Naujausios
Nuo entuziazmo iki muziejaus – vienas žingsnis
Iš kur atsiranda muziejai? Vienas iš būdų – privačios kolekcijos arba rinkiniai tampa naujų muziejų pagrindu. Nemažai tokių pavyzdžių galime surasti ir Šiaulių krašte.
Kuršėnuose veikiantis Kalendorių muziejus atsirado iš kraštotyrininkės Sigitos Lukienės privačios kolekcijos. Šiauliuose daugelį dominantis Katinų muziejus – tai Vandos Kavaliauskienės (1923-2011), kuri eksponatus šiam muziejui rinko daugelį metų, kūrinys. Šiaulių radijo ir televizijos muziejus, dabar priklausantis „Aušros“ muziejui, 1982 metais įkurtas kraštotyrininko Jono Rimkevičiaus iniciatyva. Šaukėnų muziejus – Elenos Burdulienės sudėliotas ir saugomas.
Sausio mėnesį Šiauliuose atidarytas Nacionalinių lėlių muziejus, jam kolekciją dovanojo Elvyra Balčiūnaitė.
Daug dar rastume muziejų, kurių pradžia – asmeninės kolekcijose, sumanymuose, rinkiniuose. Šiandien pažvelgiame į Šiaulių J. Janonio gimnazijos J. Krivicko muziejų, žymaus Šiaulių kolekcininko Antano Dilio rinkinius ir iš jų išaugusias muziejų ekspozicijas bei Šiaulių rajono Zigmo Gėlės literatūros muziejų Naisiuose.
LIKIMAS: „Visi muziejų įkūrėjai išgaruoja, išnyksta, jų nebėra. Taip susiklosto. Jei būčiau panašus į medūzą, seniai būčiau išgaravęs“, – sako Šiaulių Fotografijos muziejaus įkūrėjas, fotožurnalistas, filokartininkas Antanas Dilys.
„Kalta fotografija“
Švęs sukaktį
1973 metų gegužės 25-ąją Šiauliuose buvo atidarytas pirmasis tuometėje Sovietų Sąjungoje Fotografijos muziejus. Pasaulyje tokių muziejų skaičiuota apie dvidešimt.
Šių metų gegužę Fotografijos muziejui sukaks 40 metų. Muziejus penktąją gyvavimo dešimtį pasitiks renovuotas: keturių aukštų, su aikštele ant stogo, atnaujintomis erdvėmis.
Nuolatinės ekspozicijos plotas padvigubėjo, išsiplėtė ir parodų erdvės, prisidėjo edukacinės patalpos, laboratorija, skaitykla.
Kokia buvo šio muziejaus steigimo pradžia? Fotografijos muziejaus įkūrėjas fotografas, kolekcininkas Antanas Dilys šypsosi: dėl muziejaus gimimo kalta fotografija.
Fotografas prisiminimais nusikelia keletą dešimtmečių atgalios. Tuometį savo darbą Anykščiuose partijos komiteto propagandos skyriuje instruktoriumi, lektoriumi-konsultantu, politinio švietimo kabineto vedėju vadina pilstymu iš tuščio į kiaurą.
Pradėjo bendradarbiauti su rajoninio laikraščio „Kolektyvinis darbas“ redakcija. Į rankas pakliuvo fotoaparatas. Laikraštis išspausdino pirmąją nedidukę kolūkio agronomo nuotrauką.
Nuo šios nuotraukos ir „užsikabino“. Fotografijų pasiūlė ELTA' i, jas išspausdino laikraščiai „Tiesa“, „Valstietis“, „Sovietskaja Litva“.
Iš pradžių ELTA dirbo neetatiniu korespondentu, pamažu tapo etatiniu fotografu. Teko rinktis, kur važiuoti dirbti: į Šiaulius ar Klaipėdą. Nusvėrė Šiauliai, esantys arčiau gimtųjų Anykščių.
Šiauliuose gimė mintis apie fotoklubą. Sumanymas virto realybe – fotoklubas įkurtas 1966 metais. Pirmojoje fotoklubo parodoje Kultūros centre kilo dar viena idėja: kurti Fotografijos muziejų.
Kodėl nėra muziejaus?
