Nuo Šiaušės pakrantės

Nuo Šiau­šės pa­kran­tės

Po­kal­bis su pro­fe­so­riu­mi Vy­te­niu Rim­ku­mi

Šis in­ter­viu pra­si­dė­jo 1992 ar 1993 me­tais. Me­no­ty­ri­nin­kui, iš­ki­liam tau­tos me­no ty­ri­nė­to­jui ir pro­pa­guo­to­jui, Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to do­cen­tui Vy­te­niui Rim­kui pa­siū­liau in­ter­viu cik­lą apie praei­tį ir da­bar­tį. V.Rim­kus jau bu­vo ak­ty­vus mū­sų jau­no laik­raš­čio au­to­rius, ra­šė ne tik apie dai­lę, bet ko­men­tuo­da­vo die­nos po­li­ti­nes ak­tua­li­jas – ra­miai paaiš­kin­da­mas, ar­gu­men­tuo­da­mas sa­vo nuo­mo­nę, tei­gi­nius, pa­rengė ke­le­tą pla­tes­nių kul­tū­ro­lo­gi­nių pub­li­ka­ci­jų.

Pri­si­me­nu, tą­kart V.Rim­kus at­sa­kė, kad dar anks­ti to­kiam po­kal­biui, rei­kia rim­tai pa­si­ruoš­ti. Sup­ra­tau, kad pa­si­ruoš­ti rei­kia ne jam, o man – jau šiek tiek pa­ty­ru­siam, bet dar jau­nam žur­na­lis­tui. Pa­lauk­ti bent dvi­de­šimt me­tų. Be­lau­kiant su­si­kau­pė ne tik ži­nių, nau­jos pa­tir­ties, bet ir po­kal­bio te­mų ra­tas pa­di­dė­jo.

Toks in­ter­viu cik­las „Šiau­lių kraš­te“ bus spaus­di­na­mas pir­mą­kart. Ne­rei­kia klau­sti, ko­dėl su pro­fe­so­riu­mi ha­bi­li­tuo­tu moks­lo dak­ta­ru Vy­te­niu Rim­ku­mi. Tai – vie­na iš­ki­liau­sių Šiau­lių ir Šiau­lių kraš­to as­me­ny­bių, ku­rio in­dė­lis į Lie­tu­vos kul­tū­rą, į vi­suo­me­nės to­bu­lė­ji­mą yra la­bai žy­mus. Pro­fe­so­rius iš­si­ski­ria eru­di­ci­ja, to­le­ran­ci­ja, pa­kan­tu­mu ki­to­kiai nuo­mo­nei – pla­taus, gi­laus ir įžval­gaus žmo­gaus bruo­žai. V.Rim­kus – pi­lie­tiš­kas, drą­sus žmo­gus, vy­rau­jan­tiems na­ra­ty­vams prieš­ta­rau­jan­čios sa­vo nuo­mo­nės ne­pa­si­lai­ko ge­res­niems lai­kams. Ir prieš šio in­ter­viu cik­lo pra­džią pro­fe­so­rius pa­pra­šė – dau­giau int­ri­gos, ne­pa­to­gių, ašt­rių klau­si­mų.

Pra­de­da­me nuo vai­kys­tės, ku­ri pra­bė­go Pi­ke­liš­kė­se – vien­kie­my­je tarp tri­jų mies­te­lių: Ba­zi­lio­nų, Pa­šiau­šės ir Pa­ka­pės – kur Vy­te­nis Liud­vi­kas gi­mė 1930 me­tais Apo­lo­ni­jos ir Ja­ros­la­vo Rim­kų šei­mo­je. „Nuo vai­kys­tės brai­džio­jau ir mau­džiau­si Šiau­šė­je. Ąžuo­lais, ber­žais ir laz­dy­nais apau­gu­sio šlai­to vir­šu­je – Pi­ke­liš­kės vien­kie­mis. Ja­me au­gau ap­sup­tas se­se­rų ir bro­liu­kų. O Šiau­šė – nuo­sta­bus, su bras­to­mis ir du­bu­riais, vin­giuo­tas upe­liu­kas, pil­nas žu­vų ir vė­žių“, – pa­ra­šy­ta V. Rim­kaus biog­ra­fi­nė­je kny­go­je „Epo­chų san­dū­ros. Ma­no ta­kai ta­ke­liai.“

Profesorius Vy­te­nis Rim­kus.

