Aš nežinau, kodėl

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ie­va Skau­ro­nė.
Šiaulių „Laiptų“ galerijoje atidaryta profesorės, VDA rektorės Ievos Skauronės paroda „Nežinau kodėl“, veiksianti iki mėnesio pabaigos.

Vos tik meno kūrinys yra pabaigtas, vos jis atitrūksta nuo menininko rankų, jis drauge atitrūksta ir nuo paties menininko interpretacijų, nuo menininko intencijų jo atžvilgiu, tapdamas savarankiška estetine būtimi, išgyvenimų ir interpretacijų pretekstu klausytojui ar žiūrovui.

Kaip tik dėl šios priežasties parodų atidarymo metu menininkas dažniausiai kukliai tyli, klausydamas, o kartais ir gerokai stebėdamasis, kaip jo kūryba yra matoma ir kaip apie ją kalbama. Tai, jog eksponuojamuose Ievos kūriniuose tūlas nuoširdžiai prisipažįsta įžvelgiantis tautodailės atgarsius – nenuostabu. Juk nuomonės apie dailininką arba jo kūrinį skelbimas, nėra dalykas, kurio klaidingumą galima būtų įrodyti.

Galiausiai, tenka pripažinti, kad Ievos kūrybinis impulsas be kitų inspiracijų šaltinių nesyk yra įsižiebęs nuo pleneruose kryptingai stebėto ramaus kolorito lietuviško peizažo, iš kurio elementų kaip tik ir susidėlioja ritminiai tautodailės objektų ornamentai. Vis dėlto tokios spėjimu, o kartais tik epizodinėmis priežastimis pagrįstos asociacijos nepatenkina, matyt, ir paties kūrėjo, ir į parodą atėjusio žiūrovo, siekiančio kuo glaudžiau prisiartinti prie apšviestos įžvalgos žiburio, kurio šviesoje gimė prieš žiūrovo akis esantys paveikslai.

Tiesa, nei Lietuvos kraštovaizdžiui būdingo spalvyno atgarsių, nei akivaizdžiai matomo ritminio, beveik grafiško paveikslo struktūravimo metodo Ievos kūriniuose neįmanoma ignoruoti – tai yra menininkės plastinės raiškos savastis, su retomis išimtimis charakterizuojanti beveik visus dailininkės darbus. Vadinasi, šios savasties veikiau verta ieškoti ne išoriniuose, nuolat kintančiuose menininkės įspūdžiuose, o asmenyje, kurio esmės, net ir labai kūrėjui to geidaujant, niekaip negalima užtemdyti. Ne be priežasties yra sakoma, kad menininkas kūrinyje kalba ne tik apie jam rūpinčius dalykus, bet byloja ir pats apie save. Arba, V. Sezemano žodžiais tariant, „kur menininkas neuždeda savo asmenybės antspaudo, ten negali būti tikro originalumo<...>, viskas, kas mene originalu <...>, gimsta iš kūrėjo subjektyvumo, bet kaip tik tas subjektyvumas laiduoja objektyvią kūrinio vertę“. 

Pažindama Ievą, drįstu teigti, kad ją charakterizuoja mažiausiai trys talentai – kūrybinis, organizacinis ir pedagoginis. Be daugybės Ievos studentų, tą rodo ir „Laiptų“ galerijoje drauge su Skauronės paroda atidaryta Vilniaus žydų bendruomenės darbų ekspozicija, kurios autoriai yra gavę Ievos pamokų. Jei visų šių talentų nebūtų, vargu, ar Ievą žinotume ne tik kaip aktyviai praktikuojančią menininkę, nuolat matomą grupinėse ir personalinėse parodose, bet ir kaip išties gerą Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno ir scenografijos katedros vedėją, 2019 metais šias pareigas pakeitusią į rektorės pareigas.

