Naujausios
Ne gydytoja, bet su skalpeliu
Retas priėjęs prie kūrinio muziejuje susimąstome, kad prie jo lietėsi restauratoriaus ranka. Galbūt prieš patekdamas į ekspoziciją kūrinys buvo panašesnis į laužo krūvą, nei į muziejinę vertybę. Restauratoriai, prikeliantys kūrinius naujam gyvenimui, panašūs į gydytojus.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
„Operacinė“
Restauratorės Angelinos Kaušiuvienės kabinetas primena operacinę. Ant didelio stalo guli didelės medinės šventųjų skulptūros, netoliese ant stalelio išrikiuoti tikri gydytojo įrankiai, stovi buteliukas su spiritu, dėžutėje — vatos tamponėliai.
„Mes save juokais vadiname gydytojais. Kai į mūsų rankas patenka eksponatas, nustatome “ligą“, o tada jau gydome“, — šypsosi restauratorė.
Kol daiktas įgauna ekspozicinį vaizdą, turi nueiti ilgo ir kruopštaus darbo kelią. Kaip tikra gydytoja su skalpeliu rankoje restauratorė kruopščiai ir atsargiai nugrando nereikalingus dažus, o nuo metalinių paviršių — rūdis. „Muziejiniai eksponatai “nenugražinami“, jie neturi atrodyti kaip nauji. Turi sudaryti gerai išlaikytų senų daiktų įspūdį“, — teigia A. Kaušiuvienė.
Į restauratorės kabinetą kartais atkeliauja visai prastos kokybės mediniai daiktai: rūpintojėliai, laikrodžiai, skulptūros, skrynios, stalai, spintos. Pirmiausiai reikia sustabdyti irimo procesą, sunaikinti kenkėjus, graužiančius medį. Tik tada imtis dailinimo darbų.
„Skulptūros man kaip vaikai. Sėdžiu prie jų savaitę, mėnesį. Prie Švento Petro sėdėsiu metus, gal net pusantrų“, — šypsosi Angelina.
Kartais restauratoriaus darbas primena dėlionės dėliojimą. „Renki daiktą iš gabalėlių. Netgi dažų gabalėliui negali leisti prapulti“, — sako moteris.
Restauratoriai ne tik „gydo“ eksponatus, bet ir pildo restauravimo pasus. Kiekvienas daiktas turi savo pasą, kuriame kruopščiai aprašoma restauravimo darbų eiga, taikomos priemonės, kokie cheminiai tyrimai buvo atlikti.
Kūryba draudžiama
Ponia Angelina pasakoja, jog restauratore tapo ne iš karto. Mokykloje patiko dailė, todėl baigusi vidurinę įstojo į Telšių taikomosios dailės institutą, juvelyrikos specialybę. Tačiau juvelyre ilgai dirbti neteko. Vėliau mokinosi tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Čia susidomėjo keramika. Moteris sako, jog ir šiandien keramika — jos hobis.
1979 metais likimas atvedė į Šiaulių „Aušros“ muziejų. Dažniausiai tekdavo restauruoti gipsinius rėmus. Pastaruoju metu Angelina Kaušiuvienė restauruoja medines skulptūras, kitus medinius daiktus.
Restauratoriui kūryba draudžiama. Ar nesunku „perlipti“ per save kūrybingam žmogui? “Restauratorius — analogų ieškotojas. Jeigu nerandamas analogas, sunaikinta kūrinio vieta paliekama neliesta. Sunkiausia dailininkams, restauruojantiems paveikslus, taip ir knieti nutapyti trūkstamas detales. Tačiau jeigu nėra duomenų, kaip ta detalė tiksliai atrodė, to daryti negalima. Mums, skulptūrų restauratoriams, šiek tiek lengviau“, — aiškina restauratorė.
Autentiškos medžiagos
Reikalaujama, jog restauruojant būtų naudojamos kuo autentiškesnės medžiagos. Pavyzdžiui, odos klijus kartais tenka keisti pūdyto kiaušinio baltymu maišytu su dažais. „Kvapas, patys įsivaizduojat, koks. Tačiau prie visko priprantama“, — šypsosi Angelina.
Susikaupimo ir kruopštumo reikalaujantis auksavimo darbas. Nemaža dalis senovinių skulptūrų ir paveikslų rėmų buvo dengiamos auksu ir sidabru. „Padedant plonytį aukso lakštelį reikiamoje vietoje reikia sulaikyti kvėpavimą, kad šis nesusiglamžytų. Kad auksas blizgėtų, jį dar reikia nupoliruoti. Tam naudojami agato “dantukai“. Paviršius, kuris dengiamas auksu, turi būti idealiai lygus, švarus“, — darbo subtilybes dėsto restauratorė. Pradėjus dengti skulptūrą aukso lakšteliais, negali atsitraukti, kol darbas nebus baigtas.
Dar viena aistra — naginės
Per senųjų amatų dienas, kurios anksčiau vykdavo prie Žaliūkių malūno, Angelina Kaušiuvienė mokindavo siūti nagines. Sako, šio amato išmokusi savarankiškai. Sau moteris pasisiuvusi neįprastas nagines. „Kartą Vokietijoje pamačiau labai gražias graikiško stiliaus nagines. Išstudijavau jas, grįžusi į viešbutį, nusipiešiau eskizą, o parvažiavusi namo, pasidariau iškarpą ir pasisiuvau tokias pat nagines“, — prisimena ponia Angelina.
IŠNAŠA: Odos klijus kartais tenka keisti pūdyto kiaušinio baltymu maišytu su dažais.
„GYDYTOJA“: Restauratorė Angelina Kaušiuvienė panaši į gydytoją. Juokaudama ji sako, jog dirba muziejinių vertybių klinikoje.
KRUOPŠTUMAS: Restauratorė su skalpeliu kruopščiai ir atsargiai nuvalo rūdis ir dažus.
SKULPTŪRA: Švento Petro skulptūra buvo perdažyta keturis kartus. Po truputį atsiveria pirminis jos grožis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
INSTRUMENTAI: Švirkštai, skalpeliai — tai instrumentai, su kuriais dirba restauratoriai.
Autorės nuotr.
VAIKYSTĖ: Sibire, netoli Irkutsko, gimusi Angelina (sėdi ant triratuko) prisimena, jog vaikystėje nieko netrūkę ir tremtis jos neslėgusi.
0508Restauratore Kausiuviene 01 nesp.jpg
AMATAS: Per senųjų amatų dienas, kurios anksčiau vykdavo prie Žaliūkių malūno, Angelina Kaušiuvienė mokindavo siūti nagines.
0508Restauratore Kausiuviene 02 nesp.jpg
Asmeninio albumo nuotr.