Naujausios
„Naisių vasaros“ teatras: pažinti lietuvių literatūrą ir pateikti žiūrovui
Mindaugas MALCEVIČIUS
Gyvenant ekonomiškai ne pačiu palankiausiu metu, kada nemaža dalis lietuvaičių emigruoja ir ieško laimės kitose šalyse, nes tėviškėje nepajėgia išgyventi, ant svarstyklių padėjus kultūros, meno poreikius ir būtinybę susimokėti už maistą, nuolatos augančias būsto kainas, natūralu, kad svarstyklės svyra į pastarųjų pusę. Esant tokiai situacijai, darosi visai nebeaišku, ką kaltinti dėl, matyt, per mažo kai kurių lietuvių domėjimosi teatru.
Nieko nekaltinti, o veikti, dirbti Lietuvos kultūros labui. Tokia mintis peršasi žvelgiant į jauną, tik 2011 metais susibūrusį „Naisių vasaros“ teatrą.
Pirmasis nekomercinis teatras Lietuvoje
"Naisių vasaros" teatras Lietuvoje išsiskiria savo unikalumu: vykdoma nekomercinė veikla (spektakliai be bilietų), suburti draugėn visi jauni ir talentingi aktoriai. Ilgametė Šiaulių dramos teatro režisierė, o dabar ir „Naisių vasaros“ teatro meno vadovė ir režisierė Regina Steponavičiūtė sako, kad idėja suburti tokį teatrą kilo mecenatui Ramūnui Karbauskiui.
„Šis teatras – tai tęstinė viso „Naisių vasaros“ projekto dalis. Todėl buvo įdomu, nauja imtis tokios svarbios misijos – kurti profesionalaus teatro spektaklius tiems, kurie turi mažiau galimybių susitikti su teatru. Mes atviri visiems žiūrovams, ir dideliems, ir mažiems. Mums brangu, kad esame laukiami“, – sako režisierė Regina Steponavičiūtė.
Repertuare – lietuvių autorių ir dramaturgų kūriniai
Šis teatras unikalus ne tik savo vykdoma nekomercine veikla. Šiauliai, pačiame miesto centre turėdami jau seniai 50-metį suskaičiavusią lituanistų kalvę – Šiaulių universiteto Humanitarinį fakultetą, negali nesidžiaugti pasirinkta aiškia „Naisių vasaros“ teatro kryptimi. Keliaujantis po Lietuvą teatras propaguoja lietuvių kultūrą ir įgyvendina svarbią misiją – skleisti tautiškumą per lietuvių autorių bei dramaturgų kūrinius.
Pasiteiravus, kodėl spektakliams renkamasi būtent tik lietuvių autorius ir jų kūrinius, R. Steponavičiūtė sako, kad ir ši graži idėja – mecenato Ramūno Karbauskio. „Mes šią idėją su malonumu priėmėme. Tai mums tikras iššūkis ir tuo pačiu puiki galimybė dar geriau pažinti lietuvių literatūrą ir pateikti žiūrovui“, – mano režisierė.
Šiuo metu „Naisių vasaros“ teatras pastatė jau aštuonis spektaklius. Muzika, judesys, dainuojamoji poezija – toks "Naisių vasaros" teatro repertuaras – domina ir traukia tiek ieškantį savęs jauną, tiek subrendusį ir gyvenimo patirties turintį žiūrovą.
Šio teatro debiutinis spektaklis – sceninė kompozicija su dainomis ir giesmėmis ,,Krintant žvaigždei la la la“, pastatyta režisierės R. Steponavičiūtės pagal J. Tumo–Vaižganto, poetų K. Binkio ir J. Žlabio–Žengės kūrybą.
