Naujausios
Paveldėti gabumai
Kai telefonu tarėmės dėl pokalbio, aktorė nusijuokė: ne straipsnis, o knyga iš jos gyvenimo išeitų. Sutariame – pradžiai tebūnie bent keli neparašytos knygos skyriai.
Spalio popietės saulė paglosto jaukiame N. Mirončikaitės bute sukabintus paveikslus. Ant svetainės sienos kabo įrėmintos šeimos nuotraukos – tarsi genealoginis medis. Šaknys – Pranciška Semalevičiūtė-Mirončkienė ir Domininkas Mirončikas. Abu siuvėjai – mokytojas ir jo mokinė. Susituokė, kai Pranciškai buvo 16-ka, Dominininkui 32-eji.
Prieš karą iš Biržų persikėlė į Kauną, tikriausiai turėjo savo siuvyklą. „Jis buvo geras siuvėjas, turėjo vardą“, – sako N. Mirončikaitė. Dabar vis įkyriau aplanko mintis: kodėl nepaklausta mamos? Tiek daug praeities išėjo kartu su liudininkais anapilin. Liko nedidukės detalės, nutylėjimai. Sako, Biržuose pavadavo Pupų Dėdę, kai šis truputėlį padaugino. Kupletus apie Biržus, miestelį, aktualijas dainavo.
„Karui prasidėjus, tėvą išsivedė. Mama buvo septintą mėnesį nėščia. Mama rėkė, norėjo eiti su juo. Išėjo kartu. Iš viršaus išgirdo, ko gero, šeimininkę besakančią: „Jeigu šaudysit, paveskit kur nors toliau!“ Nenušovė, nes tuo metu gatvėje šaudė žydus...“
Už ką?
„Kam tada reikėjo kokio prasikaltimo! Gal „politika“, gal kažką patraukė ką nors per dantį, gal anekdotą pasakė – jis toks buvo“, – gūžteli pečiais N. Mirončikaitė.
Suėmė abu Mirončikus. Tėvukas atsidūrė IX forte, iš kur kalinius veždavo statyti aerodromą Kėdainiuose. Iš Kėdainių ir pabėgo.
Mamą uždarė kartu su moterimis. „Kalėjime pilna lenkių, žydžių ir niekas su jomis nekalba, liepė mamai vaidinti gimdymo skausmus. Va, iš kur pas mane artistiniai gabumai! Ji pradėdavo klykti, moterys šaukti, kad gimdo. Atidarydavo sargybinis duris ir jos galėdavo pakalbėti.“
Toks tas pirmasis vaidmuo – su mama kartu – kalėjime.
Antras vaidmuo – jau su tėvuku, galbūt 1945-aisiais. Grinkiškyje (Radviliškio r.) vyko kaimo susibūrimas – ant scenos užsiropštusi uždainavo: „Vasarodamas aš kaime piemenaitę pamilau...“ Visiems buvo labai juokinga, kad maža mergaitė (buvo gal ketverių?) dainuoja apie meilę.
N. Mirončikaitė mintimis vėl grįžta į Kauną. Gimė 1941 metų rugsėjo 22 dieną. Karui baigiantis, prasidėjus bombardavimui, Mirončikai išvažiavo į Grinkiškį, pas tėvuko brolį Stasį. Į savo kraštus, iš kurių abu buvo kilę.
1946 metais, Grinkiškyje, prie tilto, tėvuką pasitiko mirtis. Nušautas. Už ką? Tėvo piniginėje liko šeimos nuotraukos.
„Tas laikas toks buvo baisus...“
Mama liko su dviem vaikais – jau buvo gimęs sūnus. Už poros metų vėl ištekėjo – į Grinkiškį atvažiavo labai gražus kelių meistras. Patėvis Vaclovas Petrauskas buvo mokęsis kunigų seminarijoje, rašė eiles. Jos tebesaugomos aktorės namuose – gal vieną dieną eilėraščius išspausdins.
Šeima pasipildė – gimė dar vienas sūnus. Bet mirtis vėl buvo šalia – stabligė patėvio gyvybę nusinešė 1951 metais. Mažajam sūnui tebuvo vieneri.
