Muziejus su sinagogomis ir savitais leidiniais

Mu­zie­jus su si­na­go­go­mis ir sa­vi­tais lei­di­niais

Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jus iki 2013 me­tų ne­tu­rė­jo sa­vų pa­tal­pų ir il­gą lai­ką glau­dė­si ke­lių de­šim­čių kvad­ra­ti­nių met­rų sa­ly­tė­je vie­tos Kul­tū­ros cent­re. To­kios są­ly­gos ver­tė ieš­ko­ti nau­jų raiš­kos ir sklai­dos bū­dų, nes ne­bu­vo kur pa­ro­dų eks­po­nuo­ti, or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nių. Iš da­lies dėl to, o ir pa­čių dar­buo­to­jų bei so­cia­li­nių par­tne­rių, mu­zie­jaus bu­čiu­lių dė­ka ieš­ko­ta ki­tų raiš­kos for­mų: reng­tos eks­pe­di­ci­jos, ku­rių me­tu su­rink­ta me­džia­ga at­si­dū­rė lei­di­niuo­se, pra­dė­ta tu­ri­mų fon­dų eks­po­na­tus „per­kel­ti“ į ka­ta­lo­gus, Lau­ry­no Ivins­kio pre­mi­ja įver­tin­tą ka­len­do­rių, kon­tak­tuo­ta su moks­li­nin­kais, kraš­tie­čiais, ren­giant ir lei­džiant žur­na­lą „Že­my­ga­la“.

Da­bar Jo­niš­kio mu­zie­jus tu­ri ke­tu­rias nau­jas eks­po­zi­ci­jas jam skir­ta­me ir pa­laips­niui pri­tai­ko­ma­me pa­sta­te, ypač mies­to sve­čius do­mi­na iš­skir­ti­nis Rau­do­no­sios ir Bal­to­sios si­na­go­gų komp­lek­sas, pri­tai­ky­tas vi­suo­me­nės reik­mėms ir pa­sta­ruo­ju me­tu ta­pęs pa­grin­di­ne ren­gi­nių vie­ta.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Įreng­tos te­mi­nės eks­po­zi­ci­jos

Pa­si­vaikš­čio­ti po Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jų kvie­čia mu­zie­ji­nin­kas Da­rius Vi­čas.

Pag­rin­di­nė­je būs­ti­nė­je ap­žiū­ri­me et­nog­ra­fi­nę, ar­cheo­lo­gi­nę, vers­lo ir ama­tų, sak­ra­li­nio me­no eks­po­zi­ci­jas. Et­nog­ra­fi­nė­je eks­po­zi­ci­jo­je gi­das at­krei­pia dė­me­sį į itin se­ną 1834 me­tais pa­ga­min­tą krai­čio skry­nią, pa­žy­mė­tą mi­to­lo­gi­niais sim­bo­liais, ku­rie su­do­mi­no ir et­no­lo­gą Li­ber­tą Klim­ką. Juo­das gai­dys – tai to­kiu pa­vi­da­lu pa­si­ro­dy­da­vu­si mi­to­lo­gi­nė bū­ty­bė ait­va­ras, žal­tys – pro­tė­vių dva­sių at­sto­vas, na­mų ser­gė­to­jas nuo pa­go­nių lai­kų, ir gand­ras – vai­sin­gu­mo ne­šė­jas.

2015 me­tais mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta eks­po­zi­ci­ja, skir­ta kraš­to gy­ven­to­jų ama­tams, vers­lams, pre­ky­bai, pre­ky­me­čiams ir tur­gums, Jo­niš­kio ir Ža­ga­rės mui­ti­nių is­to­ri­jai nuo V iki XX am­žiaus pir­mosios pu­sės. Jo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti skir­tin­gus lai­ko­tar­pius ir te­mas at­spin­din­čius eks­po­na­tus: XIII am­žiaus lie­tu­viš­kus il­guo­sius ly­di­nius, XVI–XX am­žių mo­ne­tas, bank­no­tus, vek­se­lius, se­no­vi­nes svė­ri­mo ir tū­rio ma­ta­vi­mo prie­mo­nes, XIX ir XX am­žiaus pra­džios mui­ti­nių plom­bas.

