Nepamirštas pasaulio teisuolis – gydytojas iš Užvenčio

Ne­pa­mirš­tas pa­sau­lio tei­suo­lis – gy­dy­to­jas iš Už­­ven­­čio

Už­ven­čio kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je (Kel­mės r.) pri­si­min­tas Pet­ras Veb­laus­kas Gir­bu­das – il­gus me­tus šia­me mies­te­ly­je dir­bęs gy­dy­to­ju, gel­bė­jęs žy­dus ir nu­si­pel­nęs pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio var­do. Šie­met nuo šio di­džia­vy­rio gi­mi­mo praė­jo 125-eri me­tai.

Da­lia KAR­­PA­­VI­­ČIE­­NĖ

Pri­si­mi­ni­mai – iš sū­naus lū­­pų

Gy­dy­to­jas, žy­dų gel­bė­to­jas, pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lis Pet­ras Veb­laus­kas Gir­bu­das Už­ven­ty­je dir­bo ir gy­ve­no iki 1967-ųjų. Te­nykš­tė­se ka­pi­nė­se ir pa­lai­do­tas. Pri­si­me­nan­čių­jų tei­gi­mu, pa­ly­dė­ti žmo­nių gy­dy­to­jo ir gel­bė­to­jo su­si­rin­ko iš­ti­sa mi­nia. Jau­ni ir se­ni ta­ry­tum plau­kė pa­skui mi­ru­sio­jo kars­tą Už­ven­čio gat­ve vien­ti­sa, ne­si­bai­gian­čia gy­va sro­ve.

Už­ven­ty­je iki šiol gy­ve­na vie­nas Pet­ro Veb­laus­ko Gir­bu­do sū­nų – Leo­pol­das Gir­bu­das. Švie­saus pro­to, skaid­rios at­min­ties de­vy­nias­de­šimt­me­tis apie tė­vą kal­ba tik ge­rus žo­džius. Ne iš bai­mės. Ir ne iš sū­nui pri­de­ran­čios pa­gar­bos. Sa­ko ne­pag­ra­žin­tą tei­sy­bę, ku­ri šių die­nų kon­teks­te ga­li pa­si­ro­dy­ti ne­la­bai ti­kė­ti­na ar­ba ma­žų ma­žiau­siai – keis­ta. Bet Pet­ras Veb­laus­kas Gir­bu­das bu­vo bū­tent toks.

Bu­vo ge­ras sa­vo sū­nums, ra­mus, ne­griež­tas. Nors vai­kai ir iš­dy­kau­da­vo, jų ne­baus­da­vo, ne­kel­da­vo net bal­so. Ne­bent pa­sta­ty­da­vo ra­miai pa­sto­vė­ti kam­pe. Abu, so­li­da­riai, nors nu­si­kals­da­vo tik vie­nas. Apie fi­zi­nes baus­mes ne­bu­vo net min­ties.

Gy­dy­to­jas su vi­sais kal­bė­da­vo ty­liai, bet aiš­kiai, su­pran­ta­mai, įtai­giai. Vai­kys­tė­je Leo­pol­dui Gir­bu­dui at­ro­dė, kad jo tė­vas la­bai darbš­tus. Suau­gęs su­pra­to, kad tai tik­ra tie­sa. Jei kas

su­si­rgęs kvies­da­vo, vyk­da­vo bet ku­riuo pa­ros me­tu, per di­džiau­sias šven­tes. Dar­bo va­lan­dos ar išei­gi­nės gy­dy­to­jui neeg­zis­ta­vo. L. Gir­bu­das iš­sau­go­jo len­te­lę, ka­bė­ju­sią ant am­bu­la­to­ri­jos pa­sta­to sie­nos Už­ven­ty­je, Kra­žių gat­vė­je. Iš­ka­ba in­for­ma­vo, jog dak­ta­ras dir­ba kas­dien. Dar­bo va­lan­dos – ne­nu­ro­dy­tos. Jų pa­pras­čiau­siai ne­bu­vo.

Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais, Leo­pol­das Gir­bu­das pri­si­mi­nė, jo tė­vas pa­gal ga­li­my­bes gel­bė­jo žy­dus kar­tu su Al­fon­su Son­gai­la, pra­var­de Al­fa, ir Ko­lai­nių kle­bo­nu Po­li­kar­pu Ma­ci­jaus­ku. Iš­gel­bė­tie­ji žy­dai Pet­rui Gir­bu­dui yra pa­ra­šę ne vie­ną pa­dė­kos laiš­ką.

Pa­žin­tis – nuo gi­­mi­­mo

Pri­si­mi­ni­mais apie gy­dy­to­ją, pa­sau­lio tei­suo­lį Pet­rą Gir­bu­dą da­li­jo­si jo krikš­to duk­ra, gy­dy­to­jos pro­fe­si­ją pa­si­rin­ku­si Ja­ni­na Juo­za­pa­vi­čiū­tė-Sa­daus­kie­nė.

Pir­mo­ji J. Juo­za­pa­vi­čiū­tės-Sa­daus­kie­nės pa­žin­tis su Pet­ru Gir­bu­du įvy­ko prieš 75 me­tus, sau­sio 21 die­ną, tre­čia­die­nį, 12 va­lan­dų 36 mi­nu­tės, Už­ven­ty­je, Ven­tos gat­vės na­me, pa­žy­mė­ta­me 21 nu­me­riu. „Tą die­ną aš gi­miau, o ma­ne priė­mė gy­dy­to­jas Gir­bu­das“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris.

Ka­dan­gi gy­dy­to­jo žmo­na bu­vo mi­ru­si, o ant­rą­syk jis ne­ve­dė, nors ir li­ko su dviem dar ne­di­de­liais sū­nu­mis, vai­kus pa­dė­jo au­gin­ti J. Juo­za­pa­vi­čiū­tės-Sa­daus­kie­nės tė­vo se­suo Ade­lė, dir­bo ir se­ne­lio se­suo Pie­žie­nė.

Ko ge­ro, pa­sak J. Juo­za­pa­vi­čiū­tės-Sa­daus­kie­nės, tais lai­kais Už­ven­ty­je gy­dy­to­jas Gir­bu­das bu­vo pa­ts mo­ky­čiau­sias, moks­lus bai­gęs už­sie­ny­je. Neiš­di­dus, nes su­ti­ko bū­ti pa­pras­tų žmo­nių vai­ko krikš­ta­tė­viu. Paau­gu­si Ja­ni­na sa­vo krikš­to tė­vą kas­met svei­kin­da­vo per Pet­ri­nes, nu­neš­da­vo jam gė­lių. Su­lauk­da­vo ir vai­šių: ska­niau­sių sau­sai­nių, py­ra­go. Krikš­ta­tė­vis vi­suo­met įduo­da­vo pi­ni­gų sal­dai­niams nu­si­pirk­ti. Mer­gai­tė nu­si­pirk­da­vo mė­ti­nu­kų, ku­rių nuo­sta­bų sko­nį ta­ry­tum iki šiol jau­čia bur­no­je.

Il­ga kar­tis – pa­bels­ti į lan­­gą

Pas li­go­nius daž­niau­siai gy­dy­to­jas va­žiuo­da­vo ark­liais. Kai at­si­ra­do mo­to­ri­nių trans­por­to prie­mo­nių, gy­dy­to­ją vež­da­vo­si ir mo­to­cik­lais. Bet Pet­ras Gir­bu­das mo­to­cik­lams jau­tė bai­mę. Ne­va­žiuo­da­vo, prie mo­to­cik­li­nin­ko dir­žu ne­pri­si­ri­šęs.