„Pirmiausia – tokių muziejų nebuvo. Antra – kaupėsi aparatų, objektyvų, katalogų. Įvykiai, parodos nebuvo fiksuojamos, registruojamos. Kilo klausimas, kodėl nėra Fotografijos muziejaus? – sako A. Dilys. – Tokia kvailystė šovė į galvą, ir viskas prasidėjo.“
Numatytos būsimo muziejaus kryptys: fotografijos istorija, meninė fotografija, fototechnika, mokslinė biblioteka.
Daugybė medžiagos buvo sukaupta ir sutalpinta A. Dilio bute.
„Gavau ultimatumą, pradėjau rimčiau galvoti, kaip išlaisvinti butą“, – šypsosi muziejaus įkūrėjas.
Pirmosios patalpos muziejui buvo skirtos Ežero gatvėje, namų valdyboje. Kambariukas, labiau panašus į sandėlį, nei į muziejų.
„Baisu, baisu, baisu. Trumpai tariant, gyvenimas pašvęstas, parduotas fotografijai“, – trumpam nutyla A. Dilys. Susimąsto. Visko per tuos metus būta.
Pirmieji būsimame muziejuje atlikti darbai – uždėtos ant langų grotos, suvežti dovanoti baldai.
Prasidėjo nesibaigianti eksponatų paieška.
Dovanodavo ir parduodavo
A. Dilys prisimena fotografo Povilo Karpavičiaus raginimą: „Pasiskelbk greičiau apie muziejų, kad visi žinotų ir padėtų, siųstų eksponatus!“
„Vieni eksponatus dovanodavo. Kiti pašydavo šlamančiųjų. O iš kur jų gauti? Jei kišenė leidžia, nuperki“, – apie anų dienų realybę kalba A. Dilys.
Ir dabar fotografui prieš akis iškyla už stalą didesnė trispalvė kamera. Nupoliruota... Sena, sena aparatūra. Kaina – 10 tūkstančių rublių! Iš kur tokius pinigus paimti?!
A. Dilys atsidūsta: iki šiol niekur tokios kameros nematęs. Ir jos likimo nežino. Greičiausiai bus atsidūrusi privačioje kolekcijoje.
Eksponatų paieškos maršrutai driekdavosi įvairiausiomis kryptimis. Neskaičiuota laiko, kilometrų. A. Dilys prisimena: iš Maskvos ryte sėdo lėktuvan, nuskrido į Lvovą, vakare grįžo. Sėkminga kelionė: Lvove rastas fotomėgėjas, kuris turėjo daug senų daiktų, kuriuos vėliau atvežė į muziejų.
„Domėjausi, laksčiau, – direktoriavimo metus prisimena A. Dilys. – Reikėjo save parduoti: ieškoti, skambinti, rašyti. Kiekvieną dieną – kas nors naujo, gražaus. Ir ne visai. Darbas iki nugriuvimo. Fanatiškai. Nes, sėdint kabinete, nieko nebus“.
Iki šiol A. Dilio senojo buto adresu, kurio jau dešimt metų nebėra, iš Japonijos ateina laiškai su parodų katalogais.
Ar suskaičiuotų muziejaus įkvėpėjas, įkūrėjas ir puoselėtojas, kiek eksponatų muziejui dovanojo pats?
A. Dilys numoja ranka: niekas nesuskaičiuos. Neįmanoma. Dėlioja: per 60 tūkstančių atvirukų, surinktų su sūnumi Raimondu. 45 tūkstančiai negatyvų. O kur dar medžiaga iš parodų. Viską sudėjus ir apie 200 tūkstančių vienetų susidarytų.
„Kai jau esi apsisprendęs, nebėra sunku atsisveikinti su kolekcija“, – nusišypso A. Dilys. Ir, akimirką pamąstęs, priduria: „Bet kodėl visi neatiduoda?“
Dabar A. Dilys kolekcijos nekaupia. Daro pertrauką. Tvarko. „Šią žiemą savo gyvenimą sukišau į penkis segtuvus“, – parodo į tvarkingai sudėliotą krūvelę.
Fotografų traukos centras
1975 metais Fotografijos muziejus perkeltas į pastatą Vilniaus gatvės bulvare. Po metų prijungtas prie „Aušros“ muziejaus.
Į Šiaulių fotografijos muziejų atvykdavo svečių iš visos buvusios Sovietų Sąjungos, apie muziejų rašė sąjunginė spauda.
