Nuo Šiaušės pakrantės (3)

Nuo Šiau­šės pa­kran­tės (3)

Po­kal­bis su pro­fe­so­riu­mi Vy­te­niu Rim­ku­mi

Po­kal­bis su pro­fe­so­riu­mi Vy­te­niu Rim­ku­mi kol kas ru­tu­lio­ja­si ly­giag­re­čiai jo gy­ve­ni­mo ke­liui. Rug­sė­jo „Ato­lan­ko­se“ kal­bė­jo­me apie pro­fe­so­riaus šei­mą, vai­kys­tę, gim­tą­ją so­dy­bą prie Šiau­šės upe­lio, o spa­lį – apie pra­ras­tą ne­prik­lau­so­my­bę, sovie­ti­za­ci­jos pra­džią, 1941 me­tų bir­že­lio 14-ąją, ka­ro pra­džią, ho­lo­kaus­tą.

V. Rim­kus – Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jos gim­na­zis­tas. Do­mi­no, koks ta­da buvo mies­tas paaug­lio aki­mis. Ka­ras už­stę­sė, ar­tė­jo Rau­do­no­ji ar­mi­ja. „Su ne­ri­mu bu­vo lau­kia­ma ka­ro pa­bai­gos, bet kaž­kiek ti­kė­ta, kad lais­vė su­grįš“, – tą ne­ra­mų lai­ko­tar­pį pri­si­mi­nė pro­fe­so­rius. Ta­da tik jaus­ta, da­bar ži­no­ma – gy­ve­ni­mo ra­mus te­kė­ji­mas din­go il­giems de­šimt­me­čiams.

Tre­čio­ji po­kal­bio da­lis – nuo de­gan­čių Šiau­lių.

Vla­das VER­TE­LIS

Žur­na­lis­tas

Vi­sam gy­ve­ni­mui...

Vla­das Ver­te­lis. Kur jūs su­lau­kė­te Rau­do­no­sios ar­mi­jos? Ar ma­tė­te de­gan­čius Šiau­lius? Ma­no­ma, kad ru­sų lėk­tu­vai bom­bar­da­vo be­gink­lį mies­tą, nes vo­kie­čiai prieš oro ata­ką bu­vo pa­si­trau­kę už mies­to. Ant­ro­jo­je in­ter­viu da­ly­je mi­nė­jo­te, kad mies­te siau­tė ir vo­kie­čių pa­de­gė­jai. Va­di­na­si, de­gi­no ir rau­do­nie­ji, ir ru­die­ji. Šiau­liai su­de­gė ir per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Kiek daug per tą apo­ka­lip­si­nį lai­ko­tar­pį ne­te­ko mies­tas...

Vy­te­nis Rim­kus. De­gan­čių Šiau­lių įspū­dis iš­li­ko vi­sam gy­ve­ni­mui. Ar­tė­jant fron­tui daug šiau­lie­čių iš­va­ži­nė­jo po ar­ti­mus kai­mus, at­seit sau­ges­nius. Taip pas mus, Pi­ke­liš­kė­je, ap­si­sto­jo Šal­kaus­kių šei­ma – se­nu­tė mo­ti­na ir trys jos duk­ros, pro­f.Sta­sio Šal­kaus­kio se­se­rys. Tė­vas su dvi­ra­čiu iš­vy­ko pa­si­žiū­rė­ti į jų na­mą, bu­vu­sį ne­to­li ka­lė­ji­mo, pa­kal­bė­ti su tą na­mą sau­go­ti ­li­ku­sia mo­te­ri­mi. O štai nak­tį Pi­ke­liš­kė­je iš­gir­do­me to­li­mus dunk­sė­ji­mus ir švy­tin­čią pa­švais­tę šiau­rė­je, Šiau­lių pu­sėje. Dun­dė­ji­mai stip­rė­jo ir ti­lo, gir­dė­jo­si stip­rė­jan­tis ir tols­tan­tis lėk­tu­vų gau­de­sys, pa­švais­tė­je vis švys­te­lė­da­vo ži­bin­tai. Šiau­liai de­ga...

Ry­tą ir vi­są die­ną to­je kryp­ty­je – di­džiu­lis juo­dų dū­mų stul­pas, be­si­sklai­dan­tis dan­gu­je. Na­muo­se – bai­mė ir liū­de­sys, o tė­vo vis nė­ra. Ir tik pa­va­ka­ry ke­liu­ku nuo Ba­zi­lio­nų pa­ma­tė­me kaž­ką va­žiuo­jan­tį dvi­ra­čiu – tai bu­vo tė­vas, be ke­pu­rės, vi­sas ap­rū­kęs.

O bu­vę taip: at­li­kęs sa­vo rei­ka­lus mies­te, vė­lai va­ka­rop tė­vas grį­žo į Šal­kaus­kių na­mą per­nak­vo­ti, kai stai­ga iš­gir­do pa­vo­jaus si­re­ną ir spro­gi­mus. Abu su šei­mi­nin­ke iš­bė­go slėp­tis į so­de iš­kas­tą slėp­tu­vę, o at­si­grę­žę pa­ma­tė, kad na­mo vie­to­je – vien lieps­nos. Taip su­de­gė vi­sas Šal­kaus­kių tur­tas, ir tė­vo ke­pu­rė, bet iš­li­ko pa­tvo­ry­je pa­lik­tas dvi­ra­tis. Ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti Šal­kaus­kių liū­de­sį, bet duk­ros nu­ta­rė sa­vo se­na­jai mo­ti­nai apie tai ne­sa­ky­ti.

