Naujausios
Manoma, jog XVII a. Šiaulių miesto gyventojų privačiuose namuose jau turėjo veikti austerijos, kur į turgų atvykę žmonės galėjo pernakvoti, pavalgyti, išgerti.
XVIII a. pabaigoje miesto aikštės centre stovėjo austerija – užeigos namai.1783 m. Šiaulių centrinės dallies rekonstrukcijos plane (sudarė Tomas Adomas Uruskis) Nr. 33 pažymėta mūrinė austerija (karčiama).
Iš 1786 m. ir 1789 m. Šiaulių ekonomijos inventorių matyti, kad tai buvo dviejų aukštų mūrinis pastatas su kolonomis. Šioje užeigoje, kaip ir mieste esančiuose užvažiuojamuosiuose namuose, karčemose, smuklėse, galėjai ne tik gauti nakvynę, bet ir pavalgyti, išgerti svaigalų, tikėtina, galėjai atsigaivinti arbatos ar giros puodeliu.
1796 m. Šiaulių miesto plane pažymėti svečių namai. XIX a. I pusėje turgaus pakraštyje priešais paštą buvo vienas iš ilgiausiai Šiauliuose veikusių nakvynės namų – vokiečio Nolteno austerija, 1838 m. čia buvo apsistojęs ir pietavo Rusijos caras Nikolajus I su cariene ir dukra. Ši austerija klestėjo iki Pirmojo pasaulinio karo, kai pastatas sudegė.
1853–1854 m. Šiauliuose buvo 15 austerijų, užvažiuojamųjų namų (stadalų), 1861 m. – 20 užvažiuojamųjų namų ir viešbučių, 1893–1894 m. – 12 viešbučių ir užvažiuojamųjų namų (didžiausi – „Berlynas“ ir „Tilžė“). 1899 m. Šiauliuose, Bolšaja Tiuremnaja (Didžiojoje Kalėjimo, dabar Vilniaus) gatvėje buvo K. J. Žemaičio viešbutis. 1901 m. mieste buvo 12, 1910 m. – 18 viešbučių ir užvažiuojamųjų namų.
1913 m. duomenimis (Valstybinio Šiaulių telefono abonentų sąrašas. Šiauliai, 1913 m.), Šiauliuose veikė 6 viešbučiai. Bolšaja Tiuremnaja (Didžiojoje Kalėjimo, dabar Vilniaus) gatvėje veikė „Berlin“ (savininkas Rafaelis Riazanskis), Žydų viešbutis (savininkas Pektuižis), „Italija“ (sav. Sandleris).
Kitose Šiaulių vietose buvo įsikūrę šie viešbučiai ir užeigos: „Centrinis“ viešbutis (sav. Levinšteinas) Sobornaja (Soboro, dabar Tilžės) gatvėje, „Kurliandija“ (savininkas Rauzas) Gornij (Kalno, dabar P. Višinskio) skersgatvyje, „Severnaja“ (sav. Geselzonas) Nikolajevskajos (Nikolajaus, dabar Varpo) gatvėje ir kt.
Įdomus architektūriniu požiūriu buvo pirklio Karolio Savičiaus paviljonas „Aldona“, kuriame iki Pirmojo pasaulinio karo veikė viešbutis: „Tai klasicistinių formų trijų aukštų pastatas su parapetu viršuje. Priekyje – laiptai, puošti baliustrada ir skulptūromis. Pastatas stovėjo dabartinėje Kražių gatvėje.
K. Savičius Vilniaus gatvėje turėjo stambią krautuvę, prekiavo knygomis ir įvairiausiais kitais dalykais, netgi vynais. Leidėjo, prekybininko Karolio Savičiaus namas buvo vadinamas „Aldonos“ paviljonu, o neoficialiai – „Vila Komoda“ Po Pirmojo pasaulinio karo „Aldonos“ paviljone įsikūrė Karininkų ramovė. Šis paviljonas sudegė per Antrąjį pasaulinį karą.
