Ne ant tuščios Lieporių žemės

Ne ant tuščios Lieporių žemės

Ne ant tuščios Lieporių žemės

Lieporių mikrorajonas Šiauliuose – tik iš pirmo žvilgsnio daugiabučių namų kaladėlių su asfalto gatvių ir šaligatvių rezginiais vieta. „Norėjau parodyti jauniems žmonėms, kad jie gyvena ne dykynėje, ne ant tuščios žemės pastatytame mikrorajone. Kad čia būta  seno kaimo, įdomių žmonių“, – vartydamas rankose neseniai išleistą savo knygą „Lieporių praeitis ir dabartis“ sako buvęs ilgametis mokytojas, kraštotyrininkas, lieporiškis jau keturiasdešimt metų Vytautas Mažeika.

Rita ŽADEIKYTĖ

rita@skrastas.lt

Apie žemę, kuria vaikštai

Beveik visus 48–eris metus, tiek kiek dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoju, po pusmečio aštuoniasdešimtmetį švęsiantis V. Mažeika domėjosi kraštotyra. Rimčiau šia įdomia veikla su savo mokiniais užsiėmė sugrįžęs gyventi į Šiaulius 1975 metais, į naujai pastatytą Lieporių mikrorajoną.

V. Mažeika gimė Šiauliuose, mediniame Lileikaičių name, Vilniaus gatvėje 229, kurio seniai jau nebėra. Tėvai, siuvėjai, kai Vytautui buvo dveji, išsikėlė gyventi kitur.

„Bet save visada laikiau šiauliečiu. Man Šiauliai, kai juose negyvenau, buvo viso pasaulio centras. Važiuodavau į Šiaulius, kaip į šventą miestą“, – mena savo šaknis V. Mažeika.

Sugrįžęs į savo gimtinę jau būdamas mokytoju, V. Mažeika ėmėsi tyrinėti Šiaulių istoriją.

„Kur tik gyvenau, visada stengiausi sužinoti viską, kas įmanoma apie tą vietą, tos žemės, kuria vaikštau, istoriją“, – sakė kraštotyrininkas.

Tam skatino ir savo mokinius. Pasitelkęs juos V. Mažeika istoriją apie vadinamą Taškentą – Lieporių mikrorajono dalį, priemiestinę Lieporių kaimo dalį – pradėjo rinkti 1977 metais. Kitaip ir negalėjo būti, nes dirbdamas mokykloje vadovavo kraštotyrininkų būreliui.

V. Mažeika neišsitarė, kad jam yra suteiktas garbingiausias Šiaulių kraštotyrininkams Mikelio vardas, kol patys nepastebėjome Mikelio skulptūros, įteiktos jam 2007 metais.

Senasis kaimas

V. Mažeikos knyga suskirstyta į dvi dalis: praeitį ir dabartį.

Lieporių mikrorajono ištakos – Lieporių kaimas. Jis plytėjo nuo buvusios senosios Aukštabalio gatvės (dabar – Šviesos takas – aut. past.) tęsėsi iki Šventupio upelio. Kaimas tęsėsi beveik keturis kilometrus – apėmė apie 900 hektarų žemės.

„Didelis kaimas – didelė ir istorija. Rinkdamas medžiagą apie praeitį, galvojau apie ateitį. Norėjosi pasakyti jauniems žmonėms, kad jie gyvena ne ant tuščios žemės. Vėliau dar labiau domėtis senuoju kaimu paskatino archeologės Birutės Salatkienės atrastas archeologinis Lieporių kaimas su dar gilesne – tūkstantmečių istorija“, – sako V. Mažeika.

Kraštotyrininkas sako tikrai vienas nebūtų sugebėjęs surinkti tiek medžiagos – pasitelkė miesto mokyklų kraštotyrininkus. Daug kur drauge su Vytautu rinkti istorijų ėjo ir jo žmona Danutė, ilgametė biologijos mokytoja. Prikalbindavo mokytojas ir kiemo vaikus eiti drauge rinkti mikrorajono istorijos.

Kraštotyrininkui pavyko surasti ir daugiabučiuose apsigyvenusių senojo Lieporių kaimo gyventojų, kurie ir papasakojo šių vietų istoriją.

