Naujausios
Stebėdama po šiuo įrašu kilusias diskusijas, supratau, kad pažįstame, prisimename ir geru žodžiu minime darbštų filosofą, nuoseklų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarą, preciziškai stropų šalies istorijos kasdienybės įvykių metraštininką bei analitiką, politiką, pirmosios Vyriausybės vicepremjerą Romualdą Ozolą. Jo viešojo gyvenimo veiklų sąrašą, liudijantį apie talentus dar galėčiau tęsti. Tačiau ar mes pažįstame žmogų, žemiškąją kelionę pradėjusį Joniškėlyje, lankiusį Bazilionų miestelio mokyklą, fotografijose įamžinusį apylinkių gamtą, šeimos narius, artimuosius? Ar daug yra skaičiusių jo poeziją, romaną „Pradžių knyga“? Pastarasis prasilenkė su autoriumi. Leidinys dienos šviesą išvydo tuomet, kai rašytojas jau ilsėjosi Antakalnio ramybės kalnelyje.
Rašytojas
Autobiografinis R. Ozolo romanas „Pradžių knyga“ Bazilionuose pristatytas po autoriaus mirties. Tai buvo pirmoji leidinio akistata su skaitytojais. Bene aštuoneri metai praėjo nuo to įsimintino knygos sutiktuvių vakaro, kuriame literatūrinio kūrinio autentiškumą liudijo įrašai R. Ozolo dienoraščiuose ir vietos gyventojų prisiminimai.
Rašytojo sukurtuose personažuose žmonės atpažino save: buvę bendramoksliai, kaimynai, artimieji.“Čia apie mane“,– tarsi vienas kitam, tarsi pačiam R.Ozolui buvo tariama ne kartą... Atsirado ir bijančių, kad kiti „nedemaskuotų“. Neakivaizdinė romano veikėjų ir mūsų amžininkų akistata liudijo neeilinį autoriaus talentą bei skleidė tarpusavio bendrystę.
Gana analitinis pagrindinio veikėjo Tomo Dambravos žvilgsnis į Bazilionų apylinkes, vaikystės namus, kaimynus, draugus, pokario valdininkiją. R. Ozolas kartais susitapatina su Tomu, kartais tampa šalia einančiu, kasdienos įvykiuose dalyvaujančiu pasakotoju. Tų metų kaimo gyvenimas, tradicines vertybes užgožiančios sovietinės patirtys grumiasi ir formuoja paauglio asmenybę.
Tomui labai svarbi šeima, kurios centre yra didžiausias autoritetas – tėvas. „Pradžių knygoje“ aprašyti šeimos narių santykiai, vyro vaidmuo joje primena būsimojo signataro autobiografijos versiją. Įžanga į tai, kuo gyveno, ką jautė brandus, vėliau valstybės valdžios žmogumi tapęs R.Ozolas. Jo dienoraščiuose tėvo ir sūnaus santykių unikalumas pratęsiamas, kuomet tvirtais saitais siejamą paties signataro ir sūnaus likimą perskelia netektis. 1991-ųjų metų sausis R. Ozolui lėmė dvigubą agresiją: asmeninę, kuomet žiauriai nužudomas sūnus Džiugas, ir pilietinę, nes buvo pasikėsinta į jo kurtos Nepriklausomos valstybės išlikimą.
Visa, kas tikra, nuoširdu ir nesumeluota dažnai atsikartoja rašytojo meninėje kūryboje ir publicistinėse, filosofinėse, kultūrologinėse įžvalgose.
„Pradžių knyga“ iš tiesų yra R. Ozolo kelio į Lietuvos ir Tautos išsaugojimą pradžia. Romane daug skaitantis, įvykiais pasaulyje besidomintis jaunuolis kartais už neatsargius, neįprastus klausimus pavadinamas antitarybiniu. Nesunku atspėti, kad sovietmetyje nedaug kas gilinosi į skaudžiausius Lietuvos istorijos tarpsnius – patriotų įkalinimus, tremtis, žydų lemtį. Sukilimas Vengrijoje bei jo slopinimo detalės aptarinėtos tik pusbalsiu. Ne kiekvienoje Bazilionų troboje turėjo kuo ar klausėsi „Amerikos balso“, taigi ir informacijos sklaidos laukas tarp to meto paauglių buvo labai skirtingas.
