Neįvardytu laiku kelionė į save

Neį­var­dy­tu lai­ku ke­lio­nė į sa­ve

Pa­ro­da „Neį­var­dy­to lai­ko po­rtre­tas. 1968–2018“ – ne tik šiau­lie­čio fo­tog­ra­fo Alek­sand­ro Os­ta­šen­ko­vo žvilgs­nis at­gal, bet ir ap­mąs­ty­mai apie šian­die­nos žmo­gų. Nuot­rau­kos – jung­tis tarp praei­ties ir da­bar­ties, praė­ju­sio lai­ko do­ku­men­tas ir ke­lio­nė į sa­ve.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pa­ma­ty­ti sa­ve

Pa­ro­da „Neį­var­dy­to lai­ko po­rtre­tas. 1968–2018“ ko­vo 29–balandžio 27 die­no­mis eks­po­nuo­ja­ma Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Po­kal­bis su A. Os­ta­šen­ko­vu vir­to eks­kur­si­ja ne tik po pa­ro­dą, bet ir lai­ku.

Kiek­vie­na nuo­trau­ka – at­ski­ra is­to­ri­ja. Pa­tir­ta, iš­gy­ven­ta, iš­jaus­ta ir smulk­me­niš­kai iš­li­ku­si fo­tog­ra­fo at­min­ty­je. Aki­mir­ka ir am­ži­ny­bė. Rea­ly­bė ir me­ta­fo­ra. Bu­vęs ir esa­mas lai­kas. Mir­tis ir gy­ve­ni­mas. As­me­niš­ki pa­ty­ri­mai, pe­rei­nan­tys į api­ben­dri­ni­mus.

„Kai prieš 10 me­tų išė­jau iš laik­raš­čio, pra­dė­jau ske­nuo­ti ar­chy­vus. Gi­mė min­tis, kad rei­kė­tų pa­si­žval­gy­ti po sa­vo psi­cho­lo­gi­ją, sa­vo vi­dų. Kaip so­cia­li­nių pa­si­kei­ti­mų, trans­for­ma­ci­jų lai­ke kei­čia­si žmo­gus? Koks tu bu­vai, kaip tu kei­tie­si? Čia – ap­mąs­ty­mai apie žmo­gų. Žmo­gus yra la­bai trum­pa­me blyks­ny­je“, – sa­ko A. Os­ta­šen­ko­vas.

Pir­mo­ji pa­ro­dos nuo­trau­ka pa­va­din­ta „Rug­sė­jo 1“ (1975). Jo­je įam­ži­nta ne šven­tė, mo­kyk­la ar moks­lei­viai su gė­lė­mis. Nuot­rau­ko­je – skaus­min­gas įvy­kis. Žmo­na lai­do­ja vy­rą, sū­nus – tė­vą.

„Man vi­sa­da bu­vo svar­bu žmo­gaus psi­cho­lo­gi­ja“, – žiū­rė­da­mas į nuo­trau­ką, sa­ko fo­to­me­ni­nin­kas. Ir fo­tog­ra­fi­ją, da­ry­ta prieš 44 me­tus, su­sie­ja su da­bar­ti­mi: „Šim­tai tūks­tan­čių žūs­ta, bom­bos, che­mi­nė ata­ka, o pa­sau­lis abe­jin­gai ste­bi. Pe­rė­jo­me į sta­tis­ti­ką. Bet kai mirš­ta ša­lia žmo­gus, tė­vas, ma­ma, bro­lis, prii­ma­me kaip as­me­ni­nę tra­ge­di­ją.“

Ki­ta nuo­trau­ka – žmo­gus psi­cho­neu­ro­lo­gi­jos dis­pan­se­ry­je. At­ri­bo­tas nuo pa­sau­lio, žiū­ri pro lan­gą. Rė­mas – lyg kry­žius. Šią nuo­trau­ką – dva­si­nę bū­se­ną – A. Os­ta­šen­ko­vas pa­va­di­no „Gim­ta­die­nis“ (1996).

„Pa­va­di­ni­mai ir­gi la­bai svar­bu. Tu­ri bū­ti pa­pil­do­mas sluoks­nis, ku­ris žmo­gų ves­tų į tam tik­rą kryp­tį. Jau­na­jai kar­tai gal­būt čia eg­zo­ti­ka, pa­žiū­rės į tą lai­ką, kaip į zoo­lo­gi­jos so­dą, kaž­kas bu­vo, ne­bė­ra...“ – sa­ko A. Os­ta­šen­ko­vas.

Ne­bė­ra te­le­fo­no bū­de­lių, au­to­par­duo­tu­vių, agit­punk­tų. Bet te­bė­ra žmo­gus. Nu­si­vy­lęs ir nu­vil­tas. Be fo­to­šo­po – su pa­tir­ties ba­ga­žu vei­de.

Pe­rė­ju­siems iš ten į da­bar

– Ko­kį pa­ma­tė­te sa­ve, žvelg­da­mas į nuo­trau­kas iš praei­ties?

