Naujausios
Autorius teigia, kad „negalės fenomenas analizuojamas pasitelkus meno prizmę, atsisakant kūrybinio tikrovės perteikimo kritikos, bandant kūriniuose neįgaliųjų tema įžvelgti socialinių ir psichologinių aspektų“. Ir tai autoriui puikiai sekasi, nes jo talkininkai – turiningos biografijos faktai, gyvenimo ir profesinės veiklos įdirbis: jaunystėje – darbas Šiaulių „Vaire“, vėliau studijos, kur įgytos specialiojo pedagogo ir logopedo, aklųjų mokyklos pradinių klasių mokytojo specialybės, o greta – darbas viename iš specifinių, A. Jonyno įvardytų „rezervatų“, kurių tarybiniais metais Lietuvoje buvo įkurta 5 miestuose. Vienas iš jų – Šiauliai, tokioje regos negalią turintiems žmonėms specialioje gamybos-mokymo įmonėje dirbo ir V. Gudonis – metodininku, gamybos meistru, inžinieriumi.
V. Gudonis nuo šių įstaigų ir buvusių kolegų neatitolo net tada, kai dabartiniame Sankt Peterburge 1979 m. apgynė pedagogikos daktaro disertaciją, jos pagrindu publikavo pirmąją mokslo monografiją apie suaugusių aklųjų ir dirbančio jaunimo mokymosi motyvus. Po daktaro disertacijos parengimo grįžęs į Šiaulius, jis pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginiame institute Specialiosios pedagogikos mokslinio tyrimo laboratorijoje. 1995 m. Maskvoje apgynė savarankiškai parengtą psichologijos habilituoto daktaro disertaciją „Sutrikusios regos žmonių socialiniai ir psichologiniai-pedagoginiai integracijos pagrindai“.
Dirbant universitete, profesoriui teko skaityti įvairias specialiosios pedagogikos disciplinas, tačiau, matyt, jo gyvenimo patirtis, geba nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis lėmė, kad jis visada buvo labai mėgiamas studentų. Prisimenu, kaip Pedagogikos fakulteto studentai kreipdavosi į Dekanatą, kad Specialiosios pedagogikos kursą būsimiesiems pradinių klasių mokytojams, ikimokyklinio ugdymo studentams skaitytų būtent profesorius V. Gudonis.
Jis įtaigiai, drąsiai ir kompetentingai supažindindavo būsimuosius pedagogus su įvairias negales turinčių vaikų problemomis, kalbėjo apie vaikų ir tėvų fobijas, lytinio auklėjimo abėcėlę, socializacijos niuansus ir kt. Ne kartą jis buvo nominuotas kaip populiariausias fakulteto dėstytojas. Vadinasi, studentus jo dėstomi kursai sudomindavo, įtraukdavo į diskusijas apie gyvenimo kitoniškumą ir peripetijas.
Profesorius V. Gudonis jau kelios dešimtys metų dirba Šiaulių universitete, skaito paskaitas, pranešimus užsienyje. Vien autoriaus publikuotų darbų sąrašą monografijoje nagrinėjama tema 1984–2018 metais sudaro 381 pozicija, tarp kurių daug ir tokių, kurios skiriamos plačiajai visuomenei. Ypač populiarios jo mokslo ir publicistinės publikacijos Lietuvoje ir užsienyje neįgalaus žmogaus vaizdavimo mene ir kitomis temomis.
Įdomus faktas, kad profesorius net 20 metų nuo 1998 iki 2018 metų iš viso net 240 žurnalo numeriuose iš savo per gyvenimą sukauptos didžiulės kolekcijos Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos žurnale „Mūsų žodis“ kiekviename numeryje parengdavo ir pristatydavo po vieną reprodukciją su aprašu. Šios publikacijos buvo labai populiarios, jų laukdavo žurnalo skaitytojai. Šiuo metu autorius skelbia publikacijas ir „Šiaulių krašto“ „Atolankose“, yra nuolatinis Šiauliuose rengiamų parodų lankytojas, visuomeniškas miesto bendrapilietis, deja, vis retėjančios paslaptingosios Šiaulių Masonų ložės svečias ar narys. Neseniai Šiaulių apskrities P.Višinskio bibliotekoje buvo pristatyta turininga pažintinė paroda iš V.Gudonio kolekcijos.
Profesorius V.Gudonis yra aktyvus tarptautinių konferencijų, forumų dalyvis – skaito pranešimus Tarptautiniuose sutrikusios regos asmenų ugdymo forumuose (Brazilija, Vengrija, Rusija, Niderlandai); tarptautiniuose psichologų kongresuose (Švedija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika, Japonija); meno terapijos konferencijose Lietuvoje ir užsienyje.
Svarbiausios jo mokslinių tyrimų kryptys – sutrikusios regos asmenų reabilitacija ir integracija į visuomenę, sutrikusios regos vaikų raidos korekcija, kairiarankystės fenomenas, neįgalaus žmogaus paveikslas mene kaip specifinis visuomenės nuostatų į negalią ir neįgaliuosius atspindys. Išskirtini platesnės apimties V. Gudonio darbai: „Tiflologijos vardų žodynas“ (su bendraautoriais, 2001), dviejų tomų „Defektologijos žodynas“ ( 2007), dviejų tomų „Enciklopedinis tiflologijos žodynas“ (t. 1 – 2008; t. 2 – 2009), „Trumpas fobijų žodynas“ ( 2009).
Profesorius prisidėjo, kad Nepriklausomybės metais Lietuvoje būtų humanizuota specialiosios pedagogikos terminija – iš vartosenos išbraukti nekorektiški terminai „invalidas“, „defektologija, defektologas“, „anomalus“ ir kt., kuriuos pakeitė „žmogus su negalia“ ir panašūs. Deja, akivaizdu, kad ne visos terminijos problemos išspręstos ir nusistovėjusios, nes ir monografijoje įvairuoja terminų „negalia“ ir „negalė“ vartosena, dėl kurios daug metų diskutavo specialiosios pedagogikos mokslininkai, ypač prof. Jonas Ruškus.