„Sunkiai gyvenome. Kai mama išvirdavo mažajam broliukui košytę su sacharinu, man duodavo išgramdyti „randeliuką“. Aš galvodavau, kad tikriausiai ir broliuko šūdukas skanu...“
Mama su trimis vaikais pabėgo į Čekiškę, iš Čekiškės į Ariogalą. Ariogaloje ir įsitvirtino. Po mamos mirties N. Mirončikaitė namelio nepardavė – prisimena, kaip mama didžiavosi savais namais. Ten dabar eina jaukios N. Mirončikaitės vasaros.
Atklysta dar vienas girdėtas prisiminimų epizodas iš tolimo laiko, iš mamos paauglystės. Dvare prie Gudžiūnų Pranciška dirbo tarnaite. Netoliese ėjo geležinkelis, kai atvažiuodavo svečiai, reikėdavo pasitikti su arkliais. Bet merginai negalima – reikia vežėjo. Pranciška apsirengdavo berniuku ir važiuodavo.
Dar vienas gyvenimo pamėtėtas vaidmuo ir gebėjimai, perduoti dukrai.
Mokyklos režisierė
Mokykliniai N. Mirončikaitės metai bėgo Ariogaloje. „Buvau begaliniai bloga mokinė iki septintos klasės. Mokytojas sakė, greičiau kupranugaris pralįs pro raktų skylutę negu Mirončikaitė į penktą klasę. Matematikoje buvau visiška nemokša! Bet paskui kas ten man apšvietė protą – septynias klases baigiau gal su kokiais keturiais ketvertais, visi kiti penketai.“
Mokykloje buvo statomi spektakliai, bet mergaičių vaidmenų trūkdavo. Anglų kalbos mokytojas, klasės auklėtojas Vaclovas Vaicekauskas vis pasikviesdavo šalia – paskyrė režisiere.
„Gal paguosdamas, kad vaidmenų nebuvo? O man buvo „onoras“, kad aš režisierė!“
Su V. Vaicekausko pastatytais spektakliais važinėdavo į kaimus, kolūkius, vaidindavo – aktyviai gastroliuodavo.
„Kai man buvo dvylika, gal trylika metų, labai patikdavo mokytojos Barauskienės šokti mokytos mergaitės – su pūstomis, merlinėmis sukniomis. Plazdenančios. Bet nepriėmė.“
Vaikystės, paauglystės noras kažką daryti nepaliko ramybėje. Susirinkdavo prie parduotuvės išmetamus popierius, susikarpydavo: gaudavosi ir sijonai, ir suknelės. Namuose buvo užtraukiama užuolaida – kad virtuvė nesimatytų. Užkulisiai ir scena! Kelios mergaitės ten rengdavo vaidinimus. Vaizduotės teatras.
– Bet juk tikro teatro nebuvote mačiusi?
– Ne! Pamačiau būdama gal kokioje 10 klasėje. „Nora“ su J. Gascevičiūte (kuri paskui tapo kolege) atvažiavo į Ariogalą. Mūsų neįleido į spektaklį. Žiūrėjome pro langus sulipę. Tokia buvo mūsų karta...
Paskutiniais mokyklos metais dalyvaudavau skaitymo konkursuose, tai „nuėmė“ scenos baimę. O mama norėjo po septynių klasių į Belvederio mokyklą išsiųsti – mokytis amato. Trys vaikai, reikia pramisti, apsirengti...
Į Vilnių išvykau nežinodama nei kur, nei ką, nežinojau, nei kas tas etiudas.
„Scena ją atveria kitokią“
N. Mirončikaitė įstojo mokytis aktorystės į Lietuvos valstybinę konservatoriją. Buvo 1959-ieji.
– Kursas buvo įdomus?
– Mūsų kursas buvo įdomus tuo, kad baigėme beveik kartu su vyresniais – su R. Adomaičiu, S. Sipaičiu, P. Stankumi. Jie turėjo tik vieną moterį – Algę Savickaitę. Vyresniojo kurso vaikinams reikėjo daryti diplominius spektaklius, jiems trūko merginų. Už tai mes, merginos, dalyvavome.
Mūsų kursas – karo vaikai: nebuvo berniukų. Mama išvis netikėjo, kad įstojau. Pradėjome mes mokytis tik spalio viduryje, nes vaikinų nesurinko. Buvome penkios merginos, padarė papildomą vaikinų ėmimą.