Šiau­lių bom­bar­da­vi­mas tę­sė­si dar dvi nak­tis, dū­mų stul­pas vis sklei­dė­si bent po­rą sa­vai­čių, bu­vo aiš­ku, kad Šiau­lių ne­bė­ra. Mies­tas iš­tuš­tė­jo, o da­lis žmo­nių iš­si­slaps­tė, kaip dai­li­nin­kas Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius tris nak­tis su sa­vo ma­ma pra­tū­no­jęs sa­vo so­de­ly­je, į tą me­di­nių na­mų ra­jo­ną bom­bų ne­nuk­ri­to. Daug žmo­nių žu­vo, bu­vo kal­ba­ma – apie 300.

Vo­kie­čių da­li­nių mies­te lyg ir ne­bu­vo, iš­sky­rus mi­nė­tą Hit­ler­jun­go bū­rį. Žan­da­rų ir po­li­ci­nin­kų mies­te bu­vo, laks­tė gat­vė­mis, tik­ri­no tur­tus ne­šan­čius žmo­nes. Bu­vo plė­ši­kau­jan­čių, juos čia pat ir nu­šau­da­vo, bu­vę ir ne­kal­tų au­kų, gel­bė­ju­sių sa­vo tur­tą. Rau­do­no­ji ar­mi­ja į de­gan­tį mies­tą įė­jo be mū­šių, įsi­tvir­ti­no gy­ny­bai.

Taip Šiau­liai ta­po vie­nin­te­liu Lie­tu­vos mies­tu, su­nai­kin­tu du kar­tus. Po su­grio­vi­mų mies­tas at­si­sta­ti­nė­jo, plė­tė­si, de­ja, pa­mink­lo apie tą skau­džią praei­tį kol kas nė­ra...

V.V. Fron­tui pa­si­slin­kus už Šiau­lių, jū­sų gim­to­sios apy­lin­kės, ro­dos, li­ko ne­pa­lies­tos ka­ro. Kiek fron­tas už­ka­bi­no Jū­sų na­mus? Fron­tui ar­tė­jant daug lie­tu­vių pa­trau­kė į Va­ka­rus. Ar Jū­sų šei­ma svars­tė pa­si­trau­ki­mo ga­li­my­bę? Sa­kė­te, kad 1941-ųjų  bir­že­lį jau bu­vo ruo­šia­mi džiū­vė­siai, ar­ti­mi gi­mi­nai­čiai bu­vo iš­vež­ti. Ma­nė­te, kad trė­mi­mai ne­be­pa­si­kar­tos, ar – kad so­vie­tai, lai­mė­ję ka­rą, at­si­trauks?

V.R. Tai bu­vo ypač su­dė­tin­gas pa­va­sa­ris vi­sais po­žiū­riais. Bu­vo svars­to­ma ga­li­my­bė trauk­tis į Va­ka­rus. Bet kaip? Su ve­ži­mu, pa­si­kin­kius ark­lius? O šei­ma tai pa­di­dė­ju­si, at­si­ra­do ma­ža­me­čiai se­su­tė ir bro­liu­kas. Nu­ta­rė­me ne­si­ju­din­ti, kas bus – tas bus.

Svar­biau­sia tė­vų už­duo­tis bu­vo su­ma­žin­ti ūkį. Iš po at­nau­jin­tos re­for­mos lik­sian­čių 30 hek­ta­rų nu­tar­ta pa­si­lik­ti 15 ha, tap­ti vi­du­ti­nio­kais. Po il­gų paieš­kų bu­vo su­ras­ta tri­jų as­me­nų šei­ma iš se­niai pa­žįs­ta­mų, ku­rie ir ap­si­gy­ve­no se­na­ja­me mū­sų na­me­ly­je ir ta­po kai­my­nais vi­du­ti­nio­kais. Tai tu­rė­jo tap­ti lyg ir ap­sau­gos prie­mo­ne.

O fron­tas ar­tė­jo. Be­ne bir­že­lio mė­ne­sio vi­du­ry­je vo­kie­čių lėk­tu­vai bom­bar­da­vo Rė­ky­vos miš­kus. Ten, pa­si­ro­do, bu­vo puo­lan­čio­ji so­vie­tų ka­riuo­me­nė, dėl to pa­ty­ru­si ne­ma­žai nuo­sto­lių. Ta­čiau mū­sų ar­ti­mo­se apy­lin­kė­se vo­kie­čių ne­bu­vo, bet pa­si­ro­dė pa­vie­niai ir bū­re­liai ru­sų, tik­riau­siai tai bū­ta žval­gų.

Ir štai nu­si­sto­vi fron­tas. Kur­tu­vė­nų, Šau­kė­nų, Kel­mės miš­kai, Bi­jo­tės eže­ro pa­kran­tės ta­po prie­šiš­kų ka­riuo­me­nių įtvir­ti­ni­mais. 1944 m. va­sa­ra ta­po di­džio­jo ka­ro tarps­niu su vi­so­kiau­siais pa­ty­ri­mais, apie ku­riuos bū­tų ga­li­ma pa­sa­ko­ti be ­ga­lo.

