Naujausios
Naujasis keturvėjininkas, dramaturgas Arvydas Lapukas: literatūrinės biografijos eskizas
Vigmantas BUTKUS
Docentas, daktaras
Enciklopedinio pobūdžio prologas
Šios vasaros pabaigoje, rugpjūčio 22 d., Šiauliuose mirė rašytojas, dramaturgas, kultūros žmogus Arvydas Lapukas. Gimęs 1958 m. sausio 6 d. Pasraučiuose (Jonavos raj.) nuo 1963 m. gyveno Šiauliuose: baigė 5-ąją vidurinę mokyklą (dab. Didždvario gimnazija), Šiaulių K. Didžiulio politechnikume (dab. Šiaulių valstybinė kolegija) įgijo statybos inžinieriaus specialybę. Dirbo statybinėse įmonėse Biržuose ir Šiauliuose. Eilėraščius, apsakymus, kultūrinės publicistikos straipsnius pradėjo skelbti XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje. Publikavosi regioninėje ir respublikinėje spaudoje.
1986–1991 m. neakivaizdiniu būdu studijavo dramaturgiją Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute. Apsigyvenęs Kaune, 1989–1990 m. dirbo Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos žurnalo „Žemėtvarka ir melioracija“ (dab. „Žemėtvarka ir hidrotechnika") vyriausiuoju redaktoriumi. Buvo vienas iš aktyviausių Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos iniciatorių, įkūrėjų ir pirmasis jos pirmininkas (1990–1992). Bene daugiausiai prisidėjo, kad Kaune būtų atgaivintas senas, o tiksliau, pradėtas leisti naujas žurnalas „Keturi vėjai“ (1990–1991): modeliavo būsimą jo struktūrą, numatė autorius, buvo vyriausiasis žurnalo redaktorius, jame publikavo ne tik savo meninę kūrybą, bet ir – pseudonimais pasirašytus redakcinius „manifestinius“ tekstus.
Po tragiškų 1991 m. sausio įvykių Arvydo iniciatyva pasirodė šiai tragedijai poetinėmis, eseistinėmis priemonėmis pagerbti ir apmąstyti skirtas „Kauno inteligentijos protesto prieš okupaciją leidinys“ „Sausis’91“, publikuotas bendromis trijų kauniškių literatūrinių žurnalų ("Keturi vėjai“, „Nemunas“, „Santara") pajėgomis ir redaguotas šių žurnalų redaktorių.
1996–1998 m. Arvydas dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Nemunas“ redakcijos administratoriumi, rengė šiam leidiniui publikacijas teatro temomis. Vėliau iki pat mirties dirbo statybų inžinieriaus kvalifikacijos reikalaujančius darbus Šiauliuose, Vilniuje ir kitur, paskutiniu metu – statybos inžinieriumi įmonėje „Kelmės vanduo“.
Svarbiausia ir gausiausia Arvydo kūrybos dalis yra dramaturgija. Parašyta keliolika ilgesnių ar trumpesnių draminių kūrinių, kurie publikuoti periodikoje, kolektyvinėje rinktinėje „Naujos lietuvių dramos’91“ (Vilnius: Vaga, 1992) ir vienintelėje autorinėje knygoje „Manų medis“ (Kaunas: „Keturių vėjų“ leidykla, 1991). Kai kurios dramos (ar jų užuomazgos, fragmentai) likusios mašinraščiuose, rankraščiuose, elektroninėse laikmenose.
„Žaibas pasėjo akimirką": poezijos, prozos ir savitos kultūrinės laikysenos įspaudai Šiauliuose
Į literatūrinę viešumą Šiauliuose Arvydas išėjo 1983 m. rugpjūty kelių eilėraščių publikacija „Gimiau žmogumi – ir esu pasaulis“, pasirodžiusia laikraščio „Raudonoji vėliava“ (dab. „Šiaulių naujienos") kassavaitiniame literatūriniame puslapyje „Atžalynas“.