Su Vy­te­niu Rim­ku­mi kal­ba­si žur­na­lis­tas Vla­das Ver­te­lis

Ba­so­mis prie Šiau­šės

V.Ver­te­lis. Jū­sų vai­kys­tė pra­bė­go kai­me, gi­mė­te pa­si­tu­rin­čio­je šei­mo­je. Kas bu­vo Jū­sų drau­gai, ar jie bu­vo pa­ren­ka­mi, gal bu­vo drau­džia­ma bend­rau­ti su, pa­vyz­džiui, sam­di­nių vai­kais? Ar pra­džios mo­kyk­lo­je mo­ki­niai skirs­tė­si pa­gal tu­ri­mus hek­ta­rus?

V.Rim­kus. At­si­mi­ni­mai apie vai­kys­tę – ga­nė­ti­nai ne­leng­vas klau­si­mas. Bran­džia­me am­žiu­je, di­dė­jant pra­gy­ven­tiems me­tams, tie at­si­mi­ni­mai ge­ro­kai ski­ria­si, stip­riai at­min­tin įstrin­ga įvai­rios smulk­me­nos, o bend­ros, pro­ble­mi­nės si­tua­ci­jos for­muo­ja­si iš tė­vų pa­sa­ko­ji­mų, ne­re­tai jų nuo­mo­nės, fak­tų in­terp­re­ta­ci­jos tam­pa lyg ir pa­ties vai­ko at­mi­ni­mu. Net to­je pa­čio­je šei­mo­je au­gan­čių vai­kų, ypač di­des­nio am­žiaus skir­tu­mo, at­si­mi­ni­mai ge­ro­kai ski­ria­si. Mū­sų vien­kie­my­je bū­ta pu­si­nin­kų ar nuo­mo­to­jų šei­mų su vai­kais, ta­čiau ko­kio nors iš­skir­ti­nu­mo, drau­di­mų ne­pa­me­nu.

Pir­ma­sis mū­sų šei­mos vai­kų bū­re­lis – aš ir dvi se­su­tės – laks­tė­me po kie­mą bend­rai, daž­nai bū­da­vom kvie­čia­mi pa­si­vai­šin­ti vie­ni pas ki­tus. Kai­my­nai gy­ve­no ato­kiau, bend­raam­žių bend­ra­vi­mas pra­si­dė­jo jau ei­nant į mo­kyk­lą. Mū­sų ūkis tu­rė­jo 33 hek­ta­rus že­mės, jis bu­vo lai­ko­ma­si vi­du­ti­niu, mes, vai­kai, ir ne­ži­no­jo­me, kad jis sken­do di­de­lė­se sko­lo­se, nes že­mė bu­vo pirk­ta sko­lon, la­bai nuo­sto­lin­gas bu­vo ir tė­vo pie­ši­nių al­bu­mo „Vo­kie­čių oku­pa­ci­ja Lie­tu­vo­je 1915-1919 m.“ lei­di­mas.

Apy­lin­kė­se bu­vo ne­ma­žai dva­re­lių (ta­da va­di­na­mų dva­rais), taip pat ir ma­ža­že­mių, bu­vu­sių Lie­tu­vos sa­va­no­rių skly­pi­nin­kų. Mū­sų na­mai apy­lin­kė­se bu­vo lai­ko­mi mo­ky­tų žmo­nių, in­te­li­gen­tų na­mais. O į pra­di­nę ke­tu­rių kla­sių Bag­do­niš­kio mo­kyk­lą at­ši­lus orui vi­si ėjo­me ba­si, apie ko­kius kil­mės ar tur­to skir­tu­mus ne­bu­vo jo­kių po­kal­bių ar veiks­mų.

V.V. Ra­šė­te, kad Jū­sų šei­mo­je vy­ra­vo ma­mos kul­tas. Ma­ma – iš pa­si­tu­rin­čios ūki­nin­kų šei­mos, tė­vas – in­te­lek­tua­las, kaž­kiek ko­mi­sa­ria­vęs Ru­si­jo­je po 1917 me­tų, kai­rių­jų pa­žiū­rų. Ar šei­mo­je bu­vo kaž­ko­kių ideo­lo­gi­nių, pa­sau­lė­žiū­rų su­si­kir­ti­mų? Ar šei­ma bu­vo re­li­gin­ga?

