Mistifikuotos erdvės „Archeologai“

Mistifikuotos erdvės „Archeologai“

Mis­ti­fi­kuo­tos erd­vės „Ar­cheo­lo­gai“

Šiau­lie­čiai dai­li­nin­kai, pe­da­go­gai Re­da ir Arū­nas Uo­gin­tai nie­ka­da ne­bi­jo­jo bū­ti avan­gar­de. Bū­ti ki­to­kie, keis­ti, ne­nu­dai­lin­ti, ne­nug­lu­din­ti. Nuo 1993 me­tų, pa­si­va­di­nę „Ar­cheo­lo­gais“, ro­do per­for­man­sus, da­ly­vau­ja šiuo­lai­ki­nio me­no fes­ti­va­liuo­se. Jų kū­ry­ba ne kar­tą išė­jo iš ga­le­ri­jų ir vir­to pi­lie­ti­nė­mis ak­ci­jo­mis. „Kai žmo­nės rea­guo­ja, va­di­na­si, pa­tai­kei. Ta­da ži­nai kryp­tį, kur ei­ti“, – sa­ko A. Uo­gin­tas. „Mes ga­li­me bū­ti ne­nus­pė­ja­mi: tuo ir di­džiuo­ja­mės, ga­li­me lais­vai veik­ti, bū­ti ne­prik­lau­so­mi“, – pa­pil­do R. Uo­gin­tie­nė. Stip­rūs, nes yra kar­tu.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

25 me­tų is­to­ri­ja

Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je rug­sė­jo 11 die­ną me­ni­nin­kai Re­da ir Arū­nas Uo­gin­tai su­ren­gė ju­bi­lie­ji­nę pa­ro­dą-per­for­man­są „Ar­cheo­lo­gai-25“.

Čia ir su­si­tin­ka­me po­kal­bio. Me­ni­nin­kų dar­bai – ta­py­ba, skulp­tū­ra, gra­fi­ka, ko­lia­žas – eks­po­nuo­ja­mi dvie­juo­se ga­le­ri­jos aukš­tuo­se.

Pir­ma­ja­me aukš­te per sie­nas drie­kia­si sa­vo­tiš­kas „Ar­cheo­lo­gų“ met­raš­tis – spau­do­je pub­li­kuo­tų straips­nių ko­lia­žas.

Tik įė­jus į ga­le­ri­ją, pa­si­tin­ka stik­li­nis kars­tas su puoš­nia mu­mi­ja – „Ar­cheo­lo­gų“ iš­ta­kos. Vė­les­ni me­ni­niai pro­jek­tai bu­vo šios ak­ci­jos tą­sa.

Gra­fi­kė Re­da ir ta­py­to­jas Arū­nas Uo­gin­tai šiuo­lai­ki­niu me­nu Šiau­lius gar­si­na 25 me­tus.

„Ma­tai, mie­las bi­čiu­li, aš per­ku dramb­liu­kus. Ka­si­nė­ji­mų me­tu su­ki­šu juos į ka­pus, ku­riuos mes vėl už­ver­čia­me. Gal po pu­sės šim­to me­tų ki­ti žmo­nės vėl at­kas tuos pa­čius ka­pus ir, ra­dę juo­se to­kių, tik jau nuo gu­lė­ji­mo že­mė­je pa­se­nu­sių sta­tu­lė­lių, vel­tui su­ks gal­vą... Aš mėgs­tu bū­si­moms kar­toms už­min­ti mįs­les; vie­na­me An­kor Va­to bokš­te aš, ži­no­te, pa­li­kau la­bai ne­pa­do­rų įra­šą san­skri­to kal­ba. Dai­liai už­tep­tas, jis at­ro­dys ga­na se­nas. Atei­ty­je koks nors juok­da­rys jį tik­riau­siai mė­gins iš­šif­ruo­ti...“ (Iš vie­no se­nie­nų su­pir­ki­nė­to­jo pa­sa­ko­ji­mo, ku­rį už­ra­šė au­to­biog­ra­fi­nė­je apy­sa­ko­je André Mal­raux, bu­vęs Pran­cū­zi­jos ko­mi­sa­ras Ki­ni­jo­je ir Ch. de Gaulle’io vy­riau­sy­bės kul­tū­ros mi­nist­ras.)