Parvažiavau namo, mama galvojo, kad aš meluoju. Visi išvažiavo, mokosi, o aš, priimta, nevažiuoju mokytis. Kažkur bibliotekoje mane įdarbino.
Baigusi konservatoriją, buvau pakviesta dirbti pedagoginį darbą. Kurso draugė Rūta Staliliūnaitė išvyko dirbti į Kauną, Stasė Germanavičiūtė – į Akademinį dramos teatrą. O mes su Dalia Krikščiunaityte, pirmąja Antano Šurnos žmona, įsidarbinome konservatorijoje. Vieneriems metams tapau dėstytoja, Juozo Rudzinsko asistente Mokomajame teatre prie Lietuvos valstybinės konservatorijos.
Kai Šiaulių dramos teatro gražioji, vedančioji aktorė R. Paliukaitytė buvo pakviesta į Akademinį teatrą, teatras padarė konkursą į jos vietą. Atvažiavome trise: Algė Savickaitė, Dalia ir aš. O teatre jau dirbo A. Šurna, G. Žilys iš mano kurso. Jie visi kvietė: „Atvažiuokite, dabar čia M. Karklelis yra baigęs Maskvoje režisūrą, nauji vėjai! Atvažiuokite!“
Ir aš visus apgavau!!! Dėl to, kad aš, charakterinė aktorė, suskaičiau gabalą labai dramatinį iš A. Mickevičiaus „Gražinos“, jiems susidarė įspūdis, kad aš – dramatinė aktorė! Konkursą laimėjau! Bet! Yra A. Šurna, reikia priimti žmoną. Mano kursiokė Dalia pasakė taip: ji pusę etato atiduoda, kad priimtų mane.
Ji pasiliko teatre pusei etato, pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginiame. Mane priėmė visu etatu. Kas dabar taip padarytų?
– Ar daug teko gyvenime sutikti žmonių, dėl kurių gerumo ir dabar akys sudrėksta?
– A. Ragauskaitė sakydavo: „Blogu dabar neužmuši. Užmuši geru.“
– Ar tais 1964 metais Šiauliai atrodė kaip laikina stotelė?
– Nežinau. Tada apie tai negalvojau.
Iš konservatorijos išėjau savo prašymu. O Šiauliuose ne iškart įdarbino. Likimas ar dar kas – praeina rugpjūtis, rugsėjis – be darbo. Ką daryti? Mamai sakyti negaliu. Buvo toks dirigentas J. Karosas, davė man 20 rublių. Liaudies kūrybos namai išsiuntė mane į Anykščius, ten buvo stiprus mėgėjų teatras. Kažkaip reikėjo gyventi. Galiausiai įsikišo Kultūros ministerija.
Į Šiaulių dramos teatrą priėmė 1964 spalio 16 dieną – su 65 rublių atlyginimu.
M. Karklelis statė „Žentą“, įvedė mane į karčiamos mergą. Recenzija buvo gera, visiems patiko karčiamos merga su keliais žodžiais. Epizodukas mažiukas, bet pastebėtas...
–-
Jau vėliau Dana Rutkutė apybraižoje „Veidas teatro veidrodyje“ („Aktoriai teatro veidrodyje, „Vaga“, 1989) rašys: „N. Mirončikaitė net ir, atrodytų, nereikšmingame viso spektaklio atžvilgiu vaidmenėlyje pajaučia žmogų. Moka kondensuotai atskleisti jo, nors ir visai menko globaliniu mastu, likimą. Arba, kaip šinkorkėlėje iš V. Krėvės „Žento“ (rež. M. Karklelis), bent intriguojančią to likimo nuojautą.“
–
O 1966 metų pabaigoje į Šiaulius iš Lietuvos valstybinės konservatorijos atėjo laiškas. „Būk pasveikinta „Ciocė“ Nijolė“, – rašė J. Rudzinskas.
„Kadangi visi palaikė Jūsų kandidatūrą, tai rektorius parašė įsakymą priimti nuo š/m. gruodžio 1 d. (...) Gyvenot sau ramiai ir staiga... še tau, kad nori...sugundė nelabasis! Bet nieko, bus gerai...pirmyn“ – atvykti dirbti į Vilnių ragino J. Rudzinskas. „Labai džiaugiuosi, kad dirbsime drauge,“ – džiaugėsi kitame laiške.