Mū­sų so­dy­ba at­si­dū­rė so­vie­tų pu­sė­je, apie 5-7 km nuo vo­kie­čių. Iš pat pra­džių pa­ty­rė­me ka­rių plė­ši­ka­vi­mų. Pa­sis­ker­dė ne­ma­žai avių, ta­čiau mū­sų na­me įsi­kū­ręs kaž­ko­kio ly­gio šta­bas ta­po ge­ra ap­sau­gos prie­mo­ne. Ken­tė­jo ap­lin­ki­nių so­dy­bų paukš­čiai ir tos pa­čios avys, ku­rių mė­sos ne­sto­ko­jo mū­sų na­me įsi­kū­ru­sių ka­ri­nin­kų dienš­či­kai.

Dan­gų ne­re­tai skros­da­vo vie­nų ir ki­tų lėk­tu­vai, te­ko ste­bė­ti ke­le­tą oro mū­šių. Nuo­lat, die­ną ir nak­tį, bu­vo gir­di­mi spro­gi­mų dunk­sė­ji­mai, pa­vie­nių šū­vių ai­dai. Bet tai ne tik ko­vų ai­das, bet ir nuo­la­ti­nis žu­vų sprog­di­ni­mas Šiau­šė­je, tan­kis­tų šau­lių tre­ni­ruo­tės, šau­dant į di­dį­jį Bag­do­niš­kės ak­me­nį.

Štai į mū­sų kie­mą at­lė­kė ark­liais kin­ky­tas ve­ži­mas, su­sto­jo už dar­ži­nės. Ka­riai pra­dė­jo kas­ti duo­bę, jo­je mon­tuo­ti mi­nos­vai­dį, ėmė šau­dy­ti. O prie­ky­je, kai­my­nų že­mė­je, bu­vo iš­kas­tos ke­lios ei­lės ap­ka­sų, ku­riuo­se pa­si­slė­pė bū­rys nau­jo­kų. Po pir­mų šū­vių pa­ki­lę jie, šauk­da­mi „uraaa...“, bė­go į ant­rą­ją ei­lę, vėl po šū­vių – to­liau. Stai­ga mū­sų ste­bi­mi ka­riai de­mon­ta­vo mi­nos­vai­dį ir sku­biai iš­va­žia­vo. Pa­si­ro­do, vie­na mi­na spro­go ir vie­ną sa­viš­kį už­mu­šo. Taip mū­sų Vi­lai­čių ka­pe­liuo­se at­si­ra­do ka­pas, ga­na grei­tai už­mirš­tas, vė­liau per­kel­tas į Bu­bių ka­rių ka­pi­nes.

Į ne­to­li­mą Pi­ke­lių so­dy­bą už­kly­dęs rai­tas gir­tas ru­sas pra­dė­jo vis­ko rei­ka­lau­ti, gra­sin­ti, užė­jęs į dar­ži­nę, ku­rio­je bu­vo dar vo­kie­čių iš Ru­si­jos at­kel­tų ru­sų šei­ma, iš­prie­var­ta­vo jau­ną mer­gi­ną. Po ku­rio lai­ko so­dy­bos šei­mi­nin­kas Ig­nas Pi­ke­lis bu­vo pa­kvies­tas į miš­ką, ku­ria­me vy­ko ka­ri­nio tri­bu­no­lo teis­mas, ir tas prie­var­tau­to­jas bu­vo nu­teis­tas mir­ti­mi, nu­ves­tas už krū­mų, ir pa­si­gir­do šū­vis.

Bū­ta ir vo­kie­čių ap­šau­dy­mų. Kar­tą spro­go svie­di­nys ne­to­li so­dy­bos, su­lė­kė­me į slėp­tu­vę, ir įle­kia mo­te­ris pa­bė­gė­lė nuo fron­to li­ni­jos, jai, so­de be­pa­si­ka­sant bul­vių, prieš pat no­sį pra­lė­kė svie­di­nys, ap­ver­tė ją ve­lė­na ir že­mė­mis, ta­čiau ne­spro­go. Nuė­jom pa­žiū­rė­ti tos vie­tos, žio­jė­jan­čią sky­lę už­ver­tėm ve­lė­na. Tas ne­spro­gęs svie­di­nys ir da­bar te­bėra ša­lia tos obels.

Ki­tą kar­tą, be­val­gant pie­tus, ta­da dar at­vi­ro­je ve­ran­do­je, pa­si­gir­do spro­gi­mai va­ka­rų pu­sė­je. Aiš­kiai ma­to­ma Sa­ba­liaus­kų so­dy­ba Ta­ru­čiuo­se pa­sken­do dū­muo­se, pa­si­ro­dė lieps­nų lie­žu­viai. Pa­si­ro­dė per lau­ką rie­dan­tis kaž­koks ka­muo­liu­kas. Ma­tom, kad tai ber­niu­kas. Pri­bė­ga prie ve­ran­dos – vi­sas kru­vi­nas, ap­si­taš­kęs mės­ga­liais. Nė žo­džio ne­pra­ta­ręs lei­do­si to­liau Bag­do­niš­kės link. Pa­si­ro­do, Ta­ru­čiuo­se glau­dė­si pa­bė­gė­lių šei­ma iš su­de­gu­sios pa­fron­tės so­dy­bos. Pra­si­dė­jus ap­šau­dy­mui žmo­gus at­lė­kė į dar­ži­nę kin­ky­ti ark­lių, ir kaip tik tuo me­tu kri­to svie­di­nys, už­muš­da­mas vy­rą ir abu ark­lius. Krau­jai ap­taš­kė ber­niu­ką. Koks to­les­nis jo li­ki­mas – ne­ži­nom.