V.R. Ma­ma ki­lu­si iš Že­mai­ti­jos, Dar­bė­nų vals­čiaus, apie 50 hek­ta­rų ūkio. Au­go bū­re­lis vai­kų, tė­vas ban­dė už­dar­biau­ti Ame­ri­ko­je. Pra­si­dė­jęs ka­ras vi­siš­kai ūkį nu­siau­bė, gau­siai šei­mai ta­po sun­ku pra­gy­ven­ti, tai dvi duk­ros, tarp jų ir bū­si­mo­ji ma­no ma­ma, gy­ve­no pas tė­vo bro­lį ku­ni­gą Juo­zą Bud­ri­ką. Čia pra­mo­ko kal­bų, daug skai­tė, te­ko bend­rau­ti su be­si­lan­kan­čiais ku­ni­gais, su Mai­ro­niu. Čia įvy­ko ir ro­man­tiš­kos ves­tu­vės 1926 me­tais. Tė­vas tuo me­tu pla­ti­no sa­vo al­bu­mą, už­su­ko ir į Tve­rus. Jis jau bu­vo drau­gų va­di­na­mas sen­ber­niu (38 me­tai), kaž­kas iš jų pa­re­ko­men­da­vo nuei­ti į baž­ny­čią ir pa­si­žiū­rė­ti ten bū­sian­čią kle­bo­no gra­žuo­lę gi­mi­nai­tę.

Va­ka­rie­nės tė­vas bu­vo pa­kvies­tas prie sta­lo, sė­dė­jo ša­lia tos mer­gi­nos. Po pa­si­vaikš­čio­ji­mo so­de stai­ga jie vi­sam po­bū­viui pa­reiš­kė, kad su­si­ža­dė­jo. Ki­lo vos ne šo­kas, pra­dė­jo at­kal­bi­nė­ti ir dėl am­žiaus skir­tu­mo, ir dėl to, kad esąs ne­ži­no­mas, iš Šiau­lių – be­die­vių mies­to. Ne­žiū­rint vi­so to įvy­ko baž­ny­ti­nės ves­tu­vės. Mums, vai­kams, iki šiol ne­ži­no­ma, ar tik­rai bu­vo ta di­džio­ji mei­lė, ta­čiau to­les­nis gy­ve­ni­mas, dra­mos ir tra­ge­di­jos vis stip­ri­no jų tar­pu­sa­vio ry­šius, stip­ri­no mei­lę iki pat išė­ji­mo Ana­pi­lin.

Ma­no tė­vas gi­mė Len­ki­jo­je, ta­čiau po ma­mos mir­ties, po šil­ti­nės, ta­po naš­lai­tis, dar ma­ža­me­tis su bro­liu­ku ir se­su­te gy­ve­no ma­mos se­sers dva­re­ly­je Za­ti­šuo­se-Ka­na­pi­nė­je, Šiau­lių ra­jo­ne. Jų tė­vas – ma­no se­ne­lis My­ko­las Rim­ke­vi­čius – bu­vo len­ko­ma­nas, dau­giau­sia gy­ve­no Len­ki­jo­je, vai­kus ap­lan­ky­da­vo re­to­kai, ta­čiau vie­ną iš jų, ma­no bū­si­mą­jį tė­vą Ja­ros­la­vą, lei­do į moks­lą. Taip jis bai­gė Šiau­lių Vy­rų gim­na­zi­ją ir Sankt Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos ir se­nų­jų kal­bų fa­kul­te­tą. Mo­kan­tis te­ko pa­čiam už­dar­biau­ti. Pra­si­dė­jus ka­rui įsto­jo į avia­ci­jos mo­kyk­lą, da­ly­va­vo ka­ro veiks­muo­se Ga­li­ci­jos fron­te. Įvy­kus 1917 me­tų re­vo­liu­ci­jai, bu­vo iš­rink­tas avia­ci­jos di­vi­zio­no ko­mi­sa­ru, sa­vo pa­ra­šu su­stab­dė ka­ro veiks­mus.

Grį­žęs į Lie­tu­vą tė­vas dir­bo Šiau­lių gim­na­zi­jo­se, po to – gy­ve­no sa­vo ūky­je, bu­vo pen­si­nin­kas. 1949 me­tais su vi­sa aš­tuo­nių as­me­nų šei­ma bu­vo iš­trem­tas į Si­bi­rą, po po­ros me­tų – areš­tuo­tas ir nu­teis­tas 10 m. la­ge­rio. Grį­žęs į Lie­tu­vą gy­ve­no bu­vu­sio sa­vo ūkio gy­ve­na­mo­jo na­mo vir­tu­vė­je, nes šei­mai nie­kas ne­bu­vo grą­žin­ta. Mi­rė 1976 m., pa­lai­do­tas Ba­zi­lio­nų ka­pi­nė­se, sa­vo ka­pe pri­glau­dė žmo­ną – ma­no ma­mą ir vy­res­nią­ją ma­no se­su­tę Ire­ną.