Ta­čiau, pa­sak Da­riaus Vi­čo, iš­skir­ti­nis, vie­nin­te­lis Lie­tu­vos mu­zie­juo­se ži­no­mas eks­po­na­tas – tar­pu­ka­rio mui­ti­nin­ko uni­for­ma, ku­rią pa­ro­dai sko­li­no­si ir Lie­tu­vos mui­ti­nės mu­zie­jus. Uni­for­mą per so­vie­ti­nius me­tus iš­sau­go­jo Jo­niš­kio mui­ti­nė­je dir­bęs švie­saus at­mi­ni­mo Juo­zas Lum­bis, ku­ris pra­šė bū­ti pa­lai­do­tas su šiais rū­bais. Sū­nus pra­šy­mą iš­pil­dė iš da­lies, įka­pėms pa­li­ko uni­for­mi­nes kel­nes, o švar­ką, mi­li­nę ir ke­pu­rę do­va­no­jo Jo­niš­kio mu­zie­jui.

2016 me­tais ati­da­ry­to­je sak­ra­li­nė­je eks­po­zi­ci­jo­je rau­do­nų sie­nų fo­ne lan­ky­to­jus pa­si­tin­ka kraš­tie­čio Ado­mo Var­no ir ne­ži­no­mo XIX am­žiaus dai­li­nin­ko ta­py­ti Kry­žiaus ke­lio sto­čių pa­veiks­lai, iki XX am­žiaus sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio ka­bė­ję Jo­niš­kio baž­ny­čio­je, pri­sta­to­ma Jo­niš­kio pa­ra­pi­jos is­to­ri­ja, ku­ni­gai, jų li­tur­gi­niai rū­bai, len­ty­no­se po stik­lu ri­kiuo­ja­si gies­my­nai, mal­dak­ny­gės, ki­ta re­li­gi­nė li­te­ra­tū­ra, o se­niau­sia čia – 1584 me­tais Ant­ver­pe­ne iš­leis­ta pa­moks­lų kny­ga. Še­met iki me­tų pa­bai­gos du­ris at­vers ir ant­ro­ji šios eks­po­zi­ci­jos da­lis ki­to­je pa­tal­po­je.

In­te­rak­ty­vūs žai­di­mai trau­kia ir suau­gu­siuo­sius

Jo­niš­kis iš­si­ski­ria uni­ka­liu Bal­to­sios ir Rau­do­no­sios si­na­go­gų komp­lek­su, ku­ris jau sa­vai­me įdo­mus mies­to sve­čiams. Bal­to­ji va­sa­ri­nė si­na­go­ga sta­ty­ta vė­ly­vuo­ju kla­si­ciz­mo sti­liaus pe­rio­du, jos išo­rės for­mo­se su­si­py­nė vė­ly­vo­jo kla­si­ciz­mo ir ro­man­tiz­mo sti­lių bruo­žai. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­sta­te įreng­tas san­dė­lis, vė­liau – spor­to sa­lė vi­siš­kai su­nai­ki­no jos in­ter­je­rą, tad jo at­kur­ti ne­bu­vo įma­no­ma.

Rau­do­no­ji žie­mi­nė si­na­go­ga – bū­din­gas is­to­riz­mo lai­ko­tar­pio ply­tų pa­sta­tas su neo­go­ti­ki­niais ar­chi­tek­tū­ros ele­men­tais. Jos mal­dų sa­lės ry­tų sie­nos vi­du­ri­nia­me tarp­lan­gy­je įreng­ta ni­ša To­ros ri­ti­niams lai­ky­ti, ku­ri šiuo me­tu at­kur­ta. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro si­na­go­gos pa­skir­tis daž­nai kei­tė­si: bu­vo lie­jyk­la, jau­ni­mo klu­bas, bu­tai.

