Moters ženklas. Autoportretai

Moters ženklas. Autoportretai

Edita SŪDŽIŪTĖ

Moters ženklas. Autoportretai

Autoportretas, kuris paprastai reiškia paties menininko (ir tik) portretą, šiuo ir kitais atvejais reiškia, kad fotografijas kuriu (iš)naudodama savo veidą, savo idėjas ir savo fotoaparatą, bet nebūtinai kalbėdama apie save pačią. Šiuo atveju kalbu apie visokias moteris, nes moters tema tokia pat sena ir plati, kaip ir pats pasaulis.

Išeidama pro rojaus vartus Moteris Ieva išsinešė gebėjimą figūruoti, (su)vedžioti, stebinti, džiuginti, virkdyti, (su)valdyti, pražudyti, pagimdyti, žindyti, įsikūnyti, svaiginti, (pa)sotinti, priversdama aplinkinius ja žavėtis, grožėtis, įtarinėti, mylėti, sekioti, nekęsti, myluoti, apdainuoti, atrasti, prarasti, alpti, (ne)pasitikėti, aukštinti ir žeminti, net sudeginti.

Taip keliaudama iš mito į mitą, iš laikmečio į laikmetį, iš šalies į šalį, moteris visur palieka savo ženklus. Šiandieninėje visuomenėje jos ženklų taip pat pilna..

„Pelenė“ iš „stebuklingos“ vidurnakčio tamsos išniręs veidas šalia taip pat stebuklingo moliūgo, tuoj pavirsiančio į karietą, kuri nuneš pas princą, o šis ją išneš į dienos šviesą, galbūt kalba apie šių dienų princeses, kurių veidai mirga žurnaluose ir TV ekranuose vien dėl to, kad ištekėjo už „reikiamo“ princo, kurio dėka jos veidas ir išlindo iš „rūsio tamsos“, kuriame prieš tai ji buvo niekuo iš kitų neišsiskirianti pelenė...

„Moteris“. Net ir pačioje mažiausioje moters rankinėje telpa pusė jos gyvenimo, todėl ji visada šalia...

Moters šukuosena – jos įvaizdžio dalis, kuri neretai tampa neatsiejamu, atpažįstamu jos ženklu, taip pat, kaip neatsiejama nuo moters yra buitis. „Šluotkuosena“ sujungia šiuos ženklus į visumą.

Kiekviena pabaiga visada ateina panelės giltinės pavidalu ir dovanoja naują pradžią...

O „Įkliuvusios“ moters ženklas galbūt nuo viduramžių raganų fizinio iki šiuolaikinių moterų psichologinio įkliuvimo, (už)(su)klupimo bei nepatogių situacijų, katrose keičiasi ne tik veido mimika ir raukšlės, bet ir vartosi gyvenimai.

O mano rankose nepretenduodamas į vienintelę teisybę, greičiau į daugybę interpretacijų, vartosi fotoaparatas.

Pelene.

Moteris.

Šluotkuosena.

Panelė giltinė.

Įkliuvusi.


Lengvybė

Negyva lapė akies krašteliu stebi pasaulį, kuris jai baigėsi. Vėsesnis lietus trumpais dygsniais siuvinėja peizažo širmą ir pasilieka drėgme plaukuose.

Rugpjūčio punktyrais priartėjęs ruduo paliečia mus nušiurusių pievų galiukais, dar aukštų, bet nurudusių, susenusių, išblyškusių, nurupusių, susivėlusių pakelės žolių kuokštais, šiaudinių ražienų faktūrom ir kvapu, užaugusių veršiukų galvom, kurių pouodeginio kanalo turiniu netyčia rudai nudažau mėlynus džinsus ir pažiūriu jiems į akis, ne todėl, žinoma.. O todėl, kad jų akys man pačios gražiausios.

Gandrai pagalvoję: gerai ten, kur Afrika, pakėlė sparnus. Varnom ir šarkom, matau, gerai kaip yra. Gulėdama ant ražienų, patiriu medžiagišką džiaugsmą. Ilsiuos tarp debesų išraiškos ir iškovoju kūno lengvumą. Pakylu ir likusius šešis kilometrus riedu dar valandą – rugpjūčio materijos poreikis ištempia laiką.

Lengvybė.


Ak, imi, ir ką?..

Pelkių iškarpų veidrodžiai guli juodose dirvose, kurių nematai, tik žinai esant, ir atspindi beveik taisyklingo pilnaties veido išraišką. Dangus išvalytas nuo debesienos, pilnas pilkšvai sidabriško švytėjimo. Atrodo, kad esame tik jis ir aš. Jį matau, o save esant žinau. Visas likęs užmiesčio pasaulis palindęs po naktine antklode tiesiog išnyksta, palikdamas vieną kitą patamsio akimirką.