„Mano studentai buvo N. Sabulytė iš Klaipėdos, J. Sakalaitė iš Klaipėdos, V. Širka, L. Vinciūnas, A. Janušauskaitė, Fausta Laurinaitytė... J. Rudzinskas, vedęs kursą, kvietė atvažiuoti, bet čia prasidėjo meilės. O Vilniuje buvo daug klaustukų: kur gyventi? Taip ir likau. Likau čia, gal ir blogai padariau...“
N. Mirončikaitės nuopelnus teatrui žymi šūsnis padėkų, premijos. 1986 metais suteiktas nusipelniusios artistės garbės vardas, keturis kartus tapo Augustino Griciaus premijos laureate, 1994 metais už ryškius vaidmenis ir išradingą kūrybinę veiklą įvertinta Potencijos Pinkauskaitės premija, 2006 metais įteiktas Šiaulių apskrities apdovanojimas už aktorinį meistriškumą, už pastatytus spektaklius, už aktyvią visuomenine veiklą ir už įamžintą ŠDT istoriją televizijos ekrane, 2011 metais aktorė apdovanota Šiaulių miesto savivaldybės premija už reikšmingą meninę veiklą Šiaulių dramos teatre.
Už kūrybos indėlį, darbą teatre N. Mirončikaitė ne kartą sulaukė padėkų iš Kultūros ministerijos.
„Aktorės kūrybinis credo – griežtas ir tikslus profesionalumas, vidinė kultūra ir elegancija. Tą ji puikiai įrodo. Jos gyvenimas – teatras“, – liko charakteristikoje užrašytas Prano Piauloko įvertinimas.
N. Mirončikaitės teatro biografijoje – per 100 vaidmenų. Juokiasi, kad spektakliuose suvaidino, ko gero, visas raganas.
Vaidmenų sąrašas – įspūdingas. Gerda („Valdovas“, rež. Aurelija Ragauskaitė, 1974), Skaitovė („Kaip žydėjimas vyšnios...“, rež. Aurelija Ragauskaitė, 1974), Auklė („Donja Rosita, arba Gėlių kalba“, rež. Gytis Padegimas, 1976), Martirija („Bernardos Albos namai“, rež. Ugis Brikmanis, 1982), Sevastica („Fajansinis nykštukas iš vasaros sodo“, rež. Saulius Varnas, 1983), Žemaitė („Žemaitė“, rež. Gytis Padegimas, 1986), Ivona („Baisūs tėvai“, rež. Regina Steponavičiūtė, 1986), Pulkininko našlė („Pulkininko našlė, arba Gydytojai nieko neišmano“, rež. Gytis Padegimas, 1990), Frozina („Šykštuolis“, rež. Rimantas Teresas, 1995), Marfa („Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, rež. Raimundas Banionis, 2012), Pošliopkina („Revizorius“, rež. Aidas Giniotis, 2019) ir dar kelios dešimtys scenoje įkūnytų herojų.
„Nijolė Mirončikaitė – plataus diapazono aktorė. Tai žinoma seniai“, – 1987 metais žurnale „Kultūros barai“ po spektaklio „Baisūs tėvai“ rašė Dana Rutkutė („Sezono vaidmenys“). Susižavėjusi Ivonos vaidmeniu, teatro kritikė tęsė: „Gyvenime Nijolė Mirončikaitė atrodo paprasta, galima sakyti, liaudiško tipo moteris. Scena ją atveria kitokią. Nesusigaudysi, ar vaidmenys atskleidžia jos pačios įslaptintus galimybių resursus, ar dėl išmiklinto jos moteriškumo, aktorinio išradingumo susitveria nepanašios į ją, naujos sceninės gyvybės.“
Režisierius po režisieriaus
– Dirbote su žymiais režisieriais. Kurie jus labiausiai atskleidė?
– A. Ragauskaitė. Ji mane pažinojo, kai aš buvau pirmame kurse, ji vedė trečią kursą. „Valdove“ ji pabandė mane. Kokia buvo moterų reakcija! Už ką jai davė tą vaidmenį? Tikrai – į tą vaidmenį galėjo pretenduoti 10 moterų, kodėl ji išsirinko mane? Aš vaidinau Gerdą su Fausta Laurinaityte.