Da­bar Jo­niš­kio Rau­do­no­jo­je si­na­go­go­je vei­kia mo­der­nus kom­piu­te­ri­nis ter­mi­na­las su in­for­ma­ci­ja, skir­ta kraš­to žy­dų is­to­ri­jai ir kul­tū­rai.

Bal­to­jo­je si­na­go­go­je įreng­ta mo­der­ni in­te­rak­ty­vi eks­po­zi­ci­ja „Jo­niš­kio mies­to is­to­ri­jos rai­da“, su­da­ry­ta iš is­to­ri­nius Jo­niš­kio mies­to pa­sta­tus imi­tuo­jan­čių eks­po­zi­ci­nių bal­dų, juo­se įreng­ti vars­to­mi lan­ge­liai, ati­da­ro­mi stal­čiai, be­si­su­kan­tys ak­me­nys, už ku­rių sle­pia­si eks­po­na­tai bei gar­so ir švie­sos ins­ta­lia­ci­ja. Ant si­na­go­gos sie­nos de­monst­ruo­ja­ma au­dio­vi­zua­li­nė pro­jek­ci­ja, ku­rios tu­ri­nys per­tei­kia Jo­niš­kio mies­to rai­dą ir kai­tą, gam­ti­nį bei ur­ba­nis­ti­nį kraš­to­vaiz­dį. Tre­čio­ji eks­po­zi­ci­jos da­lis – ka­ban­čios bu­ta­fo­ri­nės Jo­niš­kio mies­to is­to­ri­nių pa­sta­tų sto­gų imi­ta­ci­jos.

O kom­piu­te­ri­nis ter­mi­na­las su sma­giu žai­di­mu, ku­ria­me rei­kia ap­gin­ti žiem­ga­lių pi­lį nuo Li­vo­ni­jos or­di­no pul­kų, pa­sak mu­zie­jaus di­rek­to­rės Ra­sos Ali­šaus­kie­nės, azar­tu trau­kia to­li gra­žu ne tik vai­kus, bet ir suau­gu­siuo­sius.

Si­na­go­gų komp­lek­so Bal­to­ji si­na­go­ga po res­tau­ra­vi­mo ofi­cia­liai bu­vo ati­da­ry­ta praė­ju­sių me­tų va­sa­rą Jo­niš­kio mies­to šven­tė­je. Tą­kart Jo­niš­ky­je ap­si­lan­kęs Iz­rae­lio am­ba­sa­do­rius Amir Mai­mon prie si­na­go­gos du­rų pa­li­ko pri­tvir­tin­tą me­zu­zą – dė­žu­tę su To­ros iš­trau­ka ant per­ga­men­to ri­ti­nė­lio, ku­rią ga­li pa­ma­ty­ti kiek­vie­nas atei­nan­tis lan­ky­to­jas.

Tu­ri už­si­spy­ru­sią ko­man­dą

Ta­čiau vi­so­se eks­po­zi­ci­jo­se pa­ro­dy­ta tik ma­ža da­le­lė iš dau­giau kaip 20 tūks­tan­čių eks­po­na­tų, ku­riems vis dar nė­ra tin­ka­mų sau­gyk­lų pa­tal­pų. Su­kaup­ta daug me­džia­gos iš eks­pe­di­ci­jų.

Di­rek­to­rės Ra­sos Ali­šaus­kie­nės tei­gi­mu, su­si­klos­čiu­sios ap­lin­ky­bės nu­krei­pė ieš­ko­ti ki­tų ke­lių: pra­dė­ta dau­giau kon­cent­ruo­tis į lei­dy­bą. Pa­reng­ti me­ta­lo kry­žių, se­nų­jų pa­sta­tų ar­chi­tek­tū­ros, au­di­nių ir jų sche­mų ka­ta­lo­gai, dve­jų me­tų eks­pe­di­ci­jų su ar­cheo­lo­gu dr. Vy­kin­tu Vait­ke­vi­čiu­mi dar­bas ir ar­chy­vi­niai duo­me­nys su­gu­lė į kny­gą apie Jo­niš­kio ra­jo­no švent­vie­tes.