„Mėlynbarzdžio vaikai“ parodė teatro profesionalumą
Jei apie „Naisių vasaros“ teatrą būčiau rašęs dar iki pamatant spektaklį „Mėlynbarzdžio vaikai“, pastatytą pagal to paties pavadinimo Renatos Šerelytės romaną, šio teatro trupei, matyt, būčiau dėkingas tik už gražią idėją scenoje įkūnyti gerai žinomus lietuvių rašytojų kūrinius, už tai, kad aktoriai per sceną žiūrovui padeda užmegzti kitokį, iki šiol gal dar net ir nepatirtą santykį su literatūra. Tai itin svarbu dabar, kai visuomenė vis labiau „skaitmenizuojasi“, kai knyga, jos skaitymas tampa vis retesnis pomėgis.
Kita vertus, po debiutinės sceninės kompozicijos su dainomis ir giesmėmis ,,Krintant žvaigždei la la la“ iš šio jauno kolektyvo kažko labai ypatingo, pakylėjančio aukščiau meistriškai scenoje ir tarp žiūrovų kuriamos giedrios nuotaikos, lydimos skambių dainų ir gerai žinomų, seniai tapusių klasika literatūros kūrinių žodžių nesitikėjau. Žiūrint minėtą spektaklį net prisiminiau kažkur studijų metais skaitytą Algio Samulionio mintį, kad „teatro formalusis radikalumas, priešprieša vadinamajam „literatūriniam teatrui“ neretai griauna pačią teatro esmę...“.
Tačiau spektaklis „Mėlynbarzdžio vaikai“ visai netikėtai parodė, kad Šiaurės Lietuvoje, greta gilias tradicijas turinčio Šiaulių dramos teatro, gimė dar vienas išties savitas ir profesionalus kolektyvas, gebantis ne tik linksminti žiūrovą, padedantis geriau pažinti lietuvių literatūrą, bet ir demonstruojantis aukštąjį teatrinį pilotažą.
Dar prieš žiūrint spektaklį, buvo labai keista ir netikėta, kad toks jaunas ir tik pradedantis apšilti kojas kolektyvas ėmėsi išties sunkaus, tiek psichologiškai, tiek emociškai labai sudėtingo kūrinio pastatymo teatro scenoje.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad spektaklis pastatytas ne, kaip dažniausiai įprasta, pagal draminio žanro kūrinį, o pagal romaną. Romaną, kurį skaitant, nori ar nenori, mintyse iškyla Charles’io Perrault pasaka „Mėlynbarzdis“. Kaip prisimename, tai pasaka apie vyrą, turėjusį daug žmonų, kurios dingdavusios.
Skaičiusieji R. Šerelytės romaną žino, kad rašytoja savo kūrinyje adaptuoja pasaką, norėdama priartinti mus prie giluminių šio romano klodų. Iki galo bandydami suvokti jau žinomos pasakos prasmę ir pritaikyti ją sovietinio laikotarpio aplinkai, artėjančiam nepriklausomybės rytui, mes, skaitytojai, bandome ieškoti pasislėpusio Mėlynbarzdžio. O jis mums pasirodo ne tik kaip gyvas veikėjas, bet ir kaip pati sistema, įkalinanti viską už uždarų durų, neleidžianti niekam laisvai kvėpuoti. Sistema, kuri turi absoliučią valdžią.
Romanas perkrautas begale simbolių, literatūrinių, kultūrinių, socialinių aliuzijų ir intertekstų. Kaip viename interviu yra sakiusi pati rašytoja R. Šerelytė, visi gerai žino pasaką apie Mėlynbarzdį, tačiau jo vaikai lieka paslaptis, nes pasakoje jų nėra. Todėl rašytoja romane ir kelia klausimą, kokie likimai šių vaikų, kurie jaučiasi niekam nereikalingi ir arba patys pasitraukia iš gyvenimo, arba žūsta šiame pasikeitusiame pasaulyje, nes yra paženklinti Mėlynbarzdžio.