Tai – teks­tas, ku­rį praė­ju­sio am­žiaus pa­bai­go­je pa­si­rin­ko Uo­gin­tai, kur­da­mi sa­vi­tą is­to­ri­ją ir ją pa­ska­nin­da­mi mis­ti­kos prie­sko­niais.

Į sa­vo na­mų kie­mą pa­si­kvie­tę „Šiau­lių kraš­to“ fo­tog­ra­fą Gied­rių Ba­ra­naus­ką, „Ar­cheo­lo­gai“ iš­ka­sė duo­bę – per­for­man­sas pra­si­dė­jo. Tą­kart pa­da­ry­tą nuo­trau­ką da­bar pa­si­rin­ko ju­bi­lie­ji­nės pa­ro­dos pla­ka­tui.

Mis­ti­nę is­to­ri­ją vai­ni­ka­vo ta­ria­mai iš­kas­ta mu­mi­ja. Pri­si­me­na po­teks­čių ne­sup­ra­tu­sių­jų reak­ci­ją: „Juk tai ne­tik­ra!“

„Pra­dė­jo­me kur­ti ki­taip. Ne tra­di­ci­nę ta­py­bą, gra­fi­ką, bet Re­da – skulp­tū­rą, aš – me­di­nu­kus. Ir kur­ti spek­tak­lį per pa­ro­dos ati­da­ry­mą“, – sa­ko A. Uo­gin­tas.

No­rė­jo­si šo­ki­ruo­ti, paer­zin­ti? „Bu­vo įdo­mu. Vis­kas yra kaž­ko­kia mis­ti­fi­ka­ci­ja. Pas­lap­tis.“

A. Uo­gin­tas pri­me­na so­vie­ti­nės erd­vės gy­ve­ni­mą vie­no­do­se ply­ti­niuo­se na­muo­se su ta pa­čia sek­ci­ja. Tuo­met rink­da­vo kiek­vie­ną keis­tu­mą. Iš ki­tų skir­da­vo­si ir sa­vo mu­zi­ki­niu sko­niu: kū­ry­bi­niams su­ma­ny­mams at­si­spir­da­vo nuo un­derg­roun­di­nės mu­zi­kos. Gar­sas per­si­kė­lė ir į pa­ro­dų, ir per­for­man­sų cik­lą.

Dar vie­nas niuan­sas: ar­cheo­lo­gi­ja sie­ja­si su is­to­ri­ja: anks­tes­ni Uo­gin­tų dar­bai bu­vo skir­ti Ma­žo­sios Lie­tu­vos kai­mui Gi­li­jai (da­bar Mat­ro­so­vas).

„Pir­mo­ji pa­ro­da bu­vo ati­da­ry­ta ma­žy­tė­je sa­ly­tė­je. Atė­jo daug žmo­nių. Skli­do gar­sai – no­rė­jo­si, kad pa­ro­da bū­tų kaip mi­nis­pek­tak­lis. O pa­skui per­for­man­sas. Me­ni­nin­kai žiū­rė­jo į tai krei­vai. Jei ta­pai, ta­pyk, jei pie­ši, piešk“, – pri­si­me­na A. Uo­gin­tas.

Vė­liau „Ar­cheo­lo­gai“ ap­ke­lia­vo Lie­tu­vą: Vil­nių, Kau­ną, Klai­pė­dą.

Ant­ru per­for­man­sų eta­pu A. Uo­gin­tas va­di­na „Sand­ri­ją“ – iš­gal­vo­tą ša­lį. Per­for­man­sas bu­vo pa­pil­dy­tas kau­kė­mis, kos­tiu­mais.

Ki­toks kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas

Uo­gin­tai šiuo­lai­ki­nio me­no fes­ti­va­liuo­se da­ly­vau­ja ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Lat­vi­jo­je, Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, jų pa­ro­dos bu­vo eks­po­nuo­tos Ita­li­jo­je, Ki­ni­jo­je, Len­ki­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je.