„Gyvena dar ir šiandien keletas, bet jau ne tiek daug. Nemažai jau išėjo į amžinybę žmonių, kurių atsiminimus apie senąjį Lieporių kaimą pavyko užrašyti. Kai kurie pro savo daugiabučio langus dar ir šiandien mato savo tėvo ar senelio sodintas obelis“, – sakė V. Mažeika.

Knygoje paminėti visi kraštotyrininko surasti kaimo gyventojai, kurie, jau persikėlę gyventi į mikrorajono daugiabučius, pasakojo kas čia buvo iki daugiabučių dėžučių.

Kai kasdienybė virsta istorija

V. Mažeikos teigimu, dalis Lieporių mikrorajono pradėta užstatyti nuo 1959 metų buvusiose Lieporių kaimo ūkininkų Dargužo, Pumpučio žemėse.

Nuo 1965 metų prasidėjo daugiabučių namų statybos.

„Rinkome žinias apie viską – ir apie pirmuosius daugiabučius, ir apie pirmąsias įstaigas. Iš pradžių mikrorajone buvo tik viena parduotuvė „Vilija“. Šiandien jau ir tos žinios yra istorija, kurios nebūtume žinoję, jei nebūtume laiku užfiksavę. Kažkada ir dabartis taps istorija“, – sakė V. Mažeika.

Knygoje yra paminėtos visos kada nors veikusios ar tebeveikiančios Lieporių mikrorajono įstaigos, mokyklos.

Legenda apie liepas

Kurį laiką V. Mažeika buvo nutraukęs mikrorajono istorijos paieškas. Visą surinktą medžiagą jis buvo „subarškinęs“ senovine rašomąja mašinėle.

2005 metais kraštotyrinį darbą V. Mažeika atnaujino. Leido su Lieporių bendruomenės centru informacinius aplankus apie mikrorajoną. Išleisti leidinėliai apie mikrorajone esančias palaidojimų vietas, kryžius – koplytstulpius, kurių mikrorajone yra penkiolika, Lieporių senąsias liepas.

Nors yra sakoma, kad Lieporių pavadinimas kilęs nuo to, kad tose apylinkėse buvę daug liepų, tačiau V. Mažeikai nepavyko aptikti nė vieno pasakojimo ar legendos, atėjusios iš senovės, susijusios būtent su liepomis.

Legendą, susijusią su liepomis yra sukūrusi ir užrašiusi lieporiškė, V. Mažeikos bendramintė ir pagalbininkė Aldona Liepienė.

Dėl knygos teko įvaldyti kompiuterį

2012 metų kovą su Lieporių bendruomene sutarė visą surinktą medžiagą sudėti į knygą. Gautas 7 tūkstančių litų finansavimas.

„Maždaug prieš metus buvo kilusi mintis, kad reikia pabandyti išmokti patarškinti kompiuteriu. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Lieporių filiale baigiau net kursus ir pradėjau žaisti. O vėliau tos pamokos tikrai pravertė, kai reikėjo tobulinti pagalbininko surinktus kompiuteriu tekstus“, – pasakojo V. Mažeika.

Nuo kovo iki rugsėjo V. Mažeika kiauras dienas praleido Lieporių bibliotekoje.

„Surenku tekstą, susitvarkau, kažką ne taip paspaudžiu ir viskas dingsta. Prašau pagalbos bibliotekininkių Reginos Vertelienės ir Nijolės Petraitytės. Jos labai daug man padėjo ir jų pagalbos man labai reikėjo“, – dėkingas sakė V. Mažeika.

Iš 200 knygos egzempliorių Lieporių bendruomenė beturi vos apie 40. Knyga pasklido po bibliotekas ir lieporiškių namus, kaip ženklas, kad Lieporiai stovi ne ant tuščios žemės.

Jono TAMULIO nuotr.

TURTAI: Ne visa Vytauto Mažeikos surinkta medžiaga apie Lieporius sugulė į knygą. Dalis dar liko dailiai surašyti aplankuose ir sąsiuviniuose.

PRAEITIS: V. Mažeikos kolekcijoje ir senos mikrorajono nuotraukos. Buvusios taip vadinamos Besarabijos centrinė dalis palei Tilžės gatvę. Fotografuota apie 1960 – 1970 metus. Fotografas nežinomas, nuotrauka gauta iš Sidorenkos.

KNYGA: Medžiaga knygai apie Lieporių mikrorajoną V. Mažeikos rinkta daugiau, nei trisdešimt metų.