Gy­dy­to­jas la­bai ger­bė sa­vo na­miš­kius, šei­my­nykš­čius. Nak­tį, no­rė­da­mi jį pri­si­šauk­ti, at­vy­ku­sie­ji tu­rė­da­vo į jo lan­gą ant­ra­me aukš­te pa­bels­ti il­ga kar­ti­mi.

J. Juo­za­pa­vi­čiū­tės-Sa­daus­kie­nės ma­ma Už­ven­čio am­bu­la­to­ri­jo­je dir­bo de­zin­fek­to­re, krikš­to ma­ma – va­ly­to­ja. Mo­te­rys yra pa­sa­ko­ju­sios, jog gy­dy­to­jas bu­vo vie­no­dai ge­ras vi­siems dar­buo­to­jams, ne­prik­lau­so­mai nuo jų pa­rei­gų. Mėg­da­vo kar­tu su vi­sais fo­tog­ra­fuo­tis tiek prie gy­dy­mo įstai­gos, tiek pa­ven­ty­je.

„Sy­kį, kai aš bu­vau dar moks­lei­vė, vi­sa mū­sų šei­ma su­si­rgo gri­pu. Tik aš li­kau svei­ka. Tė­ve­lis li­go­ni­nė­je dir­bo ūk­ve­džiu. Gy­dy­to­jas ma­ni­mi pa­si­ti­kė­jo, lei­do vie­to­je tė­ve­lio mais­tą su­neš­ti ir iš­duo­ti. Ant pe­čių duo­nos mai­šus ne­šio­jau, svars­ty­da­vau. Tė­ve­lis vi­są sa­vo mė­ne­sio at­ly­gi­ni­mą man ati­da­vė“, – pri­si­mi­nė.

Gal ne vi­sai at­si­tik­ti­nu­mas, jog Ja­ni­na Juo­za­pa­vi­čiū­tė-Sa­daus­kie­nė, kaip ir jos krikš­ta­tė­vis, ta­po gy­dy­to­ja. Šven­tą, kil­nią pro­fe­si­ją pa­si­rin­ko ir Pet­ro Gir­bu­do užau­gin­ta ne­tik­ra duk­ra Ire­na.

Su Pet­ru Gir­bu­du žmo­nės at­si­svei­ki­no šal­tą 1967-ųjų gruo­dį. At­va­žia­vo ir Ja­ni­na Juo­za­pa­vi­čiū­tė-Sa­daus­kie­nė.

Iki šių die­nų mo­te­riai iš­li­ko aky­se mi­nia. Po­ra me­tų anks­čiau am­ži­no­jo poil­sio Kra­žiuo­se at­gu­lė ir ki­tas pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lis, ku­ni­gas Po­li­kar­pas Ma­ci­jaus­kas. Lie­tu­viai, žy­dai, ru­sai, kal­ba­ma, į ku­ni­go lai­do­tu­ves iš įvai­rių vie­tų bu­vo ve­ža­mi sunk­ve­ži­miais. Skam­bė­jo vi­sų pa­ra­pi­jos baž­ny­čių var­pai. Per vi­są mies­te­lį bu­vo bars­to­mos gė­lės. Taip bu­vo reiš­kia­ma pa­gar­ba drą­suo­liams, ku­rie žmo­nėms pa­dė­jo iš­lik­ti ir džiaug­tis gy­ve­ni­mu.

„Ma­no tė­ve­lis mi­rė su­lau­kęs 100 me­tų ir dvie­jų die­nų. At­sis­vei­kin­da­mas su ar­ti­mai­siais, dar pri­dū­rė: „Di­džiau­sia pa­gar­ba Gir­bu­dų šei­mai“, – sa­kė Ja­ni­na Juo­za­pa­vi­čiū­tė-Sa­daus­kie­nė, ne­be­ga­lė­da­ma su­lai­ky­ti jau­du­lio aša­rų.

Kai­­my­­nai

Gy­dy­to­ją Pet­rą Gir­bu­dą pri­si­mi­nė ir už­ven­tiš­kė Ona Jan­kaus­kie­nė.

