Naujausios
Ilgaamžių šalies atstovas – japonų gydytojas Sigeaki Chinochara, išgyvenęs 105 metus, savo knygoje „Gyventi ilgai, gyventi gerai“ (pasaulyje išleista 1,2 milijonų tiražu) kaip vieną svarbiausią ilgo ir sveiko gyvenimo sąlygą pažymėjo žmogaus linksmumą. Prancūzų rašytojo Frederico Beigbederio (Frédéric Beigbeder, g. 1965) knygos „Žmogus, kuris verkia iš juoko“ pagrindinio veikėjo Oktavo žodžiais tariant, šiandien humoras tapo tiesiog privalomas, nes šmaikštauja ne tik laidų vedėjai, bet ir politikai, žurnalistai. Jis priduria, kad atsirado tokių šalių, kur komikus išrenka net prezidentais: Vladimiras Zelenskis – Ukrainoje, Donaldas Trampas – JAV (Bikulčius, 2021).
Mes kartais juokaudami prasitariame, kad humoras – dalykas rimtas, tačiau dažnai šiame pasakyme neieškome tiesos. Tad neatsitiktinai mokslo žurnaluose apžvelgiami humoro tyrimų rezultatai. Tokiu pavyzdžiu gali būti anglų kalba leidžiamas Europos humoro tyrimų žurnalas (The European journal of humor research), kurį remia Tarptautinė humoro studijų draugija (The International Society for Humor Studies), įkurta 1989 metais. Ši organizacija rengia kasmetines mokslo konferencijas, pavyzdžiui, 2018 m. liepos mėn. Taline (Estijoje), 2019 m. birželio mėn. Austine, Teksase, JAV, 2020 m. birželio – liepos mėn. Bertinore (Italija).
Lietuvoje humoras itin retai susilaukia tyrėjų dėmesio. Radome vos keletą publikacijų šia tema. Viena iš jų – G. Vaitulionytės ir R. Naujanienės straipsnis „Humoras socialinio darbo praktikoje“ (2016). Jame pristatomas kokybinis tyrimas, kuriame analizuota tarpkultūrinio socialinio darbo srities darbuotojų profesinės veiklos patirtis. Remiantis socialinio konstrukcionizmo perspektyva, pripažįstančia tarpusavio sąveikos intersubjektyvumą bei kontekstualumą, tyrimu siekta parodyti, kaip socialinių darbuotojų praktikoje taikomas humoras. Tyrimo rezultatai atskleidžia humoro vaidmenį, išryškinant jo naudojimo galimybes ir privalumus socialinio darbo procese bei socialinio darbuotojo kompetencijas, būtinas gebėti tikslingai panaudoti humorą darbuotojo ir kliento sąveikos metu (Vaitulionytė, Naujanienė, 2016).
2017 metais apibendrindamas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos žurnalo Mūsų žodis raidą ir pateikdamas 300-ojo žurnalo numerio charakteristiką, tuometinis vyr. redaktorius Vytautas Gendvilas pažymėjo, kad nuo 1983 metų „žurnale yra ir humoro, tik jis ne šiaip, o tiflologinis“ (Gendvilas, 2017, 2). Autorius pažymi, kad humoras, susijęs su regos negalę turinčiais asmenimis, atsirado gana vėlai. Taigi, anekdotai, kuriuose šmaikštaujama regos ir neregių temomis, turi savo terminą – tiflohumoras (gr. typhlos – aklas). Tiflohumoro pavadinimu žurnale buvo pateikiami ne tik anekdotai, bet ir teminės karikatūros, kuriose vaizduojamos su regėjimu, aklumu ir neregiais susijusios įvairios komiškos situacijos. Tokiu būdu Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos žurnalas Mūsų žodis įtvirtino tiflohumoro sąvoką.