Tie­sio­gi­nį su­si­lie­ti­mą su ka­ru mū­sų šei­ma pra­gy­ve­no ga­nė­ti­nai lai­min­gai, nors ir dau­gy­bė ki­tų ne­pa­mi­nė­tų įvy­kių pa­li­ko sun­kų, neiš­dil­do­mą at­mi­ni­mą. O bend­ra ne­ri­mo, spė­lio­ji­mų, ap­mąs­ty­mų at­mos­fe­ra taip ir li­ko de­šimt­me­čiams. Įdo­mu, kad po ma­si­nio ap­šau­dy­mo ir dun­dė­ji­mo, rug­sė­jo pra­džio­je fron­tui nu­to­lus į va­ka­rus, sto­jo gąs­di­nan­ti ty­la. Kas, kaip da­bar bus?

Sa­va tie­sa, sa­vos klai­dos

V.V. Grį­žęs į gim­na­zi­ją įsi­jun­gė­te į po­grin­džio veik­lą. Skai­tant Jū­sų pri­si­mi­ni­mus, su­si­da­rė įspū­dis, kad vei­kė­te la­bai pro­fe­sio­na­liai. Kas Jus inst­ruk­ta­vo, o gal tai iš kny­gų? Pro­fe­sio­na­lu­mą ro­do ir tai, kad ne­bu­vo­te de­mas­kuo­tas, o iš­trem­tas į Si­bi­rą kar­tu su šei­ma.

V.R. Į gim­na­zi­ją grį­žau ge­ro­kai pa­vė­la­vęs dėl vi­so­kių ru­dens dar­bų, sle­gian­tį įspū­dį da­rė su­de­gęs mies­tas ir ypač di­džio­ji baž­ny­čia, ku­rios sie­no­mis ke­le­tą kar­tu apė­jau ap­link. Apie par­ti­za­ni­nį ka­rą tarp gim­na­zis­tų bū­ta kal­bų, bet tai vy­ko kaž­kur to­li. Ieš­ko­jo­me bu­to, įpras­tas, ga­na var­ga­nas gy­ve­ni­mas, ne­tu­rė­jo­me mais­to kor­te­lių. Aš su bū­si­mu kom­po­zi­to­riu­mi Vy­tau­tu Lau­ru­šu tar­na­vau klap­čiu­kais jė­zui­tų baž­ny­čio­je.

Į par­ti­za­ni­nį ju­dė­ji­mą įsi­trau­kiau ga­nė­ti­nai at­si­tik­ti­nai, bū­da­mas sep­ty­nio­lik­me­čiu šeš­to­je kla­sė­je. Apie vi­sas šias pe­ri­pe­ti­jas esu jau ga­na pla­čiai ra­šęs, ne­si­no­ri kar­to­tis. Skai­ty­ti, mo­ky­tis kons­pi­ra­ci­jos ne­te­ko, ne­bu­vo iš ko, mū­sų vos ke­lių as­me­nų bū­re­liui kaip tai sa­vai­me su­si­klos­tė slap­tu­mo da­ly­kai.

V.V. Pla­čiau pa­kal­bė­ki­me apie par­ti­za­ni­nį ju­dė­ji­mą. Ka­da su­ži­no­jo­te, kad miš­kuo­se bu­ria­si vy­rai? Kas tai bu­vo: be­si­slaps­tan­tys nuo ta­ry­bi­nės ar­mi­jos, ne­spė­ję pa­si­trauk­ti į Va­ka­rus? Vė­liau į miš­kus pa­trau­kė pa­bė­gę nuo trem­ties? Tai bu­vo Lie­tu­vos pa­trio­tai, ti­kė­ję, kad pa­vyks at­si­lai­ky­ti, iš­si­lai­ky­ti?

V.R. To me­to jau­ni­mui te­ko itin sun­kūs iš­ban­dy­mai. Jau­ni vy­rai slaps­ty­tis pra­dė­jo vo­kie­čiams pra­dė­jus mo­bi­li­za­ci­ją prie­var­ti­niams dar­bams Vo­kie­ti­jo­je, t. y. žmo­nių, pri­ly­gin­tų be­lais­vio sta­tu­sui. O štai ka­da ge­ne­ro­las Po­vi­las Ple­cha­vi­čius ėmė­si or­ga­ni­zuo­ti sa­vi­gy­nos ar­mi­ją, tai sto­jan­čių­jų su­si­da­rė net ei­lės. Ta­čiau, kai vo­kie­čiai pa­ban­dė juos siųs­ti į Ry­tų fron­tą, net su sa­vo lie­tu­viš­ką­ja va­do­vy­be, jie ne­pak­lu­so ir pa­si­trau­kė į miš­kus.

Dar ne­si­bai­gus ka­rui di­džio­ji da­lis jau­nų vy­rų taip pat pra­dė­jo slaps­ty­tis nuo ta­ry­bi­nės mo­bi­li­za­ci­jos. Sa­vo vaid­me­nį čia su­vai­di­no tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos mo­kyk­los, ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vi­zi­jos, ne­no­ras tar­nau­ti sve­ti­miems, o tuo la­biau žū­ti. Net da­lis pir­mų­jų, įsto­ju­sių­jų į stri­bus, gal­vo­je tu­rė­jo vi­sai ki­tus pla­nus. Štai kad ir to­kie at­min­ties frag­men­tai. Šiek tiek už ma­ne vy­res­nis bend­ra­moks­lis Gi­rins­kis įsi­ra­šė į Ba­zi­lio­nų stri­bų bū­rį, o ga­vęs gink­lą miš­ki­nių var­du ban­dė gra­sin­ti kaž­ku­riam per­daug ak­ty­viam se­niū­nui. Jis bu­vo suim­tas, bet, ve­dant į Bag­do­niš­kės miš­ką, ša­lia jo tė­viš­kės, pa­ro­dy­ti ne­va sa­vą­jį bun­ke­rį, pa­bė­go.