Pa­na­šu, kad per­for­man­so dva­sia me­ni­nin­kų ne­pa­lei­džia ir kas­die­ny­bė­je: at­si­sė­dus po­kal­bio ato­kia­me ga­le­ri­jos kam­pe, ne­ti­kė­tai triukš­min­gai pa­si­ro­džiu­si mo­ki­nių gru­pė su mo­ky­to­ja nu­trau­kia po­kal­bį: atė­jo iš­si­neš­ti kė­džių. Tris pa­ža­da pa­lik­ti.

„Kuo ne per­for­man­sas, at­spin­din­tis šian­die­nos žmo­nių san­ty­kius?“ – pa­ke­lia an­ta­kius A. Uo­gin­tas.

Dai­li­nin­kas pri­si­me­na: Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je nuo 1990 me­tų pra­si­dė­jo ju­dė­ji­mas, į pa­ro­das atei­da­vo la­bai daug žmo­nių – ne vien me­ni­nin­kai. Au­go bend­ruo­me­nė, po­pu­lia­rė­jo mu­zi­kos gru­pės. Vy­ko kul­tū­ri­niai pro­ce­sai, ku­rie kei­tė Šiau­lius, o pa­skui ir Lie­tu­vą. Iš šios ter­pės išau­go įvai­rių per­for­me­rių, šiuo­lai­ki­nių me­ni­nin­kų.

„Ši ga­le­ri­ja bu­vo ki­tos kul­tū­ros ži­di­nys. Ne­sa­kau, kad mes pir­mie­ji pa­da­rė­me per­for­man­sus, daug kas da­rė. Bet mes su­ra­do­me sa­vo ni­šą. Iš pra­džių, kai į Vil­nių nu­va­žiuo­da­vo­me, sa­ky­da­vo: ki­čas. Iš tie­sų vi­si per­for­man­sai – spek­tak­liai, mis­tif­ika­ci­ja. Ga­le­ri­jos erd­vė­je per­for­man­sas yra ju­dan­tis me­no kū­ri­nys“, – sa­ko A. Uo­gin­tas.

Uo­gin­tai juo­kia­si pri­si­mi­nę anų die­nų keis­te­ny­bes. Vi­suo­me­nę šo­ki­ra­vęs įvy­kis – me­ni­nin­kės Džei­na­ros į pa­ro­dą at­si­neš­ta žmo­gaus gal­va. Ją me­ni­nin­kė bu­vo iš­si­pra­šiu­si iš mor­go sa­ni­ta­ro. Ga­liau­siai gal­vą ga­le­ri­jos tua­le­te, mai­še­ly­je, at­ra­do va­ly­to­ja. Ki­lo skan­da­las.

„Ku­rio­zi­nė si­tua­ci­ja. Teis­mų ne­bu­vo. Bet jei da­bar toks at­ve­jis nu­tik­tų, ir po­li­ti­ką, ir Pu­ti­ną bū­tų at­ra­dę. Ta pa­ti mis­ti­fi­ka­ci­ja“, – sa­ko A. Uo­gin­tas.

Apie to me­to ga­le­ri­jos gy­ve­ni­mą ro­ma­ne „Pie­ti­nia kro­ni­kas“ ra­šo Ri­man­tas Kmi­ta.

XX am­žiaus pa­bai­gos Šiau­liai įvar­di­ja­mi kaip vie­nas pa­grin­di­nių nau­jo­jo me­no ar­ba avan­gar­do ži­di­nių Lie­tu­vo­je: ne­for­ma­li jau­nų me­ni­nin­kų, mu­zi­kan­tų ap­lin­ka bu­vo pa­lan­ki nau­jo­vėms – al­ter­na­ty­viai kul­tū­rai. Kas da­rė įta­ką šiai kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo ban­gai?

„Čia bu­vo uni­ver­si­te­tas, Me­nų fa­kul­te­tas. Stu­den­tai, dir­bo pro­gre­sy­vių dės­ty­to­jų. At­va­žiuo­da­vo fi­lo­so­fų. Bu­vo Gin­tau­tas Ma­žei­kis, Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis. Gal la­biau už vil­nie­čius iš­drį­so­me pa­si­keis­ti? Mū­sų la­bai daug stai­ga puo­lė į ki­tą me­ni­nę raiš­ką. Ga­le­ri­jo­je leng­vai ga­lė­da­vai su­reng­ti pa­si­ro­dy­mą. Bu­vo lais­vė. Avan­gar­do ju­dė­ji­mas Šiau­liuo­se tik­rai bu­vo. Ir tai ėjo su me­nu“, – sa­ko A. Uo­gin­tas.