Egzistuoja prielaida, kad juokas žmogaus evoliucijoje atsirado labai anksti, nes pirmiausia jis gerina komunikaciją ir žmonių santykius (Polimeni, 2016). Matyt, ikikalbiniame žmogaus raidos periode pirmiausia atsirado šypsena, kuri atspindi ne tik malonumo, džiaugsmo, draugiškumo, geranoriškumo, ironijos bei kitų emocijų apraiškas, bet ir rodo polinkį neįžeidžiamai pajuokauti. Taigi, kaip minėta, posakis „juokas dalykas rimtas“ turi racionalų pagrindą. Juoko, kaip ir humoro fenomeno, sudėtingumą rodo ir tai, kad klasikinės filosofijos prieiga negali paaiškinti juoko patirties ne vien dėl savo nejautrumo socioistoriniam kontekstui, bet ir dėl pasirinkto objekto specifikos (Vasiliauskaitė, 2008).
Anekdotas, kaip liaudies žodinės kūrybos žanras, neturi griežtos klasifikacijos. Sąlyginai galima išskirti politinius, profesinius, buitinius, literatūrinius, vaikiškus, apie nacijas, absurdo ir kitus anekdotus. Dažniausi šio žanro personažai – tai įvairių tautybių atstovai, politiniai veikėjai, filmų ir knygų herojai bei kiti asmenys (Шмелева, Шмелев, 2002; Шмелева, 2003).
Esminės šio žanro funkcijos: socialinės patirties perdavimas, identifikacija, ideologinės kovos priemonė, psichologinės įtampos mažinimas, socialinių santykių reguliavimas. Dažniausios anekdoto formos – trumpas pasakojimas, eilėraštis, aforizmas. Anekdotą kaip kultūros fenomeną savo disertaciniuose tyrimuose nagrinėjo filologai (Голобородько, 2002; Поздеев, 2002; Архипова, 2003; Петренко, 2004; Бородин, 2005; Шапошников, 2005 ir kt.). Kiek vėliau, tirdami klausimą, kaip anekdotai atspindi nacionalinį identitetą, šiuo fenomenu susidomėjo psichologai (Копылкова, 2006), o tirdami anekdotą, kaip visuomenės ir valdžios sąveikos faktorių, juo susidomėjo ir politologai (Иванюшкин, 2006).
Kituose moksliniuose darbuose įvairių sričių specialistai per šio fenomeno prizmę bandė įžvelgti profesinį (Арефина, Рязанова, Белобрыкина, 2010; Litovkina, 2016), tautinį identitetą, išjuokiančius negatyvius tautos įpročius, kompleksus, ydas (Шмелева, 2003; Brzozowska, D., Chłopicki, 2012; Litovkina, Sollosy, Medgyes, Brzozowska, 2012; Géró, Barta, 2016; Steir-Livny, 2016), politinius požvilgius (Davies, 2014; Aksan, 2017; Dzanic, Berberovic, 2017 ), lytiškumo aspektus (Chiaro, Baccolini, 2014; Zekavat, Pourgiv, 2015), relaksacinį poveikį, gelbėjantis nuo rutinos (Тульпе, 2002; Simon, 2008; Plester, 2016; Scheel, Putz, Kurzawa, 2017), net humoro naudą rimtose dalykinėse derybose (Scotto di Carlo, 2013). Tyrėjai pozityvių aspektų įžvelgia, jei šį žodinį kūrybos žanrą darbe su mokiniais taiko pedagogai (Lovorn, Holaway, 2015; Mora, Weaver, Lindo, 2015).
Mokslininkus domina humoras žiniasklaidoje (Chiaro, Baccolini, 2014). Tiriamas svarbus ne tik psichologijai, bet ir medicinai aspektas – kaip žmogus priima jo adresu nukreiptą humorą. Tyrimais aprėpiamas platus humoro suvokimo ir reagavimo į jį apraiškų spektras: nuo autoironijos iki gelotofobijos (Platt, Proyer, Hofmann, Ventis, 2016).
Manoma, kad autoironija yra stiprios asmenybės buožas, o humoro nesuvokimo problemos siejamos su neaukštu intelekto lygiu. Yra žinoma, kad asmenys, turintys intelekto sutrikimų, sunkiai atkoduoja metaforas. Pastebima priklausomybė – kuo žymesnis intelekto sutrikimo laipsnis, tuo prastesnis perkeltinės prasmės supratimas.