Nuo XX a. pradžios iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Šiauliuose, Vilniaus gatvėje veikė viešbutis pavadinimu “Bristol”. Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijoje išleistas atvirukas su 1915 m. Alfred Kuhlewindt nuotrauka. Joje užfiksuoti viešbučio “Bristol” griuvėsiai Kuršėnų (dabar Vilniaus) gatvėje, vaizdas nuo Soboro (dabar Tilžės) gatvės.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Šiauliuose ir peržiūrėjus Lietuvos telefono abonentų sąrašus rasta, jog mieste veikė užvažiuojamasis kiemas J. Basanavičiaus g., Benjamino Bermano nakvynės namai „Europa“ P. Višinskio g. 33 (dar 1921 m. Giršo Šocheto viešbutis „Europa“), Justinos Gaižytės-Džiugelienės viešbutis „Kęstutis“ Dariaus ir Girėno g. 21 (dab. Vytauto ir Vasario 16-osios gatvių kampe. Pastatas išlikęs), viešbutis „Central“ Pagyžių g. 94, viešbutis „Marko“ Šeduvos g. 1, Adelės Gaisienės viešbutis „Metropolis“ Rinkos g. (vėliau Bažnyčios g. 28. Dar Dariaus ir Girėno g. 47), viešbutis „Lietuva“ Pagyžių g. 119, V. Laurinavičiaus nakvynės namai „Amerika“ Stoties g. 6 (pastatas neišlikęs), viešbutis „Australija“ Stoties g. 6 (1925 m.), P. Beilės viešbutis „Memel“ Vilniaus g. 130 (Pastatas mūrinis), Bencelio Tano viešbutis “Kaunas” Vilniaus g. 130, Rafaelio Riazanskio viešbutis-restoranas „Berlynas“ Vilniaus g. 150, I. Smiltinevo viešbutis Vilniaus g. 158, Sonės Erlickienės ir Aiziko Erlicko viešbutis “Klaipėda” Vilniaus g. 181 (viešbutis buvo įsikūręs pastato 2 ir 3 aukštuose ir užėmė 9 kambarius), Rauzo (dar Giršo Šocheto) viešbutis „Kurliandija“ Dvaro g. 21 (vėliau Doros Zilberšteinienės užvažiuojamasis (dar įvažiavimo) kiemas „Kurliandija“ Dvaro g. 65), užvažiuojamasis kiemas, viešbutis-restoranas „Tilžė“ Tilžės g. 116 (pastato savininkas Stasys Chlebinskis), Giršo Šarfinavičiaus (dar Sarfinavičius) viešbutis „Komercija“ Tilžės g. 27 (dar B. Šarfinavičienės nakvynės namai „Komercija“ Tilžės g. 145), Prodrol viešbutis „Venecija“ ir kt.
Viešbutis “Komercija”, buvo įsikūręs Tilžės gatvės atkarpoje tarp Vilniaus ir Pagyžių (dabar Vytauto) gatvių, žvelgiant geležinkelio kryptimi, dešinėje Tilžės gatvės pusėje dviaukčiame mediniame pastate. Virš įėjimo į šį pastatą, ant antrame aukšto esančio balkono geležinio aptvaro, buvo pritvirtinta iškaba VIEŠBUTIS KOMERCIJA.
Viešbučio-restorano „Berlin“ marginalijos
Tokio pavadinimo viešbutis Šiauliuose veikė nuo XIX a. pabaigos. 1913 m. viešbutis „Berlin“ buvo atsidaręs Bolšaja Tiuremnaja (Didžiojoje kalėjimo, dabar Vilniaus) gatvėje.
Pirmosios Lietuvos Respublikos metais viešbutis ir restoranas „Berlynas“ (savininkas Rafaelis Riazanskis) buvo įsikūręs Vilniaus g. 150 ir Varpo gatvių kampe. Tai buvo trijų aukštų mūro pastatas, kieme dar buvo sandėlis iš plytų.
Viešbutis „Berlynas“ buvo įsikūręs 1, 2 ir 3 aukštuose. Prie iėjimo, ant stogelio šonų didžiulėmis raidėmis buvo užrašas: GRAND_HOTEL “BERLIN”. Dar šio pastato pirmame aukšte buvo įsikūręs restoranas, veikė Chajos Melavidienės, S. Bermano ir I Chalfino krautuvės ir medinis I.Leizeravičiaus sandėlis (pastatas neišlikęs).
Interneto platybėse radau poeto, eseisto, vertėjo Georgijaus Vladimirovičiaus Ivanovo (g. 1894 m. lapkričio 10 d. Pukų kaime, Sedos vlsč., mirė 1958 m. rugpjūčio 26 d. Hiere, Prancūzijoje) kelionės užrašus „Po Europą automobiliu“. Šie užrašai rusų kalba buvo patalpinti internete, veb-žurnalo „Permainos“ tinklaraštyje.
Šiuose užrašuose G. Ivanovas aprašo apie važiavimą su draugais amerikietišku automobiliu „Stutc“ 1933 m. rudenį, rugsėjo ar spalio mėnesį, iš Rygos į Paryžių. Važiuodamas iš Rygos pro Šiaulius, jie sustojo nakvynei Šiaulių viešbutyje „Berlin“ ir vakarieniavo bei kitos dienos rytą pusryčiavo šios nakvynės namų restorane.
Šis pasakojimas perteikia to meto atmosferą Šiauliuose ir vaizdžiai atskleidžia „Berlin“ viešbutyje egzistavusia atmosferą ir atskleidžia bene geriausio miesto restorano vaizdą.
Ištrauką iš poeto ir keliautojo G. V. Ivanovo įdomaus ir šmaikštaus pasakojimo apie tarpukaryje Šiauliuose veikusį Rafaeliui Riazanskiui priklausantį viešbutį-restoraną “Berlin” išverčiau iš rusų į lietuvių kalbą ir pateikiu sutrumpintą versiją laikraščio skaitytojams:
Lietuva. Nakvoti mums teks Šiauliuose
Įvažiavę į Šiaulius mes kreipiamės į policininką, kad sužinotume kelią: „Pasakykite, kur čia viešbutis...“
“Berlin“? – pertraukė jis, kaip žmogus, gerai žinantis, koks vienintelis viešbutis gali patenkinti įnoringų turistų skonį, atvykusių nuosavu automobiliu apžiūrėti Šiaulių įžymybes.