Ka­da vis­kas nu­trū­ko? „Kai žmo­nės pra­dė­jo ma­siš­kai iš­va­žiuo­ti. Ki­ti uni­ver­si­te­tai pa­si­kei­tė, Šiau­lių uni­ver­si­te­tas ne – su­pu­vo. Jis bu­vo ne dėl stu­den­tų, o dėl dės­ty­to­jų, – sa­ko A. Uo­gin­tas. – Pri­si­min­ki­me: kiek­vie­nais me­tais bū­da­vo po 500 jau­nų žmo­nių su idė­jo­mis, po­stū­miais! Bet uni­ver­si­te­tas jau­ną žmo­gų iš­me­tė.“

Me­nų fa­kul­te­te A. Uo­gin­tas dir­bo nuo 1999 me­tų, bu­vo Dai­lės ka­ted­ros do­cen­tas. Už­da­rius Me­nų fa­kul­te­tą, ta­po be­dar­bis.

Ne vie­ne­rių me­tų dar­bas – A. Uo­gin­to kny­ga „Me­nų fa­kul­te­to fe­no­me­nas. Šiau­lių uni­ver­si­te­to ab­sol­ven­tai dai­li­nin­kai (1972–2012)“, iš­leis­ta 2013-ai­siais. So­li­džią kny­gą au­to­rius sky­rė fa­kul­te­tą bai­gu­siems dai­li­nin­kams, vi­zua­lio­jo me­no kū­rė­jams.

„Aš pa­ži­nau ir tuos, kurie pir­mas lai­das bai­gė, ir pa­sku­ti­nius stu­den­tus. Mums su Re­da pa­tin­ka baig­ti pra­dė­tus dar­bus, kad bū­tų tvar­kin­ga. Uni­ver­si­te­tas kny­gos lei­dy­bai ne­da­vė nė cen­to.“

Ryš­kė­jan­tis pro­vin­cia­lu­mas

Pra­si­dė­jus emig­ra­ci­jai, sa­ko A. Uo­gin­tas, iš­ryš­kė­jo pro­vin­cia­lu­mas, per­for­me­ri­nis ju­dė­ji­mas, mu­zi­kan­tų ju­dė­ji­mas, net nuo­gu­mas pra­dė­tas ver­tin­ti ki­taip.

R. Uo­gin­tie­nė pa­prieš­ta­rau­ja: gra­žūs ren­gi­niai neiš­ny­ko, at­virkš­čiai, jie ta­po daug ko­ky­biš­kes­ni: fes­ti­va­liai „Vi­rus“, „En­ter“ iki šiol pri­trau­kia žmo­nes.

Pa­sak A. Uo­gin­to, šie fes­ti­va­liai, nors ir įdo­mūs, ne­bė­ra reiš­ki­nys. Bet la­bai svar­bu, kad nuo­la­ti­niai, su­si­for­ma­vę da­ri­niai iš­lik­tų.

Pro­vin­cia­lu­mas, ma­no A. Uo­gin­tas, vis ryš­kė­ja, o sa­va­moks­lys­tė ver­ti­na­ma la­biau nei pro­fe­sio­na­lų me­nas. Jį pik­ti­na šių die­nų pa­ra­dok­sai: per­for­man­so, teat­ro me­no pra­dė­jo mo­ky­ti va­dy­bi­nin­kai. Biur­ge­ris pra­de­da bū­ti ir dai­li­nin­kas, ir mu­zi­kan­tas, ir kom­po­zi­to­rius, ir ra­šy­to­jas.

Uo­gin­tams pa­tin­ka ty­ri­nė­ti žmo­nes, ap­lin­ką, me­ną. Jų per­for­man­sai – kar­tu ir siun­čia­ma so­cia­li­nė ži­nu­tė. Su­gal­vo­tas veiks­mas sle­pia me­ta­fo­rą ir at­sa­ky­mą, dėl ko per­for­man­sas ku­ria­mas. Žiū­ro­vas kar­tais pri­si­ku­ria ir sa­vų paaiš­ki­ni­mų.