Pagavau tai vakar akiduobių gaudyklėmis, susėmiau juslių šuliniais. Važiavau lėtai, nepaisydama tų penkių litų už litrą.

Nesenai vienas draugas pasakė, kad jį domina romanas, kurio jis neskaitys, nes labai smulkios raidės. Teisingai, pamaniau, romanų ir nereikia skaityti, juos reikia išgyventi didžiosiomis raidėmis. Šitaip vakar prasidėjo mano romanas su pavasariu. Ir nesvarbu, kad pavasaris vėliau išeis, nes liks akimirkų šimtas.

Atidesnė žodžio AKIMIRKA analizė atskleidžia kalbininkų nuslėptą tikrąją prasmę: ak, imi, ir ką? Tad imkim viską, ką teikia gyvybė gyvybei, nepaisydami to, ką apie tai galvos kiti. Tad būkim besočiai, būkim begėdžiai, būkim maži hedonistai. Būkim keisti, būkim juokingi, kartais nesuprasti, bet laimingi!

Ak, imi, ir ką.


Susitaikymas iš naujo

Susivieniję žolynai išpažįsta sepiją ir dėlioja yrančių smilgų brūkšniukus akių rainelėse. Vašku kvepiantis vėjas pučia tiesiai į akis, todėl brūkšniukai linguoja. Per nugarą nurėplioja neišvengiamos, bet laimingos pabaigos nuojauta ir atsiduoda nostalgijos pirštams, kurie pajutę taktilinį malonumą nulipdo iš jos gilų susitaikymo atodūsį.

Atodūsis pakimba lapkričio pirmosios žvakučių išdegintame ore ir kabo, kol sunkio jėga jį nuleidžia žemyn. Ugnies tiek daug, kad oras sušyla toli už kapinių. Žvakių baltumas kaip mirusiųjų kaulų. Į kapines neužsuku, nes ten sutiksiu tik gyvuosius, o ši diena juk mirusiems. Buvimas išeinančio rudenio pievose prie jų mane priartina daug labiau.

Susitaikymas iš naujo.


Šiandien

Diena, kai būtina eiti laukais ir smegenų dangalus rodyti Dievui Ra, kuris padovanos seratonino. Ir nebereikės storėti nuo šokolado. Nes Ruduo neišvengiamai startuos ilgam maratonui guminiais batais, o saldainių krautuvių pardavėjos pažins mus iš žingsnių.

Saulė šildo taip, jog įkaitusios vorų papilvės patirs tūkstantį orgazmų... be pauzių pradės daugintis, ir ...voratinkliais supakuos visus laukus. Tada ateis „bobos“ su savo vasara ir mums dar kartą leis... kad ir nukristi ant žolės ir veidu i veidą susiglausti su dangum.... nepražiopsokit.

Šiandien 1.

Šiandien 2.


Pauzių pašnibždėjimai

Pasikartojimų laikas pakeičia savo trupmenos vardiklį: ramios sutemos pakvimpa vaško šviesa, medžių šakų grafiškumas tirpsta rūke, obelys numeta lapus ir lieka tik su obuoliais, kurie bespalviame peizažo fone atrodo dar ryškiau prisirpę, drėgmės lašiukai kabo ant šakų ar skalbinių virvių, o juose atsispindi pasaulis, tiršti sutemų ūkai lyg pirties garai tvyro virš miesto, smulkus ir lėtas lietus tirpdo pasaulio kontūrus, dūmai nuo kaimo trobos kamino driekiasi lyg veliumas, o aplink tvyranti tyla ir ramybė kuria paslapties pojūtį, aplink daug pauzių, kuriose telpa medituojančios tolumos ir platumos, kurias sugeria tavo šnervės, patenka į plaučius ir kapiliarais paskirsto po visą kūną.

Lapai krenta, rodos, kalbėdami apie pabaigą, bet jei jie, pilni geltono pigmento, nukrenta ant namo stogo ir jį sušildo, o jei dar nuo stogo kažkur veda laidai, kurie yra ne tik grafikos išraiškos priemonė - linija, o ir gyvybė, vardu elektra, tai anokia čia pabaiga!..


Pauzių pašnibždėjimai.