Debiutuojantį autorių ir publikaciją trumpu įžanginiu žodžiu pristatė poetas Petras Balčiūnas: „Nelengvai gula žodis į eilutę [...]. Tačiau tai, kas svarbiausia, jau yra. Yra nerimas, gaivališkas saviraiškos poreikis, nepasitenkinimas savimi.“ Pridurčiau – yra kismo, asmenybės nevienmatiškumo pojūtis, skatinantis tapatybės proveržius ir ieškojimus, kurie sukasi it nesustojantis kaleidoskopas: „Atsisukęs žiopsojau / Į vaikystės balas. / O savęs neradau“ (eil. „Pabučiavęs namų...").
Ar eilėraščiuose Arvydas atrado save kaip kuriantį žmogų? Matyt, nelabai, nes, viena vertus, mažai jų publikavo, kita vertus, tikrai nelengvai jo žodis gulė į poezijos eilutę, nelengvai vadavosi iš inertiškos literatūriškos sintaksės, iš tuomet madingų frazių, įvaizdžių „rinkinių“. Spontaniškai prasiveržę laisvesnės poetinės žaismės fragmentai paprastai plykstelėdavo asmeniškesnių temų tekstuose: „Žaibas pasėjo akimirką: / želia / žalios ugnies želmenys, želia“, – tokia laki aliteracijų grandinė įpinta į meilės eilėraščių ciklą „Žalios ugnies želmenys“ (1983).
Ar eilėraščiais Arvydas ieškojo savęs, savo būsenų fiksacijos, galų gale – jam priimtiniausios literatūrinės raiškos formos? Neabejotinai taip. Kaip ir proziniais tekstais, kuriuose turbūt lengviausia atpažinti autobiografines detales, autoriaus lūkesčius, norus, svajones. Tarkime, atpažinti vienkiemį prie Ventos, kuriame leistos jo vaikystės vasaros (močiutei dedikuotoje novelėje „Gandralizdis“, 1984), ar darbinės biografijos epizodus bei projektuojamus su kūryba susijusius gyvenimo siekius (apsakyme „Puodelis neišgertos arbatos“, 1984).
Vieną ryškesnių brėžių to meto Šiaulių literatūriniame gyvenime Arvydas neabejotinai paliko savo išskirtine, kitoniška, net kiek provokuojančia kultūrine elgsena bei laikysena. Prigimties apdovanotas impozantiška išvaizda, visada elegantiškai apsirengęs, šiek tiek bohemiškas, turintis tvirtą savo nuomonę ir su dominavusiais nesutampančius kultūrinius orientyrus, provincijos mieste jis negalėjo likti nepastebėtas.
„Homo sapiens, homo intellectus...“ vadinosi vienas publicistinis jo 1983 m. rašinys apie teatrą, kuriame į „liudininkus“ savoms tiesoms pagrįsti buvo kviečiami Peteris Brookas, Hermannas Hesse ir kuris šiauliškių kultūrinių rašinių fone išsiskyrė intelektine aistra, plačiu teatriniu ir dramaturginiu akiračiu, savitumu ir kitoniškumu.
1985 m. Arvydas išsikėlė gyventi į netoli Kauno esantį Mozūriškių kaimą, paskui į patį Kauną. Spėju vieną išsikėlimo priežasčių buvus tai, kad literatūrinis ir kultūrinis Šiaulių gyvenimas jam pasidarė per varžus.
„Mes nebijom literatūrinio teismo": literatūrinė veikla Kaune
Arvydas netruko suartėti su kauniškiais meno žmonėmis, susibičiuliavo su poetu Gintaru Patacku, režisieriumi Jonu Vaitkumi. Susitikimai, renginiai, neformalūs pokalbiai suteikė kūrybinių impulsų, buvo drąsiau imtis kultūrinio maišto ženklu pažymėtų darbų.