Fotoparodos, festivaliai, suvažiavimai. Šiauliai tapo fotografijos centru. Į istoriją įėjo parodos „Kolegos“, „Dviratis – sportas, sveikata, transportas“, „Amžininko portretas“. Kartu rengtos ir mokslinės konferencijos.
Ar nebūta įkalbinėjimų muziejų perkelti į Vilnių? „Antanas Sutkus kalbino važiuoti į Vilnių. Bet ne taip paprasta. Šiauliuose buvo kitos sąlygos: rėmė visa valdžia, skyrė, davė, rėmė, kiek galėjo. Be to, Vilniuje muziejų ženkliai daugiau“, – sako A. Dilys.
Galvoja apie parodą
„Fotografijos muziejus turi būti įvairus. Akcentai jam buvo sudėti dar prieš atidarymą. Tai, kas buvo kryptys, dabar gali būti puikiausi skyriai su poskyriais. Meninė fotografija, technika, istorija – kiek fotografų išeina anapilin. Reikia tvarkyti archyvus, aprašyti. Visų laikų pagrindinės muziejaus funkcijos – kaupti, tvarkyti, saugoti“, – pabrėžia A. Dilys.
Per keturis Fotografijos muziejaus dešimtmečius fotografijoje įvyko didžiulis virsmas. Pasak A. Dilio, dabar jau naujiena šlapiu būdu spausdinama fotografija. O anksčiau tik toks būdas ir tebuvo. O ir nuotrauka dabar bet kokioje erdvėje aptinkama: ant marškinėlių, puodelio ar krepšio.
Dabar A. Dilys galvoja apie dar vieną parodą. Fotografas ištiesia ankstesnes rudos tonacijos nuotraukas. Šypsosi: pradėjęs bendrauti su eksponatais, taip įsimylėjo rudą spalvą, kad visą savo archyvą, kontrolines nuotraukas darė tik tokiame fone. Šįkart nuotraukos būtų kitokios: skaitmeninė fotografija, kitokios spalvos.
PROGA: Fotografijos muziejus po rekonstrukcijos bus atidarytas gegužį – minint įkūrimo 40-etį.
Antano DILIO archyvo nuotr.
IŠKILMĖS: Fotografijos muziejaus atidarymas (iš kairės): A. Sutkus, L. Stulgienė, A. Macijauskas, A. Dilys, V. Juodakis, I. Selezniovas ("Sovietskoje foto“ redaktorius), E. Bialys (Maskva), Mall Parmas (Talinas).
EKSPOZICIJA: Fotografijos muziejaus pirmoji ekspozicija (1973 gegužės 25 diena).
Diegia pasididžiavimą mokykla
Unikalus žmogus
Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje 43-ejus metus veikia mokyklos muziejus, kuriam 2011-aisiais suteiktas jo kūrėjo, puoselėtojo Jono Krivicko (1929–2007) vardas.
„Kiekvieną kartą apsilankydamas Jūsų nuostabiame, man taip brangiame muziejuje, jaučiu pasididžiavimą savo mokykla, jos garbinga praeitimi, žaviuosi jumis – muziejaus puoselėtojais, dirbančiais šventą darbą“, – šiuos žodžius muziejui skyrė 1946 metų abiturientas profesorius Saulius Sondeckis.
Ekspozicijoje, išdėstytoje trijose kabinetuose, chronologiškai pasakojama gimnazijos istorija, skaičiuojama nuo 1851 metų.
Iš nuotraukų žvelgia garsūs valstybės vyrai, tarp jų – Povilas Višinskis, trys broliai Biržiškos, trys broliai Vileišiai, Stasys Šalkauskis, Jonas Šliūpas. Čia eksponuojami meno kūriniai, knygos, nuotraukos, dokumentai, rankraščiai, asmeniniai daiktai.
Šviesios atminties Šiaulių miesto garbės pilietis J. Krivickas šiam muziejui skyrė keturis dešimtmečius.
Gimnazijos direktorius Rimas Budraitis sako, kad apie J. Krivicką ir muziejų vienam žmogui kalbėti būtų per didelė atsakomybė. Tad į pokalbį įsijungia nuo praėjusių metų muziejui vadovaujanti Roberta Saudargytė ir etikos mokytoja, muziejuje dirbusi kartu su J. Krivicku, Rita Margevičienė.