– La­bai įvai­rų. Kiek­vie­na fo­tog­ra­fi­ja grą­ži­na į praė­ju­sį lai­ką. Pa­si­kei­tė lai­kas, prio­ri­te­tai, men­ta­li­te­tas.

Kei­tie­si pa­laips­niui.

Fo­tog­ra­fi­jos pa­ro­do­je pra­si­de­da nuo 1968 me­tų, kai man bu­vo sep­ty­nio­li­ka, kai vaikš­čio­jau su tė­vo fo­toa­pa­ra­tu. Šven­to­riu­je nu­fo­tog­ra­fa­vau sė­din­čią se­no­lę, ar ji pa­var­gu­si, ar mie­ga. Ka­pas, kry­žius, už tvo­ros ma­to­si Per­ga­lės aikš­tės pa­mink­las. Nuot­rau­ką pa­va­di­nau „Per­ga­lės aikš­tė“, nors jos – tik la­bai ma­ža de­ta­lė. Bet koks ar­ti­mas ry­šys at­si­ran­da tarp to lai­ko, laik­me­čio, kai dar sa­vęs ne­su­vo­ki, o po ke­lių de­šimt­me­čių pra­dė­jęs ana­li­zuo­ti ma­tai, kad ta­ve vis tiek kaž­kas ve­džio­ja. Juk ga­lė­jau ne­nu­fo­tog­ra­fuo­ti. Ir daug to­kių da­ly­kų yra.

Daug pa­dė­jo dar­bas žur­na­lis­ti­ko­je. Bet ne pa­vir­šu­ti­niš­kas: pa­da­riau, ati­da­viau ir lei­džiu lai­ką. Man vi­sa­da rei­kė­jo dau­giau.

Pa­ro­da yra ir apie pa­si­kei­ti­mą, atė­ju­sią nau­ją kar­tą, ku­riai jau nei ver­ty­bės, nei do­ry­bės, pa­do­ru­mas ne­be­rū­pi, gal jau ne­be­ži­no tų są­vo­kų.

– Ar ga­li tą lai­ką su­vok­ti, at­pa­žin­ti XXI am­žiaus žmo­gus?

– Ta­me kon­teks­te su­pran­ti, kad tu – XXI am­žiaus, bet kas pa­si­kei­tė ta­vy­je? Da­rai­si vis liūd­nes­nis, su­pran­ti, kad at­si­dū­rei mo­der­nia­me, tech­no­lo­gi­jų am­žiu­je, ir ma­tai, kad ne­la­bai pri­tam­pi. Ne­ma­nau, kad aš vie­nas uni­ka­lus kaip vi­sa­tos bro­kas. To­kių žmo­nių yra dau­giau, da­lis jų iš Lie­tu­vos iš­va­žiuo­ja.

Pa­ro­da – pa­si­žval­gy­mai po sa­ve. La­biau gal skir­ta tiems, ku­rie pe­rė­jo li­ni­ją iš ten į da­bar, ku­rie dar ga­li pa­ly­gin­ti.

Čia tik ma­ža da­lis, ką ga­li­ma pa­ro­dy­ti.

Yra daug skau­džios do­ku­men­ti­kos, ku­ri ne­pa­ro­do žmo­gaus pa­ra­di­nės pu­sės.

Me­tai bė­ga ir gal­vo­ji, gy­ve­ni ar ne? Da­bar no­ri­si pa­si­da­ry­ti tvar­ką ar­chy­vuo­se, ne­ži­nau, ar ji bus rei­ka­lin­ga išė­jus ne­ty­čia ki­tur. Ne­ži­nau. Li­ki­mas vi­soks ga­li bū­ti. Ar ta­vo lai­kas, su­gaiš­tas, in­ves­tuo­tas į dva­si­nius da­ly­kus, tu­rės pra­tę­si­mą?

– Ar te­ko ko­vo­ti su vi­di­niu stab­džiu – fo­tog­ra­fuo­ti, ar ne?

– Vi­sa­da yra ko­va. Ma­no aky­se Zok­niuo­se ma­ši­na nu­mu­šė mer­gai­tę, ji gu­lė­jo be gy­vy­bės ženk­lų. Su­lė­kė žmo­nės. Ga­lė­jau pra­va­žiuo­ti, bet su­sto­jau. Tra­ge­di­ja, at­bė­go ma­ma. Ren­ka­si žmo­nės. Vie­ni žiū­ri, ką fo­tog­ra­fuo­ju, ki­ti ne­krei­pia dė­me­sio. At­va­žiuo­ja grei­to­ji, iš­ve­ža, neaiš­ku, gy­vens-ne­gy­vens. Nuot­rau­ko­je ("Mo­ti­na ir duk­ra“, 1997) – mo­ti­nos reak­ci­ja, vai­kas jau gu­li grei­to­jo­je, dar neuž­da­ry­tas ka­po­tas, ma­to­si šiek tiek kū­no.

Reak­ci­ja – ir­gi neį­var­dy­tas lai­kas. Kaip žmo­nės rea­guo­ja, kas įvyks­ta su mu­mis.