2006 me­tais pra­dė­tas leis­ti žur­na­las „Že­my­ga­la“.

„Žur­na­lus lei­džia ir kai ku­rie ki­ti mu­zie­jai, vie­šo­sios įstai­gos, bib­lio­te­kos. Mes taip pat tu­ri­me sa­vi­tą is­to­ri­ją, ra­šan­čių žmo­nių ir tų, ku­rie dar sau­go­ja svar­bių pri­si­mi­ni­mų. Bu­vo su­dė­tin­ga, bet tu­rė­jo­me la­bai už­si­spy­ru­sią ko­man­dą: Ilo­ną Osi­po­vą, Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ją, ar­cheo­lo­gą dr. Er­nes­tą Va­si­liaus­ką, sa­vi­val­dy­bė­je Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja anuo­met dir­bu­sią Ger­dą No­ru­šai­tie­nę, ku­rios pa­stan­go­mis ga­vo­me lė­šų iš ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės. No­rė­jo­me at­spin­dė­ti ne vi­sos Žiem­ga­los, bet sa­vo kraš­to lo­ka­li­nę is­to­ri­ją. Bu­vo pa­rink­tas pa­va­di­ni­mas „Že­my­ga­la“, ku­rį vie­ni trak­tuo­ja kaip su­lie­tu­vin­tą Se­mi­gal­lia pa­va­di­ni­mą, ki­ti – kaip že­mės ga­lą. Pub­li­kuo­ja­mi moks­li­niai ty­ri­mai apie mū­sų kraš­tą, pri­sta­to­mi žy­mūs me­ni­nin­kai, moks­lo žmo­nės, spaus­di­na­ma li­te­ra­tū­ri­nė kū­ry­ba. Bend­ra­dar­biau­ja­me su kraš­tie­čiais „Si­dab­ros" drau­gi­jos na­riais, tarp ku­rių taip pat yra moks­li­nin­kų, ku­rie pa­ren­gia straips­nius ar­ba ran­da tai ga­lin­čių pa­da­ry­ti ko­le­gų. Ir jie tai da­ro dy­kai! Už pub­li­ka­ci­jas at­si­dė­ko­ja­me žur­na­lais“, – pa­sa­ko­ja R. Ali­šaus­kie­nė.

Iš­gar­si­no ka­len­do­rius

Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jų 2013 me­tais iš­gar­si­no lei­di­nys „Nau­ji gas­pa­do­riai – švie­ži ka­len­do­riai“, ku­ris tą­kart įver­tin­tas res­pub­li­ki­ne Lau­ry­no Ivins­kio pre­mi­ja, ski­ria­ma už ge­riau­sią me­tų ka­len­do­rių.

„Ka­len­do­rius – bu­vu­sios mū­sų mu­zie­ji­nin­kės Re­na­tos Rap­kaus­kie­nės idė­ja, ku­ri sun­kiai sky­nė­si ke­lią į pa­sau­lį. Ra­šė­me pa­raiš­kas ir krei­pė­mės į ne vie­ną fon­dą, ta­čiau pa­ra­mos ne­ga­vo­me. Iš­lei­dę iš pra­džių do­va­no­jo­me, da­li­no­me jį vi­siems, su­lauk­da­vo­me pa­gy­rų iš kal­bi­nin­kų, ki­tų sri­čių moks­li­nin­kų. Kiek­vie­nas ka­len­do­rius tu­ri jun­gia­mą­ją gran­dį, jį puo­šia mū­sų tu­ri­mų puo­dy­nių, lik­tar­nų, plūk­tu­vių, skry­nių fo­tog­ra­fi­jos, ja­me su­dė­ta ne­ma­žai kraš­to­ty­ri­nės me­džia­gos, li­te­ra­tų kū­ry­bos. Vie­tos pa­lie­ka­me ir už­ra­šams, kad skai­ty­to­jas ga­lė­tų pa­si­jus­ti pa­ts esąs kū­rė­jas. Net ne­ži­no­me, kas ka­len­do­rių pa­tei­kė kon­kur­sui. Ap­do­va­no­ji­mas bu­vo di­de­lis ne­ti­kė­tu­mas, ma­lo­nu bū­ti pa­ste­bė­tiems“, – sa­ko mu­zie­jaus di­rek­to­rė.