Tyrėjų domėtasi ir vaikiškų anekdotų struktūra bei anekdoto, kaip žaidybinio diskurso, specifika (Архипова, 2001; Петренко, 2004). Nors ir neįtikėtina, humoras padėjo žmonėms net koncentracijos stovyklose (Ungor, Verkerke, 2015). Lietuvių autoriai, išskyrus nedaugelį (Kerbelytė, 2008; Vidugirytė, 2012; Skabeikytė-Kazlauskienė, 2016) retokai imasi humoro temos.
Kuo mums informatyvus tiflohumoras? Pirmiausia jame atsiskleidžia visuomenės žinios apie regos negalią, o ypač apie neregių potencines galimybes, jų galimus elgesio ir sprendimų variantus įvairiose situacijose. Dėl temos Negalė anekdotuose subtilumo būta itin mažai tyrimų ar bent diskusijų. Graži išimtis – 2015 metų gegužės mėnesį Šiaulių universitete profesorės Džiuljetos Maskuliūnienės iniciatyva organizuotoje mokslinėje konferencijoje „Liga ir negalė literatūroje“ VDU profesorės G. Skabeikytės-Kazlauskienės skaitytas pranešimas „Komizmo raiška dabartiniuose lietuvių anekdotuose apie regos, klausos ir proto negalią“. Šis pranešimas tokiu pat pavadinimu 2016 metais buvo publikuotas mokslo žurnalo „Acta Humanitarica universitatis Saulensis“ XXIII tome. Tai vienintelė mums žinoma lietuvių autorių publikacija nagrinėjamąja tema.
Autorė straipsnį pradeda menama diskusija su B. Kerbelyte (Kerbelytė, 2008), teigiančia, kad šiais laikais nebepaisoma tradicinės humaniškos nuostatos, kad iš ligonių juoktis nevalia. Profesorė su šia nuomone nesutinka, pateikdama kontrargumentą, jog atsisakymas iš ko nors juoktis prieštarautų anekdoto prigimčiai: anekdotai, kaip žanras, nepripažįsta jokių tabu – juoko objektu gali tapti bet kas (Skabeikytė-Kazlauskienė, 2016). Su šia nuomone negalima nesutikti, nes iš tiesų šio žanro tematinis laukas išties platus.
Dėmesį patraukia autorės pateikiamas kelių negalių specifikos lyginimas: kartais nonsensas eina drauge su lingvistiniu žaidimu. Žaidžiama į atitinkamo veikėjo lūpas įdedant daugiareikšmius veiksmažodžius, kurių labiausiai paplitusios reikšmės nurodo tokius veiksmus, kurių veikėjai dėl savo negalios nepajėgūs atlikti, pavyzdžiui, kurčias sako: „Žinai, girdėjau, bus karas“, aklas reaguoja: „Nu, pamatysim“, o bekojis prideda: „ <...> jeigu bus, tai eisim“. Bet šio anekdoto kontekste žodis „girdėjau“ gali reikšti ir „sužinojau“, „pamatysim“ galima suprasti kaip „paaiškės“, o „eisim“ – „dalyvausim“. Taigi, tekstas gali būti priimtas ir kaip nonsensas, ir kaip lingvistiniu požiūriu visiškai logiškas naratyvas (Skabeikytė-Kazlauskienė, 2016).
Galima pastebėti, kad anekdotai apie žmones, turinčius proto negalę, yra negailestingesni ar net žiauresni nei anekdotai apie asmenis, turinčius sensorinių trūkumų. Tai galima paaiškinti negalių suprantamumu. Mažiausiai turima žinių apie proto negalę bei jos priežastis. Matyt, todėl ji ir yra labiausiai bauginanti dėl menamo dažno šių žmonių neprognozuotumo ar net agresyvumo. Tuo tarpu sensorinės negalės aplinkiniams daug suprantamesnės: kalbasi gestais – negirdintis, eina rankoje laikydamas baltąją lazdelę – neregys. Pateikiame tik kai kuriuos iš mūsų sukauptos anekdotų apie regėjimą, aklumą ir neregius kolekcijos pavyzdžius.