Ma­no na­miš­kiai ma­tė tą ei­se­ną, gir­dė­jo šū­vius. Pa­si­ro­do, Gi­rins­kiu­kas pa­bė­go, ta­čiau sun­kiai su­žeis­tas pa­si­ro­dė ki­to­je miš­ko pu­sė­je esan­čio­je so­dy­bo­je, iš ten bu­vo at­vež­tas pas tė­vus. Užk­lu­pus en­ka­ve­dis­tams, tė­vų aki­vaiz­do­je jis bu­vo nu­šau­tas.

1945 m. va­sa­rą ga­niau sa­vo kar­vių ir avių ban­dą, pa­si­ro­dė bu­vęs Ba­zi­lio­nų mo­kyk­los bend­rak­la­sis (de­ja, pa­var­dę pa­mir­šau). Gy­rė­si, kad ta­po stri­bu. Jis su tė­vu bu­vo pa­si­trau­kę iš vo­kie­čių užim­to Klai­pė­dos kraš­to. Vi­są die­ną sma­giai ga­nėm ban­dą, ban­dėm šau­tu­vą, ke­le­tą kar­tų su­šo­vėm, ir va­ka­rop jis išė­jo. Ry­tą pa­si­ro­dė stri­bų bū­re­lis, ieš­ko­da­mas su šau­tu­vu pa­bė­gu­sio sa­viš­kio. Taip ir li­ko ne­ži­no­mas jo li­ki­mas.

O dar ir toks bu­vęs at­si­ti­ki­mas: dar­bi­nin­kų sū­nus An­ta­nas Bar­daus­kis bu­vo mo­bi­li­zuo­tas, ir gau­ta ži­nia, kad jis žu­vęs puo­lant Ber­ly­ną. O kai Ba­zi­lio­nuo­se iš­nie­ki­ni­mui bu­vo pa­mes­ti ke­li žu­vę par­ti­za­nai, tai ma­ma ir se­se­rys tik­rai at­pa­ži­nę sa­vą­jį An­ta­niu­ką, bet ne­pri­si­pa­ži­no. Ma­ma taip ir gau­da­vu­si pen­si­ją už žu­vu­sį­jį. Ir kiek tų pa­slap­čių nuei­na už­marš­tin...

V.V. Lie­tu­vo­je na­ciams ne­pa­vy­ko su­bur­ti SS da­li­nių, skir­tin­gai nei Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je, iš­si­slaps­tė ir P.Ple­cha­vi­čiaus rink­ti­nė. Pat­rio­ti­nis jau­ni­mas po ka­ro išė­jo į miš­ką, o kai­my­nų jau­ni vy­rai gal­vas pa­dė­jo fron­te, to­dėl Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je par­ti­za­ni­nis ju­dė­ji­mas bu­vo daug ma­žes­nis nei mū­sų ša­ly­je. Ar yra tie­sos to­kio­se svars­ty­muo­se?

V.R. Ma­tyt, esa­ma tie­sos tuo­se svars­ty­muo­se, ta­čiau bend­ri nuo­sto­liai to­ly­gūs. Lat­vių ir es­tų dau­giau nei lie­tu­vių tar­na­vo na­cių ar­mi­jo­je, dau­giau jų ten ir žu­vo. Pa­na­šiai įvy­ko ir su ta­ry­bi­ne ar­mi­ja, ku­rio­je mū­sų kai­my­nų žu­vę ir­gi dau­giau. De­ja, tiks­les­nės sta­tis­ti­kos nė­ra. Ši­tą žu­vu­sių­jų skai­čių pa­den­gia ir vir­ši­ja žu­vę Lie­tu­vos par­ti­za­nai. O la­ge­riai, trem­tys bu­vo to­ly­gūs: šios mū­sų ma­žo­sios tau­tos bu­vo vie­no­dai tram­do­mos, nai­ki­na­mos, nu­tau­ti­na­mos.

Pa­mi­nė­ti­na, kad da­bar daž­nai pai­nio­ja­mi la­ge­rių, trem­ties ter­mi­nai ir są­vo­kos. Net ir trem­tis bu­vo įvai­ria­ly­pė. Po ka­lė­ji­mo-la­ge­rio nuo­spren­džio pa­pras­tai dar bū­da­vo nu­tei­sia­ma ke­le­rių me­tų trem­tis su gau­siais tei­sių su­var­žy­mais. O ma­si­nė šei­mų trem­tis bu­vo va­di­na­ma spec. trem­ti­mi, per­kė­li­mu. Šiems trem­ti­niams bu­vo drau­džia­ma keis­ti gy­ve­na­mą­ją vie­tą iki gy­vos gal­vos, už pa­bė­gi­mą bau­džia­ma ka­lė­ji­mu, o ki­tos tei­sės (rin­ki­mų, pro­fsą­jun­gų, pa­sko­lų, net kom­jau­ni­mo) bu­vo pa­lik­tos. To iš pra­džių trem­ti­niai ne­sup­ra­to ir ste­bė­jo­si.