Skir­tin­gų epo­chų žvilgs­nis

– Port­re­tas jū­sų pa­ro­do­je api­ma daug pla­tes­nę pra­smę?

– Taip. Čia ne tik fi­zi­nis vei­das. Port­re­tus pa­ro­do­je spe­cia­liai su­for­ma­vau vie­no­je erd­vė­je ant mol­ber­tų, no­rė­jo­si, kad ta te­ri­to­ri­ja žmo­gaus ne­pa­leis­tų. Tu ei­ni ir ta­ve se­ka žvilgs­nis. Tu žiū­ri ir jie į ta­ve žiū­ri. Ir žiū­ri iš skir­tin­gų epo­chų. Ir to­kių žmo­nių ne­bė­ra, jie pa­si­kei­tė, gal­būt pa­se­no, gy­ve­ni­mo bū­das, gal ne­pri­tek­lius pa­kei­tė. To­kio psi­cho­lo­gi­nio ti­po jau, ko ge­ro, ne­ra­si. Pa­si­kei­tė si­tua­ci­ja, pa­si­kei­tė men­ta­li­te­tas, pa­si­kei­tė ver­ty­bės. Žiū­ri kaip į laik­me­čio do­ku­men­tą – dva­si­nį do­ku­men­tą, ku­ris spin­du­liuo­ja iš anų lai­kų. Per akis, per sie­lą.

Jie nu­kreip­ti į mū­sų laik­me­tį. Ką mes ga­li­me pa­lik­ti atei­čiai? Da­bar daug pa­vir­šu­ti­niš­kų pa­ro­dų: gra­žios pie­vos, dan­gus, sau­lė­te­kiai, sau­lė­ly­džiai, vai­kai. Gal­būt, kai pla­ne­tos ga­li­my­bės bus iš­se­ku­sios, žmo­nės gal­vos: ten bu­vo ir sau­lė, ir vai­kai, ir gė­lės. Gal­būt. Bet dva­si­nio pa­li­ki­mo, ko­kie mes bu­vo­me, ką jau­tė­me, mąs­tė­me, gal­vo­jo­me, to­kio ma­žai.

Ma­no no­ras bu­vo pa­si­žval­gy­ti, kaip kei­čia­si laik­me­tis ir žmo­gus ja­me. To­dėl ir yra „Neį­var­dy­to lai­ko po­rte­tas“, nes jo api­bū­din­ti ne­ga­li, tu­ri knis­tis sa­vy­je, da­ry­ti iš­va­das. Yra 2005, 2006 me­tų nuo­trau­kos: gal ir ne daug žmo­nės ski­ria­si, aky­se nu­si­vy­li­mas sa­vo gy­ve­ni­mu, ne­sup­ra­ti­mas, kas bu­vo, kas atė­jo, kaip da­bar gy­ven­ti.

– Eg­zis­ten­ci­nis ne­ri­mas ne­dings­ta?

– Taip. Pa­si­kei­tė gal fo­nas, ki­ti lo­zun­gai, vė­lia­vų spal­vos. Bet vi­di­nis už­pil­das be­veik ne­pa­si­kei­tė. Žmo­gus yra ne­ger­bia­mas, nu­si­vi­lia, emig­ruo­ja.

Pra­gy­ve­nau daug, bet to­kios kvai­los mies­to val­džios ne­su pa­ty­ręs, nors pra­gy­ve­nau daug sek­re­to­rių, pir­mų­jų pir­mi­nin­kų. Toks įspū­dis, kuo to­liau, tuo kvai­les­ni atei­na. Na­tū­ra­lu tur­būt, pa­si­kei­tė žmo­nės, ver­ty­bės, atė­jo ki­ti. Bet kas da­ro­si su tau­ta? Rin­ki­mai yra kerš­tas. Ne­ren­ka, o kerš­tau­ja tiems, ku­rie bu­vo. O žmo­gus kaip yra tuš­čia vie­ta, taip yra.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Eks­kur­si­ja“ (1980). „Pe­čio­rų vie­nuo­ly­nas, ke­lia­vo­me su kul­tū­ros dar­buo­to­jais. Mums – eks­kur­si­ja, o aš nu­fo­tog­ra­fa­vau se­nu­tę, gal iš par­duo­tu­vės mais­tą ne­šan­čią. At­ro­do, šven­ta vie­ta, o to­kia ny­ku­ma. Žmo­gus kaip še­šė­lis, me­ta­fo­ra. Bet jei jo nė­ra, nė­ra tu­ri­nio“, – sa­ko Alek­sand­ras Os­ta­šen­ko­vas.

Alek­sand­ro OS­TA­ŠEN­KO­VO nuo­tr.

''Gim­ta­die­nis''. 1996.

''Šven­tė'', 2. 1980.

''Šeš­ta­die­nis''. 1980.

''Sa­la''. 1987.

''Ak­to­riaus Pra­no Piau­lo­ko po­rtre­tas''. 1976.