Tai tik trum­pas, frag­men­tiš­kas pa­sa­ko­ji­mas, to­li gra­žu pa­si­re­miant ne vai­kys­tės at­min­ti­mi. Ar mes, vai­kai, ap­skri­tai ga­lė­jom ką nors ži­no­ti apie ideo­lo­gi­ją, pa­sau­lė­žiū­rą? Tik jau da­bar, suau­gę, sens­tan­tys ga­li­me tvir­tin­ti, kad ir ta­da bu­vo puo­se­lė­ja­ma gim­ti­nės, tė­vy­nės mei­lė. Ma­ma mo­kė vai­kus kal­bė­ti va­ka­ri­nes mal­das, bu­vo įsi­ti­ki­nu­si, pa­rei­gin­ga ka­ta­li­kė.

Tė­vas bu­vo ti­kin­tis, bet į baž­ny­ti­nius ri­tua­lus žiū­rė­jo sa­vi­tai, ne vi­sa­da jų lai­kė­si. Jis pri­pa­ži­no Die­vo bu­vi­mą, jam bu­vo ypač ar­ti­ma ru­sų poe­to G.Der­ža­vi­no poe­zi­ja apie Die­vą, ver­tė ją į lie­tu­vių kal­bą, ar­ti­mai bend­ra­vo, su­si­ra­ši­nė­jo su vys­ku­pu Teo­fi­liu Ma­tu­lio­niu, iš­li­ko jo svei­ki­ni­mų. Vi­si vai­kai bu­vo ve­da­mi prie Pir­mo­sios Ko­mu­ni­jos, prii­ma­mi ka­lė­do­to­jai, į baž­ny­čias vyk­da­vo­me per di­džią­sias šven­tes ir at­lai­dus. Ant tė­vų ka­po sto­vi ąžuo­li­nė Kris­taus ka­lė­ji­me skulp­tū­ra, su­kur­ta Vi­ta­li­jaus Lu­ko­šai­čio. Apsk­ri­tai ga­li­ma sa­ky­ti, kad ma­no šei­ma bu­vo ir te­bė­ra tra­di­ciš­kai ka­ta­li­kiš­ka.

V.V. Iš ko gy­ve­no šei­ma? Ar tik iš ūkio, ar ir tė­vo in­te­lek­tua­li­nė veik­la pil­dė šei­mos biu­dže­tą?

V.R. Šei­mos tvė­ri­mo pa­grin­das bu­vo tė­vo gim­na­zi­jų mo­ky­to­jo al­ga, kaž­kiek pri­si­dė­jo ir ma­mos krai­tis. Fi­nan­si­nė pa­dė­tis pa­sun­kė­jo, at­lei­dus tė­vą iš dar­bo. Ka­dan­gi tė­vas ne­mo­kė­jo že­mės ūkio dar­bų, tai ūkis bu­vo ir vi­sas, ir da­li­mis nuo­mo­ja­mas, bu­vo gau­na­ma pen­si­ja, par­da­vi­nė­ja­mas al­bu­mas. Ypa­tin­ga pa­dė­tis ta­po pra­si­dė­jus ka­rui ir po jo se­ku­siu lai­ko­tar­piu.

V.V. Šei­mo­je au­go­te ke­li vai­kai. Kaip bu­vo pla­nuo­ja­ma Jū­sų atei­tis: moks­lai, pro­fe­si­jos? Ko­kią tė­vai ma­tė šei­mos, ūkio atei­tį? Gal pla­na­vo plės­ti ar keis­ti ūkį?

V.R. Ga­liu tvir­tin­ti, kad vai­kais bu­vo la­bai rū­pi­na­ma­si, sau­gant nuo li­gų, jas gy­dant. Štai kad ir aš: be­ne 3-ijų me­tu­kų su­si­rgau dif­te­ri­tu, į Šiau­lius at­ve­žė pa­vė­luo­tai – jau mir­ties bū­se­no­je. Tė­vo pri­pra­šy­tas gy­dy­to­jas (ne spe­cia­lis­tas, bu­vęs jau­nys­tės drau­gas) pra­pjo­vė gerk­lę ir at­ve­žė į Kau­ną, kur Ka­ro li­go­ni­nė­je gy­dė vos ne me­tus. Ma­ne slau­gė at­vy­ku­si jau­no­ji ma­mos se­suo, ku­ri ta­po man ant­rą­ja ma­ma. O kiek vi­sa tai kai­na­vo, tai ir šian­dien ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, tik įsi­vaiz­duo­ti.