„Bu­vo­me kai­my­nai, gy­ve­no­me ša­li­mais, Kra­žių gat­vė­je“, – sa­kė mo­te­ris.

O. Jan­kaus­kie­nės mo­čiu­tė, že­mai­tiš­kai mei­liai va­di­na­ma „ba­by­te“, pa­gim­dė sep­ty­nis vai­kus, bet vi­si mi­rė ir žu­vo dėl ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų, li­gų.

„Dėl siau­bin­gų iš­gy­ve­ni­mų ba­by­tei – nie­ko keis­ta – užei­da­vo ner­vi­niai prie­puo­liai. Bu­vau dar ma­ža. Bai­siai iš­si­gąs­da­vau. Ba­sa, pur­vi­na, kaip sto­vin­ti pas dak­ta­rą lėk­da­vau. „Ba­bai“ – ner­vai“, – iš­poš­kin­da­vau, dak­ta­ro pa­klaus­ta, kas at­si­ti­ko. Gir­bu­das tuoj man įduo­da­vo bu­te­lį miks­tū­ros. Par­bė­gu­si ke­lis šaukš­tus gė­ri­mo su­gir­dy­da­vau – kaip ran­ka ner­vus ba­by­tei nuim­da­vo“, – pa­sa­ko­jo Ona Jan­kaus­kie­nė.

Už­ven­tiš­kė ge­rai pri­si­me­na ir Pet­ro Gir­bu­do sū­nus Ri­čar­dą ir Leo­pol­dą, jau­nys­tė­je drau­ga­vu­sius su kai­my­nu Zy­ku. „Gra­žu bū­da­vo žiū­rė­ti į tris iš­la­kius jau­nus, iš­si­la­vi­nu­sius vy­rus, ei­nan­čius mū­sų, Kra­žių, gat­ve“, – sa­kė.

Be­ne la­biau­siai Onai Jan­kaus­kie­nei įstri­gęs gy­dy­to­jo uni­ver­sa­lu­mas. Pet­ras Gir­bu­das mo­kė­jo gy­dy­ti vis­ką – nuo gal­vos iki ko­jų. Da­bar­ti­niams gy­dy­to­jams iš to­kių, kaip Gir­bu­das, pa­sak O. Jan­kaus­kie­nės, tik mo­ky­tis ir mo­ky­tis. Už­ven­tiš­kiai, la­bai gerb­da­mi Pet­rą Gir­bu­dą, sa­vo­tiš­kai jam at­si­dė­ko­da­mi, daž­nam nau­ja­gi­miui ber­niu­kui duo­da­vo Pet­ro var­dą. „Ma­no bro­lis Pet­ras, kai­my­nys­tė­je Onu­tės Ve­lič­kai­tės bro­lis ir­gi Pet­ras. Bet gy­dy­to­jas, su­ži­no­jęs apie dar vie­ną Pet­rą Už­ven­ty­je, sa­vaip juo­kau­da­vo. Tvir­tin­da­vo, jog rei­kė­jo jo pa­pra­šy­ti, bū­tų gra­žes­nį var­dą iš­rin­kęs“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Ona Jan­kaus­kie­nė.

Už­ven­tiš­kės vy­ro pus­se­se­rė mo­ky­to­ja Ja­sai­tie­nė yra pa­sa­ko­ju­si, jog gy­dy­to­jas bu­vęs iš­rink­tas tė­vų ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku. Sy­kį, nu­si­pir­kęs dvi kiau­les, pri­da­ręs deš­rų, iš­rū­kęs jas, iš­da­li­jo vi­siems mo­kyk­los mo­ky­to­jams. Taip mo­ky­to­jams už jų kil­nų dar­bą at­si­dė­ko­jęs.