Jautrioje R. Ozolo knygoje daug vaizdingos Bazilionų gamtos aprašymų, subtiliai pavaizduota pirmoji jaunatviška meilė ar seksualinė patirtis.
Pranašiški ant knygos viršelio iškelti pagrindinio veikėjo žodžiai, skambantys tarsi paties autoriaus priesaika Lietuvai: “Man visų pirma reikia išmokti gyventi su savim. Niekur aš nepabėgsiu – nei į degtinę, nei į meilę, nei į Ameriką, nei į Izraelį, nei į Lenkiją. Gyvensiu čia! Kur šitaip šviečia saulė ir šitaip skamba beržų lapai virš gražiausio pasaulyje plento į begalybę! Niekur! Niekur iš čia nebėgsiu – net ir į dangų. Čia ir tik čia! Čia, čia, čia, tik čia – kiek galėsiu veikti, veiksiu čia!
Ar atsiminsi, Tomai, ką sakei po vasaros vėjo ošinamais beržais?
Ar supranti, kad šita akimirka – tavo pirmoji didžioji tiesos valanda.“
Romaną „Pradžių knyga“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, bendradarbiaujant su Romualdo Ozolo paramos fondu. Leidybą parėmė Gintaras Jonas Aleknavičius ir Tomas Gižas. Jau labai sunkiai sirgdamas iki paskutiniojo atodūsio signataras tobulino knygą. Mirtis nugalėjo nenusakomą rašytojo kruopštumą. Abi romano dalys – „Horizonte miškai“ ir „Beržų šviesoje“ – liko tokios, kur sustojo autoriaus plunksna. Leidėjai nedrįso ką nors keisti, todėl skaitytojui nesunku pajausti ozolišką stilių ir turinį.
Knygą labai lengva vienu ypu „praryti“, tačiau, užvertus paskutinįjį puslapį ir kiek pamąsčius, dingteli „skaitysiu dar kartą“. Dėl gražios, lengvos, artimos kalbos, pažįstamos aplinkos ar noro prisiminti tai, ką patyrėme visi, gimę ir augę „už geležinės uždangos“. Bent mane ištiko toks psichologinis mazochizmas „pasikartoti praeitį“.
Poetas
„Ar jis dar ir eilėraščius rašė?“– labai nuoširdžiai manęs paklausė Aldona Veronika Koskienė, kai jai papasakojau, kad ką tik perskaičiau R. Ozolo poezijos rinkinuką. Pedagogė, pirmosios Šiaulių Sąjūdžio tarybos narė 1990–1992 metais dirbo Aukščiausiosios Tarybos deputato Romualdo Ozolo padėjėja-sekretore. Ir jai signataras poetas anuomet nebuvo pažįstamas...
Labai jautri poezijos knygelės „Septyniasdešimt penk[t]i“ atsiradimo istorija. „Šį autoironišką rinkinį autorius parengė trimis egzemplioriais ir padovanojo savo draugams. Jiems pasirodė, kad „autobiografiją eilėmis“ galėtų turėti ir draugų draugai, todėl tris padaugino iki 300 egzempliorių,“ – rašoma įžangoje. Pavadinimą irgi parinko bičiuliai, leidinuką dedikuodami poetui jo paskutiniojo žemiškojo jubiliejaus proga.
Pirmasis knygelėje išspausdintas eilėraštis parašytas kai R. Ozolui tebuvo septyniolika. Paprastučiai, gyvenamąją aplinką vaizduojantys posmai ir keistas pavadinimas „Mirties šešėliai“, tarsi liudijantys egzistencijos trapumą...
Eilėraščiu „Justinai, paklausyk!” jaunasis poetas reiškė pasipiktinimą sovietine priespauda, „kad laisvės Lietuvoj nėra“ ir žiauriu Vengrijos revoliucijos nuslopinimu. O gūdžioje brežnevizmo eroje būsimasis Nepriklausomos valstybės atkūrėjas prabilo tribūno leksika:
Yra dar vienas šventas žodis: LIETUVA.
Many jo niekas nenutildys.
Jame – būties prasmė, gyvenimo šviesa,
Ir naujo atgimimo viltys.
1979-10-04
Likus penkeriems metams iki Sąjūdžio, 1983- aisiais, poetas R. Ozolas rašė, kad jo Tėvynės pokyčiams stinga „aiškios minties“. Tą trūkumą jis stengėsi užpildyti filosofinėmis įžvalgomis ir diskusijomis susitikimuose su skaitytojais.