O li­gų bū­ta ir su vi­sais ki­tais, neišs­ki­riant pa­čių tė­vų.

Vai­kai vi­si pri­va­lė­jo mo­ky­tis, ta­čiau apie pro­fe­si­jas kal­bų su mu­mis ne­bu­vo, gal jie tar­pu­sa­vy­je ir pa­svars­ty­da­vo. Iš tų lai­kų už­si­li­ko ke­le­tas ir juo­kin­ges­nių da­ly­kų, at­me­na­mų jau iš pa­sa­ko­ji­mų. Aš jau bu­vau grį­žęs iš li­go­ni­nės, na­muo­se bu­vo sve­čių, vai­ši­na­mų val­go­ma­ja­me kam­ba­ry­je, o ma­ne pri­siė­jo so­din­ti ant nak­ti­nio puo­de­lio, ku­ris bu­vo gre­ti­mo kam­ba­rio už­peč­ky­je. Stai­ga du­rys at­si­da­ro ir aš su vi­su puo­de­liu grįž­tu ir sė­duo­si prie sie­nos vi­sų aki­vaiz­do­je. Ma­ma pra­de­da gė­din­ti ir lie­pia išei­ti at­gal, o aš at­sa­kęs, kad ten man vie­nam nuo­bo­du, ir sma­giai nu­si­tei­ku­sių sve­čių rei­ka­la­vi­mu bu­vau čia pat pa­lik­tas.

Tarp suau­gu­sių­jų daž­nai bu­vo kal­ba­ma apie pa­sau­lio įvy­kius, apie vėl ky­lan­čio ka­ro grės­mę. Tė­vas daž­nai sa­ky­da­vo, kad Eu­ro­pai bū­ti­na tar­pu­sa­vio san­tai­ka ir są­jun­ga, pir­miau­sia tarp Vo­kie­ti­jos ir Pran­cū­zi­jos, o pa­ga­liau tarp vi­sų vals­ty­bių ir tau­tų. O aš stai­ga pa­reiš­kęs, kad bū­siu tos bū­si­mos vals­ty­bės pre­zi­den­tu. Vi­siems bū­ta ska­naus juo­ko.

Ūkio kei­ti­mo ar plė­ti­mo pla­nų ne­bū­ta, ta­čiau tvar­ko­mas, gra­ži­na­mas bu­vo nuo­lat. Bu­vo so­di­na­mas so­das, me­de­liai ap­ri­ša­mi šiau­dais nuo kiš­kių, ap­so­din­tas laz­dy­nų alė­ja, so­dy­ba ap­so­din­ta kle­vais. Sta­čia­me šlai­te į Šiau­šės upę bu­vo įreng­ti laip­tai. Gy­ve­na­ma­sis na­mas bu­vo nau­jas ir di­de­lis, aud­rai nu­griovus se­ną šiau­dais deng­tą dar­ži­nę, bu­vo pa­sta­ty­ta di­de­lė nau­ja. Bu­vo di­de­lis kie­mas gy­vu­liams ir „ge­ra­sis“ – prieš na­mo fa­sa­dą. Mū­sų, vai­kų, prie­vo­lė bu­vo su­rink­ti nu­kri­tu­sius obuo­lius, juos su­pjaus­ty­ti ir džio­vin­ti, ne­tu­rė­jo pra­žū­ti nė vie­nas užau­gęs vai­sius.

Vi­si laks­ty­da­vo­me ba­si, bet kiek­vie­ną va­ka­rą pri­va­lė­jo­me tais laip­tais ei­ti prie upės, nu­si­plau­ti ko­jas ir tik ta­da gul­tis pa­ta­lan. Ry­tą pa­tiems rei­kė­jo pa­klo­ti lo­vas. Ši bū­ti­na pa­rei­ga, sa­vo­tiš­ka dis­cip­li­na iš­li­ko mu­my­se iki šiol. Be­je, kam­ba­ry­je ant sie­nos ka­bo­jo „ber­ži­nė ko­šė“ – po­ra ber­žo ša­ke­lių, ku­rių ret­kar­čiais tek­da­vo „pa­ra­gau­ti“ pra­si­kal­tus. Tai bu­vo ma­mos vie­na iš auk­lė­ji­mo prie­mo­nių, ta­čiau ji bu­vo dau­giau ne fi­zi­nė, o mo­ra­li­nė. Tė­vas vai­kų nie­ka­da ne­baus­da­vo, bent man nie­ka­da ne­te­ko to pa­tir­ti.