Iš­gel­bė­ti žmo­­gų

Už­ven­čio kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kė Mil­da Kny­ze­lie­nė, pa­sa­ko­da­ma apie žy­dus gel­bė­ju­sį, be ga­lo sa­vo pro­fe­si­ją my­lė­ju­sį gy­dy­to­ją Pet­rą Gir­bu­dą, svars­tė, ką tu­rė­jo jaus­ti, kaip gy­ven­ti šis di­džia­vy­ris. Juk nuo­la­ti­nė įtam­pa, bai­mė dėl sa­vo šei­mos, ap­lin­ki­nių ir pa­ties sa­vęs gy­dy­to­ją ly­dė­jo ne vie­ną die­ną ar mė­ne­sį.

Bet Pet­ras Gir­bu­das ne­ga­lė­jo elg­tis ki­taip. Jis šel­pė, gel­bė­jo, slė­pė nuo neiš­ven­gia­mos mir­ties ne žy­dą, bet žmo­gų. Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­liui vi­si žmo­nės bu­vo vie­no­di, vi­sų jis gai­lė­jo ir vi­siems pa­gal ga­li­my­bes pa­dė­jo.

Na­cių oku­pa­ci­jos me­tais gy­dy­to­jas Pet­ras Gir­bu­das ir Ko­lai­nių ku­ni­gas Po­li­kar­pas Ma­ci­jaus­kas ak­ty­viai or­ga­ni­za­vo žy­dų gel­bė­ji­mą Kel­mės ir to­li­mes­nė­se apy­lin­kė­se. Tuo­met dar vi­sai jau­nas La­bū­na­vė­lės kai­mo gy­ven­to­jas Al­fon­sas Son­gai­la rū­pi­no­si par­vež­ti žy­dus iš Šiau­lių ge­to pas dak­ta­rą ar­ba kle­bo­ną. Vė­liau pa­smerk­tuo­sius pri­glaus­da­vo di­džiu­le drą­sa ir ar­ti­mo mei­le ap­do­va­no­ti vals­tie­čiai Šle­že­vi­čiai, Kli­mai, Juš­ke­vi­čiai, Ma­ci­jaus­kai, Čer­niaus­kai. Jų dė­ka iš­gel­bė­ti ne tik ne­kal­ti žmo­nės Ra­che­lė Ka­cav, Es­tera Kren­gel, Ba­sia Brau­die­nė, Cha­na Pel­cai­tė-Za­kie­nė, Sa­ra Olš­van­gai­tė-Mont­vi­lie­nė ir dau­ge­lis ki­tų, bet ir Lie­tu­vos gar­bė. Ko ge­ro ir mums, da­bar­ti­nei kar­tai, ir tiems, ku­rie gy­vens po mū­sų, dėl to bus leng­viau gy­ven­ti ir atė­jus lai­kui mir­ti.

Iš Kel­mės ki­lęs Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tas, ra­šy­to­jas Ic­cho­kas Me­ras, ku­rio tė­vai bu­vo su­šau­dy­ti 1941 me­tais, o pa­ts jis užau­gin­tas že­mai­čių vals­tie­čių Bro­nės ir Juo­zo Dai­naus­kų, yra sa­kęs: „Tie, ku­rie vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais gel­bė­jo žy­dus, at­li­ko iš­ki­liau­sią tau­ti­nę pa­rei­gą. Jie bu­vo tau­tos do­ro­vės žie­das, tau­tos dva­sios di­di­kai, ne­svar­bu, iš­si­moks­li­nę žmo­nės ar pa­pras­tuo­liai raš­to ne­pa­ži­nę, ar dva­si­nin­kai, ne­šą tik­rą­ją ar­ti­mo mei­lę, ar pa­pras­ti vals­tie­čiai, su­dir­žu­siom ran­kom be­rian­tys že­mėn sėk­lą, pra­bun­dan­čią gy­vy­bės dai­gu, vi­sa sa­vo esy­be ži­ną ir žmo­gaus gy­vy­bės ver­tę. Jie są­mo­nin­gai ar ne­są­mo­nin­gai prie­ši­no­si nai­ki­nan­čiai na­cių jė­gai ir jos įran­kiui – tiems, ku­rie žu­dė. Mes tu­ri­me at­min­ti ir gar­bin­ti jų did­vy­riš­ku­mą, grįs­tą są­ži­ne, do­ra, ar­ti­mo mei­le ir pa­pras­tu žmo­giš­ku gai­les­čiu.“