Prancūzų dramaturgas, teatro ir kino aktorius, režisierius, teatro kritikas ir teoretikas Antonin Artaud yra pasakęs, kad „drama nėra savarankiškas ir išbaigtas meno kūrinys. Jos tekstas – tai tik medžiaga spektakliui, už teksto glūdi esmė, kurią išreiškia spektaklis, režisierius, teatras“. Žiūrint „Naisių vasaros“ teatro spektaklį „Mėlynbarzdžio vaikai“, pastebima, kad režisierė R. Steponavičiūtė iš tiesų kuria naują meno kūrinį, tačiau subtiliai pasinaudoja R. Šerelytės romano tekstu, kuris tampa puikia medžiaga spektakliui. „Mes kartu (su spektaklyje „Mėlynbarzdžio vaikai“ vaidinančiais aktoriais – M. M.) skaitėme šį romaną, supratome, koks nelengvas darbas laukia ir nusprendėme tai padaryti: įkūnyti ir sukurti personažus, paliestus sovietmečio antspaudu“, – sako R. Steponavičiūtė.
Daktarės vaidmenį spektaklyje įkūnijusios aktorės O. Jazdauskaitės paklausus, ką „Naisių vasaros“ teatras šiuo savo kūriniu iš tiesų norėjo pasakyti žiūrovams, aktorė sako, kad spektaklio tema, matyt, yra Mėlynbarzdis. „Tai to laiko – komunizmo santvarkos simbolis, pažeidęs mūsų tėvus, senelius, kurio santvarkoje gyveno mūsų tėvai, seneliai, ir, ačiū Dievui, mes to nespėjome patirti. Galbūt tik lig šiol jaučiame nemalonius ,,palikimus“: visapusiškai ,,pažeisti“ žmonės lig šiol su ta baime ir mintimi gyvena... Tik vieni stipresni, kiti nepajėgė psichologiškai to pakelti“, – sako aktorė.
Ryški aktorių vaidyba
Kalbant apie meninę spektaklio „Mėlynbarzdžio vaikai“ vertę, negalima nepaminėti išskirtinės aktorių vaidybos. Bene visi spektaklio personažai – ryškūs aktoriniai darbai, pradedant Senele (Birutė Kaktytė) ir Tėvu (Valdas Vaitiškis), Mėlynbarzdžiu (Arūnas Jokubauskas) ir partsekretoriumi Bibikovu (Remigijus Pelenis), bei tęsiant Seseria (Vaida Kavaliauskaitė), Daktare (Orinta Jazdauskaitė), degraduojančia Elyte (Elida Dubinskytė–Šimaitė), Motina (Gerda Vilimaitė), „Govorilka” (Paulius Budrys), kaimynais ir aktyvistais, kuriuos vaidina visi trupės aktoriai.
Didžiausią meninę vertę, mano manymu, šiame spektaklyje sukuria Brolio (Tomas Montvila) vaidmuo, ne tik subtiliai perteikiantis psichologiškai palaužto žmogaus prototipą, bet ir kupinas talentingų aktorinės išraiškos priemonių. Žiūrint spektaklį, žiūrovus sukausto Brolio, jau tapusio ligoniu nuo baimių, nuo persekiojamų nemalonių prisiminimų, išgyvenimų, atsiradusių dar vaikystėje, išraiškingi monologai. Intelektualinę vertę, be abejo, kuria plastinė ir estetinė aktoriaus T. Montvilos vaidyba, nes neretai žodžiai spektaklio metu dingsta už gestų, taip tapdami tikrąja teatrinio bendravimo kalba. Visai pelnytai už šį vaidmenį aktorius šiais metais „Naisių vasaros“ teatro Tarptautinės teatro dienos minėjime gavo įvertinimą už geriausią sezono vaidmenį.
Rašant apie tokį sudėtingą literatūros ir, „Naisių vasaros“ teatro dėka, teatro kūrinį, kyla klausimas, kas buvo sunkiausia statant spektaklį „Mėlynbarzdžio vaikai“. „Visas kūrybinis procesas nebuvo lengvas, – prisipažįsta aktorė O. Jazdauskaitė, – tačiau išskirti galėtume brolio personažo kūrimą, kurį kuriant buvo susitikta su psichiatru, analizuotos tokio psichologinio pobūdžio ligos, kuriomis romane serga šis personažas“.