Prie vie­no sta­lo

V.V. Pas tė­vą kai­me daž­nai ap­si­lan­ky­da­vo gar­sių žmo­nių. Ko­kios aki­mir­kos įstri­go, ko­kią įta­ką Jums da­rė su­si­ti­ki­mai su jais, nu­girs­ti po­kal­biai?

V.R. Mū­sų na­muo­se daž­nai bū­da­vo įvai­rių žmo­nių: kai­my­nų, sve­čių, mo­ky­to­jų, gi­mi­nai­čių, tė­vo moks­lo ir dar­bo drau­gų. Mes ir­gi tų sve­čių lauk­da­vo­me, nes ma­ma ką tai ska­nes­nio pie­tums ga­min­da­vo, kar­tais mums at­vež­da­vo vai­kiš­ką kny­gu­tę, spal­vo­tų pieš­tu­kų ir kt. Bu­vo at­vy­kę pro­f.Sta­sys Šal­kaus­kis su žmo­na ir sū­ne­liu, o ar­tė­jant fron­tui 1944 m. iš Šiau­lių pas mus glau­dė­si S.Šal­kaus­kio ma­ma ir trys se­se­rys. Tai iš­gel­bė­jo joms gy­vy­bę, nes pir­mo­jo ru­sų bom­bar­da­vi­mo me­tu bom­ba pa­tai­kė į jų na­mą ir vi­siš­kai su­de­gi­no.

Man įsi­min­ti­nas Pe­lik­sas Bu­gai­liš­kis. Jis 1939 me­tais at­vy­ko pas mus ir su tė­vu išė­jo į ke­lio­nę po kai­mus. Į tą ke­lio­nę paė­mė ir ma­ne ir tai bu­vo ma­no pir­mo­ji „eks­pe­di­ci­nė“ iš­vy­ka. Tos ke­lio­nės ini­cia­to­riu­mi bu­vo P.Bu­gai­liš­kis, ma­no ro­lė bu­vo fo­tog­ra­fuo­ja­mo ob­jek­to ma­ta­vi­mas: ei­ti liep­tu, su­ptis sūpy­nė­je, sto­vė­ti prie se­no pa­sta­to ir t.t. Iš­li­ko tos ke­lio­nės nuo­trau­kų.

Šiau­lių mer­gai­čių gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas Teo­fi­lis Pet­rai­tis at­ve­žė do­va­nų pun­de­lį gim­na­zis­čių pie­ši­nių, spal­vin­gų ap­li­ka­ci­jų, o su­ži­no­jęs, kad aš su se­su­tė­mis do­mi­mės pie­ši­mu, su­ren­gė mums pie­ši­mo pa­mo­ką. Iki šiol at­min­ty­je iš­li­ko pri­si­mi­ni­mai, su ko­kiu en­tu­ziaz­mu mir­kė­me po­pie­rių, kaip drą­siai dir­bo­me tep­tu­kais, ko­kios nuo­sta­bios bu­vo iš­lie­tos ak­va­re­lės su gluos­niais, de­be­sė­liais, at­spin­džiais.

Daž­nas sve­čias bu­vo ma­no pra­di­nės Bag­do­niš­kio mo­kyk­los mo­ky­to­ja Bro­nė Vi­šins­kai­tė, Po­vi­lo Vi­šins­kio duk­te­rė­čia. Tie ma­no pir­mie­ji ket­ve­ri moks­lo me­tai vi­sam gy­ve­ni­mui įsi­rė­žė lie­tu­viš­ko­jo pa­trio­tiz­mo au­ra, di­džių­jų ku­ni­gaikš­čių var­dais ir dar­bais, ne­prik­lau­so­my­bės ko­vo­mis. Bū­ta ir ki­tų sve­čių, vi­sa tai mū­sų šei­mo­je bu­vo įpras­tas da­ly­kas, jis ug­dė ir vai­kų vi­suo­me­niš­ku­mą.