Iš­ryš­kė­ja pa­grin­di­nė spec. trem­ties pa­skir­tis – tai bu­vo tra­di­ci­nė im­pe­ria­lis­ti­nė nuo ca­ro lai­kų ru­si­fi­ka­vi­mo prie­mo­nė: tūks­tan­čiams vai­kų vi­sa­me Si­bi­re ne­bu­vo nė vie­nos lie­tu­viš­kos mo­kyk­los, nė vie­nos kla­sės bend­ro­se mo­kyk­lo­se, nė vie­nos lie­tu­viš­kos pa­mo­kos.

V.V. Ar iš Jū­sų gi­mi­nės bu­vo par­ti­za­nų? Koks ta­da bu­vo kai­mas: ar daž­nai nak­ti­mis pa­bels­da­vo į lan­gus? Ar la­bai siau­tė NKVD da­li­niai? Ar apy­lin­kių vy­rai sto­jo jiems tar­nau­ti? Kaip kei­tė­si san­ty­kiai tarp ūki­nin­kų, ku­rie jau bu­vo va­di­na­mi buo­žė­mis, ir bu­vu­sių sam­di­nių, kam­pi­nin­kų, da­li­nin­kų? Gal pra­si­dė­jo kerš­tai, įskun­di­mai? Jau tvė­rė­si ko­lū­kiai. Ar tė­vai bu­vo spau­džia­mi sto­ti?

V.R. Aš vi­są tą lai­ko­tar­pį (1944-1949 m.) mo­kiau­si ir gy­ve­nau Šiau­liuo­se, o kai­me – tik per ato­sto­gas, to­dėl apie kai­me vy­ra­vu­sias nuo­tai­kas, kai­my­nų san­ty­kius ga­lė­jau ži­no­ti tik iš po­kal­bių. Mū­sų tė­viš­kė, vien­kie­mis Pi­ke­liš­kė bu­vo to­liau nuo miš­kų, to­dėl nei miš­ki­nių, nei stri­bų nak­ti­nių pa­si­bel­di­mų ne­bu­vo. O pas mus vi­są tą lai­ką ne­le­ga­liai gy­ve­no ma­mos bro­lis Juo­zas Bud­ri­kas. Kai 1949 m ko­vo 25 d. so­dy­bą ap­su­po ir įsi­ver­žė en­ka­ve­dis­tai iš­trem­ti mus, iš pra­džių pa­gal­vo­jo­me, kad tai dėl dė­dės Juo­zo, o jam pa­li­ko sau­go­ti vi­są so­dy­bos tur­tą. Tie­siog pa­ra­dok­sas.

Apie ko­lū­kius bu­vo kal­ba­ma. Ba­zi­lio­nuo­se jis jau bu­vo, ir dau­ge­lis ste­bė­jo­si, kad jo pir­mi­nin­ku iš­rink­tas stam­bo­ko ge­ro ūkio sa­vi­nin­kas. O ap­skri­tai ak­ty­viau­si ko­lū­kių prie­ši­nin­kai bu­vo per ta­ry­bi­nę re­for­mą že­mės ga­vę nau­ja­ku­riai, ypač tie, ku­rie sėk­min­giau pra­dė­ję ūki­nin­kau­ti. O dau­gu­ma dva­ri­nin­kų ir stam­bių­jų ūki­nin­kų-buo­žių jau bu­vo iš­trem­ti, da­lis – me­tę ūkius, pri­spaus­ti py­lia­vų, nuo­la­ti­nio mo­kes­čių di­di­ni­mo. Vėl­gi pa­ra­dok­sas – nuo ko­lū­kių ša­li­no­si da­lis ne­tur­tin­gų­jų, net be­že­mių, ma­tyt, nu­jaus­da­mi, kad pra­ras lais­vę.

Nors mū­sų šei­mos na­rių, gi­mi­nai­čių bū­ta per 30 rep­re­suo­tų, ta­čiau tie­sio­gi­nio miš­ki­nio ne­bu­vo, iš­sky­rus ma­ne – ry­ši­nin­ką. Ma­no te­tos Ire­nos so­dy­ba Sli­šuo­se bu­vo prie­globs­tis ir par­ti­za­nams, ir be­si­slaps­tan­tiems kai­my­nams.

V.V. Kaip kai­mo žmo­nės ver­ti­no par­ti­za­nus, jų ko­vas? Kaip tie ver­ti­ni­mai ki­to me­tams bė­gant? Ra­šė­te, kad Jums, kaip ry­ši­nin­kui, net te­ko pa­mo­ky­ti miš­ko bro­lius, jog sa­vo spau­do­je ne­gra­sin­tų žmo­nėms mir­ti­mi.

V.R. Lie­tu­vos kai­mo žmo­nės bran­gi­no sa­vo tė­viš­kę, gim­ti­nę, vi­so­mis iš­ga­lė­mis sten­gė­si ją iš­lai­ky­ti. Ir kaip ne­pri­si­min­ti, kaip ne­si­di­džiuo­ti tais pa­miš­kių gy­ven­to­jais, pas ku­riuos slaps­tė­si ir ru­sai pa­bė­gė­liai, o vė­liau jau ir lie­tu­viai miš­ki­niai, par­ti­za­nai? Di­džio­ji da­lis par­ti­za­nų – tai pa­pras­ti kai­mo ber­nai, jau­nuo­liai, ku­rie pa­si­prie­ši­no oku­pan­tų mo­bi­li­za­ci­joms, ne­pa­no­ro bū­ti at­plėš­ti nuo gim­to­sios že­mės, žū­ti už sve­ti­mus in­te­re­sus.