Medicinos paskaita. Profesorius aiškina: „Jei žmogus turi kokį nors fizinį trūkumą, tai gamta jį kompensuoja. Pavyzdžiui, jei žmogus blogai mato ar yra aklas, tai jam išsivysto gera klausa ir uoslė, jei žmogus kurčias, tai jis gerai mato“. Balsas iš auditorijos: „Taip, profesoriau, ir aš tai pastebėjau: pavyzdžiui, jei viena žmogaus koja yra trumpesnė, tai kita būtinai bus ilgesnė!“
Šis pasakojimas iliustruoja iki šiol gyvą mitą apie tai, kad, sutrikus vienam analizatoriui, automatiškai savo darbą suaktyvina kiti. Yra žinoma, kad šiuo atveju nėra savaiminės kompensacijos – analizatorių veikla tobulėja juos dažniau naudojant.
Nors kai kurie tyrimų rezultatai rodo, kad žmonės yra linkę neregiams priskirti daugiau pozityvių asmenybės savybių nei negatyvių, tačiau anekdotai lyg sustato tai į savo vietas, parodydami, kad neregiams, kaip ir regintiems būdingos tiek pozityvios, tiek ir negatyvios asmenybės savybės.
Visuomenė neregiams tolerantiškesnė nei asmenims, turintiems kitų negalių. Tiflohumoras apima ne tik anekdotus apie neregius, bet ir linksmus pasakojimus apie regėjimą, akis, akinius, Brailio raštą, okulistus ir šunį – vedlį. Reikia sutikti su nuomone, kad toli gražu ne visada anekdotuose juoko smaigalys nukreiptas į žmones su negalia. Neregys anekdote gali būti traktuojamas tik kaip priemonė pašlijusiems reginčiųjų santykiams išryškinti, pavyzdžiui, vyras sako žmonai, kad aklasis, kuriam ši davė monetą, yra tikrai aklas, o ne apsimetinėja; kai ši paklausia, kodėl taip manąs, vyras teškia: „Jis tau padėkojo: „Ačiū, gražuole“ (Skabeikytė-Kazlauskienė, 2016). Šiuose pasakojimuose neretai sutinkamas ir subtilus žodžių žaismas:
Žmonės sako, kad Kutuzovas neturėjo vienos akies, bet juk tai netiesa! Kutuzovas turėjo vieną akį!
Mūsų šalyje neretai gydytojai vengia savo pacientui pasakyti nedžiugią diagnozę. Šią psichologinę naštą perkelia ant artimųjų pečių. Liaudies išmintis anekdoto forma lyg ateina į pagalbą medikams, siūlydami pateikti pacientui blogąją žinią humoro pavidalu:
Į palatą užsuka gydytojas:
– Turiu jums gerą ir blogą žinią. Nuo kurios pradedam?
– Nuo geros, pone daktare.
– Tai va, po mėnesio jums nebereiks akinių.
– Džiaugiuosi. O kokia bloga žinia?
– Per tą mėnesį jums reikės išmokti Brailio raštą.
...
– Daktare, man su akimi kažkas blogai!
– Manote, be akies būtų geriau?
Ypatingo žavesio turi anekdotai, turintys nelauktą pabaigą:
– Dukrele, tas vaikinas – našlaitis, neregys, kuprotas. Netekėk už jo.
– Mama, man princo ant balto žirgo nereikia.
– Aš ne apie tave. Pagailėtum tu to vaikino: jam ir taip gyvenime nepasisekė.
...
Susirinkę žmonės stebi kaip mušasi du neregiai. Bando juos išskirti, bet šie nesustoja. Tada vienas iš žiūrovų sako: „Aš statau 100 dolerių už tą, kuris su peiliu. Abu neregiai iškart nustoja muštis ir nubėga į skirtingas puses.
Randame anekdotų, kuriuose nėra neregio, tačiau Brailio raštas naudojamas žmonių perdėtam taupumui ar suktumui paryškinti:
– Mano kaimynas išmoko aklųjų raštą.