Vartydamas storą, didelį, kone A4 formato, Arvydo sąsiuvinį, aptinku 1989 m. rugsėjo mėnesio įrašą: „Užmušk savyje tūnančią apatiją, tingulį ir abejingumą!“ Iš karto po šio įrašo – išsamūs sumanytos ir steigiamos Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos programos, struktūros, tikslų, buhalterinių reikalų ir t. t. apmatai, juodraštis dokumento, kuris sąsiuvinyje preliminariai pavadintas „Lietuvos (Kauno) Laisvųjų (Nepriklausomų) Rašytojų Draugijos (Lygos; Sąjungos) iniciatyvinės grupės kreipimasis į Lietuvos menininkus, rašytojus, geros valios žmones, prijaučiančius ir išgyvenančius dėl Lietuvos kultūros, nepriklausomybės ir laisvės“.
Toliau – pirmųjų trijų žurnalo „Keturi vėjai“ numerių preliminarūs turiniai, žurnalo struktūros apmatai, redakcinių straipsnių juodraščiai, leidybai reikalingų lėšų skaičiavimai, net – piešti neįgudusia ranka pasibraižytas žurnalo emblemos eskizas, žaismingas sparnuotas katinas. Dažname sąsiuvinio puslapyje jaučiamas rašytojos Violetos Šoblinskaitės buvimas šalia, viena kita frazė įrašyta jos ranka.
Nepriklausomųjų rašytojų sąjungą, kuriai įkurti atiduota daug energijos, Arvydas netruko įvertinti kaip ne visai pavykusį literatūrinį-organizacinį projektą. Apie tai byloja šios sąjungos viduje greitai atsiradusi „keturvėjininkų frakcija“, kuriai Arvydas priklausė. Vėliau jis iš viso nuo sąjungos atitolo.
Tikrai sėkmingas Arvydo organizacinės veiklos kūrinys buvo jo redaguotas neperiodinis literatūros žurnalas „Keturi vėjai“. Antrame 1991 metų numeryje inicialais „A. L.“ pasirašytame įvadiniame straipsnyje deklaruojama: „Spausdinsime [...] tik tuos, kurie ieško, eksperimentuoja, kurie nebijo maištauti, o maištaudami klysti.“
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad publikuoti toli gražu ne vien eksperimentuojančių ir maištaujančių, bet ir tradiciškai rašančių autorių kūriniai. Svarbiausia, kad didžioji jų dalis net dabar, po ketvirčio amžiaus peržvelgiant žurnalo visumą, patvirtina slapyvardžiu „Šiaurys“ Arvydo pasirašytame „Vedamajame“ drąsiai išsakytą teiginį: „Mes nebijom literatūrinio teismo“ (1990, Nr. 3).
„Keturiuose vėjuose“ spausdinta Gintaro Patacko, Violetos Šoblinskaitės, Tautvydos Marcinkevičiūtės, Edmundo Janušaičio, Jurgio Kunčino, Gintaro Beresnevičiaus, Juozo Erlicko, Tomo Šinkariuko, Arūno Limanto, Dainiaus Dirgėlos, Antano A. Jonyno, Alvydo Šlepiko ir kitų kūryba. Nuo pat pirmojo numerio buvo aktualizuojami, perpublikuojami kai kurie įsimenantys tarpukario keturvėjininkų tekstai (Petro Tarulio, Salio Šemerio, Kazio Binkio, Bronio Railos), spausdinti garsių užsienio autorių vertimai (Charles’o Baudelaire’o, latvių modernisto Aleksandro Čako, rusų literatūros klasikų Michailo Bulgakovo, Josifo Brodskio).
Žurnale paskelbtos ir trys Arvydo dramos.
„Aš tau dovanoju viską, kas yra tarp pradžios ir pabaigos": amžinasis „čia ir dabar“ draminiuose kūriniuose
Skaitau menamo dialogo forma parašytą penktąjį ciklo „Žalios ugnies želmenys“ eilėraštį, galvodamas, kad dialogas Arvydui turbūt buvo pati priimtiniausia, jo natūrai artimiausia literatūrinės raiškos forma. Gal dėl to gausiausia ir, be jokios abejonės, estetiškai vertingiausia jo kūrybos dalis – draminiai tekstai, kurių yra keliolika. Kai kurios dramos liko nepublikuotos, dalis – publikuota periodikoje, knygose.