Iš­po­pu­lia­rė­ję pre­ky­me­čiai ir ama­tų die­nos

Mu­zie­jus or­ga­ni­zuo­ja ne vie­ną ren­gi­nį, tarp ku­rių yra bū­din­gų bū­tent Jo­niš­kio kraš­tui.

Prieš ge­rą de­šimt­me­tį ra­jo­no tau­to­dai­li­nin­kų va­do­vė Ani­ce­ta Kra­ji­nie­nė at­ne­šė di­rek­to­rei pa­ro­dy­ti Li­ber­to Klim­kos ka­len­do­rių, ku­ria­me iš­skai­tė, kad Jo­niš­ky­je tar­pu­ka­riu bu­vo ak­ty­vūs ka­lė­di­niai pre­ky­me­čiai: sal­da­tur­gis, šeš­ka­tur­gis ir skais­ta­tur­gis, ku­riuo­se pre­kiau­ta sal­du­my­nais, ki­tais mais­to pro­duk­tais, kai­liais, mez­gi­niais, nė­ri­niais. Ar ne­ga­lė­tų tra­di­ci­ja iš nau­jo at­gim­ti? Pra­dė­ję nuo ne­di­de­lio ren­gi­nio, išau­gi­no jį iki di­de­lės šven­tės, su­trau­kian­čios pre­kei­vių ne tik iš Jo­niš­kio, ap­lin­ki­nių ra­jo­nų, bet ir Pa­ne­vė­žio, Kau­no, Lat­vi­jos.

„Re­gist­ra­ci­ją nu­trau­kia­me li­kus dviems trims sa­vai­tėms iki ren­gi­nio“, – šven­tės po­pu­lia­ru­mą liu­di­ja mu­zie­jaus di­rek­to­rės pa­ste­bė­ji­mas.

Jau 11 me­tų va­sa­ros pra­džio­je vyks­ta ama­tų die­nos. Ku­rį lai­ką ieš­ko­ta tin­ka­mos erd­vės. Du kar­tus jos bu­vo su­reng­tos prie Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro, bet pa­ma­čius, kad žmo­nės, pa­sak R. Ali­šaus­kie­nės, „iš­mė­ty­ti ant ša­li­gat­vių“, per­si­kel­ta į mu­zie­ji­nę Ma­to Slan­čiaus­ko so­dy­bą Rei­bi­nių kai­me, kur gra­žia­dar­biai su sa­vo kū­ri­niais iš­si­ri­kiuo­da­vo so­de po obe­li­mis, o kie­me skam­bė­da­vo ka­pe­lų mu­zi­ka, tryp­da­vo šo­kių ko­lek­ty­vai, gre­ta įsi­kur­da­vo šei­mi­nin­kės, ku­rių pa­ruoš­tų te­mi­nių pa­tie­ka­lų kva­pai vi­lio­da­vo iš to­lo. Po ke­le­rių me­tų vėl ne­be­tilp­ta, tad iš­ban­dy­tas ir Rei­bi­nių kai­mo bend­ruo­me­nės kie­mas.

„Praė­ju­siais me­tais Gas­čiū­nų kai­mo, ku­ris ta­po vie­na iš de­šim­ties Lie­tu­vos ma­žų­jų kul­tū­ros sos­ti­nių, bend­ruo­me­nės at­sto­vai pa­pra­šė pa­dė­ti or­ga­ni­zuo­ti ama­tų šven­tę pas juos. At­ro­do, kad ta erd­vė tie­siog lau­kė mū­sų: di­džiu­lė, at­vi­ra, ku­rio­je tel­pa vis­kas“, – dės­to mu­zie­jaus di­rek­to­rė.