–-
Grįžkime prie pristatomos monografijos, kuri gimė kaip viso gyvenimo mokslinio ir kūrybinio darbo rezultatas, nes nors profesoriaus darbo amplitudė labai plati, bet tema „Žmogaus, turinčio regėjimo negalią, įvaizdis kultūros pavelde, kaip specifinis visuomenės nuostatų į aklumą ir neregį atspindys“ jam yra artimiausia. Savo patirtį jis ir realizuoja monografijoje, kurią sudaro du pagrindiniai skyriai.
Pirmajame skyriuje autorius tarsi bando patvirtinti Helen Keller tezę, kad „Ne aklumas, o reginčiųjų požiūris į neregius yra sunkiausia našta“. Skyriuje V. Gudonis aptaria visuomenės nuostatas į neįgaliuosius istorijos raidoje, apžvelgia religijų žiūrą į šias problemas; apakinimą kaip fizinės bausmės rūšį istorijos raidoje; visuomenės nuostatų dinamiką nuo neregių globos organizavimo link inkliuzinio ugdymo.
Šį skyrių autorius baigia savo tyrimo apie neregių profesinį aktyvumą pristatymu, kur ir bando atsakyti į hipotezę, kaip visuomenės nuostata priklauso „ne tiek nuo kūrybingų neregių individualybių, kiek nuo pačios visuomenės demokratiškumo ir humaniškumo“. Naujai pristatoma mintis, kad dabartinės visuomenės nuostatos į neįgaliuosius yra kaip galimybė visuomenei tobulėti. Kita vertus, autorius pripažįsta, kad 1990–2018 metų tyrimų rezultatai rodo, kad visuomenės nuostatos į aptariamas problemas kinta labai lėtai.
Didžiausia monografijos dalis – per 400 puslapių – antrasis skyrius, kuriame labai plačiai, iliustratyviai, panaudojant visą gyvenimą kauptą asmeninę kolekciją, aptariamas neįgalaus žmogaus įvaizdžio traktavimas ir jo interpretacija kultūros pavelde. Čia išskirtinas svarbus darbo akcentas – istoriškumas: nuo neregio muzikanto įvaizdžio Senovės Egipte, Peru iki Naujausių laikų. Knygoje išvardyti ir chrestomatiškai aprašyti įžymūs pasaulio neregiai – epo meistras Homeras, abėcėlės akliesiems kūrėjas, tiflopedagogas prancūzas Luji Brailis (Louis Braille), kurio įamžinimui paliudyti numizmatikoje, medaliuose skiriama ypač daug vietos; žymusis italų tenoras Andrea Bočelis (Andrea Bocelli). Aišku, nepamirštas ir garsusis Rusijos keliautojas, rašytojas Vasilijus Jerošenka.
Aprašyti ir garsieji Lietuvos neregiai, palikę ženklus mūsų kultūros, tiflologijos istorijoje: vienas iš Lietuvos aklųjų sąjūdžio pradininkų, rašytojas Pranas Daunys, dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, poetas Antanas Jonynas, tiflologas, rašytojas Valentinas Vytautas Toločka.
Daugelis iš mūsų, išgirdę kalbas apie neregius, prisimename pirmiausia galvon lendančias klišes ir pasakojimus apie Brailio raštą, Baltąją lazdelę, o iš piešinių atklysta vaizdai apie neregius muzikantus, aklą bandūrininką, neregį elgetą, neregį dainininką, neregius keliauninkus. Apie tai knygoje kalba ir V. Gudonis.
Monografijoje vietos skiriama ir netikėtoms temoms aptarti: „Neįgalieji – karų aukos“ (pvz., akli ar apakinti dujomis, elgetaujantys 1812 m. karo prancūzų kareiviai); „Dailininkų, nevaldančių rankų, kūryba“ (tapyba dantimis, koja, burna); „Nuo tradicinių neregių amatų iki konkurencijos darbo rinkoje“ (masažo paslaugos, prekyba, krepšių pynėjai, net choro dirigentai). Daug iliustracijų skirta neregio paveikslui aklumo tema filatelijoje pristatyti, kur iš autoriaus kolekcijos pateikiami šimtai pavyzdžių iš viso pasaulio.
Nors karikatūrų kūrimas yra rizikingas darbas, bet autorius tos temos irgi nevengia, publikuoja daug karikatūrų pavyzdžių, kur atspindimas net neregių humoras (vaizduojamasis tiflohumoras).
Žmogaus negalia – ypač jautri tema, reikalaujanti altruizmo, humanizmo, pedagoginio pasirengimo ir atsidavimo, atjautos ir paramos. Dėl šios priežasties norisi paminėti ir pasidžiaugti, kad tai supranta Šiaulių LIONS ir Šiaulių „Alkos“ LIONS klubai, kurie pasirūpino, kad monografijoje būtų išspausdintos geros kokybės spalvotos iliustracijos.
Monografijos pirmajame priede pateikiamas autoriaus 381 straipsnio sąrašas, o antrajame priede – kruopščiai autoriaus sudarytos kolekcijos „Neregio paveikslas vaizduojamajame mene“ minimų monografijoje darbų katalogas, kuris ypač pravers dailės, filatelijos tyrinėtojams ir istorikams.Šiauliuose nedažnai išleidžiamos tokios knygos, kurios iškart tampa istorijos įvykiu. Tai padarė profesorius V. Gudonis, nusipelnęs pagarbos ir įvertinimo.