„J. Krivickas – reiškinys, legenda, – sako R. Budraitis. – Jis visą save atidavė mokyklai, miestui, istorijai. Mokyklos muziejuje jis kone guldavo ir keldavo.“
Ir pats J. Krivickas buvo prisipažinęs, jog paskendo muziejaus veikloje: „Gal ir gerai, kad taip atsitiko – užtat aš muziejų įkūriau, juk jo greičiausiai nebūtų buvę, jei viskas būtų pakrypę kitaip.“
Dešimt metų su J. Krivicku muziejuje dirbusiai R. Margevičienei ši asmenybė buvo mokytojas: kraštotyros, muziejininkystės, gyvenimo.
R. Margevičienė stebėdavosi, kiek mokytojas žino apie kiekvieną žmogų, kurio nuotrauka pakabinta ant muziejaus sienos. J. Krivickas atsakydavo: „Kaip nežinosi! Juk prie kiekvieno iš jų liečiausi, apie kiekvieną rinkau, kaupiau, medžiagą, apie juos pasakojau.“
Šiandien mokyklos muziejuje atskiras kampelis skirtas J. Krivickui atminti. Čia yra jo spausdinimo mašinėlė, piešiniai, knygos, delno atspaudas.
Ištakos
R. Budraitis primena, kad muziejaus ištakos siekia daugiau nei keturias dešimtis metų. 1954 metais pradėta rinkti medžiaga apie J. Janonį ir mokyklos istoriją. Rengtos ekspozicijos, kaupta medžiaga.
Kruopščiai dirbo mokytojos Teresė Lukošienė, Irena Brendžiuvienė, bibliotekos vedėja Genė Simonavičienė.
Muziejaus idėja pradėta įgyvendinti direktoriaus Vlado Kazlausko (dirbo 1965–1971 metais), ją pratęsė Aldona Stulpinienė.
Oficialiai muziejus pradėjo veikti 1970 metais. Tais metais priimta pirmoji grupė, išleistas pirmasis įsakymas.
Muziejus iš pradžių buvo įkurtas antrojo mokyklos aukšto koridoriaus kampe. Pastačius mokyklos priestatą, muziejui skirti du kabinetai pirmajame aukšte.
Pasak R. Margevičienės, J. Krivicko muziejus, ko gero, yra didžiausias ir vienas žinomiausių mokyklos muziejų Lietuvoje. Jį R. Margevičienė lygiuoja su Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos muziejumi.
J. Krivicko laikais muziejus buvo pasiekęs aukštumų: 1987 metais jam suteiktas Liaudies muziejaus vardas, laimėti įvairūs apdovanojimai.
„Žodžiai „J. Janonio gimnazijos muziejus“, „J. Krivickas“ bendraujant veikia tarsi stebuklingi“, – pažymi R. Margevičienė.
Diegia pasididžiavimą mokykla
R. Budraitis pabrėžia, kad jų muziejus yra gimnazijos muziejus. Šios krypties ir laikomasi. Dažnai mokyklose veikia istorijos ar etnokultūros, kraštotyros muziejai, kuriuose mokyklos istorija paskęsta.
„Mokykla yra ne tik mokslo, bet ir kultūros židinys. Kiek gimnazija davė Šiauliams, Šiaurės regionui, Lietuvai! Puoselėti istoriją – privaloma. Privaloma mokiniams įdiegti pasididžiavimą mokykla, kurioje mokėsi keturi Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signatarai“, – neabejoja R. Budraitis.
Pasak R. Margevičienės, muziejus yra informacijos, kultūros, ugdymo centras. Todėl siekta ir siekiama, kad muziejus eitų į mokyklą, o mokykla eitų į muziejų. Kad eksponatai nedulkėtų po raktu.
Muziejaus erdvės traukia savo aura. Čia vyksta pamokos, seminarai, parodos, knygų pristatymai, susitikimai, kūrybos vakarai, skaitovų konkursai. Gimnazijos pirmokams muziejuje pristatoma mokyklos istorija. Muziejuje dažniausiai sutinkami ir gimnazijos svečiai.