A. Ragauskaitė, pati buvusi aktorė, labai mokėjo padėti aktoriui. „Valdove“ P. Piaulokas, būdamas maždaug 30-ies, vaidino seną žmogų. Prisimenu, kaip repetavome, neišeina. A. Ragauskaitė sako: „Pranai, trenk kumščiu į stalą ir surik: „Išeik!“ Net karštis išmušė – surado priemonę kaip išgauti žiaurumą. Kaip paskui išgyrė jo vaidmenį!
Kai G. Padegimas mane, 36 metų, paėmė vaidinti stiprią moterį, Auklę („Donja Rosita, arba Gėlių kalba“), irgi viena aktorė klausė, kodėl tau davė tą vaidmenį? Už ką?!
Spektaklyje „Kaip žydėjimas vyšnios“ atskleidėme vis kitą S. Nėries charakterio ir poezijos pusę. Mano buvo dramatinis vaidmuo. Tada jokių kalbų nebuvo, niekas neklausė, už ką.
Latvis Ugis Brikmanis statė „Bernardo Albos namus“ – buvo labai geras mano vaidmuo, Augustino Griciaus premiją gavau. U. Brikmanis – aktorius, labai tiksliai formuluodavo užduotį.
O režisisierius Saulius Varnas aktoriais labai pasitikėjo. Kiti sakydavo, aktoriai pas pas jį vos ne dekoracijos dalis, o iš tiesų jam reikėjo stiprių aktorių.
Režisierius Gytis Padegimas – atmosferos kūrimo meistras!
Ko aš pasigendu teatre – anksčiau buvo vyriausias režisierius, jis ateina ne vieneriems metams, formuoja trupę, žinoma, šalia samdo kitus režisierius. Pavyzdžiui, A. Ragauskaitė teatre dirbo 5 metus. Stato optimistinę tragediją „Iš chaoso“ – užimti visi teatro vyrai. Tada ji suranda G. Padegimą, kuriam reikia statyti diplominį spektaklį, ir sako: „Pas mane laisvos visos moterys, gal turite moterims vaidmenį.“ Jis paima „Donją Rositą“, kur vienos moterys, ir paraleliai dirbama, visi užimti – šaunu!
A. Ragauskaitė sakydavo, kad didžiausias nusikaltėlis yra aktorius, kai nieko nedirba. Iš tiesų taip ir yra, nes tada prasideda intrigos.
– Ar aktoriui sunku paklusti režisieriui?
– Būdavo, su režisieriais kartu nagrinėjame, vieni neįsižeidžia, jei ką pasiūlai. Pavyzdžiui, A. Ragauskaitė išvis sakydavo: aš šampano „bonką“ duosiu, jei kažkas sugalvos, kaip kažkokią sceną išspręsti. Ir paskui tikrai premjeros proga atneša dėžę šampano.
Manau, ginčytis, diskutuoti, pasiūlyti galima iki tam tikro laiko – iki kol spektaklis išeina į sceną.
– Nuotraukose matyti ir režisierius Jonas Jurašas, dar prieš interviu minėjote apie jo laiškus. Kaip užsimezgė bendravimas su šiuo režisieriumi?
– Šiauliuose buvo jo diplominis darbas, mums buvo nauja, jis iš Maskvos naujienas atvežė. Aš, būdavo, vis lendu ir klausiu: kaip, ar gerai? „Dirbk! Kai bus blogai, pasakysiu, kad blogai.“
Jis dalyvavo ir mano vestuvėse. Kai išvyko, parašiau laišką, kaip eina spektaklis. Gavau atsakymą, dėkojo. Kai J. Jurašas pradėjo dirbti Kaune režisieriumi, išdrįsau prašytis į jo teatrą. Jis atsiuntė laišką, kad labai atsiprašo, bet...
– Visgi norėjote išvykti iš Šiaulių?
– Norėjau, kelis kartus kilo sparneliai. Kai kūrėsi Jaunimo teatras, ir aš padaviau pareiškimą. Vyrus priėmė, aš likau. Ir – 57 metai Šiaulių teatre. Kai vienam aktoriui pasakiau, jis net sušuko: „Eik tu sau!“
– Naujausias jūsų vaidmuo – spektaklyje „Remyga“ vaidinate Baro šeimininkę, vadovaujate laisvo elgesio moterims. Koks buvo darbas su režisieriumi Oskaru Koršunovu?
