Ne­ti­kė­tos li­ki­mų san­kir­tos

Ne­ti­kė­tas laiš­kas

„Be žo­džio „at­si­tik­ti­nu­mas“ / Nė­ra ki­to žo­džio – „lem­tis“, – šiuos Jev­ge­ni­jaus Jev­tu­šen­kos žo­džius D. Klum­by­tė pa­si­rin­ko kny­gos „Li­ki­mų san­kir­tos“ epig­ra­fu.

Pa­sa­ko­ji­mą apie at­si­šau­ku­sį gi­mi­nai­tį pro­fe­so­rė pa­va­di­no „Kaip in­ter­viu pa­dė­jo su­ras­ti gi­mi­nę“.

2009 me­tais „Šiau­lių kraš­te“ bu­vo iš­spaus­din­tas straips­nis „Pro­fe­so­rės Si­bi­ro uni­ver­si­te­tai“.

2018 me­tų pa­va­sa­rį su re­dak­ci­ja su­si­sie­kė Le­mon­te (JAV) gy­ve­nan­tis pro­fe­so­rius Al­gis Nor­vi­las, ki­lęs iš Švėkš­nos – kur yra ir D. Klum­by­tės gim­ti­nė. Straips­ny­je per­skai­tęs apie D. Klum­by­tės mi­ni­mus pusb­ro­lius – ku­ni­gus Jus­ti­ną ir Ro­ma­ną Klum­bius, su­pra­to, kad už­čiuo­pė sa­vo gi­mi­nės siū­lą.

„Mie­la Da­nu­te, svei­ka, vi­sai at­si­tik­ti­nai už­ti­kau p. Ži­vi­lės Ka­va­liaus­kai­tės straips­nį apie jus skras­tas.lt sve­tai­nė­je ir man ta­da vis­kas pa­si­da­rė aiš­ku. Bu­vau kaž­ka­da gir­dė­jęs, kad Šiau­lių uni­ver­si­te­te dės­to to­kia Klum­by­tė ir kad gal esan­ti ma­no to­li­ma gi­mi­nai­tė. Kai pa­skai­čiau jū­sų jaut­rius žo­džius apie mū­sų šei­mai taip mie­lus bro­lius ku­ni­gus Jus­ti­ną ir Ro­ma­ną, abe­jo­nių ne­be­li­ko. Esu Al­gis Nor­vi­las, Onos Ūse­ly­tės–Nor­vi­lie­nės sū­nus. Ma­no mo­čiu­tė iš ma­mos pu­sės – Bar­bo­ra Klum­by­tė. Gi­mi­nai­čiai kun. Jus­ti­nas ir Ro­ma­nas va­sa­ros me­tu pas mus daž­nai lan­ky­da­vo­si“, – 2018 me­tų ge­gu­žės 23 die­ną skrie­jo laiš­kas į Šiau­lius.

„Ger­bia­mas mie­las Al­gi, Jū­sų laiš­kas man – ma­lo­ni staig­me­na, dė­ko­ju (...) Jus­ti­nas ir Ro­ma­nas Klum­biai yra ma­no tė­čio An­ta­no Klum­bio (1901–1981) bro­lio Jus­ti­no vai­kai, ku­rie dėl naš­lys­tės glau­dė­si mū­sų šei­mo­je. Mums, A. Klum­bio vai­kams (Da­nu­tei, Vy­tau­tui, Ra­mu­tei), jie yra pir­mos ei­lės pusb­ro­liai. Mū­sų tė­tis (A. Klum­bys) tu­rė­jo 4 bro­lius ir 3 se­se­ris. Gi­mi­nė pla­ti, bet tar­pu­sa­vio ry­šiai ne­bu­vo tamp­rūs“, – į JAV nu­skrie­jo D. Klum­by­tės at­sa­ky­mas.

Laiš­kai po tru­pi­nį, po epi­zo­dą dė­lio­jo praei­ties aki­mir­kas, jun­gė var­dus į gi­mi­nės me­dį.