Muziejaus lankytojai yra mokiniai, mokytojai, buvę mokiniai, čia gali užeiti miestiečiai ar miesto svečiai.
Dažniau čia užsuka tie, kurie mokėsi. Labiausiai jų žvilgsnius traukia muziejaus tęsinys – koridoriuje pakabintos vinjetės. Jei kuri laida pamato, kad nėra jų klasės fotografijos, būtinai atneša ir padovanoja. Tai, pasak R. Budraičio, yra garbės reikalas.
Dažnas svečias stebisi, kokius lobynus turi mokykla.
Fondai plečiasi
Muziejaus fondai pildomi nuolat. Fotografuojami, aprašomi renginiai, metraščiuose fiksuojamas mokyklos gyvenimas. Buvę mokiniai, išleidę leidinį, padovanoja mokyklai.
Pasak direktorius, brangiausi muziejaus eksponatai – susiję su buvusiais mokytojais, mokiniais. Mokyklos bendruomenė džiaugiasi, kad žmonės atsiliepia, dovanoja relikvijas.
Neseniai muziejui padovanota buvusios matematikos mokytojos Joanos Aukštikalnienės medžiaga – albumai, jos piešti šaržai.
R. Budraičio teigimu, mokykla turi tikslą surinkti senąją biblioteką – mokykloje veikė pirmoji mieste valstybinė biblioteka. Rinkinyje saugoma carinės gimnazijos laikų antspauduotų knygų.
Naujausias muziejaus eksponatas – geltoni gimnazijos šalikėliai.
Šiandien galvojama apie muziejaus moderninimą, medžiagos skaitmeninimą.
„Siekiame, kad muziejus taptų kiekvieno mūsų bendruomenės mokinio, mokytojo, tėvų savastimi“, – sako R. Budraitis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ATSIDAVIMAS: Jonas Krivickas Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos muziejuje dirbo keturis dešimtmečius. Kolegų atmintyje jis išliko kaip unikalus žmogus – muziejininkas, kraštotyrininkas, gidas, fotografas. Piešė, dainavo, kūrė eilėraščius. Fotografuota 2005 metais J. Janonio gimnazijos muziejuje.
SVARBA: „Reikia dirbti ir dirbti – išnaudoti surinktą medžiagą ugdymui, mokymui, auklėjimui. Ypač dabar, kai dėmesys kreipiamas į regioną, savo krašto vertybes. Kad netaptume „europiniai“ ir nebežinotume, kas mūsų mieste vyko“, – sako Šiaulių J. Janonio gimnazijos direktorius Rimas Budraitis. Direktorius stovi prie mokyklos maketo, kurį 2011 metais, minint gimnazijos 160-ąsias metines, sukūrė ir padovanojo 4 A klasės auklėtinis Martynas Nevulis.
TĘSTINUMAS: Mokytoja Rita Margevičienė su Jonu Krivicku dirbo dešimtmetį. Ant mokytojos kelių – mokyklos metraštis, kuris pasibaigus mokslo metams, virsta leidiniu. „Tradicijos mums žodis šventas. Kiek įmanoma, stengiamės J. Krivicko darbo tęstinumą išlaikyti“, – sako mokytoja.
EKSPONATAI: 75-erių metų sukakties Šiaulių valstybinės gimnazijos iškilmių albumas (1926 metais) ir naujausias muziejaus eksponatas – šalikėlis.
VIZIJA: Šiaulių J. Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejaus vadovės Robertos Saudargytės muziejaus vizijoje – toliau rinkti medžiagą, pritraukti kuo daugiau mokinių, įtraukti edukacinių programų, kad muziejus nebūtų nuobodus.
Bibliotekininkė medžiagą rinko visą gyvenimą
Šiaulių rajono literatūros muziejus Naisiuose, poeto Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės (1894-1912) gimtajame name, gyvuoja daugiau kaip dvidešimt penkerius metus. Daugiau kaip dvidešimt metų jame dirba Rita Žukauskienė. 1992 metų birželio 1 dieną pradėjo muziejaus įkūrėjos Birutės Stumbrienės mokine, o nuo 1993 m. lapkričio mėnesio tapo muziejaus vadove.
Rita Žukauskienė yra ir Naisių kaimo bendruomenės pirmininkė, „Atolankų“ rengiamo Vieno eilėraščio konkurso vertinimo komisijos narė.