Už­ven­čio kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta Pet­rui Gir­bu­tui at­mi­nti skir­ta eks­po­zi­ci­ja, ku­rio­je – ir il­gus me­tus jo nau­do­tas vo­kiš­kas krau­jos­pū­džio ma­ta­vi­mo apa­ra­tas, at­vi­ru­kų al­bu­mas, gau­tas iš ba­dau­jan­čios Ber­žė­nų gra­fie­nės Jad­vy­gos Čaps­kie­nės su pa­dė­kos raš­te­liu už rū­pes­tį, gy­dy­mą, šel­pi­mą mais­tu, ke­le­tas kny­gų iš gy­dy­to­jo bib­lio­te­kos, tarp ku­rių – te­le­fo­nų abo­nen­tų kny­ga.

Nea­be­jin­gas jau­­ni­­mas

Pra­ne­ši­mą apie žy­dų ge­no­ci­dą ir pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lį gy­dy­to­ją Pet­rą Veb­laus­ką Gir­bu­dą pa­ren­gė Už­ven­čio Šat­ri­jos Ra­ga­nos gim­na­zi­jos moks­lei­vės Juo­za­pa­vi­čiū­tės.

Žy­dų ge­no­ci­das – tam­siau­sia dė­mė žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je. Tai me­tas, kuo­met dau­giau ne­gu pen­ki mi­li­jo­nai ne­kal­tų žmo­nių bu­vo ne­gai­les­tin­gai nu­žu­dy­ti. Di­de­lis ir ma­žas, jau­nas ir se­nas. Bu­de­liai ne­pa­si­gai­lė­jo nė vie­no. Ne­pai­sant griež­tų baus­mių, at­si­ra­do žmo­nių, pa­no­ru­sių šiai tau­tai iš­lik­ti. Vie­nas iš jų – Už­ven­čio gy­dy­to­jas Pet­ras Gir­bu­das.

Už­ven­čio gim­na­zis­tai do­mi­si žy­dų tau­tos is­to­ri­ja. Is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Jū­ra­tė Ma­zi­liaus­kie­nė sa­kė, jog moks­lei­viai yra da­ly­va­vę ne vie­na­me kon­kur­se ir jį lai­mė­ję, yra ga­vę pa­dė­ką iš Iz­rae­lio uni­ver­si­te­to, kaip ant­ri pa­gal su­teik­tą in­for­ma­ci­ją Lie­tu­vos žy­dų mu­zie­jui.

***

Apie Pet­rą VEB­LAUS­KĄ GIR­­BU­­DĄ

Gi­mė 1892 me­tais. Li­kęs naš­lys, su sū­nu­mis Leo­pol­du ir Ri­čar­du Ado­mu gy­ve­no ir dir­bo Už­ven­ty­je iki 1967 me­tų.

1938 me­tais gy­dy­to­jas pa­si­kei­tė pa­var­dę – iš Veb­laus­ko į Gir­bu­dą. Tą pa­da­rė dėl ga­li­mų ne­ma­lo­nu­mų. Per sui­ru­tę su len­kais pa­var­dė skam­bė­jo pa­na­šiai į „veb­lovs­ki“. Gy­dy­to­jas bu­vo mo­kę­sis Char­ko­ve, tu­rė­jo ry­šių su Ru­si­jos ca­ru, ca­rai­tės fon­du.