Be­je, mū­sų na­muo­se vi­si – mes ir sam­di­niai, tal­ki­nin­kai – val­gė­me prie bend­ro sta­lo, neišs­ki­riant nė di­džių­jų šven­čių. Val­go­ma­ja­me bu­vo vai­ši­na­mi tik iš to­liau at­vy­kę sve­čiai, ir tai ne vi­sa­da.

V.V. Koks bu­vo Jū­sų vai­kys­tės Ba­zi­lio­nų kraš­tas: so­cia­li­nė, tau­ti­nė su­dė­tis? Ar tarp se­nes­nių­jų, gar­bin­ges­nių šei­mų dar jau­tė­si len­kiš­kos dva­sios?

V.R. Mū­sų vien­kie­mis Pi­ke­liš­kė bu­vo tri­jų mies­te­lių – Ba­zi­lio­nų (Pa­du­by­sio), Pa­šiau­šės, Pa­ka­pės – cent­re. Tos vie­to­vės ad­mi­nist­ra­ci­niu ir ti­ky­bi­niu cent­ru yra bu­vę ne tik tie trys, bet dar ir ne­to­li­mi Kur­tu­vė­nai, Bu­biai. Kiek­vie­nas iš tų mies­te­lių tu­ri įdo­mias is­to­ri­jas, ver­tas stam­bių stu­di­jų. Aš ap­si­sto­siu tik sa­vo so­dy­bos kai­my­ni­ne te­ri­to­ri­ja, to­li­mes­nes apy­lin­kes ri­bo­jan­čiais miš­kais, su­pu­siais vi­są ho­ri­zon­tą.

Bu­vo iš­li­kęs bau­džia­vi­nės rė­ži­nės struk­tū­ros Bag­do­niš­kės kai­mas, ku­rio rė­žiai su įvai­riais pa­sė­liais rė­mė­si į Šiau­šės šlai­tą. Tai bu­vo že­mai­tiš­kas kai­mas su sa­vi­tu že­mai­tiš­ku dia­lek­tu. Bu­vo ke­le­tas dva­re­lių, va­di­na­mų dva­rais, juo­se bu­vo kal­ba­ma len­kiš­kai ir lie­tu­viš­kai. Jie iki da­bar vi­siš­kai su­ny­ko. Bu­vo ir smul­kių ūke­lių, da­lis jų – ne­prik­lau­so­my­bės sa­va­no­rių. Bent mes – vai­kai – ne­pa­ty­rė­me ir ne­ži­no­jo­me ko­kių nors tarp­kai­my­ni­nių prie­šiš­ku­mų. Ži­no­ma, neap­siei­ta be šei­my­ni­nių tar­pu­sa­vio skan­da­lų. Štai vie­ną die­ną at­lė­kė pas mus verk­da­ma mo­te­ris su dviem vai­kais, no­rė­da­ma pa­si­slėp­ti nuo pa­si­gė­ru­sio vy­ro, bu­vu­sio sa­va­no­rio. Be­je, šei­ma ir to­liau gy­ve­no, o jų so­dy­bė­lė iki ta­ry­bi­nės me­lio­ra­ci­jos bu­vo ta­pu­si par­ti­za­ni­nių ry­šių vie­ta.

Pa­šiau­šės pu­sė­je gy­ve­no daug lie­tu­viš­kų šei­mų, tu­rė­ju­sių Be­ke­rio pa­var­dę. Bu­vo ir Els­ber­gų. Tai – se­nų­jų ka­rų re­zul­ta­tas. Štai Gy­lių kai­me iš­li­ko šve­dų ka­rių ka­pi­nės, o Pa­šiau­šė­je – di­de­lės vo­kie­čių ir ru­sų Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro ka­rių ka­pi­nės. Mū­sų so­dy­bo­je po­rą me­tų gy­ve­no iš Prū­si­jos at­kel­ta sen­ti­kių La­zut­ki­nų šei­ma, ar­tė­jant ta­ry­bi­nei ar­mi­jai – du se­nu­kai ru­sai, vo­kie­čių at­kel­ti nuo Nov­go­ro­do, ku­rį lai­ką gy­ve­no dvi vo­kie­tės, pa­bė­gu­sios iš Prū­si­jos, pas kai­my­nus – len­kų pa­bė­gė­lių. Bū­ta ir esa­ma ka­rų, oku­pa­ci­jų pa­li­kuo­nių, neat­sie­ja­mai įsi­lie­ju­sių į vie­ti­nius gy­ve­ni­mus.