„Mie­la Da­nu­te, di­de­lis ačiū už laiš­ke­lį ir at­siųs­tą me­džia­gą. La­bai vis­kas įdo­mu. Dė­ka jū­sų pa­sa­ko­ji­mo ne vie­nas da­ly­kas da­bar man su­si­ve­da. Vie­nas iš jų, tai ta gi­mi­nys­tė. Da­bar aiš­ku, jog ma­no ma­ma, bū­da­ma kun. Klum­bių ant­ros ei­lės pus­se­se­rė, jums taip pat yra ant­ros ei­lės pus­se­se­rė. Tad jūs man esa­te – ne­ži­nau, kaip ten skai­čiuo­ti – ant­ros ar­ba tre­čios ei­lės te­ta.“

A. Nor­vi­las D. Klum­by­tei per­siun­tė iš­sau­go­tus R. Klum­bio laiš­kus, nuo­trau­kas. Aiš­kė­jo bro­lių ku­ni­gų gy­ve­ni­mo sto­te­lės Ame­ri­ko­je, Lie­tu­vo­je, Ita­li­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je.

2019 me­tų ba­lan­dį A. Nor­vi­las bu­vo pa­kvies­tas į Lie­tu­vą skai­ty­ti pa­skai­tų (Vil­niaus uni­ver­si­te­to lei­dyk­la yra iš­lei­du­si jo straips­nių rin­ki­nį „Tau­ta, kal­ba ir ta­pa­ty­bė“).

Ga­liau­siai su­si­ra­ši­nė­ji­mas bai­gė­si su­si­ti­ki­mu: A. Nor­vi­las su žmo­na Jū­ra­te, Pre­zi­den­to Alek­sand­ro Stul­gins­kio anū­ke, ap­lan­kė D. Klum­by­tę Šiau­liuo­se.

„Ma­to­te, ko­kių žmo­nių pri­kaps­tė­te! – šyp­so­si pro­fe­so­rė. – Ir man bu­vo įdo­mu su­si­pa­žin­ti, aš nie­ko apie juos ne­ži­no­jau.“

Sve­čiai at­ve­žė ku­ni­go R. Klum­bio re­lik­vi­jų – už­sta­tus prie al­to­riaus, juos D. Klum­by­tė per­da­vė į Šiau­lių vys­ku­pi­jos pa­sto­ra­ci­nį cent­rą.

Bro­liai ku­ni­gai–mi­sio­nie­riai Jus­ti­nas ir Ro­ma­nas Klum­biai bu­vo gi­mę Či­ka­go­je, tar­pu­ka­riu su tė­vu grį­žo į Lie­tu­vą. Mo­kė­si Švėkš­nos pro­gim­na­zi­jo­je, stu­di­jas tę­sė Ita­li­jo­je.

R. Klum­bys (1914–1991) mo­kė­si ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je ir Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te Kau­ne, įšven­tin­tas ku­ni­gu 1937 me­tais. Dir­bo Uk­mer­gė­je, Šiau­liuo­se, Ly­gu­muo­se, Pa­gi­ry­je, Kel­mė­je.

„Ame­ri­kos spau­do­je yra pa­ra­šy­ta, kad Ro­ma­nas Klum­bys, ku­ris dir­bo Šiau­lių Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čio­je, yra gel­bė­jęs žy­dus – iš­ves­da­vo iš ge­to ir per­duo­da­vo ki­tam ku­ni­gui“, – sa­ko D. Klum­by­tė.

Jus­ti­nas Klum­bys (1912–1977) – ku­ni­gas teo­lo­gas, baž­ny­čių sta­ty­to­jas, švie­tė­jas, mi­sio­nie­rius. Ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją ir Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą bai­gė ge­riau­siais pa­žy­miais, į ku­ni­gus įšven­tin­tas 1939 me­tais. Ar­ki­vys­ku­pas Juo­za­pas Skvi­rec­kas jį bu­vo nu­ma­tęs Šv. Raš­to stu­di­joms, bet pla­nus pa­kei­tė oku­pa­ci­ja.

Iš­sau­go­ta­me 1977 me­tų laiš­ke R. Klum­bys A. Nor­vi­lui ra­šo, kad jo bro­lis Jus­ti­nas 1941 me­tais bu­vo iš­vež­tų­jų są­ra­še, vos iš­ven­gė eg­ze­ku­ci­jos pa­bėg­da­mas.

Trum­pai dir­bo Šv. Jur­gio baž­ny­čio­je Šiau­liuo­se, bu­vo Šiau­lių ama­tų mo­kyk­los ka­pe­lio­nas.