V.V. Ko­kios par­ti­za­nų ko­vos įsi­mi­nė? Pri­si­me­nu, kar­tą sa­kė­te, kad ne­ži­no­te at­ve­jo, kai jie bū­tų už­puo­lę ka­ri­nę ba­zę, iš­va­da­vę trem­ti­nių eše­lo­ną?

V.R. Daug bu­vo tų įvy­kių. Vie­ną ry­tą kaž­kur to­li ai­dė­jo šū­viai, o pa­skui paaiš­kė­jo, kad tai iš Pa­ka­pės apy­lin­kių į Ba­zi­lio­nus grį­žo stri­bų bū­rys, da­ręs kra­tas. Va­žia­vo ark­liais pa­kin­ky­tom dviem pa­dva­dom, važ­ny­čia­vo pa­va­ry­ti pie­me­nu­kai. Pra­va­žia­vus miš­ką, jau lau­kų pra­džios grio­viuo­se pa­si­ruo­šę jų lau­kė par­ti­za­nai. Vi­si de­vy­ni stri­bai bu­vo nu­šau­ti, nu­šau­ti vi­si ark­liai, o pie­me­nu­kai li­ko gy­vi. La­vo­nai bu­vę nu­gink­luo­ti ir su­gul­dy­ti ant vieš­ke­lio.

Į įvy­kio vie­tą tik va­ka­re at­vy­ko ka­riuo­me­nės bū­rys. Tarp žu­vu­sių­jų bu­vo ir mū­sų šei­mos pa­žįs­ta­mas ne­blo­gas vy­ru­kas, o ir da­lis ki­tų, to­kiu bū­du bu­vo ban­dę iš­veng­ti mo­bi­li­za­ci­jos į ar­mi­ją. Toks tai li­ki­mas kles­tė­jo. Kal­bė­jo, kad ten bu­vęs ne­ma­žas par­ti­za­nų bū­rys, ba­za­vę­sis Rė­ky­vos pel­kė­se, kad ark­lius iš­šau­dė bu­vęs jų sa­vi­nin­kas.

Bū­ta ir ki­tų ma­žes­nių su­si­dū­ri­mų. Bu­vo gai­li­ma­si žūs­tan­čių­jų, o kal­čiau­sia – tai oku­pa­ci­ja ir jos ins­pi­ruo­tos žu­dy­nės, įtrau­kiant į jas ir vie­tos gy­ven­to­jus. Be na­cių oku­pa­ci­jos ne­bū­tų bu­vę Lie­tu­vo­je Ho­lo­kaus­to, be so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos – par­ti­za­nų ir stri­bų. Oku­pa­ci­jos lė­mė ko­vą už lais­vę. Pat­rio­tiz­mas reiš­kė­si įvai­rio­mis for­mo­mis: at­vi­ra ko­va, pa­si­prie­ši­ni­mu, ne­pak­lus­nu­mu įsta­ty­mams, ko­lek­ty­vi­za­ci­jai, pa­sy­via lai­ky­se­na ir kt.

V.V. Ar klau­sė­te Ame­ri­kos bal­so? Kiek už­sie­nio ra­di­jo lai­dos lė­mė, kad par­ti­za­ni­nis ka­ras Lie­tu­vo­je už­si­tę­sė? Ar tik­rai lie­tu­viai bu­vo ra­gi­na­mi lai­ky­tis iki Ka­lė­dų, iki Ve­ly­kų?

V.R. Po­ka­ry­je tu­rė­ti ra­dioim­tu­vus bu­vo drau­džia­ma, ta­čiau vie­nur ki­tur jų bu­vo, pa­si­klau­so­ma. Var­gu ar tos lai­dos tu­rė­jo di­des­nės įta­kos pa­si­prie­ši­ni­mui, nes ta­ry­bi­nis te­ro­riz­mas, trė­mi­mai bu­vo vyk­do­mi neat­siž­vel­giant į Va­ka­rų elg­se­ną. Lie­tu­viš­kos lai­dos ne­sto­ko­jo pa­trio­ti­nio pa­to­so, bet tai bu­vo tik kal­bos, o par­ti­za­nai ir ypač va­do­vai su­vo­kė apie gink­luo­tos ko­vos ar­tė­jan­čią baig­tį, to­dėl nau­jai pa­trio­tiz­mu už­si­de­gu­sio jau­ni­mo ne­bep­rii­mi­nė­jo į bū­rius, o ir pa­tys pa­bai­go­je sten­gė­si slap­ta le­ga­li­zuo­tis.

V.V. Kaip ap­skri­tai Jūs ver­ti­na­te po­ka­rio lai­ko­tar­pį?

V.R. Po­ka­ris – tai 45 me­tai so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos, dra­ma­tiš­kas, tra­giš­kas Lie­tu­vos bu­vi­mo lai­ko­tar­pis, ku­pi­nas sva­jo­nių, did­vy­riš­ku­mo, au­kų, abe­jo­nių, sa­vi­žu­dy­bių, iš­da­vys­čių, su­si­dve­ji­ni­mo. Apsk­ri­tai aš šį lai­ko­tar­pį ski­riu į dvi da­lis: sta­li­nis­ti­nį ir po­sta­li­nis­ti­nį. Kaip tik Sta­li­no lai­kais vy­ko žiau­riau­si įvy­kiai: areš­tai, mir­ties baus­mės, trė­mi­mai, la­ge­riai. Apie šį tarps­nį yra daug at­si­mi­ni­mų, is­to­ri­nių ty­ri­nė­ji­mų, ta­čiau te­bė­ra daug ir pa­slap­čių. Štai di­džiuo­sius po­ka­rio 1948, 1949 ir 1951 me­tų trė­mi­mus val­džia tei­si­no tuo, kad tai esą tik par­ti­za­ni­nės ko­vos pa­sek­mės. O kaip ta­da su pir­mą­ja 1941 me­tų trem­ti­mi? O ir po­ka­rio trė­mi­mai tik pa­pil­dy­da­vo par­ti­za­nų skai­čių pa­bė­gu­siais, pa­si­slė­pu­siais.

