Naujausios
Pasiekę Žemaičių Kalvariją, sustojome prie Tėvų, Senolės ir kitų artimųjų kapų. Malda, giesme, žvakutėmis ir Jolitos darželio gėlėmis pagerbėme Vytauto Mačernio brangiausius... Aš priminiau, ką jis rašė apie Senolę: „Praėjo daugel metų. Ir senolė mirė./ Neliko kambary gėlių, neliko nė maldaknygių senų./ Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo/ Neliko nė ženklų.“
Mamai – „Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte, / Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą, / Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti / Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.“
Aplankėme ir prof. Sauliaus Sondeckio senelių kapą, esanti netoli Mačernių kapų.
Kraštotyrininkas Bronius Kleinauskas mūsų laukė prie bažnyčios. Taupant laiką, važiavome iki Vytauto Mačernio muziejaus autobusu. Gražiai sutvarkyta aplinka, antrame aukšte įsikūręs muziejus atrodė patraukliai. 1987 m. poeto Eugenijaus Matuzevičiaus iniciatyva ir kalvariškių kruopščiu darbu buvo renkami muziejui eksponatai. Daug įdomios informacijos sužinojome iš Broniaus, jis – tarsi vaikščiojanti enciklopedija.
Aš padovanojau 1986 m. mano fotografuotą nuotrauką – mažas, labai gražių mėlynų akių berniukas su šuneliu prie Vytauto Mačernio gimtojo namo. Paklausus jo vardo, jis atsakė:„Vytautas Mačernis“. Tai buvo brolio Aloyzo sūnelis, kuris gyvena tėvų sodyboje ir augina jau savo vaikus.
Iš muziejaus pasukome Šarnelės link. 2 kilometrų miško keliukas nuvedė prie Vytauto Mačernio amžino poilsio vietos kalnelyje. Kapas skendėjo gėlėse, jį šildė žvakučių liepsnelės. Jas papildė mūsų uždegtos žvakelės, mano ir Boleslovo darželių gėlės. Tokioje tyloje, kurią retkarčiais pertraukdavo skrendantis paukštis, susikaupę pasimeldėme. Aš paskaičiau keletą eilėraščių, papasakojau jų dedikacijas. Sunku skaityti prie autoriaus kapo… Iš tolo pažvelgėme į Vytauto Mačernio gimtąjį namą, dabar apsuptą jau didelių medžių. Nepamatėme lango, pro kurį poetas žiūrėdavo į sodą, laukus… Atidėjome liepos mėnesiui.
Skubėjome į Žemaičių Kalvarijos kultūros centrą, kuriame pirmą valandą prasidėjo mokslinė konferencija „Vytautui Mačerniui-100“.
Konferencijos moderatorė doc. Zita Kelmickaitė vėlavo keletą minučių, tad mes suspėjome. Registratorės dovanojo Vytauto Mačernio ženkliukus, visi prisisegė, švytėjo, o mano 30 metų atitarnavęs ženklelis buvo tamsesnės spalvos...
Konferencijoje pranešimus skaitė prof. Viktorija Daujotytė, prof. Brigita Speičytė, dr. Mindaugas Kvietkauskas, muziejininkė Danutė Mukienė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Deimantė Cibulskienė.
Prisiminimais dalinosi akmeninių vizijų bendraautorė, gidė Genoveita Gricienė, kraštotyrininkas Bronius Kleinauskas, Vytauto Mačernio sesers Valerijos anūkė Laura Rajūtė-Masalskienė.
Kultūros centro direktorė Rima Jokubauskienė buvo apdovanota LR Kultūros ministro padėkos raštu už nuoširdų darbą, puoselėjant kultūrą Žemaitijoje. Žemaičiai Vytautą Mačernį paminėjo iš širdies, siekdami gilumos, o nepadėdami tik tašką.
Kiemelyje, po atviru dangumi, veikė fotoparoda „Kelias į 100-metį“.
Konferencijos dalyviai buvo vaišinami pietumis. Padėkoję skubėjome į Skuodą – ieškoti Vytauto Mačernio mokslo pėdų. Vytauto Mačernio gimnazijoje laukė šiaulietė mokytoja Elena. Apžiūrėjome gimnaziją, kur 1931–1935 metais mokėsi Vytautas. Sužinojome, kad samdyta mokytoja gerai paruošė Vytautą mokyklai, nes Šarnelės mokykloje jis mokėsi tik kelis mėnesius. Sedoje jis priimtas į pirmą klasę (dabar 5kl.), buvo geriausias mokinys. Išliko draugystė su Sedos mokyklos draugais: kunigu, poetu Leonardu Andriekumi, žurnalistu, poetu Pauliumi Jurkumi.
17 val. seniausioje išlikusioje medinėje Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už Vytauto Mačernio vėlę ir visus jo gerbėjus.
Galvojome, kad prie Sedos Magazino jau bus pastatyta Mykolo Saukos skulptūra „Vytauto Mačernio mokyklinis suolas“. Kadangi šventė vyks birželio 15 d., nepastatė…
Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus vardo gimnazijoje Vytautas Mačernis mokėsi 1935–1939 m. Jis įsijungė į literatų ir ateitininkų veiklą, rašyti skatino lietuvių kalbos mokytojas Feliksas Kudirka.
Telšiškio poeto Vytauto Stulpino iniciatyva 2018 10 12 buvo atidengtas bronzinis paminklas „Išsprogdinimas“ su užrašu „IŠ TAVO LIŪDNO IR PAILGO VEIDO AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE“. Paminklas sveria 300 kilogramų, yra 3 metrų aukščio (autorius prof. Gediminas Karalius, liejikas Žilvinas Pabrinkis, architektas prof. Algirdas Žebrauskas). Pašventintas Telšių vyskupo ordinaro Kęstučio Kėvalo.
Telšiuose 16 val. prasidėjo renginys „Po ūkanotu nežinios dangum“ – Žemaitės gimnazijos skverelyje prie Vytauto Mačernio paminklo. Dalyvavo rašytojos Aldona Ruseckaitė, Laura Sintija Černiauskaitė. Nusišypsojo mums laimė paklausyti aktorės Jūratės Viliūnaitės skaitomų eilių, lydimų Romualdo Miškinio muzikos garsų.
Po koncerto aplankėme Telšių Žemaitės gimnaziją, klasę, kurioje mokėsi Vytautas Mačernis. Klasėje tik ant mokytojos stalo – Vytauto Mačernio paveikslas. Apžiūrėjome parodą, skirtą Poeto 100-mečiui. Labai įdomi paroda, daug informacijos.
Saulutė krypo link vakaro ir mes turėjome laiku grąžinti „Busturui“ autobusą.
Keliautojai jau jautė fizinį nuovargį, bet dvasia buvo pakylėti. Man buvo didelis džiaugsmas, kad Šiauliuose gausėjo K. Donelaičio, o dabar pagausėjo Vytauto Mačernio mylėtojų gretos…