Šių metų pradžioje Ritai Žukauskienei skirtas Šiaulių rajono Metų kraštotyrininkės apdovanojimas.
– Į Šiaulių rajono literatūros muziejų Naisiuose irgi galime žiūrėti kaip įsikūrusį iš privačios bibliotekininkės Birutės Stumbrienės kolekcijos? Juk tuomet, prieš 25-erius metus, toji kolekcija ir buvo muziejaus pagrindas?
– Šviesaus atminimo Birutė Stumbrienė, dirbdama Šiupylių, Gruzdžių ir Šiaulių rajono centrinėje bibliotekoje Šiauliuose, sudarinėjo bibliografines rodykles apie rašytojus, poetus, tautosakos rinkėjus, rengė kraštotyros darbus, kaupė medžiagą apie rajono literatus. Ji puikiai žinojo, kad tų vardų, kurie įrašyti į mūsų rajono literatūros istoriją, kurie prisidėjo prie kultūros išsaugojimo ir puoselėjimo, yra daug. O tai ir buvo puikus pamatas literatūros muziejaus steigimui. Svarbiausia – didžiulis noras ir supratimas, kad reikia užfiksuoti, įamžinti tuometį literatūrinį gyvenimą.
– Kokia buvo toji kolekcija? Kiek laiko Birutė Stumbrienė ją kaupė? Kokių turėjo ketinimų?
– Ateidama į Naisius, ji jau turėjo užrašytų prisiminimų, nuotraukų, įvairiausių knygų, laiškų, pažinojo labai daug žmonių, kurie galėtų pagelbėti, kuriant muziejų. Vartydamas jos metraščius, kraštotyros darbus tik dar kartą įsitikini, kad Birutė niekada nebuvo tik bibliotekininkė. Jai rūpėjo užfiksuoti, organizuoti, palaikyti ryšius, pakviesti į susitikimus.
Dirbo labai dėkingose literatūrine prasme vietose: Šiupylių, Gruzdžių bibliotekose. Netoli Rakandžiai, Ražai, Karveliai, iš kurių yra kilę tokie literatūros ąžuolai, kaip Augustinas Gricius, Marius Katiliškis (Albinas Vaitkus), Kazys Almenas, Jonas Šliūpas, Augustinas Baranauskas. Gruzdžiuose veikė „Atgajos“ draugija, kurios nariai platino draudžiamą lietuvišką spaudą, ir daug kitų.
O kiek naudingos medžiagos „davė“ tuo metu, ypač kaimuose, rengiami dažni literatūriniai vakarai, susitikimai, literatūriniai teismai ir karnavalai. O kiek laiškų rašyta, tikslinant vieną ar kitą faktą.
Ta medžiaga kaupta visą gyvenimą iki pensijos. Ir, žinoma, kaip ir visais laikais, neužteko vien gražių ketinimų. Norams išsipildyti reikėjo palaikymo, kurį ji atrado čia, Naisiuose. Birutė svajojo kur nors įsteigti literatūros kambarį, o 1984 metais tuometis Šiaulių rajono „Už taiką“ kolūkis įsteigė Šiaulių rajono literatūros muziejų. Muziejus atidarytas 1987 metų spalio 17 dieną.
– Buvote žymios muziejininkės, bibliotekininkės, kraštotyrininkės, muziejaus steigėjos Birutės Stumbrienės mokinė, kurį laiką kartu dirbote. Kokios buvo jos pamokos?
– Džiaugiuosi, kad gyvenime teko sutikti, dirbti, mokytis iš tokių žmonių, kaip šviesios atminties Birutė Stumbrienė. Visą gyvenimą išdirbusi bibliotekose, kurdama muziejų aplankiusi jų daugybę ir perėmusi jų patirtį, ji gerai išmanė savo darbą. Jos pamokos buvo labai skalsios, jei galiu tokį žodį vartoti, darbo metodiką turėjau perprasti greitai, nesigilindama į smulkmenas, kai pateikiama tik nuoroda, bet gal taip ir geriau, nes labai daug erdvės paliekama pačiam išsistudijuoti, išsianalizuoti ir suprasti.