– Jis aklas?
– Nesakau, kad jis skūpus ar šykštus. Jis pats tai neigia. Ir jo žmona tai neigia. Ne, jis paprasčiausiai taupus. Dabar galės skaityti neįsijungdamas elektros.
Šis pasakojimas rodo ir ribotas mūsų žinias – regintieji lytėjimu negali suvokti reljefinio šrifto dėl nepakankamo odos jautrumo pirštų galuose. Neregiai kur kas dažniau pažinimo procese naudoja lytėjimą, todėl jų pirštų oda tampa jautresnė, o tai sudaro galimybę lytėjimu suvokti reljefinį šriftą. Tarp tiflologinių anekdotų esama tokių, kuriuose dėl akcentuojamų bruožų labiau tiktų juos priskirti anekdotų grupėms apie suvalkiečius ar gabroviečius:
Šeimoje augo neregė mergaitė, labai mėgstanti koldūnus. Visą laiką jai atrodė, kad visi ją skriaudžia. Sėdasi už stalo ir vis murma – tai to mažai jai įdėjo, tai skanaus mažai davė. Nusibodo visa tai šeimynai ir nutarė išvirti jai daug koldūnų. Pietums pateikė jai didžiulį dubenį koldūnų ir stebi mergaitę. Visus koldūnus suvalgė, atsilošė kėdėje ir tarė:
– Joooo... įsivaizduoju, kiek jūs sau įsidėjote...
Anekdotuose apie žmones su regos ir klausos negalia daugiau sąmojo, lingvistinių žaidimų, o anekdotuose apie turinčiuosius proto negalią – grotesko, absurdo, juodojo humoro (Skabeikytė-Kazlauskienė, 2016). Žodiniame tiflohumore kiek rečiau dalyvauja pats neregys, dažniau aklumas, regėjimas naudojamas kaip metafora, minčių lingvistinis žaismas ar priemonė pasakojimui pagyvinti ir retai pastebima neigiama konotacija.
Barasi žmona su vyru:
– Aš buvau akla, kai už tavęs tekėjau!
– Matai, nuo kokios negalės tave išgydžiau.
Žmonių kūrybingumą rodo ir trumpi posakiai, kuriuos galėtume įvardinti auksinėmis mintimis arba aforizmais:
Meilė akla, tačiau vedybos – puikus okulistas!
...
Internetas – aklas aklųjų vedlys.
Visiškai pritariame nuomonei, kad lingvistiniai žaidimai yra vienas dažnesnių juoko kūrimo būdų anekdotuose apie regos negalią ir kad šie žaidimai priklauso intelektualaus humoro sričiai. Iš adresato jie reikalauja išlavintos kalbinės nuovokos, gebėjimo pastebėti gudriai sumegztas semantines pinkles. Anekdotų kūrėjai žaidimą gali panaudoti kaip nekaltą priemonę, kuri pridengia, ne tokį pastebimą padaro ironišką pasišaipymą (Skabeikytė-Kazlauskienė, 2016).
Grįžtant prie epigrafe, mūsų mėgstamos, frazės „ Jei galime iš savęs pasijuokti, vadinasi, esame dar kažko verti“, o jei to negebame? O jei itin jautriai reaguojame į kritiką, o dar labiau į jumorą mūsų pačių atžvilgiu? Baimė būti išjuoktam sukelia didelių problemų socialiniame gyvenime. Tai žinoma kaip gelotofobija – (gr. gélio – juokas + phobos – baimė; sin.: Deliuderefobija, Katagelofobija) – baimė būti pajuokos objektu. Kuo skiriasi drovus žmogus nuo to, kuris kenčia dėl gelotofobijos? Neseniai moksliniame žurnale „Humor“ buvo publikuotas tyrimas, kurį atliko komanda iš Ciuricho universiteto Šveicarijoje ir prie kurio prisidėjo kiti mokslininkai iš dar 73 šalių.