Gy­dy­to­jo pro­fe­si­ją jis lai­kė šven­ta, my­lė­jo žmo­nes ir žmo­nės jį my­lė­jo. To­dėl, ne­skirs­ty­da­mas žmo­nių į tur­tin­guo­sius ir varg­šus, kil­min­guo­sius ir pa­pras­tus, žy­dus, ru­sus, vo­kie­čius ar lie­tu­vius, vi­siems pa­dė­jo, vi­sus gel­bė­jo. Kar­tu su ku­ni­gu Po­li­kar­pu Ma­ci­jaus­ku, vals­tie­čiu Al­fon­su Son­gai­la nuo neiš­ven­gia­mos žū­ties iš­gel­bė­jo ne vie­ną žy­dų tau­ty­bės žmo­gų. Gy­ve­ni­mu ga­lė­jo džiaug­tis Ra­che­lė Ka­cav, Es­te­ra Kren­gel ir dau­ge­lis ki­tų. Su­ži­no­jęs, jog Už­ven­čio žy­dai su­va­ry­ti į ma­lū­no sa­lyk­li­nę, kaž­kaip su­ge­bė­jo ten pa­tek­ti ir per­spė­ti žmo­nes.

2005 me­tų va­sa­rį Pet­rui Gir­bu­dui Iz­rae­lio vals­ty­bė su­tei­kė pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio var­dą už ho­lo­kaus­to au­kų gel­bė­ji­mą. Tų pa­čių me­tų ba­lan­dį Vil­niaus Gao­no žy­dų mu­zie­jaus siū­ly­mu Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus gy­dy­to­ją Pet­rą Gir­bu­dą ap­do­va­no­jo „Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi“. Gar­bin­ga šio dak­ta­ro ir ki­tų Kel­mės ra­jo­no gy­ven­to­jų, gel­bė­ju­sių žy­dus, veik­la ap­ra­šy­ta So­fi­jos Bin­kie­nės kny­go­je „Ir be gink­lo ka­riai“.

Gy­dy­to­jas, pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lis Pet­ras Gir­bu­das mi­rė Už­ven­ty­je 1967 me­tais, pa­lai­do­tas Už­ven­čio ka­pi­nė­se.

Ja­ni­nos Juo­za­pa­vi­čiū­tės-Sa­daus­kie­nės al­bu­mo nuo­tr.

Po žmo­nos mir­ties gy­dy­to­jas Pet­ras Gir­bu­das ant­rą­syk ne­ve­dė, vie­nas užau­gi­no sū­nus Ri­čar­dą Ado­mą ir Leo­pol­dą.

Pet­ro Gir­bu­do sū­nus Leo­pol­das Gir­bu­das sa­kė, jog jo tė­vas nie­kuo­met nė­ra prieš jį su bro­liu bal­so pa­kė­lęs, apie fi­zi­nes baus­mes net kal­bos ne­ga­lė­jo bū­ti.

Ja­ni­na Juo­za­pa­vi­čiū­tė-Sa­daus­kie­nė tvir­ti­no, jog gy­dy­to­jas Pet­ras Gir­bu­das bu­vo neiš­di­dus, nes su­ti­ko bū­ti pa­pras­tų žmo­nių, to­kių, kaip jos tė­vai, vai­ko krikš­to tė­vu.

Už­ven­čio kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta eks­po­zi­ci­ja, skir­ta gy­dy­to­jui, pa­sau­lio tau­tų tei­suo­liui Pet­rui Veb­laus­kui Gir­bu­dui.

Gy­dy­to­jas Pet­ras Gir­bu­das mėg­da­vo fo­tog­ra­fuo­tis kar­tu su vi­su ko­lek­ty­vu.

Už­ven­čio kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus nuo­tr.

Gy­dy­to­jas Pet­ras Veb­laus­kas Gir­bu­das pa­dė­jo vi­siems žmo­nės, ne­prik­lau­so­mai nuo jo tau­ty­bės ar tur­ti­nės pa­dė­ties. Už žy­dų gel­bė­ji­mą jam su­teik­tas Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio var­das.