Kupinas pasaulis po saule

Gamtos ritmo ciferblato namuose lietus glamonėja pievos nugarą, kol ši sudrėksta ir atsiveria visom savo porom. Birželio vėjas ten supila vaisingas savo sėklas, kurios požeminiais gimdos kakleliais vėl kyla į viršų, sukeldamos perkūnijos palydimus žemės sąrėmius ir kupiną svieto žydėjimą.
Bitės žolynų medumi pritvinkusiais straubliukais, monotoniškai dūzgėdamos ore suka begalybės ženklus. Medaus kvapas lyg deguonies kauke sklinda šnervėmis į smegenis ir saldina gyvenimą. Begėdiškai nuraudusi aguona flirtuoja su vėju. O vėjas glosto vis kitas..žydinčias, šlamančias, šnarančias, čežančias, šiušančias, šurgančias pievas. Aistringi bimbalai smilgų parapijai šoka viliotinį. Ant dilgėlės lapo mylisi drugeliai. Saulė trumpinusi naktis, nuo šiol trumpins mūsų dienas, nors gyvenimas trumpės vienodai.
Dienai nuėjus, vakaro ramybę trikdys kanklės ir uodų patelės. Mandresni šokinės per uždegtas malkas ir nusvils padus, kiti pliki voliosis rasoje ir sušlaps, o treti liks ramūs. Devynios pievos sustos, nutils, susikaups ir bus nuskintos, kad išplauktų vainikais per upę..
Visą naktį Jonas su Janina ieškos paparčio žiedo, bet ras tik Jonvabalius ir supras, kad laimingiems paparčio žiedai atsispindi akyse, o kitiems žiedai spindi ant pirštų.
Bet pirštai vienodai uždengia kiekvieno akis ir pabalnota laužo ugnim, saulėgrįžos taku ateina trumpiausia naktis. Žemės lūpų kampučiuose sapno žodžiai tyliai galvoja apie mus, o mes juos prarandam, todėl, kad surandam...bet kitaip ir nebus...


Žemės elementas.

Vandens elementas.

Ugnies elementas.

Jonažolės elementas.



Laukimas

Linkiu norėti ir turėti ko laukti. Linkiu laukimo džiaugsmo. O (ne)išsipildymą priimti ir laukti iš naujo. Laukimas įvairus, kaip prekės parduotuvių lentynose – reikalingas, bereikalingas, nelabai reikalingas. O klausimas „ko aš laukiu?“ kartais klausia, kartais ragina. Todėl linkiu Jums ir klausimų su atsakymais. Na, o belaukiant pirmos ilgesnės dienos, pereisim per tamsiausias šešiolika valandų keturiasdešimt šešias minutes. Ką veiksim per šitiek ilgiausio laiko? Galbūt išgersim daugybę puodelių arbatos. Vieni, dviese arba tiek kiek jūsų bus kartu. Aš išgersiu daug ir išgręžusi visus arbatos maišelius, išsiuvinėsiu juos auksiniais siūlais, taip įkainodama kiekvienos akimirkos žavesį ir brangumą... bebūnant su savimi, kitu ar kitais. Ir pakabinsiu tuos maišelius ant eglutės. Ir ateis tos Kalėdos, taip kaip klausėm, taip kaip laukėm.

Laukimas.



Trumpai apie autorę

Edita Sūdžiūtė – menininkė. Gimė 1977 metais Šilutės rajone. 2000-aisiais baigė Šiaulių universiteto dailės fakultetą. Nuo 2001 metų - Šiaulių dailės mokyklos mokytoja. Nuo 2008-ųjų - Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Dalyvavo 50 grupinių respublikinių bei tarptautinių parodų. Personalinėse parodose darbai pristatyti Lietuvoje, Latvijoje, Rumunijoje, Vokietijoje. Kuria akvarelės, fotografijos, tapybos, tapybos ant šilko technikomis. Kūriniai ne kartą įvertinti diplomais.

Menininkė Edita Sūdžiūtė... apie kūrybą

Jeigu mes ir nerandame laiko, tai jis būtinai mus susiras, ir kada nors, kai tai nutiks, nebus apmaudu, jei užvertę galvas į viršų, pamatysime ne vien plaukiančius debesis, bet ir mūsų nebeprasmiško bruzdėjimo atspindį...

Prieš trisdešimt penkerius metus mažom akim pradėjau žiūrėt į pasaulį ir garsiai šaukiau. Dabar į pasaulį žiūriu didelėm akim, bet tyliai. O ten pat žiūrėdama pro fotoaparato objektyvą, kvėpavimą kartais sulaikau. Iš pagarbos viskam, kas mane supa. O aš viską supu į fotojuostas, kurias išryškinu savo ir jūsų akyse.

Viskas prasideda kažkur ten ir tęsiasi čia: virš galvos dūzgiantis neapčiuopiamas idėjų avilys ima dovanoti kūrybos geluonis. Geluonis – būsena, kai nieko nedaryti tiesiog negali. Tuomet renkiesi techniką ir darai. Bet už techniką man svarbiau yra žiūrėti... didelėm akim ir tyliai. Po žiūrėjimo ateina požiūris. Jis įsikūnija (šįkart mažose tekstų bei fotografijų sąjungose) ir keliauja į pasimatymą su Jumis. Ačiū, kad pasitinkate.