Nauji faktai apie Venclauskių šeimą

Ma­ri­ja Ru­dy­tė-Jak­še­vi­čie­nė – Sta­nis­la­vos Jak­še­vi­čiū­tės mama.
Pastaruoju metu nemažai rašoma apie Venclauskių šeimą, paminėtas advokato Kazimiero Venclauskio mirties 70-metis, prisimenama Stanislavos Venclauskienės neturinti analogų labdaringa, globėjiškoji veikla. Įžymios buvo ir dukros Danutė ir Gražbylė – teisininkės, padovanojusios šeimos rūmus „Aušros“ muziejui.
Vartydamas savo asmeninį archyvą aptikau abi puses ranka prirašytą popieriaus lapą, kuriame rašoma apie Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės motiną Mariją Radavičaitę-Rudytę Jakševičienę. Raštas be pavadinimo ir be parašo bei datos, matyt, tai tik dalis rašinio. Jame pateikiama įdomių žinių apie šios šeimos pirmtakus. Pateikiant šį rašinį visuomenei, paliktos rašybos ir skyrybos klaidos, praleista keletas neišskaitomų žodžių. Štai šis rašinys:

„Marija Rodavičiaitė-Jakševičienė gimė 1840–1907. Vienintelė duktė Šiaulių ūkininkų Izidoriaus ir Karolinos Lebedytės Rodavičių buvo neapsakomų gabumų ir darbštumo asmuo. Jaunutė būdama, nes vos 16 metų jau mokino kitus, važinėjo po sodžius apie Joniškį, Kriukus ir ten mokino rašyti, skaityti, o 18 metų atidarė pas save kooperatyvinę mokyklą, kur mokino mergaites rankdarbių ir švietė jas įkalbėdama Tėvynės meilę. Pati gi Marija R. Buvo pagarsėjusi artistiškai išpildyta kalba, kad net Petrapily per paradą (metų neatsimenu) darbai jos buvo premijuoti.

Kilus karui 1863 m. stojo darban su savo mokinėmis, suorganizavo siuvimą šilkinių marškinių sukilėliams (nes šilke nesiveisia .... ), aukodama visas savo suknes, bluzkas, šalius, skareles ..., kas paskatino ir kitas paneles taip pasielgti ir sudariusi ryšius naktimis nešė miškan sukilėliams, o atsiradus sužeistiesiems sudraskė tvarstams visą savo ir tėvų skalbinius drobinius, o senesnius drobinius gabaliukus naktimis su savo mokinėmis kedeno į „šarpie“, nes hidroskopiškos vatos nebuvo tada. Sužinojusi kur renkasi sunkiau sužeistieji pati vykdavo ten ir tvarstė ir gydė. Gavus žinią, kad apie Poliakėlę 19–20 kilometrų nuo Šiaulių randasi ten sužeistas garsusis Karolis Bagdonavičius kur paskui tapo sušaudytas ant Sukilėlių kalnelio, nuvyko ten ir gydė jį.o kad nekiltų įtarimas ... stojo dirbti dvaran kaipo „dame te comppaynie‘ pas panelę Jadvygą Doviataitę, Poliakėly.

Tik tas darbas neatnešė lauktų vaisių, nes Bagdonavičių rusai užklupo, suareštavo ir tardė visokiais būdais, norėdami sužinoti kas padėjo ligoj, prie žaizdų, bet taurusis Bagdonavičius neišdavė savo globėjos sakydamas: iš priešakio žaizdas persirišinėjau aš pats, o iš užpakalio nemačiau kas tą darė.

Kad labiau organizuotai veikti, prie... ruošdavo šokius, susirinkimus, gegužines, nes jau ... vėliau apsakinėjimas apie tokį veikimo...(...) suruošti pirmą lietuvišką gegužinę paskatino Aug. Janulaitį suruošti pirmą liet. gegužinę.

Sužinojusios, kad daug sukilėlių krito visos susipratusios Šiaulių moterys užsidėjo gedulą, vengdamos bet kokio pasilinksminimo, rusų valdžia iššifravo tą-be specialaus leidimo uždraudė dėvėti gedulą; tada iniciatyva Marijos Rodavičiutės apsivelka jos pajacų rūbais, pav., viena rankovė raudona, kita žalia, o sujinų (? sijonų, V. R.) sukinėjimas pagal kitokias, visai nesuderintas spalvas.

Ištremtiems sukilėliams į tolimą Sibirą siunčia siuntinius su šiltais rūbais, kojines, pirštines, kurias mezga pati su savo mokinėmis, jos toks užsidegimas skatina kitas moteris.o ypač pasižymi jos mokinė panelė Palmira, kuri žūsta tragingai ( tapo nušauta rusų karininko). Po 63 metų visą laiką jos audringoj sieloj dega tėvynės meilės ugnis, bet neturėdama progos atsiduoda labdaringam ir švietimo darbui... paima 2 berniuku našlaičiu ir vieną mergaitę, tik neteko džiaugtis savo darbo vaisiais. Berniukai gimnazijoj vienas pirmoj klasėj, antras trečioj mirė difteritu,mergaitę jos pasiėmė.

1880–1882 ištremtiesiems iš Petrapilio studentams Kuprevičiui ir Jonui Butkevičiui duoda prieglobstį ir po kiek laiko padeda jiems pabėgti inscenizuodama jųjų neva vis dar buvimą pas save, tuomi suklaidina rusų žandarų priežiūrą.

Su džiaugsmo ašaromis sveikina, bučiuoja „Aušros“ ir „Varpo“ numerius. Visur ir visada pabrėždavo, kad yra Lietuvaitė, „Žmudzinka“ save vadino ir sakydavo kad taip smarkiai myli tėvą ir motiną.“

Matome, kad Stanislavos mama nuo ankstyvos jaunystės aktyviai dalyvavo sukilime, kartu su draugėmis siuvo ypatingus šilkinius rūbus sukilėliams, slaugė sužeistuosius. Pabrėžiamas ir sukilėlių didvyriškumas, Karolio Bagdonavičiaus ištvermė pries pakariant ant Šiaulių sukilėlių kalnelio neišduodant savo slaugytojos. Dar jaunystėje Marija atlietuvino savo pavardę – tapo Rudyte. Jau ištekėjusi augino trejetą našlaičių, deja, ši labdara baigėsi nelaimingai, tačiau ji buvo, be abejonės, pradinė pamoka savo garsiajai dukrai.

Šio rašinio autorius lieka nežinomas, nežinoma ir kam jis adresuotas, tačiau jo turinys vertingas šaltinis XIX–XX amžių sandūros istorinei Lietuvos raidai.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.