Šian­dien žvel­giant į vis tols­tan­tį ko­vų lai­ko­tar­pį, ypač sam­pro­ta­vi­mais jau­no­sios kar­tos, tie­sio­giai ne­pa­ty­ru­sios tų me­tų įtam­pos, ryš­kė­ja abe­jo­ti­ni spren­di­mai. Daž­na prie­lai­da: „Kas bū­tų bu­vę, jei bū­tų bu­vę ki­taip?“ – jau tvir­ti­na­ma, kaip ga­li­mas tei­sin­gas žings­nis. Štai ke­le­tas to­kių prie­lai­dų: jei lie­tu­viai bū­tų gink­lu pa­si­prie­ši­nę ta­ry­bi­nei ar­mi­jai; jei ne­bū­tų bu­vę par­ti­za­nų – at­seit, vis­kas bū­tų bu­vę ki­taip, ge­riau. Ta­čiau – tai tik svars­ty­mų ga­li­my­bės, o is­to­ri­ja ei­na sa­vo ke­liu su sa­vą­ja tie­sa ir sa­vo­mis klai­do­mis.

Bū­ti­na neuž­mirš­ti, kad par­ti­za­ni­nis ka­ras bet kur ir bet ka­da yra žiau­rus ka­ras – be tai­syk­lių, ku­pi­nas did­vy­riš­ku­mo, ne­sėk­mių, pro­vo­ka­ci­jų, iš­da­vys­čių. Pap­ras­tai ja­me su­si­du­ria dvi jė­gos: oku­pa­ci­nė, or­ga­ni­zuo­ta, vals­ty­bi­nė už­ka­riau­to­jų jė­ga, su vi­sais ma­te­ria­li­niais re­sur­sais, ir sti­chi­nė jė­ga – tik ko­vos ei­go­je be­sior­ga­ni­zuo­jan­ti, su vis ma­žė­jan­čio­mis ma­te­ria­li­nė­mis ga­li­my­bė­mis. Ša­lia ideo­lo­gi­nės ko­vos bū­ta ir kerš­to ap­raiš­kų, ir as­me­ni­nio su­si­do­ro­ji­mo at­ve­jų, bet bu­vo ir par­ti­za­nų ka­ro tri­bu­no­lai, ku­rie ne vie­ną par­ti­za­ną pra­si­žen­gė­lį nu­tei­sę mir­ties baus­me. O kur tik­rie­ji plė­ši­kai, įvar­di­ja­mi par­ti­za­nais, ir sau­gu­mie­čių bū­re­liai, par­ti­za­nų var­du iš­žu­dę iš­ti­sas šei­mas su vai­kais?

O kaip ver­tin­ti so­vie­ti­nio sau­gu­mo veiks­mus? Ar gir­dė­ta kur nors pa­sau­ly­je, kad žu­vu­sių prie­ši­nin­kų kū­nai bū­tų gul­do­mi vie­šo­se vie­to­se iš­si­ty­čio­ti, pa­nie­ki­nti, ap­spjau­dyti? Par­ti­za­nų ka­re be­lais­vių nė­ra. Šis uni­ka­lus Eu­ro­pos mas­tu par­ti­za­ni­nis ka­ras vals­ty­bės at­ga­vi­mo pra­sme bu­vo pra­lai­mė­tas, bet dva­si­ne pra­sme – lai­mė­tas, be jo ka­žin ar bū­tų vy­ku­si kul­tū­ri­nė re­zis­ten­ci­ja, įvy­ku­si per­ga­lin­go­ji dai­nuo­jan­čio­ji re­vo­liu­ci­ja?

Par­ti­za­nai – Lie­tu­vos pa­trio­tai, sa­vo ko­va ir mir­ti­mi jie bu­vo ir bus lie­tu­vių tau­tiš­ku­mo ir Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo at­sto­vai.

Bus dau­giau. Pra­džia – rug­sė­jo, spa­lio mėn. „Ato­lan­ko­se“

Profesorius Vytenis Rimkus.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

Prie Su­ki­lė­lių kal­ne­lio. Iš kai­rės: Pa­liu­lis, V. Rim­kus, E.V. Če­ka­naus­kas, J. Fit­ke­vi­čius. 1946 m.

Asmeninė nuotr.

Sudegę Šiauliai.

Dar­bo žmo­nių de­monst­ra­ci­ja. Šiau­liai. 1947 m.

Vy­te­nio Rim­kaus prie­ra­šas: „Šiau­liai apie 1945 me­tus. At­ro­do dar te­be­vy­ko ka­ras. Aš pa­ts esu da­ly­va­vęs tos te­ri­to­ri­jos griu­vė­sių va­ly­mo dar­buo­se. Šū­kis de­ši­nė­je – ne vi­sai tei­sin­gas: mies­tą su­bom­bar­da­vo kaip tik ta­ry­bi­nė avia­ci­ja.“

Pet­ro Ka­mins­ko ko­lek­ci­jos nuotr.