Naujausios
Rugpjūčio 3 d. Šiaulių kultūros centro “Laiptų galerijos” organizuojamas festivalis-pleneras “Šiaulių Monmartro respublika” pakvietė į jo dalyvio tapytojo Ričardo Bartkevičiaus parodą “Vaizdai” Kelmės kultūros centro Juozo Liaudanskio dailės galerijoje.
Profesoriaus Ričardo Bartkevičiaus kūryba yra gerai pažįstama parodų lankytojams. Pirmąsyk publikai jis prisistatė dar 1979 m., nepabaigęs Valstybinio dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija), kurio diplomą gavo 1986 – siais. Nuo to laiko menininkas yra surengęs keliasdešimtį personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Ne mažesnis yra ir grupinių parodų, kuriose Ričardas yra dalyvavęs, kiekis. Profesorius yra pažįstamas ir Šiaulių krašto žiūrovams. Šiaulių ,,Laiptų galerijoje” 2016 m. buvo eksponuojama jo paroda ,,Žiūrėk”, o 2021 savo darbus XIX–jo „Šiaulių Monmartro Respublikos“ festivalio metu menininkas rodė Joniškio Raudonojoje sinagogoje. Jo kūrinių yra ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Italijos, JAV, Prancūzijojos, Izraelio, Danijos, Kanados viešose ir privačiose kolekcijose.
Tapytojo vaizdinė kalba yra ryški, energinga, sodri, todėl – įsimenanti, nepaisant to, kad dažniausiai Ričardas kalba ne apie žmones, bet apie pačius paprasčiausius aplinkos daiktus, kuriuos mes regime kasdienybėje. Ties tokiais objektais, kaip daržovės stiklainyje, pianino klaviatūra, dantų šepetukas ar paprasčiausi gėlių žiedai mūsų žvilgsnis retai kada užsilaiko. Tačiau meno istorijos patirtis rodo, kad kūrėjas, disponuojantis ypatinga žiūros ir įžvalgos galia, yra tas žmogus, kuris indiferentišką mūsų žvilgsnį priverčia tapti akylu, pastebint kasdienybėje tokias situacijas, tokius daiktų ar žmonių tarpusavio santykius, kurių kasdienybėje mes dažniausiai tiesiog nefiksuojame.
Kol amerikiečių tapytojas Jamesas McNeillas Whistleris savo paveiksluose neparodė Londono rūko, tol tas rūkas ir nebuvo šiandien kone privalomas Britanijos sostinės atributas, kuriuo nūnai net vadinamos gerai žinomos drabužių ir gėrimų firmos. Iki Whistlerio Londono rūko papraščiausiai nepastebėdavome, nors jis visada buvo!
Niekam nė į galvą neatėjo žavėtis Prancūzijos naktimis, po spindinčiomis žvaigždėmis nusėto dangaus skliautu šviečiančiomis naktinėmis kavinėmis iki to laiko, kol Vincentas van Goghas savo paveiksluose neatskleidė jų žavesio. Šiandien gi neišgerti naktį taurės vyno kokioje nors Prancūzijos kavinukėje regisi tiesiog nebūti buvus Prancūzijoje. Toks mūsų nusiteikimas Prancūzijos naktų atžvilgiu – Van Gogho nuopelnas.
Tokių pavyzdžių meno istorijoje yra apsčiai. Jie mus moko ne tik žiūrėti, bet ir matyti. Tą daro ir Ričardo Bartkevičiaus tapyba, veikianti užburiančiu ekspresyvumo gaivalu. Atraminiu Ričardo „Vaizdų“ parodos, atidarytos Kelmės kultūros centre rugpjūčio 3d. tašku galima laikyti saulėgrąžą, asociatyviai siejančią kūrinį ne tik su grupe to paties pavadinimo Van Gogho paveikslų, bet kūrinyje įgijusių kančios simbolio – erškėčių vainiko – užuominų.
Paveikslas įtikinamai rodo, kaip nuo paprasto gamtos motyvo, nuo žiedo dramatiško, ekstremalaus potėpio, formuojančio neramų gėlės vainiko kontūrą dėka yra pereinama prie ribinių tikėjimo, būties nerimą kurstančių klausimų. O turint omenyje šių dienų geopolitines aplinkybes bei kitų parodos kūrinių temas, saulėgrąžos, kituose Ričardo paveiksluose virtusios tiesiog spalvų vainiku („Apie Ukrainą“), nejučia virsta ir Ukrainos patiriamos kančios ženklu. Vadinasi, daiktas paveiksluose yra pajėgus tapti savarankišku veikėju, taip drauge virsdamas ir žmogiškų problemų kėlimo bei sprendimo įrankiu.
Ričardo tapybai nesvetimas groteskas, reiškiantis grožio ir bjaurasties, realybės ir neįmanomumo, komiškumo ir rimties jungtį, atsiskleidžiančią kone visuose ekspozicijos paveiksluose. Šių būklių priešprieša kuria įtampą ir drauge kursto intrigą. Tai yra ir žiūrovo dėmesio valdymo priemonė. Žiūrintysis vargiai gali atsakyti, ar, pavyzdžiui, į paveiksluose esančius konservuotus pomidorus ir „Krasnyi Oktiabr“ pianino fragmentą žiūrėti rimtai, ar tiesiog juokiantis. Kūrinių pagavos dvejopumas nuolatos palaiko gyvą paveikslų ir žiūrovų ryšį.
Šis groteskinis dvejopumas drauge lemia akivaizdų Ričardo darbų ypatumą. Juose yra fiksuojami ne faktai, ne sustingę daiktų pavidalai, o vyksmas, procesas, gyvas santykis, leidžiantis kūrinius suvokti, kaip svirduliuojančius ant priešybių ribos, apimančios net ir tokias sunkiai įveikiamų takoskyrų ribojamas erdves, kaip menas ir nemenas.
Ričardo kūrinių procesualumo įspūdį ypač sustiprina veržlūs pastoziniai menininko potėpiai, įsiūbuoti begalinės jėgos, tarytum neturintys laiko papasakoti apie tikslias vaizduojamų daiktų formas, jų tekstūras, svorius ir net spalvas, nepaisant to, jog patys yra spalvoti.
Tapybos būdo energija, gaugiaspalvei linijai virstant dėme ir vėl išsitiesinant, praskaidrėjant ir darsyk sutirštėjant, formuoja nepabaigtumo įspūdį. Spalvomis nešdami emocinį krūvį, būdami pagrindine meninės raiškos priemone, šie potėpiai drauge kviečia į aktyvų Ričardo paveikslų ir žiūrovų vidinį pašnekesį. Tokį, kai žiūrintysis matydamas galiausiai praregi, tai, ką „Vaizduose“ mato ir pats Ričardas.
Paroda veiks iki rugpjūčio 28 d.