– Mane pakvietė į pačią pabaigą, nelabai mačiau, kaip jie dirbo. Galvojau, O. Koršunovas kai pradės rėkti ant visų! O jis labai taktiškas, užduotys labai tikslios, pastabos labai aiškios.
– Ko gero, skirtas vaidmuo buvo netikėtas?
– Baisiai netikėtas! Kaip aprengė mane! Sakau O. Koršunovui, gal truputį per vulgaru? Ne, ne, ne, sako, galima dar daugiau!
– Per beveik šešis dešimtmečius teatre turėjote ir ypatingų scenos partnerių. Geras partneris – laimė scenoje?
– Labai, labai, labai. Mano geriausi partneriai – Pranas Piaulokas, Naubertas Jasinskas... Pranas buvo subtilus, ateidavo prieš spektaklį, apžiūrės, pagirs grimą, užmegs tokį gerą, neįkyrų ryšį. O N. Jasinskas... 36 metų mirė.
„Jautrumas. Vidinis virpėjimas, staiga susitvenkiąs akyse... Tiek scenoje, tiek ir gyvenime. Ir svarbiausia – ištvermingumas. Nijolė baisiai daug pakelia. Ir daug reikalauja – iš savęs, ir iš kitų. (Dana Rutkutė, „Aktorius teatro veidrodyje“)“.
Režisūra ir kino epizodas
1981 metais N. Mirončikaitė spektakliu „Ateikite į pasaką“ debiutavo kaip režisierė. Spektaklis buvo skirtas teatro 50-mečiui.
„Aktorė N. Mirončikaitė yra vaidinusi beveik visuose per daugelį metų Šiauliuose pastatytuose pasakų spektakliuose. Todėl turbūt dėl to ir vaidinime „Ateikite į pasaką“ jai tenka pats didžiausias krūvis. Tai ir Šarka, ir Ragana iš „Dvylikos brolių, juodvarniais laksčiusių“, ir šuniukas Pifas iš „Medinio karaliaus“, ir Raganiukė iš „Devyniabrolės“, ir Snieguolytė iš „Septynių snieguolių ir vieno nykštuko“, ir Karlsonas iš pasakos „Mažylis ir Karlsonas“ („Raudonoji vėliava“, S. Bulzgis, „Mažieji kviečiami į pasaką“, 1981).
„Ateikite į pasaką“ buvo pats pirmasis bandymas, iš visų vaikiškų spektaklių išrinkti atskiri epizodai“, – sako N. Mirončikaitė.
Antrasis bandymas tais pačiais 1981 metais – Akošo Kerteso „Našlės“, keturių moterų (J. Gascevičiūtė, V. Venckutė, D. Cinauskaitė, N. Mirončikaitė) spektaklis.
Iš viso Valstybiniame Šiaulių dramos teatre N. Mirončikaitė pastatė 12 spektaklių. Paskutinis 2006 metais buvo Robert Lamoureux „Sriubinė“. Dar du spektaklius pastatė su senjorais aktoriais: „Retro“, „Žaidžiame kates“. Vaidino aktoriai, jau išėję iš teatro: A. Tumkevičienė, G. Vaiginytė, V. Tamašauskas, J. Gascevičiūtė, V. Benokraitis ir kiti.
– Kokia dramaturgija buvo prie širdies?
– Cha! 1993 metais iš teatro išėjo G. Padegimas, vienus metus Pranas pasiliko vadovu. Pradėjo dirbti rudenį, o visi režisieriai jau užimti. Reikia kažką statyti. „Nilce, mane taip vadindavo, gal vaikišką kokį pastatysi?“ Ir aš tada pastačiau „Baltąją rožę“.
– Kaip rinkdavotės aktorius?
– Kiekvieno aktoriaus paklausdavau, ar eis su manim į tą „afiorą“. Labai dažnai aktorės moterys neturi darbo, dramaturgija, matote, 2 moterys, 14 vyrų, 6 moterys, tai jau 24 vyrai. Visada žiūrėjau, kad moterys turėtų darbo. Imdavau prancūziškas komedijas – jos estetiškos. „Aštuonios mylinčios moterys“, „Į sveikatą, pone!“, „Sriubinė“ – kad kiekviename spektaklyje būtų kuo daugiau moterų.
