Nežinau kodėl

Nežinau kodėl

Jonas KIRILIAUSKAS

Geriu „Borjomi“ iš neišplauto arbatos puodelio, kurio dugne yra susidaręs kažkoks neaiškios formos rudas objektas, kurio nežinau kodėl, nenoriu iššifruoti, bet nežinau kodėl tikiu, kad baigdamas gerti aš jau kažką žinosiu, apie tą peizažą nupieštą arbata.

Geriu sąmoningai, taip tiesiog mazochistiškai, bet nežinau kodėl, nes šiuo metu visai nejaučiu troškulio.

Štai tokią situaciją aš vadinu visišku nežinojimu, tačiau ji nieko nepaaiškina, todėl reikia išplėsti savo „nežinojimo kodėl“ ribas, pabandyti leisti minčiai sklęsti neskubant, tarsi „Borjomi“ gurkšniui į savo organizmo gelmes, paklaidžioti po savo nežinojimo dykras, bandant pagauti neapčiuopiamą laiko giją, laiko kurio mums lieka vis mažiau, nežinia kodėl.

Nežinau kurias istorijas, ar visus naratyvus reikia užrašinėti ir kurie yra geresni: ar tie, kuriuos bandau užrašyti, ar tie (-os), kurie nuolat sukasi galvoje, kai atsigulu miegoti arba kai po pietų išgėręs kavos tingiai išsitiesiu fotelyje, pagaliau ar tada kai vairuoju automobilį, plaunu dantis ar žiūriu pro langą.

Tačiau jaučiu, kad abiejų paralelinių istorijų personažai yra tikri ir verti dėmesio, bet nežinau, kodėl aš tų antrųjų nesistengiu užrašyti, nors mintis vis sugrįžta prie jų patobulinti, pataisyti, pakeisti įvykių eigą ar kažkokias aplinkybes.

Nežinau, kodėl praeities pasakojimai dažnai nesutampa su užrašais dienoraštyje ir nebūtinai nesutampa laike, bet dažniausiai – detalėse, ir nežinau, kodėl aš viską linkęs supaprastinti ir sutrumpinti.

Nežinau, kodėl noriu niekur neskubėti, gyventi rytietiškai su visokiomis ceremonijomis ir apeigomis, bet esu priverstas visą laiką skubėti, lėkti ir nuolat žiūrėti į laikrodžius, kalendorius ir kitus „prietaisus“, kurie kuria iliuziją apie laiko kontrolę. Aš net nežinau, kodėl bažnyčiai užteko tik skambtelėti varpu, ir ji kontroliavo laiką, bet žinau, kad tai buvo laikai, kai Abeliaras ir Eloyza rašė vienas kitam meilės laiškus.

Nežinau kodėl nesusapnuoju sėdintis ir klausantis Hegesijaus, pravarde Peisistanata, kuris man įrodytų, kodėl nežinau, kam man to reikia, kad yra visiškai tas pats gyventi ar mirti.

Nežinau kodėl pabundu sapne nuo tokio aiškaus pistoleto prisilietimo iš karto prie ausies, o paskui prie kaklo ir dar prieš nubusdamas spėju pagalvoti, kad šaus į miego arteriją ir ar bus labai skauda, o pabudęs nežinau, kodėl bijau atsimerkti, bet tikriausiai todėl, kad neišvysčiau prie lovos stovinčio, to su SS uniforma, kuris man ir prirėmė pistoletą prie ausies ir kaklo. Pagaliau ir nepadariau aš ten nieko tokio, tik pabandžiau persmeigti patį Hitlerį ir su tokiu buku durtuvu pavyko tai padaryti iš trečio karto. Nežinant, kokio velnio aš nusibasčiau tiek toli laike savo sapnuose, kad tapčiau tikrai ne dramos personažu, o labiau panašus į kokio „Didžiojo pasivaikščiojimo“ herojų.

Nežinau kodėl, bet pritariu E. E. Schmit‘o išsakytai minčiai, kad mirtis mus gali išmokyti vienintelio dalyko – skubėti mylėti, bet nežinau, kodėl aš nenoriu meilėje skubėti ir žiūrėti į laikrodį ar kalendorių, o noriu kaip rašė Stendhal‘is, ramiai patirti „meilės kristalizaciją“.

Nežinau, kodėl domina sąvokos „meilė“ turinys, ir tik M. Pavičius, nežinau, kodėl pristabdė tą mano domėjimąsi pasakęs, kad didelė meilė nesidalija po lygiai: čia visada vienas muiluoja, o kitas skuta, kur pasak jo pasakojamos legendos apie didelę meilę, kai žmona pavirsta į vilką ir sudrasko vyrą pavirtusį į ožką, pareiškia, kad stiprus visada tampa silpnesnis.

Nežinau kodėl, bet legenda patiko, o išvada ne, nes nežinau, koks aš esu, ir jei legenda pasikartotų, į ką tektų pavirsti, žinant tik tiek, kad net ir pačiose stebuklingiausiose legendose ožkos paprastai nesudrasko vilkų.

Nežinau kodėl, bet netikiu, kad yra moterų, ant kurių auskarų tupia paukščiai ir jos iš savo rankos gali duoti atsigerti šalavijų ar kokio ten kitokio vandens, kurio atsigėręs gali pamiršti savo motiną, ir kodėl rašytojas romane primygtinai prašo tokių bijoti. Nežinau kodėl, bet negaliu atskirti, kur čia metafora, o kur tikra teisybė.

Nežinau, kaip ir kodėl kitų kalendoriuose yra tik penktadieniai.

Nežinau kodėl, bet esu įsitikinęs, kad yra laikrodžiai, kurie rodo laiką skirtą vyrams ir moterims, laikrodžiai, kurie naktinis gali šnibždėti mums apie praėjusį laiką – jų kita konstrukcija. Tai žinojo tokių laikrodžių ir laiko specialistas M. Pavičius, jis daug žinojo apie laiką, o aš nežinau,kodėl nežinau.

Dar įsipilu mineralinio „Borjomi“ ir mano puodelyje sudžiūvusios arbatos peizažas įgauna lūpų sustatytų bučiniui formą – išgeriu aš tą puodelį ir nežinau kodėl, bet pasijaučiu tarsi būčiau pabučiuotas.

Štai tokią situaciją aš vadinu visišku nežinojimu, kaip ir netikėtai įkyrią saulę, kuri nežinia ko čia taip šviečia, ko čia taip spigina tą, ką tik buvusią, nežinia kodėl niūrią gruodžio popietę.

Ir dabar žinau, kad visiškas nežinojimas yra tik bandymas suprasti praeinančio laiko šnabždesius.