Iš pastarųjų minėtinos Arvydo knygoje „Manų medis“ (1991) spausdintos pjesės „Manų medis“ (1986), „Visados nepažįstami“ (1987), „Mažų vėžliukų žaidimai“ (1989–1990), „Sudie...“ (1988) (pastaroji spausdinta ir knygoje „Naujos lietuvių dramos’91“, 1992), taip pat žurnale „Keturi vėjai“ spausdintos pjesės „Pasikalbėjimas su broliais Abeliu ir Kainu paskutiniąją XX amžiaus dieną“ (1990), „Narvas“ (1991). Rankraščiuose, mašinraščiuose, kompiuterinėse laikmenose liko pjesės „Monolitas“, „Užsitęsęs eksperimentas“, „Sterblė“, pjesė, parašyta pagal Hermanno Hesses kūrinį, „Teatras tik bepročiams“, draminis etiudas, parašytas pagal Albert’o Camus kūrinį, „Nesusipratimas“, pjesės „Viskuo kalta muzika“ ir kitų draminių tekstų, net neturinčių pavadinimų, fragmentai, užuomazgos, kelių pjesių vertimai į rusų kalbą.
Draminei Arvydo kūrybai būdingi absurdo dramaturgijos elementai, kai kurie pavieniai egzistencializmo dramaturgijos potėpiai, polinkis abstrahuoti psichologines situacijas, pasitelkti alegorinę vaizduotę. Metoniminės alegorijos principu, pavyzdžiui, paremtas kone visas dramos „Mažų vėžliukų žaidimai“ veiksmas. Provincijos miestelio katilinės paveikslas ir joje gyvenančio bei dirbančio kūriko šeimos istorija pasitelkiami pavaizduoti XX a. vidurio Lietuvos istorinius lūžius: nuo sąlyginės tarpukario idilės prie pirmosios sovietų okupacijos, nuo nacių okupacijos prie antro, ilgojo, sovietų atėjimo. Kūrinio vaizdai brutaloki, skaudūs.
Ne vieną savo dramą Arvydas yra pavadinęs metabole. Įrašydavo šį terminą kaip kūrinio paantraštę, skirtą informuoti skaitytoją apie žanrinį-stilistinį to kūrinio pobūdį. Informavimas apie metaboliškumą reiškė informavimą apie tai, kad vienas iš svarbių komponavimo principų yra parafrazių grandinės, kuriomis kokios nors mintys, idėjos dramoje yra „peržaidžiamos“ du ar daugiau kartų. Taip pat – informavimą apie dramos veiksmo eigos, dialogo raidos ritmo pertrūkius ir daugiau ar mažiau staigius jo pasikeitimus.
Metaboliškiausia laikyčiau pjesę „Manų medis“, kurioje kylančios ir krintančios įtampos seka sukomponuotų perifrastinių pakartojimų ir veiksmo, tiksliau, dialoginio vyksmo ritmikos šuolių yra labai tiršta. Net per tiršta – skaitant jaučiama jų perkrova, kiek devalvuojanti kai kurias įdomias autoriaus mintis.
Bene azartiškiausiai, betarpiškiausiai ir autentiškiausiai draminėje Arvydo kūryboje plėtojama meilės tema. Turbūt dėl to pačia dažniausia pagrindinių veikėjų pora pasirenkami neįvardyti Ji ir Jis, kuriuos Arvydo kūrinių kontekste būtų galima pavadinti metaveikėjais. Tiesa, kartais jie įgyja konkretesnius pavidalus, situacinius vardus, tačiau sykiu visada išlieka lyg ir antlaikiškais amžino „meilės metafizikos“ vyksmo dalyviais.