1944 me­tų lie­pą abu bro­liai, ato­sto­ga­vę tė­vo tė­viš­kė­je Švėkš­no­je, bu­vo su­gau­ti ges­ta­pi­nin­kų ir nu­va­ry­ti į Rytp­rū­sius kas­ti ap­ka­sų. Ku­rį lai­ką gy­ve­no Ful­do­je (Vo­kie­ti­ja), kol grį­žo į JAV.

Abu bro­liai ku­ni­gai am­ži­no­jo poil­sio at­gu­lė už At­lan­to.

Įk­vė­pė laiš­kai

D. Klum­by­tė yra iš­lei­du­si me­mua­ri­nes kny­gas „Ma­žos žvaigž­dės kur­čioj su­te­moj“, „At­gy­ja ir nu­kirs­tos šak­nys“, „Vi­sa gi­mi­nė­lė su­si­rin­ko“, „Dar neuž­žė­lę ke­liai ir ta­ke­liai“.

„Ne­tu­riu pa­li­kuo­nių, ne­si­no­ri, kad kaip dū­mas iš­nyk­čiau. Kad bū­tų kas nors, kad ir bib­lio­te­ko­je, mu­zie­ju­je“, – var­ty­da­ma nau­jau­sią kny­gą „Li­ki­mų san­kir­tos“, sa­ko D. Klum­by­tė.

Kny­ga su­da­ry­ta iš dvie­jų da­lių. Pir­mos da­lies at­ra­ma – laiš­kai, ant­ro­sios – at­si­mi­ni­mai.

1941 me­tų bir­že­lio 14 die­ną mo­ky­to­jų Klum­bių šei­ma su tri­mis vai­kais bu­vo iš­trem­ti. Vy­riau­sia­jai Da­nu­tei bu­vo try­li­ka. Tė­vas, Van­džio­ga­los pra­di­nės mo­kyk­los ve­dė­jas An­ta­nas Klum­bys, at­skir­tas nuo šei­mos, ma­ma su vai­kais at­si­dū­rė Al­ta­jaus kraš­te.

„Ma­no gy­ve­ni­me laiš­kai tu­ri la­bai di­de­lę reikš­mę, – sa­ko pro­fe­so­rė. – Laiš­kai trem­ty­je bu­vo vie­nin­te­lis in­for­ma­ci­jos šal­ti­nis. Mes ne­tu­rė­jo­me tei­sės išei­ti į ki­tą ra­jo­ną, rei­kė­jo gau­ti lei­di­mą iš ko­men­dan­to. Ma­ma pa­sa­ko­jo, kad mes pir­mie­ji ga­vo­me iš tė­vo laiš­ką. Kad tė­vas yra Re­šo­tuo­se (Kras­no­jars­ko kraš­tas), su­si­ži­no­jo­me 1942 me­tų va­sa­rio mė­ne­sį. Ma­ma ra­šė tai vie­nur, tai ki­tur. Vo­kų ne­bū­da­vo, pa­ra­šy­da­vo­me ant laik­raš­čio, su­len­kia­me tri­kam­piu ir ru­siš­kai pa­ra­šo­me: „Pir­mam pa­si­tai­kiu­siam lie­tu­viui“.“

D. Klum­by­tė pri­si­me­na, jog iš tė­vo gau­ta pir­mo­ji ži­nia bu­vo skai­to­ma šim­tus kar­tų. Jo laiš­kus, ra­šy­tus ant to­šies, sau­go iki šiol.

Trem­ti­nių laiš­kai įkvė­pė ir ap­sa­ky­mą „Gy­ve­ni­mas ke­lius su­tvar­kė“. Jo užuo­maz­ga – iš ve­lio­nės bi­čiu­lės, bu­vu­sios la­ge­ry­je, se­sers gau­tas pus­mai­šis aka­de­mi­nio jau­ni­mo laiš­kų. Jie bu­vo bė­gę iš trem­ties ir vi­si nu­teis­ti la­ge­rio baus­me.

Laiš­kai, spė­ja D. Klum­by­tė, gu­lė­jo kur nors pa­lė­pė­je. Vie­ni su ad­re­sais, ki­ti be, vie­nų li­kęs vi­du­rys, ki­tų – pa­bai­ga.