Anaiptol nesiekdama tiesmukos paralelės, manau, kad nuosekliai besireiškiantis Ievos gebėjimas aprėpti ir bendram darbui organizuoti didžiulį ambicingų menininkų ir studentų būrį, yra savitai vizualizuojamas jos kūriniuose ritmine paveikslų sandara, nepriklausomai nuo to, ką Ieva kūriniais liudija. Ritmas, kaip žinia, nėra visiškai tapatus ornamentui, mechaniškai kartojančiam motyvą. Nors ir pasižymėdamas periodiškumu, Ievos paveikslų erdvėje ritmas yra kupinas spalvinės potėpio trukmės, jo intensyvumo pertrūkių ir variacijų, akcentų kaitos, pripildytas spalvinės potėpių slinkties įvairumo.

Regisi, kad beveik organišką substanciją menantis Ievos paveikslų paviršius yra sukuriamas ne tik menininkei ritmu primetant savo valią linijai ir spalvai, bet pastariesiems beveik tikra to žodžio prasme prašant užimti tam tikrą vietą ir kryptį paveiksle. Pavyzdžiui, potėpių ritmo sutankėjimas, kurstantis įtampą, neišvengiamai reikalauja ir koloristinio pokyčio tą įtampą gesinant arba ryškinant. Nors menininkei nėra būdinga fovistinė spalvos ekspresija, galinti vienu ypu pergalėti bet kokias griūnančias ar augančias formas, spalvai Ieva yra labai jautri: koloritą ji įdarbina ne tiek betarpiškam savos emocijos perteikimui, kiek bendram kompozicijos sulygsvarinimui ir subalansavimui.

Kita vertus, nors ir nesukurdama gylio iliuzijos, spalva vis dėlto formuoja paveikslus vitalizuojančias erdvines paviršiaus faktūras. Visa tai reiškia, kad tarp kūrėjos ir medžiagos, tarp valdančiosios ir valdomųjų gimstantys nenuspėjami, prieš tapyti imantis neprognozuojami ryšiai, formuojasi dviejų valia. Šie įtampas ir atoslūgius išgyvenantys santykiai, kuriuos be abejo, inicijuoja pati Ieva, leisdamasi, kaip menininkė į kūrybinį pašnekesį su savo užkalbinta medžiaga, iškeldina paveikslus už dekoratyvios tapybos ribų. Išsikėlę už jų, kiekvienąsyk kūrybos eigoje unikaliai susiklostę vizualiai įkūnyti dialogai nurodo į universalų nepastovios būties konceptą, kuris ir yra ne kas kitas, kaip santykis, ryšys, kreipinio intencionalumas ir jo pagava. Sykiu reikšdami ir tvarkos griūtį, ir nuolat besiformuojančias naujas tvarkos sistemas, paveikslai žiūrintįjį asocijuoja su karu ir agresija.

Parodos pavadinimas „Nežinau kodėl“, pasak Ievos, kaip tik ir galėtų kelti klausimus apie grėsmingai pasaulyje augančią politinių konfliktų eskalaciją, prisimenant Lietuvos žydų tragedijas, kurių fundamentaliosios žmogiškos egzistencijos priežastys Ievai, kaip ir kitiems žmoniškumu tikintiems, yra nežinomos. Nepaisant neslepiamai sunkių paveikslų reikšmių, atsitokėti neleidžiančių didžiulių parodos kompozicijos formatų, kūriniuose kiekviena griūtis, visi bėgantys vertikalias brūkšnių kryptis persekiojantys aklini juodi tvinksniai, kaskart persigrupuoja į naujus tvarkos modelius.

Ekspozicijos darbuose nėra jokio ontologinio nihilizmo – kiekviena jos paveikslų ritmikos žlugtis yra estetiška, vadinasi – tonizuojanti ir teigianti. Friedrich‘as Nietzche turbūt pasakytų: bedievio pasaulio egzistavimas apskritai gali būti pateisinamas tik kaip estetinis fenomenas. Pridurti menkai ką tegalima. Nebent tai, kad atkerėto bedieviškumo pasaulyje, kalbant apie jo slėgį, fenomenalu likti tokiu estetišku, kaip Ieva.

Susijusios naujienos