„Отель-ресторан Берлин“ (viešbutis-restoranas „Berlin“). Iškaba su tokiais žodžiais buvo apšviesta trimis žaliomis lemputėmis viršuje ir viena rožine apačioje. Kad patektume į koridorių, kur išsidėstę kambariai, reikėjo pirmiausia pakilti keliais laipteliais, po to nusileisti keletu žemyn, peržengti per kažkokį neapibrėžtą iškilimą grindyse ir dar kažkur pakilti.
Koridorius buvo išdažytas dangiškai mėlynais dažais, kambarių numeriai – tamsiai raudona spalva. Kambariuose dideli langai, ypatingo aukščio lubos, daug ką regėjęs praustuvas su marmurine lenta ir pedalu, oleografijos „Močiūtė su anūke“ ir „Pilis Škotijoje“; ir kvapas, tas ypatingas kvapas, kuriuo nuo amžių atsiduoda viešbučiai rusų pravažiuojamuosius miestuose, kvapas, kurio negalima išvėdinti, nei uždusinti, kuris, atrodo, kaip neskrietų laikas ir keistųsi pasaulio žemėlapis, nesikeičiantis, amžinas, neišnaikinamas.
– „Čičas“ (tuojau – J. N.), – pasakė strazdanotas viešbučio patarnautojas, kai pareikalavome vandens praustuvui, ir prapuolė.
– Čičas, – pakartojo jis, įkišęs pro duris suveltą galvą, kada, netekę kantrybės, mes vėl paskambinome, ir tikrai neapgavo: dar po ketvirčio valandos atnešė vandens.
– Šalta, ar negalima užkurti krosnies?
– Galima. Čičas. – Jis grįžo su malkomis ir ėmė jas krauti į pečių.
– Bus smalkių, – pasakė jis susimąstęs, jau išsitraukęs degtukus, kad uždegtų prakurą. – Tokia prakeikta krosnis – uždaryk neuždaręs kamino – vistiek bus smalkių. Geriau aš jums vatines antklodes atnešiu.
– Ar nėra kitų numerių: kur būtų geresnės krosnys?
– Yra ir su geresniais: penktas numeris, septintas numeris.
– Tai ką?
– Užimti dabar tie numeriai, ten ponai futbolistai įsikūrę.
– O kiti?
– Kiti visi tokie patys, – tik užkurk – bus smalkių.
–-
– Ko jus pageidaujate? – su vietinės Šiaulių gyventojos akcentu paklausė simpatiška mergina, sėdėdama restorane už tuščio baro tarp dviejų palmių vazonuose.
– O ką jus turite?
– O ko jus pageidaujate?
– O ką jus vistik turite?
– Užkandžio.
– O dar ko?
– Užkandis: agurkai, šprotai, kilkės.
– O iš karšto turite ko nors?
– Karšto? – Nustebo ji. – Karšto būna aštuntą valandą: sasiskos (virtos dešrelės – J. N.).
– Kodėl tik aštuntą?
– Todėl, kad sasiskos iš Kauno, pusę aštuonių vakaro atvyksta traukinys į Šiaulius.
– O prie sasiskų dar kas nors bus, koks nors garnyras?
– O ko jus pageidaujate?
– O ką jus turite?
– Agurkų turime.
Ji patylėjo.
– Arbatos yra. Chalos (Challah – žydiška baltos duonos pynė – J. N.) greitai bus.
Laukdamas sasiskų iš Kauno, aš išėjau pasivaikščioti po miestą. Buvo šeštadienis. Didžiulė minia lėtai judėjo Šiaulių pagrindinės gatvės šaligatviu dešine puse. (...)
Miegoti, nežiūrint pūkines antklodės, viešbutyje buvo nežmoniškai šalta: siaura pūkinė antklodė tik iš viršaus šildė, bet iš šonų skverbėsi šaltis. Greitai apie save davė žinoti kambarius, su tvarkingais pečiais, užėmę „ponai futbolistai“. Jie šventė ką tik, kam tai įmuštus įvarčius. Antrą valandą nakties policija atvyko jų raminti. Tik nutilus futbolistams, didžiulėmis retomis užuolaidomis uždengti langai pradėjo greitai šviesti. Ryto saulė nutvieskė visą kambarį. Drebėdamas nuo šalčio, aš nusileidau į restoraną ir užsisakiau kavos. „Čičas“, – atsakė susivėlęs ir užsimiegojęs viešbučio tarnautojas, už baro pakeitęs vakarykštę merginą…“
Pasiekęs Vokietiją, Šneidemulę, G. Ivanovas prisimindamas Šiaulius, savo kelionės užrašuose, čia parašė: „Netyčia aš prisiminiau Šiaulius. Taip pat iškilmingai, tokia pat gausia minia čia šaligatviais judėjo praeiviai. (...) Tos pačios rudeninės žvaigždės žiūrėjo į šį taikų pasaulį ir iš kavinės terasos sklido garsai Vienos valso, senamadiško valso, kurį, žinoma grojo ir Šiauliuose...“