Darbas muziejuje reikalauja plataus kultūrinio išprusimo. O visos darbo muziejuje „aritmetikos": kaip skirstyti, inventorinti, aprašyti eksponatus ir mokiausi drauge su Birute tvarkydamos baltarusių dailininko, kilusio iš Gruzdžių, Anatolijaus Tyčinos palikimą. Jo prašymu, po mirties žmona Zinaida gimtiesiems Gruzdžiams dovanojo per 50 paveikslų, o į muziejų buvo parvežta ekslibrisų, knygų, įvairių leidinių, laiškų artimiesiems, nuotraukų.
– Buvo laikas, kai į Naisius važiuodavo pažiūrėti Literatūros muziejaus. Dabar atsirado kitų pramogų (dažasvydis, serialo filmavimas, skulptūrų parkas, gandrai, šeimos šventės ir pan.). Ar muziejus neliko nuošalyje? Ar į jį užsuka lankytojai?
– Nemanau, kad liko nuošaly, kaip tik tos visos pramogos tik daugiau lankytojų pritraukia. Serialo išgarsinti Naisiai tapo daug žinomesni, patrauklesni, apsilanko daugiau svečių, todėl ir į muziejų jų užsuka vis daugiau. Žinoma, ne visi dažasvydžio žaidėjai nori užsukti ar užsuka į muziejų, bet taip ir neturi būti.
Sutinku, kad ne literatūros muziejus šiandienos jaunimui yra svarbiausia pramoga, o ir į muziejų reikia žiūrėti ne kaip pramogą, bet kaip į žinių šaltinį. Bet ir nemanau, kad čia atėjęs išgirs ar išmoks kažko negero.
– Kuo labiausiai domisi muziejaus lankytojai? Kas juos ypač nustebina, patraukia jų žvilgsnį?
– Muziejaus lankytojai domisi ne tik čia esančiais eksponatais, tradiciniais renginiais, juos domina ir tos naujos pramogos Naisiuose, besikeičianti kaimo aplinka. O muziejuje žvilgsnį patraukia medalių kolekcija, kurios daugelis nematęs ir kurių Lietuvos muziejuose mažai eksponuojama, domina kaminas – rūkykla, ypač jaunimą, kuris dažniausiai jau nėra matęs paties mėsos rūkymo proceso. Dažną labai domina poeto Zigmo Gėlės gyvenimas, jo kūryba. O muziejuje apsilankiusius serialo „Naisių vasara“ žiūrovus domina jo kūrimo užkulisiai, visi su serialo klebonija susiję niuansai. O patys laimingiausi lankytojai išeina, kurie atvykę į muziejų gyvai susiduria su serialo kūrybine grupe.
– Šiuo metu muziejuje yra daugiau kaip septyni tūkstančiai eksponatų. Kaip jie atkeliauja į Zigmo Gėlės namus? O gal nieko per daug naujo nebeįmanoma surasti apie Šiaulių rajono literatūros istoriją ir kūrėjus?
– Taip, šiuo metu muziejuje yra per 7 tūkstančiai eksponatų. O eksponatai muziejų dabar dažniausiai pasiekia tik geranoriškai suprantančių žmonių dėka, jie juos tiesiog dovanoja. Kadangi čia yra literatūros muziejus, kūręsis 1984 – aisiais metais, praėjus beveik šimtmečiui nuo poeto gimimo, tai kažkokių unikalių eksponatų ir neturime.
Manau, kad muziejaus svarba ne visada slypi eksponatų unikalume, o ypač tokie literatūros ar memorialiniai, juk jų paskirtis – saugoti, skleisti, propaguoti poeto atminimą, jo kūrybą, kurti savas tradicijas. O Šiaulių rajono literatūros istorija dar teberašoma, nors rajono literatūrinis gyvenimas jau ne toks įvairus ir intensyvus, bet dar galima surasti ir užrašyti įvairių faktų, surasti dokumentų, knygų, nuotraukų.
– Jei reikėtų kelis pačius įdomiausius eksponatus iš muziejaus parodyti lankytojui, kuriuos pasirinktumėte ir kodėl?
– Norėčiau išskirti ne atskirus eksponatus, o autorių rinkinius, kurie, manau, dar sulauks savo eilės ir suguls į kažkokį rajono literatūros istorijos leidinį. Apie labai žymius rajono kūrėjus, apie kuriuos surinkta medžiaga dar guli muziejaus dėžėse ir dėžutėse. Tai mokytojos ir vertėjos Barboros Mejerytės vertimų ir kūrybos rankraščiai, laiškai, nuotraukos. Jos atminimą bei palikimą tebesaugo gimtieji Žalpeliai.