Dviejose, mano nuomone, stipriausiose ir įdomiausiose Arvydo pjesėse – „Sudie...“ ir „Visados nepažįstami“ – įsimylėjimo, meilės, bendrabūvio, emocinių įtampų, atskirties ir kitokie santykiai tarp Jos ir Jo išskleisti labai dinamiškai. Pirmojoje jau įžangine remarka pabrėžiamas meilės santykių antlaikiškumas, signalizuojant, kad dramoje bus sureliatyvinta įvykių chronologija, iškeliamas meilės visuotinumo matmuo: „Veiksmas vyksta mūsų dienomis [...]. / Žinoma, visa tai galėjo atsitikti ir prieš keturiasdešimt metų arba po keturiasdešimties...“
Antrojoje pjesėje vaizduojama gaivalinga įsimylėjimo iš pirmo žvilgsnio istorija. Ji yra perteikiama efemerišku vidiniu dialogu tarp Jos ir Jo, kuris neaišku, ar peraugs į tikrą dialogą, į tikrus santykius, ar bus pasmerktas likti vien epizodiniu pokalbiu tarp „visados nepažįstamų“.
Pjesės veiksmas vyksta muziejuje, Marko Šagalo paveikslų apsuptyje, tad į dramos įvykių foną kaip natūralūs intertekstai vykusiai ir itin organiškai įkomponuojami meilės temos Šagalo paveikslai: „Įsimylėjėliai virš miesto“, beje, miestą asocijuojant su Kaunu, „Pilkieji įsimylėjėliai“, „Žalieji įsimylėjėliai“ ir kiti.
„Aš tau dovanoju viską, kas yra tarp pradžios ir pabaigos,“ – sako Jis Jai pjesėje „Manų medis“. Šį sakinį laikyčiau bene geriausiu „raktu“ į Arvydo draminius tekstus, mat juose dinamiška visuotinybė skleidžiama per amžinąjį įvairiais pavidalais kartotis pasmerktą buvimą „čia ir dabar“.
„Kiek čia daug skirtingų ‚aš‘...": saviieškos štrichai „Stepių Vilko“ inscenizacijose
Sprendžiant iš turimos publikuotos ir nepublikuotos medžiagos, intensyviausi kūrybiniai metai Arvydo gyvenime buvo du paskutiniai praėjusio amžiaus dešimtmečiai, ypač – laikotarpis maždaug nuo 1983 iki 1996 m. Atrodo, 1984-ųjų pavasarį jis, apžiūrėjęs varganai mažą ir nykią – kadangi maždaug pagal to meto mokyklinę programą susikomplektuotą – mano, pirmo kurso studento filologo, bibliotekėlę, neslėpė nusivylimo ir negailėjo kritikos. Kol nepamatė lietuviško Hermanno Hesses romano „Stepių Vilkas“ leidimo. Kalbos intonacija iš karto pasikeitė, išgirdau frazę „rimta literatūra“ ir kokį pusvalandį jis prakalbėjo vien apie šį kūrinį, apie savo santykį su juo. Ir vėliau netrūko progų patirti, kokia svarbi Arvydui ši knyga, kad jis turi įvairių su ja susijusių lyg teatrinių, lyg kitokių planų.
Tačiau tik dabar, kai po Arvydo mirties perverčiau nedidelį, bet literatūriniu intensyvumu stebinantį jo archyvą, supratau, kad šis Hesses romanas jam buvo dar reikšmingesnis, negu maniau esant. Kūrybiniai „Stepių Vilko“ parafrazavimai tarsi „įrėmina“ literatūriškai produktyviausius Arvydo metus. Yra likę du romano inscenizacijos variantai: maždaug 1983–1984 m. datuotina rankraštinė inscenizacija „Stepių Vilkas. 2-jų dalių drama (tik bepročiams) pagal Hermaną Hesę“ ir 1996 m. datuota mašinraštinė inscenizacija „Teatras tik bepročiams. Dviejų dalių pjesė pagal Hermano Hesės romaną „Stepių Vilkas“.