Dabartiniai režisieriai nenori komedijų statyti. Komediją pastatyti, kad žiūrovai juoktųsi, ne taip jau lengva.
– Šiek tiek vaidinote ir kine, jūsų epizodiniai vaidmenys sukurti juostose „Jausmai“, „Akmuo ant akmens“, „Velnio sėkla“, „Miškais ateina ruduo“. Koks tas kino pasaulis?
– „Jausmuose“ mažai vaidinau, bet festivalyje užsienyje buvau – ne aš, filmas važiavo! Kine mano atsitiktiniai momentai, nepajutau laimės, kelias dienas nuvažiuoji nusifilmuoti epizodo ir tiek.
– Visgi televizijos galia didelė, per 100 vaidmenų teatre, o užteko nusifilmuoti seriale „Naisių vasara“ ir visiems tapote Anele?
– Ūkinėje parduotuvėje Ariogaloje darbininkai užvedė sąsiuvinį, kuriame yra Anelė!
– Ar nebuvo vidinio siuto, tiek teatrui atiduota, o šlovė, va, kur?
– Kartą su J. Bindoku kalbėjome. Tikrai, suvaidinta Žemaitė, Salomėja, Ivona... Šitokie spektakliai, kritikos priimti. O prisimena šitą. Ir Juozuką kaime kunigėliu vadina.
Manęs susitikę gatvėje vyrai prašydavo pilstuko. Per gatvę šaukia: „Anele, gal turi?“ „Neturiu, vyrai, neturiu!“ – atsakydavau.
Tai – irgi etapas. Tuo metu teatre neturėjau vaidmenų ir tas laikas, kai ėjo serialas, buvo labai geras trenažas.
– Kada ilgiausia buvo prastova, kai teko laukti vaidmens?
– Maždaug nuo 60 iki 70 metų. O šiaip prastovų nebuvo. Pagimdžiau dukrą, po dviejų mėnesių reikia eiti į darbą, nebuvo atostogų. Ir samdyti žmogaus nebuvo galima...
Mano dukrytė lopšelį pradėjo lankyti 11 mėnesių. Ten ir vaikščioti pradėjo. Šeštadieniais, sekmadieniais darželiai nedirbdavo, o spektakliai būdavo, su kuo vaikus palikti? Vaikus vežiodavomės į gastroles. O į gastroles važiuodavome keturiolikai dienų, su „raskladuškom“, be grįžimo namo...
Išsaugota teatro istorija
„Žiūrėk, kokia graži buvau! Čia mano jubiliejus, čia mes Kanadoje, su S. Varnu išvažiavome į Gruziją, Sankt Peterburgą. O čia mano vaikai, mokyklose padariau kokį 20 šimtadienių spektaklių, vedžiau studiją pedagoginiame institute, vadovavau Šiaulių kurčiųjų teatro rateliui. Išleidau Šiaulių universitete estrados meno specialybės kursą – šešiolika studentų, didžiuojuosi, kad trys dirba profesionaliuose teatruose, kiti irgi nenutolo nuo meno. Turėjau vėžį, įsteigėme „Salvijos” klubą. Čia – kažkurio filmo bandymai. J. Jurašas, D. Cinauskaitė, G. Padegimas, V. Šinkariukas. O čia – mano geriausi partneriai“, – nuotraukas ir prisiminimus verčia N. Mirončikaitė.
Teatro istorija likusi ne tik atmintyje – N. Mirončikaitė yra dviejų dalių dokumentinio filmo „Scenos džentelmenas“ (apie aktorių Praną Piauloką) bendraautorė (ŠTV), laidų ciklo „Septyni teatro dešimtmečiai“, „Teatro eiliniai“, „Aštuntasis teatro dešimtmetis“ autorė, laidų apie Šiaulių dramos teatrą „Teatronas“ kūrėja (ŠTV).
2009 metais filmas „Scenos džentelmenas“ apdovanotas specialiuoju prizu Geriausių radijo ir televizijos laidų konkurse „Pragiedruliai“, o 2015 metais moterų klubas „Šiaulietė“ N. Mirončikaitei kūrybinio 50-mečio proga įteikė premiją kaip teatro metraštininkei, televizijos laidų apie teatrą kūrėjai.
– Esate teatro atminties sergėtoja?
