kus nie­kas ne­žiū­ri.

Di­ser­ta­ci­ją („Lie­tu­vos ak­va­re­lė“) bai­giau, at­spaus­din­tas re­fe­ra­tas iš­siun­ti­nė­tas į moks­li­nes įstai­gas ir bib­lio­te­kas, ir stai­ga gau­nu te­leg­ra­mą sku­biai pri­si­sta­ty­ti į ins­ti­tu­tą Le­ning­ra­de. Pa­gal­vo­jau, kad čia jau kaž­kas ne­ge­ra, nu­vyks­tu, sė­džiu di­de­lia­me tam­so­ka­me pro­rek­to­riaus pro­f.I.Bar­te­ne­vo ka­bi­ne­te. Sė­dim, jis var­to kaž­ko­kius po­pie­rius, gal va­lan­dą ar il­giau ir pra­by­la, kad re­fe­ra­tas jau iš­siun­ti­nė­tas ir dar pa­ty­lė­jęs –„Ch... su jais, gin­si­mės“ (Ch... s ni­mi, bu­dem zaš­čiš­čat­sa). No­rė­jau pa­ma­ty­ti tą raš­tą, bet jis lyg tai bu­vo iš­mes­tas.

Kan­di­da­ti­nę di­ser­ta­ci­ją (da­bar nost­ri­fi­kuo­ta dak­ta­ro) ap­gy­niau, Mask­va pa­tvir­ti­no (ta­da bu­vo toks ke­lias), Šiau­liuo­se bu­vau iš­rink­tas do­cen­tu, Mak­vo­je ap­gy­niau ha­bi­li­ta­ci­ją ir jau Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais Kau­ne Vy­tau­tu Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas su­tei­kė pro­fe­so­riaus laips­nį.

Grį­žęs su pa­gy­ri­mu gau­tu dip­lo­mu pra­dė­jau ieš­ko­ti dar­bo, no­rė­jau dirb­ti mu­zie­ju­je, bet nei Šiau­liuo­se, nei Vil­niu­je to­kios spe­cia­ly­bės vie­tos, esą nė­ra ir ne­rei­kia. Te­be­dir­bu Au­to­bu­sų par­ke, kai atei­na į na­mus dai­li­nin­kai V.Tru­šys ir A.To­lei­kis su pa­siū­ly­mu pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te dės­ty­ti me­no is­to­ri­ją. Aš net to­kios min­ties ne­tu­rė­jau, kad ga­lė­siu dirb­ti pe­da­go­gi­nį dar­bą, tu­rė­da­mas to­kią biog­ra­fi­ją.

Il­gai jie ma­ne įkal­bi­nė­jo ir dėl vi­so pik­to pa­ra­šiau pa­reiš­ki­mą ir kon­kur­so me­tu bu­vau priim­tas.

Pag­rin­di­nį vaid­me­nį ma­no priė­mi­mui į dar­bą su­vai­di­no mi­nė­ti dai­li­nin­kai, aš jiems esu dė­kin­gas vi­są gy­ve­ni­mą. Įdo­mu, kad ne­prieš­ta­ra­vo ir ins­ti­tu­to rek­to­rius Žu­kaus­kas, gal ne­vel­tui jo sū­nus da­bar yra Vil­niaus uni­ver­si­te­to rek­to­rius.

... At­ro­do, kad per ­daug pri­kal­bė­jau, nors tai tik da­lis tų me­tų bu­vi­mo, emo­ci­jų, nu­ty­lė­ji­mų, tie­sos ir me­la­gys­čių. Ir vis tik gy­ven­ta, dirb­ta, šio to pa­siek­ta ir tei­gia­mo.

Tę­si­nys. Bus dau­giau.

Profesorius Vytenis Rim­kus.

Le­ning­ra­das. 1965 m. Gru­pė stu­den­tų prie Dai­lės aka­de­mi­jos laip­tų. Deš­inė­je – V. Rim­kus.

Dai­lės aka­de­mi­ja. 1966 m. Dip­lo­mo įtei­ki­mas.

V.Rim­kus. Es­ki­zas pieš­tu­ku. Le­ning­ra­das, Ad­mi­ra­li­te­tas. 1966 m.

V. Rim­kus. Es­ki­zas pieš­tu­ku. Mar­so lau­kas. 1966 m.

V.Rim­kus. Ak­va­re­lė. Ne­vos kran­ti­nė. 1966 m.

V.Rim­kus. Ak­va­re­lė. 43x30. Pe­ter­bur­gas. Alek­sand­ro ko­lo­na. 1963.

Asmeninės nuotr.

V.Rim­kus. Šiau­liai, Lau­ko gat­vė. 1946 m.

V. Rim­kaus pa­sta­ba: Tai da­bar­ti­nės Že­mai­tės gat­vės da­lis tarp Vy­tau­to ir Vil­niaus gat­vių. Pieš­ta iš kie­mo pu­sės, ku­ria­me sto­vė­jo me­di­nis na­me­lis. Jo da­bar ne­bė­ra. Ta­me dviaukš­čia­me me­di­nia­me na­me tar­pu­ka­rio me­tais bu­vo vai­kų dar­že­lis ( ar tri­juo­se kam­ba­riuo­se...). 1945 -1946 m. ja­me gy­ve­no bū­si­ma­sis kom­po­zi­to­rius Sau­lius Son­dec­kis. Da­bar čia – dau­gia­bu­tis pen­kiaaukš­tis na­mas.

Iš Vla­do Ver­te­lio rin­ki­nio.

V.Rim­kus ke­le­tą me­tų dir­bo Šiau­lių au­to­bu­sų par­ke, bu­vo įpa­rei­go­tas leis­ti sien­laik­raš­tį. Pluoš­tas 1958 – 1966 me­tų sien­laik­raš­čių iš­li­ko as­me­ni­nia­me ar­chy­ve.

Iliust­ra­ci­ja iš lei­di­nio „Nuo at­vi­ru­kų iki sie­ni­nės spau­dos“. P.Ka­mins­kas, V.Rim­kus.