Vienas šio tyrimo tikslų buvo nustatyti, ar esti patikimas būdas įvertinti išjuokimo baimę skirtingose kultūrose. „Žmonės juokiasi vieni iš kitų dėl skirtingų priežasčių, – „Science Daily“ teigė Madrido universiteto psichologas Victoras Rubio, vienas mokslininkų, atliekančių tyrimą. – Tai sukelia atakuojamo asmens nerimą ar baimę, jis stengiasi išvengti situacijų, kuriose galėtų iškilti tokios aplinkybės, ir tai gali tapti netgi problema, kuri veikia jo socialinį gyvenimą“.
Tyrimo autoriai įpareigojo 93 mokslininkus naudotis klausimynu (išverstu į 42 kalbas) apklausiant 22 610 žmonių ir siekiant išsiaiškinti, ar jie kenčia nuo gelotofobijos. „Mūsų tyrimas leidžia nubrėžti aiškią ribą tarp žmonių, kurie kenčia nuo šios fobijos, ir kitų, bei parodyti kultūrinių skirtumų skalę, kuri yra tokia svarbi“, – sako V. Rubio.
Apie šią fobiją pirmą kartą Ispanijoje buvo kalbėta Granados universitete, devintosios tarptautinės „Humoras ir juokas: teorija, tyrimai ir taikymas“ vasaros mokyklos ir simpoziumo metu. Pasak ekspertų, žmonės gali būti klasifikuojami į dvi skirtingas kategorijas, susijusias su išjuokimo baime. Tai „nesaugumo reakcija“ (bandymas nuslėpti pasitikėjimo savimi trūkumą nuo kitų, tikėjimas, kad jis yra juokingas) ir „vengimo reakcija“, bandymas vengti situacijų, kuriose galima patirti pajuoką, ir tendencija įtarti, kad jei kiti juokiasi, jie juokiasi iš tavęs.
Nors šis fenomenas yra bendras visoms kultūroms, tyrimas parodo, kad egzistuoja tam tikrų skirtumų. Tokios šalys, kaip Turkmėnistanas ir Kambodža, atspindi nesaugumo reakcijas, o žmonės Irake, Egipte ir Jordanijoje daug labiau vengia situacijų, kuriose jie gali būti išjuokti. Ispanija labiau priklauso „nesaugumo poliui“.
Kitas keistas rezultatas – kad žmonės Suomijoje mažiausiai linkę tikėti, kad jei žmonės jų akivaizdoje juokiasi, jie juokiasi iš jų (8,5%), tuo tarpu Tailande tuo tiki net 80% žmonių. (https://www.delfi.lt/gyvenimas/psichologija/baime-buti-isjuoktam.d?id=24939959) Taigi, asmuo, kenčiantis nuo šio sutrikimo, išgyvena kitų žmonių nuomonės baimę. Jis linkęs baimę slėpti, vengti situacijų, kai galima sulaukti pajuokos. Šis sutrikimas dažniausiai pasireiškia paauglystėje tiems, kurie yra drovūs, nepasitiki savimi, bijo būti nepripažinti visuomenėje. Vėliau šis jausmas išlieka ilgam laikui ir trukdo bendrauti su žmonėmis, ypatingai su nepažįstamais. Tai skatina socialinę izoliaciją ar net depresiją.
Pagrindinė šios fobijos atsiradimo priežastis – besikartojanti ir traumuojanti pajuoka vaikystėje ir paauglystėje. Todėl tėvai turėtų būti ypač atidūs savo vaikams – dėmesio, meilės trūkumas arba pajuoka gali sukelti vaikams gėdos ir pažeminimo jausmą. Tėvai ir mokytojai turėtų dėti visas pastangas, kad būtų išvengta pajuokos, nepagarbos, pernelyg didelės kontrolės vaikams, jų lyginimo su kitais (Gudonis, 2017).
Tiflohumore, skirtingai nuo anekdotų apie žmones, turinčius kitas negales, beveik neaptinkame atviro, grubaus sarkazmo ar groteskinės juoko raiškos. Ši tendencija, su nedidelėmis išimtimis, pastebima ir vaizduojamajame tiflohumore (karikatūrose).