– Sukūriau 50 laidų „Teatronas“. Atvažiavo režisierius, stato spektaklį, įamžinu repeticijas, paimu interviu, pristatau aktorių portretus, paminiu, jei kieno jubiliejus.
Sukurtos laidos S. Paskos, N. Jasinsko, V. Tamašausko, G. Vaiginytės, J. Gascevičiūtės, A. Krištopaičio, A. Dobkevičiaus atminčiai, T. Maliukevičiūtei, R. Steponavičiūtei. Kino ir teatro muziejus įvertino, pasiėmė, aš labai laiminga.
– Kodėl jums tai buvo svarbu?
– Nežinau. Ir labai gailiuosi, kad nepadariau apie kai kuriuos žmones. Apie Faustą Laurinaitytę medžiagą jau turėjau, bet, negavus finansavimo, viskas nutrūko. Apie D. Petraitytę esu net sugalvojusi pavadinimą „Mergaitė iš Sidabravos“. Ir apie Viliją Peleckaitę galėčiau padaryti.
– O jei būtų filmas arba knyga apie jus, kaip pavadintumėte?
– Vieną kartą, kai supykau, galvojau, parašyčiau knygą „Direktoriai mano gyvenime“. Iš teatrinio gyvenimo dar daug prisimenu, dukra sako, parašyk prisiminimus.
– Parašysite?
– Nelabai. Galiu pasakoti, bet kad kažkas užrašytų. Anūkė sako, močiute, atsisėsiu, užrašysiu. Yra visokių dalykų, ir jautrių, ir apie asmeninį gyvenimą, visoks jis buvo... Yra ką papasakoti...
– Kiekviena karta savaip vertina teatrą. Koks jūsų požiūris į šiandieninį teatrą?
– Geras požiūris, tegul jis būna toks, bet tik nebūna vienodas. Pas mus teatre dabar buvo absurdo pjesių laikas. Man atrodo, kad suprastų absurdo pjesę, žiūrovą reikia paruošti. Jei žmogus iš karto ateis į absurdo pjesę, bijau, kad jos nesupratęs, daugiau neis į teatrą. Aš labai norėčiau, kad teatre būtų klasikos, lietuviškos dramaturgijos.
– Ar liko nesuvaidintas svajonių vaidmuo?
– Ne vaidmuo nesuvaidintas – mano svajonė buvo įkurti Vaikų teatrą. Buvau nusimačiusi ir patalpas, o dabar ten kazino... Kazino tai kazino...
Nieko neįrodinėjant
– Artėja Vėlinės, liūdnas laikas ar ramybės, susitaikymo?
– Apmąstymo laikas. Vis galvoji, vis galvoji. Mes vis kažko laukiam. Būnam maži, laukiam, kol užaugsim, paskui laukiam princo, atjojant ant balto žirgo, paskiau laukiam, kol vaikai užaugs, išsimokslins, paskui lauki, lauki – ruduo, lauki vasaros, lauki... lauki... Tik mirties nelauki.
Vaidinu, kad viskas tvarkoje, bet... Nors skųstis negaliu, vaikai sveiki, anūkai sveiki, turėčiau būti laiminga, teatras dar laiko, praėjau atestaciją, ir vaidmenuką naują gavau Agatos Kristi detektyve.
Esu laiminga, nes nereikia įrodinėti, kad nesu kupranugaris. O visą gyvenimą reikėjo. Jei dubliuojiesi, reikia padaryti truputį geriau nei dubleris, jei neturi darbo, reikia kažką padaryti, kad tave pamatytų. Vis įrodinėti, visą laiką reikia kažką įrodinėti... Dabar nieko nereikia įrodinėti...
– Scenoje atrodo, kad aktoriai metų neturi.
– Vaidiname. Vaidini, kad viskas gerai. Didelis gyvenimas praeitas. Tokių išbandymų turėta, o ką jau kalbėti apie onkologinę ligą, kai užklupo 48 metų, vaikai dar nedideli, moksleivis, studentė. Pasistačiau ant spintelės jų nuotraukas ligoninėje... Tai man neleido pasiduoti.
Pranas labai gražiai išėjo, man pavyzdys, kad taip sugebėčiau išeiti oriai. Atsisveikinti... Su visais... Aktoriais, žiūrovais...