Nuo pat pirmųjų posmų iki signatariškojo etapo poezijos, R. Ozolo kūryboje dominavo gamtos motyvai, meilė Lietuvai, pagarba laisvam žodžiui ir minčiai. Vėlesnio laikotarpio poeto lyrika kito, tapo taupi emocijų, primenanti japoniškąjį haiku rašymo stilių. Prasiveržė ironiškos ar net sarkastiškos nuotaikos:
Tylioj vienatvėj
Žiūriu į sielą;
Gyvenimo krešulys.
2011m.
Vilniaus Santariškių ligoninių miestelio palatos realijos sustingo viename signataro ketureilyje:
–Tartum pabučiavimas staigus
Smigo tavo adata į mano pirštą.
–Ko tų senių čia tiek daug?
Ko jie dvokia? Ko nemiršta?
2011m.
Plonytė, baltu viršeliu R. Ozolo eilėraščių knygelė įamžino tris šios giminės vyrus. Simboliška. Tėvo poezijos pirmojo viršelio iliustracija – a.a. sūnaus Džiugo tapytas ąžuolas, paskutiniajame – anūko Martyno nupieštas senelis. Labai panašus...
Pavėluoti vertinimai formuoja tradicijas
Su mirtimi nepasiderėsi. Tačiau dažnokai tik po asmenybės netekties suvokiamas praradimo mastas. Sąjūdžio renginiuose ar kituose susitikimuose atrodė, kad Romualdas Ozolas amžinai bus šalia ir dar spėsime, ko nors paklausti. Ne visada pavyksta pažinti žmogų jam dar gyvam esant, o pavėluota pažintis žymiai skaudesnė. Juolab, kai pamatai, kokius materialiuosius ir dvasinius lobius iš jo paveldėjome.
Visą gyvenimą labai kruopščiai, nebodamas asmeninių, visuomeninės veiklos ar karjeros vingių, Romualdas Ozolas labai talentingai, mažne kiekvieną dieną, fiksavo ir analizavo įvykius. Jis rašė kruopštų savo gyvenimo dienoraštį, kuris likimo valia, sutampa su atkurtos Nepriklausomos valstybės vystymosi aprašu. Šis faktas labai apsunkina istorijos klastotojų pastangas pakeisti įvykių raidą arba iš viso paneigti jų buvimą.
Lietuvoje susibūrė nemažas R. Ozolo gerbėjų būrys, ištikimai saugantis jo atminimą. 2019-aisiais Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekoje buvo suorganizuoti pirmieji Romualdo Ozolo rašytinio paveldo skaitymai. Vėliau tokie renginiai Lietuvoje signataro gimtadienio proga vykdavo kasmet, kol dėl pandemijos teko skelbti susirinkimų pertrauką.
„Padubysio kronikų“ redkolegijos narei Ritai Žadeikytei pasiūlius, Šiaulių rajone ketinama labai originaliai prisiminti talentingąjį žemietį, organizuojant tradicinį renginį – Ozolines. Neoficialus startas tarsi ir įvyko! Bazilionų mėgėjų teatras (režisierė Birutė Sinkevičienė), pastatė muzikinę-literatūrinę kompoziciją „Saulėlydžio krislai“ pagal Romualdo Ozolo tekstus.
Ilgai galvojau, kodėl žmogus, dedikavęs ateities kartoms labai atvirus, nuoseklius dienoraščių puslapius, romane „Pradžių knyga“ tarsi atkartojo kai kuriuos įvykius. Net poezijos knygelės įvadinis įrašas byloja, kad tai signataro „autobiografija eilėmis“. Ir supratau. Pasikartojimai, istoriniai ekskursai nuoširdžiuose R. Ozolo tekstuose liudija tiesą. Ne paslaptis, kad meluojantis pasakotojas vis transformuoja įvykių fabulas arba jų seką. Analitiniuose straipsniuose, informaciniuose pranešimuose, įžvalgioje publicistikoje ar literatūriniuose R. Ozolo kūriniuose dominuoja nuosekli įvykių visuma. Čia nėra manipuliacijų ar smulkių nesutapimų. O tai politikų gretose – retas reiškinys. Gal todėl signataras iki šiol lieka nepažintas...