Negaliu neparodyti unikalių lietuvių dailininkų sukurtų medalių Lietuvos ir užsienio rašytojams, jų kūrinių personažams bei įvairioms kultūros datoms atminti, kolekcijos. Labai įvairus ir savitas baltarusių dailininko Anatolijaus Tyčinos palikimas.
– Manau, kad muziejaus stiprioji pusė tai, kad jo veikla ypač plati ir įvairi. Teikiama Zigmo Gėlės premija, rengiami Šiaurės Lietuvos, Šiaulių miesto ir rajono literatų sambūriai, susitikimai su kūrėjais, Poezijos pavasario renginiai, įvairių sukakčių minėjimai.... Kokios naujos muziejaus veiklos formos išryškėjo paskutiniais metais?
– Prieš septynerius metus pradėti rengti literatūriniai vasaros skaitymai „Oi, aš dainuosiu tarp kaimo uosių“ tapo kasmetiniu renginiu, sukviečiančiu rugpjūčio pabaigoje Šiaurės Lietuvos literatų klubus iš dešimties rajonų. Jau tradiciniu tapo vaikų ir jaunimo projektas „Dainų ir posmų pynė Zigmui Gėlei“. Tai Zigmo Gėlės gimimo dienai ir jo kūrybos puoselėjimui skirtas renginys. Mokiniai drauge su mokytojais rengia literatūrines kompozicijas pagal Z. Gėlės poeziją ar pagal poeziją Zigmui Gėlei, kuria dainas pagal poeto kūrybą, atlieka savos kūrybos dainas, skaito eilėraščius.
Gražiai draugaujame ir bendraujame su Šiaulių miesto „Romuvos“ gimnazija. Jau šešeri metai, kai pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. Romuviečiai labai aktyviai dalyvauja „Poezijos pavasario“ renginiuose, kuria instaliacijas pagal Zigmo Gėlės laureatų kūrybą. Kad mokiniai dar skaito, kuria, interpretuoja poeto kūrybą pagyrimo ir padėkos žodžių nusipelnė lietuvių kalbos mokytoja Vida Norvaišienė, o už nuoširdų bendradarbiavimą dėkingi direktoriaus pavaduotojai ugdymui Vandai Sitnikienei. Pagal galimybes muziejuje rengiamos tautodailininkų parodos, kur galima susipažinti su medžio drožėjų, molio dirbėjų bei kitų autorių kūryba.
– Ką sakote skeptikams, kurie bando teigti, kad tokie muziejai provincijoje jau atgyveno ir mažai kas jais domisi?
– Šiandienos jaunimui pramogų pasirinkimo laisvė labai plati. Siūloma jų įvairiausių, bet ir jos greitai pabosta, nemažai kainuoja, todėl jeigu jie į muziejų ateina su mokytojų paskirtomis užduotimis, labai noriai įsijungia ir atlieka jas. Patraukli ir naudinga mokiniams muziejuose vykdoma edukacinė veikla, informacijos pateikimas kitaip, kai kiekvienas lankytojas atlieka užduotis, kurios skatina atidžiau pažvelgti į eksponatus, gilinti savo žinias. O muziejai provincijoje neatgyveno, tik informacijos pateikimas ir darbo metodai turėtų keistis.
Kalbėjosi Vytautas KIRKUTIS
TĄSA: Šiaulių rajono literatūros muziejaus įkūrėjos Birutės Stumbrienės darbus tęsia dabartinė vadovė Rita Žukauskienė.
Jono Tamulio nuotrauka
DVARAS: Šiaulių rajono literatūros muziejus įsikūręs senajame Naisių dvare.
Vytauto Kirkučio nuotrauka
PRAEITIS: Birutė Stumbrienė prie Literatūros muziejaus 2002 metų gegužės 27 dieną.
Jono Tamulio nuotrauka
ATMINTIS: Literatūros muziejaus kambarys, kuris primena Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės epochą ir jo gyvenimą Naisiuose.
Žydrūno Budzinausko nuotrauka