O ap­sa­ky­mui įkvė­pė mei­lės is­to­ri­ja. Kū­ri­nį tą­kart pa­dė­jo ša­lin – lai­ką užė­mė ki­ti dar­bai. „Da­bar, pen­si­jo­je, ką da­rau? Me­tu po­pie­rius lau­kan. Žiū­riu, kas čia da­bar?! Pers­kai­čiau, gal­vo­ju, tai­gi rei­kia iš­spaus­din­ti.“ Ap­sa­ky­mui, ki­taip nei rea­ly­bė­je, pa­rin­ko lai­min­gą pa­bai­gą.

Pro­fe­so­rė pui­kiai pri­si­me­na trem­ti­nių „epis­to­li­nę mei­lę“.

„Au­go jau­ni­mas, no­rė­jo­si my­lė­ti, o lie­tu­vis – gal tik už ke­lių ra­jo­nų. Ma­mos bu­vo la­bai suin­te­re­suo­tos, kad tik lie­tu­vis bū­tų. Na, vo­kie­tis dar dar, bet tik jau ne ru­sas. Su­si­ti­ki­mui rei­kė­jo lei­di­mo Bar­nau­le, kad ka­va­lie­rius at­va­žiuo­tų. At­va­žiuo­ja, bet ki­tą kar­tą – nė­ra į ką pa­žiū­rėt...“

Li­ki­mui prie­ši­no­si moks­lu

Trem­ty­je D. Klum­by­tė iš­bu­vo 16 me­tų.

„Ma­no gy­ve­ni­me la­bai daug vi­so­kiau­sių at­si­tik­ti­nu­mų. Yra li­ki­mo žai­di­mai. Yra jė­gos iš aukš­čiau, jos nuo žmo­gaus ne­prik­lau­so, žmo­gus ne­ži­no, kas bus su juo. Ga­li­ma pri­rink­ti įvai­riau­sių pa­tar­lių: žmo­gus šau­do, vel­nias kul­kas gau­do“, – ne kar­tą įsi­ti­ki­no D. Klum­by­tė.

Pro­fe­so­rė pa­dek­la­muo­ja mėgs­ta­mą Ber­nar­do Braz­džio­no ei­lė­raš­tį: „Aš ne­ži­nau ry­to­jaus, tu ne­ži­nai li­ki­mo,/ Nuo po­liaus iki po­liaus be­vil­tė ne­ži­nia.../ Nuo op­ti­miz­mo kau­kių, nuo pe­si­miz­mo gri­mo,/ O, Vieš­pa­tie, ap­sau­gok ne­ti­kė­lį ma­ne.“

Vi­są po­kal­bį pro­fe­so­rė pa­pil­do ei­lė­mis – Bo­ri­so Pas­ter­na­ko, Jev­ge­ni­jaus Jev­tu­šen­kos, Bu­la­to Oku­dža­vos, And­re­jaus Voz­ne­sens­kio, Kons­tan­ti­no Si­mo­no­vo...

Kai 1941 me­tais iš­ve­žė į trem­tį, D. Klum­by­tė vi­siš­kai ne­mo­kė­jo ru­siš­kai. Mo­ky­to­jos pa­dik­tuo­tą sa­ki­nį len­to­je už­ra­šė sa­vaip – kaip iš­gir­do. Jau­tė di­džiu­lį pa­že­mi­ni­mą, nes Lie­tu­vo­je mo­kė­si la­bai ge­rai.

Į mo­kyk­los suo­lą vėl grį­žo po ka­ro.

„Ma­no­te, bu­vo leng­va, kai pra­dė­jo ma­ma leis­ti į mo­kyk­lą ba­sus, nuo­gus? Ji klau­sė, vai­kai, kaip jūs mo­ky­si­tės? Kaip nors. Ant to „kaip nors“ aš ir pa­bai­giau vis­ką. Bro­lis ir se­suo taip pat bai­gė moks­lus. Kai mus lei­do į mo­kyk­lą, lie­tu­vės, bu­vu­sios mo­ky­to­jos, vai­kų ne­tu­rė­ju­sios, ap­šne­kė­jo ma­mą, kam į bol­še­vi­kų mo­kyk­lą vai­kus lei­džia: „Ta­ve bol­še­vi­kai iš­ve­žė“. Ma­ma sa­kė: o jei­gu jie par­va­žiuos ne­raš­tin­gi, ką jie Lie­tu­vo­je da­rys? Ki­to­kių mo­kyk­lų juk ne­bu­vo.“