Nau­ja tra­di­ci­ja – Mu­zie­jų nak­tis, ku­ri ge­gu­žės mė­ne­sį bus or­ga­ni­zuo­ta jau ket­vir­tą kar­tą. Šie­met ji bus skir­ta Lie­tu­vos šimt­me­čio įvy­kių at­gar­siams Jo­niš­kio kraš­te. O ap­skri­tai Lie­tu­vos vals­ty­bės šimt­me­čiui Is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jus skirs tris di­des­nius ren­gi­nius: be jau mi­nė­to­jo dar vie­nas bus per mies­to šven­tę, ta­čiau jo tu­ri­nys kol kas neatsk­lei­džia­mas, o tre­čias už­baigs me­tus ir tai bus kon­fe­ren­ci­ja, ku­rio­je pra­ne­ši­mus skai­tys Jo­niš­kio moks­lei­viai.

„Kaip ba­na­liai be­skam­bė­tų, vai­kai – mū­sų atei­tis. Te­gul pa­si­da­li­na įžval­go­mis, ko­kią jie ma­to anų ir šių lai­kų Lie­tu­vą“, – siū­lo Ra­sa Ali­šaus­kie­nė.

Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jus or­ga­ni­zuo­ja įvai­rias edu­ka­ci­nes pro­gra­mas vai­kams ir suau­gu­siems, ren­gia ple­ne­rus. 2017-asiais ant­rus me­tus iš ei­lės vy­ko ra­jo­no tau­to­dai­li­nin­kų ir ama­ti­nin­kų ple­ne­ras „Sa­vi tarp sa­vų“, ku­ria­me kiek­vie­na da­ly­vė sa­va tech­ni­ka da­rė Gy­vy­bės me­džio kom­po­zi­ci­ją – pa­veiks­lą, o dar prieš me­tus bend­ro­mis jė­go­mis po de­ta­lę bu­vo su­kur­tas Jo­niš­kio kraš­to mo­ters tau­ti­nių rū­bų kos­tiu­mas.

Daug pa­de­da mu­zie­jaus par­tne­riai ir bi­čiu­liai

Mu­zie­jaus di­rek­to­rė R. Ali­šaus­kie­nė pri­pa­žįs­ta, kad la­bai daug le­mia bend­ra­dar­bia­vi­mas, par­tne­rių idė­jos ir pa­ra­ma. Taip kar­tu su Žie­mių pra­du „Sim­ka­la“, ku­riam va­do­vau­ja sa­va­moks­lis is­to­ri­jos en­tu­zias­tas And­rius Bi­tai­tis, im­ta­si re­konst­ruo­ti Ga­ruo­zos ši­lo mū­šio aki­mir­kas, mi­nint šio svar­baus Žiem­ga­lai įvy­kio, su­kak­tis. Reng­tos pa­ro­dos, kon­fe­ren­ci­jos.

Pa­de­da so­cia­li­niai par­tne­riai: klu­bai „Se­mi­gal­lia“, „Aud­ru­vės“ li­te­ra­tai, ra­jo­no mo­kyk­los, Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ras, At­vi­ras jau­ni­mo cent­ras, Al­gi­man­to Rau­do­ni­kio me­no mo­kyk­la, tau­to­dai­li­nin­kų or­ga­ni­za­ci­ja. Bend­ra­dar­biau­jant su Vie­tos veik­los gru­pe bu­vo pa­reng­ti du di­de­li pro­jek­tai, pa­gal ku­riuos ra­jo­no tau­to­dai­li­nin­kai, skulp­to­riai vy­ko į Lat­vi­ją, Es­ti­ją, Suo­mi­ją. Su­lauk­ta ir iš ten sve­čių. Iš­leis­ti lei­di­niai apie mi­nė­tas veik­las, Žiem­ga­los kraš­to ku­li­na­ri­nio pa­vel­do re­cep­tų kny­ge­lė.

Au­to­rės nuo­tr.

