Naujausios
Nepamirškime „Raštų“ serijos
Tarp gausybės knygų ir šiuolaikinės literatūros leidinių beveik nepastebimos tapo leidžiamos rašytojų raštų serijos bei rinktiniai raštai. O juk tai išsamiausia, visapusiškiausia jų kūrinių publikacija, leidžianti mums pamatyti rašytojo kūrybos visumą. Šiuo metu raštų knygas ima į rankas tik literatūros tyrinėtojai ar filologijos fakultetų studentai.
Šį kartą noriu atkreipti dėmesį į jau baigtą leisti Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės (1886-1958) „Raštų“ seriją. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė – dramaturgė, prozininkė, poetė, literatūros kritikė, publicistė, meno veikėja. Ji gimė 1886 metų kovo 13 dieną Joniškyje, bežemio bajoro šeimoje. Mokėsi privačiai Gargžduose, Šiauliuose, Palangoje, Peterburge, Rygoje, studijavo Krokuvos universitete.
1909 m. susituokė su kompozitoriumi ir dailininku Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. 1911 m. mirus M. K. Čiurlioniui, su dukra Danute apsigyveno Kaune. Mirė 1958 m. gruodžio 1 d. Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse.
Pirmasis Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Raštų“ tomas išleistas 1986 metais. Jame spausdinami apsakymai, vaizdeliai, pasakos.
Antrasis tomas skirtas rašytojos dramaturginiam palikimui. Spausdinami jos kūriniai „Pinigėliai“, „Vilos puošmena“, „Didžioji mugė“, „Kuprotas oželis“, „Gegužis“, drama apie knygnešius „Aušros sūnūs“, istorinis vaizdelis „Kalinys“, kūriniai tautosakos motyvais ir draminės poemos „Mūsų jauja“, „Vaiva“.
1988 metais pasirodė trečiasis tomas. Jame skaitytojas ras romaną „Bundanti žemė“, atsiminimus bei kūrinius žemaičių tarme: romaną „Žemaitiška poema“ bei apsakymus.
Kituose tomuose skaitytojai suras Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės laiškus, autentiškus dokumentus, kurie padės geriau suprasti jos kūrybą ir sovietinę tikrovę. Skelbiamas Danutės Čiurlionytės-Zubovienės archyve išsaugotas didelis pluoštas laiškų artimiems bičiuliams, tarpukario valstybės veikėjams, politikams, kaliniams ir tremtiniams – Marijai ir Juozui Urbšiams, Izabelei ir Valentinui Gustainiams, kuriuos Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė visokeriopai rėmė, neretai prabildama ezopine kalba.
Ne mažesnį pluoštą sudaro laiškai oficialiajai valdžiai (J. Paleckiui, A. Sniečkui, V. Niunkai ir kt.), Rašytojų sąjungos vadovybei (K. Korsakui, V. Miliūnui, J. Šimkui, A. Venclovai), įtakingiems plunksnos broliams (J. Griciui, E. Mieželaičiui ir kt.).
S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Raštų“ septintajame tome spausdinami kūriniai, nepatekę į pirmuosius tomus dėl sovietmečio ideologinių nuostatų: pirmosios sovietinės okupacijos patirtis atskleidžiama drama „Tie metai“ (1941), nepriklausomos Lietuvos inteligentų pasiaukojimą tautos ugdymui – drama „Sėjos žmonės“ (1943-1944), atkurta iš juodraščiuose išblaškytų variantų, „Giria žalioji“ IV giesmės II d. (1947-1951) ir kt.
Raštų paskutiniojo 8-ojo tomo svariąją dalį sudaro tekstai iš rankraštinio palikimo. Tai radijo paskaitų ir pokalbių ciklai: „Tautos auklėjimo mintys“, „Jaunimo stovykla“, „Visuomenės gyvenimas“ ir kt. Spausdinami ir atskira knygele 1920 m. pasirodę beletrizuoti „Laiškai kareiviui“.
Šiame tome atsiskleidžia dar vienas labai svarbus literatūrinės veiklos baras – vertimai.
Parengė Vytautas Kirkutis