Ma­no se­ne­lis My­ko­las Rim­ke­vi­čius bu­vo len­ko­ma­nas, skai­tė, kad lie­tu­viš­ka­sis at­gi­mi­mas esąs ru­siš­ko­jo na­cio­na­liz­mo ins­pi­ra­ci­ja, re­vo­liu­ci­jos me­tais bu­vo Ju­de­ni­čo ar­mi­jo­je, po to grį­žo į Len­ki­ją ir ten mi­rė. Ma­no tė­vas au­go taip pat len­kiš­ko­je Za­ti­šų dva­ro ap­lin­ko­je, ta­čiau bū­da­mas be ma­mos žai­dė, bė­gio­jo su ku­me­čių vai­kais, iš jų ir iš­mo­ko lie­tu­viš­kai kal­bė­ti. Gim­na­zi­jo­je, sun­kiai ma­te­ria­liai be­si­vers­da­mas, suar­tė­jo su P.Vi­šins­kiu, Šal­kaus­kiais, Bir­žiš­ko­mis, ta­po „lit­vo­ma­nu“, o Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­te ga­lu­ti­nai ta­po „lie­tu­viu“.

Mū­sų na­muo­se bu­vo kal­ba­ma tik lie­tu­viš­kai ir tik re­tais at­ve­jais, kai vai­kams bu­vo ne­ži­no­ti­ni da­ly­kai, tė­vai pa­si­tar­da­vo len­kiš­kai ar ru­siš­kai. Pa­mi­nė­ti­nas at­ve­jis, kai Si­bi­re, jau iš la­ge­rių bu­vo­me grą­žin­ti į trem­tį, pa­gal su­si­ta­ri­mą bu­vę Len­ki­jos pi­lie­čiai ar Len­ki­jo­je gi­mę ga­lė­jo iš trem­ties iš­va­žiuo­ti Len­ki­jon. Jau ir mū­sų ma­žie­ji bu­vo ūg­te­lė­ję, tad suė­jo­me vi­sa 8-ių žmo­nių šei­ma pa­si­tar­ti ir vie­nin­gai nu­ta­rė­me lik­ti čia, trem­ty­je, ir lauk­ti ga­li­my­bės grįž­ti Lie­tu­von. Po po­ros me­tų ta ga­li­my­bė ir at­si­ra­do.

Apsk­ri­tai len­kiš­ku­mo fe­no­me­nas ma­no apy­lin­kė­se ne­bu­vo su­kė­lęs prie­šiš­kų si­tua­ci­jų, ta­čiau pa­si­šai­py­mų bū­ta iš ban­džiu­sių­jų len­kiš­kai kal­bė­ti tos kal­bos be­veik ne­mo­kant. Šian­dien mū­sų apy­lin­kė­se ir, ko ge­ro, vi­so­je Že­mai­ti­jo­je bei Šiau­rės Lie­tu­vo­je len­kiš­ku­mo dva­sia iš­tir­po, o len­kų kal­ba ta­po už­sie­nio kal­bos mo­kė­ji­mo pri­va­lu­mu.

...Tai vis tik dau­giau ne at­sa­ky­mai, o pa­mąs­ty­mai apie praei­tį ir vai­kys­tę jau iš šian­die­nos bū­se­nos. Gy­ve­ni­mas bu­vo įdo­mus, dra­mos ir tra­ge­di­jos kei­tė­si su džiaugs­mais, mei­lės su kerš­tais. Bet juk taip yra su mu­mis vi­sais, pa­ty­ru­siais gy­ve­ni­mo įvai­ro­vę...

Ant­ro­ji po­kal­bio da­lis – spa­lio mė­ne­sio „Ato­lan­ko­se“

Iš V.Rim­kaus as­me­ni­nio ar­chy­vo.

1931 m. Vy­te­nis Rim­kus, Ja­ros­la­vas Rim­kus, Apo­lo­ni­ja Rim­kie­nė, Ire­na Rim­ku­tė.

Pi­ke­liš­kė apie 1933 – 1934 m. Šie­no ve­ži­mo tal­ka. J.Rim­kus – ant­ras iš kai­rės, cent­re – A.Rim­kie­nė.

Vy­te­nis Rim­kus po Pir­mo­sios Ko­mu­ni­jos.

Iš 1939 m. va­sa­ros P.Bu­gai­liš­kio ar­che­lo­gi­nės ke­lio­nės po Pa­šiau­šės apy­lin­kes. Til­tas ant Šiau­šės prie Bag­do­niš­kio dva­ro.

Pi­ke­liš­kės vien­kie­mis. Apie 1935-1937 m.