At­vy­kė­lių dė­me­sio ypač su­lau­kia si­na­go­gų komp­lek­sas, ku­ris yra ne tik gra­žiau­sias mu­zie­jaus pa­da­li­nys, bet ir vie­ni iš­skir­ti­niau­sių pa­sta­tų vi­sa­me Jo­niš­ky­je.

Mu­zie­ji­nin­kas Da­rius Vi­čas pri­sta­tė įdo­miau­sius eks­po­na­tus.

Pu­sap­va­lės laz­de­lės for­mos XIII am­žiaus si­dab­ro ly­di­nys – pi­ni­gi­nis vie­ne­tas – vie­nas iš mu­zie­jaus eks­po­na­tų.

Sak­ra­li­nė­je eks­po­zi­ci­jo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti li­tur­gi­nių rū­bų, su­si­pa­žin­ti su pa­ra­pi­jos is­to­ri­ja.

Ska­ra­li­nė­je eks­po­zi­ci­jo­je len­ty­no­se po stik­lu ri­kiuo­ja­si gies­my­nai ir mal­dak­ny­gės, iš ku­rių se­niau­sia iš­leis­ta 1737 me­tais.

Eks­po­zi­ci­jo­je, skir­to­je kraš­to gy­ven­to­jų ama­tams, vers­lams, pre­ky­bai, pre­ky­me­čiams ir tur­gums, ga­li­ma pa­ma­ty­ti se­no­vi­nes svars­tyk­les.

XIX am­žiaus pabaigos–XX am­žiaus pra­džios med­pa­džiai Jo­niš­kio Bal­to­sios si­na­go­gos eks­po­zi­ci­jo­je.

Jo­niš­kio Bal­to­jo­je si­na­go­go­je vei­kian­čio­je in­te­rak­ty­vio­je ek­s­po­zi­ci­jo­je suau­gu­sių­jų, ypač vai­kų dė­me­sio su­lau­kia žai­di­mas, ku­ria­me rei­kia gin­ti žiem­ga­lių pi­lį nuo Li­vo­ni­jos or­di­no pul­kų.

Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus lei­džia­mas ka­len­do­rius 2013 me­tais bu­vo įver­tin­tas res­pub­li­ki­ne Lau­ry­no Ivins­kio pre­mi­ja.

Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jus, pa­de­da­mas bū­rio en­tu­ziast­rin­gų tal­ki­nin­kų lei­džia žur­na­lą „Že­my­ga­la“.

Is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus di­rek­to­rė Ra­sa Ali­šaus­kie­nė sa­ko, kad la­bai daug veik­lo­je le­mia bend­ra­dar­bia­vi­mas, so­cia­li­nių par­tne­rių idė­jos ir pa­ra­ma.

Sak­ra­li­nės eks­po­zi­ci­jos se­niau­sias eks­po­na­tas – 1584 me­ta­si Ant­ver­pe­ne iš­leis­ta pa­moks­lų kny­ga, ku­ri bu­vo sau­go­ma Jo­niš­kio baž­ny­čio­se bib­lio­te­ko­je.

Ši krai­čio skry­nia su mi­to­lo­gi­niais sim­bo­liais – gand­ru, žal­čiu (kai­rė­je pu­sė­je) ir juo­du gai­džiu (de­ši­nė­je) su­do­mi­no ir Jo­niš­ky­je ap­si­lan­kiu­sį et­no­lo­gą Li­ber­tą Klim­ką.

Ši neiš­vaiz­di laz­de­lė – taip pat svar­bus eks­po­na­tas, ji kaž­ka­da pri­klau­sė tau­to­sa­ki­nin­kui, kraš­tie­čiui Ma­tui Slan­čiaus­kui.

Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jus, kiek ži­no­ma, vie­nin­te­lis mu­zie­jus Lie­tu­vo­je tu­ri tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos mui­ti­nin­ko uni­for­mą, ku­rią pa­ro­dai sko­li­no­si ir Mui­ti­nės mu­zie­jus.

Ar­cheo­lo­gės Dai­vos Ste­po­na­vi­čie­nės re­konst­ruo­ti žiem­ga­liš­ki vy­ro ir mo­ters rū­bai.