Iki šiol D. Klum­by­tė mo­ky­mą­si va­di­na di­džiau­siu pa­si­prie­ši­ni­mu li­ki­mui: „Ta­ve ve­žė, kad su­žlug­tum, kad bū­tum ko­kia „da­jar­ka“, o tu len­di mo­ky­tis! Žmo­gaus gy­ve­ni­me daug kliū­čių, bet pa­čios di­džiau­sios kliū­tys yra žmo­gaus vi­du­je. Žmo­gus tu­ri pa­ts sa­ve nu­ga­lė­ti.“

Pir­mus sep­ty­ne­rius trem­ties me­tus šei­ma gy­ve­no Al­ta­jaus kraš­te, So­lo­neš­no­jės ra­jo­ne, kal­nuo­se. Ra­jo­nas, svars­to pro­fe­so­rė, ko ge­ro, kaip vi­sa Lie­tu­va ar dar di­des­nis, o ja­me – tik vie­nin­te­lė vi­du­ri­nė mo­kyk­la. Ją lan­kė 10–11 mo­ki­nių, tarp jų – vie­na lie­tu­vė.

Į mo­kyk­lą rei­kė­da­vo ei­ti 30 ki­lo­met­rų. Duo­nos nor­ma – 100 gra­mų mo­ki­niui. Įsi­dė­ju­si į kup­ri­nę, at­si­neš­da­vo bul­vių. Vi­są var­gą, ne­pri­tek­lių nu­ga­lė­jo no­ras mo­ky­tis.

„Pri­si­me­nu, kad mo­kyk­lo­je įspė­jo at­sar­giai su ma­ni­mi bend­rau­ti – die­vai ži­no, kas ji to­kia. Daug to­kių da­ly­kų bu­vo...“

Vė­liau ma­ma per­si­kė­lė į ste­pę, ne­to­li Bijs­ko. Baig­da­ma mo­kyk­lą, D. Klum­by­tė už ru­sų kal­bos ra­ši­nį ga­vo 5. Sto­da­ma į Bijs­ko mo­ky­to­jų ins­ti­tu­tą, už ra­ši­nį taip pat ga­vo aukš­čiau­sią įver­ti­ni­mą.

Trem­ty­je D. Klum­by­tė bai­gė ru­sų kal­bos ir li­te­ra­tū­ros stu­di­jas. Mo­ky­da­ma vai­kus ru­sų kal­bos, su­la­kė dar vie­no ne­ti­kė­tu­mo – bū­ti ir vo­kie­čių kal­bos mo­ky­to­ja.

Į Lie­tu­vą D. Klum­by­tė grį­žo 1957 me­tais. Mi­nis­te­ri­jo­je ga­vo pa­sky­ri­mą į tuo­me­ti­nį Dot­nu­vos ra­jo­ną, Kra­kių vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Bet nu­vy­ku­si iš ve­dė­jo iš­gir­do: „Jie ta­ve at­siun­čia, bet tu trem­ti­nė, o at­sa­ky­ti aš tu­rė­siu, įdar­bin­ti ne­ga­liu.“

Pa­gel­bė­jo se­nas tė­vo drau­gas Pra­nas Sa­mu­lio­nis, nu­si­pel­nęs mo­ky­to­jas, tuo­met dir­bęs Jo­niš­ky­je. Ga­vęs A. Klum­bio laiš­ką, ne­tru­kus pa­skam­bi­no: „Te­gul at­va­žiuo­ja, aš ją įdar­bin­siu.“

„At­si­tik­ti­nu­mas ir­gi. Kur sky­rė, ne­priė­mė. Ga­lė­jau nu­si­spjau­ti, va­žiuo­ti at­gal, ten man lai­kė vie­tą, bet aš gal­vo­jau, pa­ban­dy­siu dar. Su li­ki­mu rei­kia ko­vo­ti, jei no­ri jį nu­ga­lė­ti.“

D. Klum­by­tė dir­bo Kriu­kų vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, kol 1968 me­tais įvy­ko nau­jas po­sū­kis: bu­vo pa­kvies­ta į Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą.

Siek­da­ma moks­li­nio laips­nio, įsto­jo į Mask­vos pe­da­go­gi­nių moks­lų aka­de­mi­ją, į nea­ki­vaiz­di­nę as­pi­ran­tū­rą. Dar vie­nu lai­min­gu at­si­tik­ti­nu­mu va­di­na gau­tą pa­siū­ly­mą pe­rei­ti į sta­cio­na­rą Ru­sų li­te­ra­tū­ros dės­ty­mo na­cio­na­li­nė­se mo­kyk­lo­se moks­li­nio ty­ri­mo ins­ti­tu­to as­pi­ran­tū­ro­je – žmo­gus, ku­riam tiks­li­nė vie­ta bu­vo už­pra­šy­ta, at­si­sa­kė.