Vis dėlto, lyginant R. Šerelytės romaną ir „Naisių vasaros“ teatro darbą (o nelyginti jų, manau, neįmanoma), pastebima, kad romanas kur kas taikliau perteikia ano, daugeliui šių laikų lietuvių jau pažįstamų tik iš pasakojimų ir istorinių šaltinių, sovietinio laikmečio autentiką.
Skaitydamas romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“ tarsi „girdėjau“ man nepažįstamą, tačiau taip aiškiai burzgiantį seną „Moskvič“ markės automobilio variklį, prieš akis iškilo kolūkio santvarka, kolūkio pirmininko ir partsekretoriaus padėties to meto visuomenėje simbolis – balta „Volga“. Spektaklyje to trūko, kaip ir sovietinei sistemai autentiškesnio, labiau suderinto muzikinio, akustinio spektaklio tono, kuris būtų svariai papildęs talentingų aktorių vaidybą.
Kita vertus, sako ir aktorė O. Jazdauskaitė, spektaklyje pirmiausia matome tris skirtingus personažus su skirtingais likimais. Tai motina, išėjusi iš gyvenimo savo noru, nes nebepajėgė pakelti brutalios komunizmo jėgos, kuri tvyrojo visoje jos aplinkoje, kurioje ji gyveno, kurią įžvelgė net tame žmoguje, kurį ji mylėjo. Brolis, psichologiškai palaužtas žmogus, jau tapęs ligoniu nuo baimių, nuo persekiojamų nemalonių prisiminimų, išgyvenimų, atsiradusių dar vaikystėje. Ir sesuo – vienintelė iš šeimos narių išlikusi kovotoja prieš tą santvarką, prieš tokį gyvenimą, bet ir toliau gyvenanti su skauduliu širdy, kad ir netekusi to, ką turėjo. Šie personažai – visas paveikslas to, kas patirta, ir reikia džiaugtis, kad tai jau praeityje.
Manau, R. Šerelytės romaną bei „Naisių vasaros“ teatro spektaklį pirmiausia ir skiria sovietmečio autentikos išraiška, kuri kur kas labiau aktualizuojama romane, kai tuo tarpu spektaklyje labiau susikoncentruota į individualybes – Mėlynbarzdžio vaikus. Kitaip, matyt, ir negalėjo būti, nes personažai su sovietmečio antspaudu kuriami aktorių, kurie, kaip sako aktorė O. Jazdauskaitė, ačiū Dievui, nespėjo to laikmečio patirti.
Nauja premjera
Po „Naisių vasaros“ teatro spektaklio „Mėlynbarzdžio vaikai“ belieka laukti kitų šios jaunos trupės darbų. Šiuo metu jau pastatytas spektaklis „Dramblys“. Jis parodytas Naisių gyventojams. Pasak režisierės R. Steponavičiūtės, ,,Dramblys“ – tai pirmas komedijos žanro spektaklis „Naisių vasaros“ teatro repertuare. Išskirtinumas ir naujiena ta, kad šios pjesės autorius A. Kopkovas nėra lietuvių literatūros autorius. „Tokią staigmeną bandysime pateikti žiūrovui. Manome, kad abipusiai būsime patenkinti“, – sako režisierė.
Žydrūno Budzinausko nuotraukos
Spektaklis „Mėlynbarzdžio vaikai“ (režisierė R. Steponavičiūtė): O. Jazdauskaitė, B. Kaktytė, E. Dubinskytė–Šimaitė
Spektaklis „Mėlynbarzdžio vaikai“ (režisierė R. Steponavičiūtė): E. Dubinskytė–Šimaitė, R. Pelenis, G. Vilimaitė, P. Budrys, O. Jazdauskaitė.
Bendra teatro aktorių nuotrauka: G. Vilimaitė, V. Vaitiškis, B. Kaktytė, T. Montvila, O. Jazdauskaitė, V. Kavaliauskaitė, A. Jokubauskas, E. Dubinskytė–Šimaitė, R. Pelenis (nuotraukoje ne visa trupė, kelių narių trūksta).
Sauliaus Jankausko nuotr..