Kūrinio koncepcija turėjo būti labai artima ir aktuali, kad daugiau nei po dešimtmečio prie jo buvo sugrįžta. Ar gal visą laiką apie jį galvota? Antrasis, mašinraštinis, pjesės variantas gerokai skiriasi nuo pirmojo: matyt, ir patirtis, ir dramaturgijos studijos Maskvoje lėmė, kad antrasis variantas yra daug vientisesnis, be pernelyg proziškų epizodų, kompoziciškai daug labiau struktūruotas, dėl to sceniškesnis ir apskritai estetiškai brandesnis.
Galima daryti prielaidą, kad Arvydas matė 1982 m. Rygos dailės teatre rodytą režisieriaus Karlio Auškapo spektaklį „Stepių Vilkas“ su charizmatiškuoju Juriu Strenga pagrindiniame Hario Halerio vaidmenyje, ir šis spektaklis suteikė jam papildomų impulsų imtis inscenizacijos. Bet tai tik prielaida.
Svarbiausia, manyčiau, tai, kad Arvydą su Hesses kūriniu saistė asmenybiniai dalykai. Egzistencinė įtampa tarp biurgeriško ir kūrybinio pasaulių, neišvengiamas mokančiojo atsiriboti vienatvės jausmas, asmenybės fragmentacija ir sunkiai suvaldomas begalinis situacinių „aš“ sūkurys, įsukantis į tragikomišką gyvenimo žaismę. Visa tai yra romane, visa tai perteikta inscenizacijos tekstu bei potekste, visa tai išgirstu it vidinę inscenizavusiojo gyvenimo programą su nuolatine, nepabaigiama saviieškos intencija. Sykį ir visam laikui atsiveriant žmogaus daugybiškumo nuostabai: „Tačiau kiek tavęs daug! Kiek čia daug skirtingų ‚aš‘, ir šlykščių, ir nuostabių... Juk tai milijonai situacijų bei variantų.“
Asmeninio pobūdžio epilogas
Nuo 1998 m. iki pat skaudžiai per greitos mirties Arvydas vėl gyveno Šiauliuose. Tiesa, su kelerių metų pertrauka, kai buvo išsikėlęs į Vilnių. Visus tuos kone dvidešimt metų jau laikėsi tolėliau nuo literatūros. Bent išoriškai, nes nei publikavosi, nei kaip nors kitaip literatūriškai viešai reiškėsi. Dirbo jo inžinerinį išsilavinimą atitinkančius darbus. Kaip liudija artimieji, galvojo ir apie rašymą, sakėsi turįs įvairių sumanymų, kuriuos atidedąs pensinei ateičiai.
Per visą šį dvidešimtmetį būta gal keliolikos susitikimų, paprastai epizodinių, atsitiktinių, kelių pokalbių telefonu, daugiausia gimtadienių progomis, o rimtam pusbroliškam pasikalbėjimui apie literatūrą taip ir nebesusėdome. Dabar teko, Arvydai, man vienam kalbėti apie literatūrą – Tavo literatūrą.
Arvydas LAPUKAS
Trupiniai
*
visos dienos panašios,
gražesnės tik tos,
kada liūdna
*
vakaro tyloje
suopiai gaudo šikšnosparnius –
prašauna pro šalį
*
pats vidurdienis,
kepina saulė,
du laumžirgiai žaidžia meilę
*
žydi puriena:
mažytė saulė
purvo pasauly
*
juokinga: pavasarį
galiu būt išmainytas
į žibuoklių puokštę
*
toks rūkas:
atrodo, kad peržengėme
amžinybės ribą
*
seniau, kol medžiai
tebelakiojo lyg paukščiai,
gyvenimas buvo gražesnis
*
naktį, kai miega vėtrungės,
girdžiu už tūkstančio mylių
dainuojantį laivą
Šeimos archyvo nuotr.
Arvydas Lapukas.
Narcizo Freimano nuotr.
Arvydas Lapukas.
Arvydo Lapuko dramų knygos „Manų medis“ (1991 m.) viršelis
Žurnalo „Keturi vėjai“ 1991 m. Nr. 4 viršelis