Kny­go­je D. Klum­by­tė da­li­ja­si pri­si­mi­ni­mais apie as­pi­ran­tū­ros me­tus Mask­vo­je, ku­riuos va­di­na Die­vo do­va­na, il­ga­me­tį dar­bą Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te (vė­liau Šiau­lių uni­ver­si­te­te), pri­si­me­na su­tik­tas as­me­ny­bes, ko­le­gas.

Me­tai bu­vo pil­ni veik­los: ra­šė dak­ta­ri­nį ha­bi­li­ta­ci­nį dar­bą, va­do­vė­lius, moks­li­nius straips­nius, dės­tė stu­den­tams, pri­klau­sė moks­li­nei–me­to­di­nei ko­mi­si­jai prie TSRS Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos – da­ly­va­vi­mas pa­si­ta­ri­muo­se tar­tum stum­te­lė­jo trem­ti­nės šlei­fą.

Prie di­de­lio ke­lio...

Su trem­ties me­tais D. Klum­by­tė su­sie­jo ir teks­tą „Ma­no pri­si­lie­ti­mai prie Sa­lo­mė­jos Nė­ries ei­lė­raš­čių„: „Pseu­do­pat­rio­tams pra­dė­jus ak­tua­li­zuo­ti Sa­lo­mė­jos Nė­ries gy­ve­ni­mo klyst­ke­lius, pa­ban­džiau pri­si­min­ti sa­vo pa­žin­tį su jos kū­ry­ba.“

Si­bi­re Sa­lo­mė­jos Nė­ries ei­lės pa­sie­kė per laik­raš­tį „Ta­ry­bų Lie­tu­va“ ir jo prie­dus.

1942 me­tų pa­bai­go­je tarp trem­ti­nių bu­vo pa­skli­dęs gan­das, kad Jus­tas Pa­lec­kis rū­pi­na­si jų grą­ži­ni­mu na­mo, kad rei­kia ra­šy­ti Mask­vo­je esan­čiai vy­riau­sy­bei ar ku­riam nors eva­kuo­tam ra­šy­to­jui. Ne vie­nas žmo­gus ra­šė ir Sa­lo­mė­jai Nė­riai. Trem­ti­nių laiš­kai li­ko be at­sa­ko.

„Prie di­de­lio ke­lio sto­vė­jom – žiū­rė­jom.../ O liū­de­siai gū­dūs ke­lių di­de­lių!/ Nuė­jo, nuė­jo... Žiū­rė­kit! – nuėjo/ Pa­va­sa­ris mū­sų di­džiuo­ju ke­liu!“ – D. Klum­by­tė pa­dek­la­muo­ja Sa­lo­mė­jos Nė­ries ei­lė­raš­tį, skau­džiai at­lie­pu­sį trem­ti­nių nuo­tai­kas. Ir pri­du­ria: „Kar­tu su tuo pa­va­sa­riu nuė­jo mū­sų vil­tys, kad su­grį­šim na­mo.“

Kai į Si­bi­rą bu­vo grą­žin­tas į Lie­tu­vą pa­bė­gęs jau­ni­mas, trem­ti­niai iš­gir­do, kaip at­ro­do pa­lik­ti na­mai.

Tai bu­vo tar­si Sa­lo­mė­jos Nė­ries ei­lė­raš­čio po­smai: „Spa­lio pa­va­ka­rės vė­sios,/ Ry­šu­liai gre­ta./ Lau­kia tė­viš­kės griūvėsiuos/ prie­glau­da šal­ta./ Čia su­tik­da­vo mo­čiu­tė,/ kva­pas ši­lu­mos. Sve­ti­mi čia vė­jai pūtė–/ ne­bė­ra ma­mos“.

Pir­ma­sis D. Klum­by­tės ap­lan­ky­tas mu­zie­jus Lie­tu­vo­je, kai 1956 me­tais at­va­žia­vo ap­si­žval­gy­ti Tė­vy­nė­je, bu­vo Sa­lo­mė­jos Nė­ries na­mas Pa­le­mo­ne.