„Kai žmo­nės rea­guo­ja, va­di­na­si, pa­tai­kei. Ta­da ži­nai kryp­tį, kur ei­ti“, – sa­ko A. Uo­gin­tas.

Pas­ku­ti­niuo­se, 2016 me­tų, per­for­man­suo­se Uo­gin­tai traiš­kė po­mi­do­rus ir pa­si­rin­ko so­vie­ti­nę dai­ną „Te vi­sad švie­čia sau­lė“.

A. Uo­gin­tas pa­sa­ko­ja pai­nią dai­nos is­to­ri­ją. Ją so­viet­me­čiu bu­vo pa­vo­gę ir kaip dai­ną „Gab­riel­le“ iš­gar­si­nę du šve­dai, vė­liau – gru­pės AB­BA na­riai. Va­gys­tę pa­tei­si­no tuo, kad vog­da­vo ir ru­sai – SSRS ne­tu­rė­jo au­to­ri­nių tei­sių su­tar­čių su Va­ka­rų ša­li­mis.

Nau­do­tų pre­kių par­duo­tu­vė­je A. Uo­gin­tas ra­do plokš­te­lę su šios dai­nos įra­šu. Pa­si­do­mė­jo pla­čiau ir nu­ste­bo pa­ma­tęs, kiek yra į vi­sas pu­ses pa­vog­tų dai­nų: net ira­nie­tė 1964 me­tais dai­na­vo R. Paul­so „Mi­li­jo­ną rau­do­nų ro­žių“.

„Po­li­ti­ka re­tai bū­na vien­pu­sė. Ir so­vie­tų kul­tū­ra, ir da­bar – neo­pat­rio­tiz­mas. Po­mi­do­rų traiš­ky­mais ir ta dai­na ti­ko per­for­man­sui – dvi­gu­ba ir ašt­ru.“

Pra­dė­ję nuo švel­nios ro­man­tiš­kos mis­ti­kos, da­bar Uo­gin­tai bū­na dau­giab­riau­niai.

2015 me­tais Lon­do­ne R. Uo­gin­tie­nė pri­sta­tė pa­ro­dą „Vy­riš­ki žai­di­mai“, A. Uo­gin­tas – per­for­man­są „Jung­tys“.

Kū­ry­ba bu­vo ro­do­ma mis­tiš­ko­je ir kont­ro­ver­siš­ko­je Lon­do­no ga­le­ri­jo­je „The Last Tues­day So­cie­ty & The Vik­tor Wynd Mu­seum of Cu­rio­si­ties“.

„Na ir ga­le­ri­ja kliu­vo, mis­ti­fi­ka­ci­jos mu­zie­jus! Pak­liu­vo­me į to­kią erd­vę!“ – juo­kia­si A. Uo­gin­tas iš dar vie­no su­ta­pi­mo. Ga­le­ri­jo­je bu­vo vis­ko: eg­zo­ti­nių iš­kam­šų, iš­ka­se­nų, ske­le­tų, gy­vū­nų kau­ko­lių, kau­kių, me­ni­nin­kų mi­nia­tiū­rų in­terp­re­ta­ci­jų: nuo su­džiū­vu­sios un­di­nė­lės iki el­fų pus­lit­ri­nia­me stik­lai­nė­ly­je.

Me­ni­nin­kas svars­to, gal vi­sai neat­si­tik­ti­nai, praė­jus ke­le­tui sa­vai­čių po jų pa­ro­dos ir per­for­man­so, vie­na re­li­gi­nė bend­ruo­me­nė ša­lia ga­le­ri­jos šlaks­tė šven­tin­tą van­de­nį „šė­to­nui“ iš­va­ry­ti.

Mis­ti­nės žmo­nių ko­vos vyks­ta vi­sur.

At­vi­ri pa­siū­ly­mams

„Jų kū­ry­bai bū­din­gas bu­ta­fo­riš­ku­mas, ne­tgi teat­ra­liš­ku­mas, daž­nai imi­tuo­jant šou, ko­mer­ci­nės kul­tū­ros re­gi­nio for­ma­tą. Gru­pės „teat­ra­liš­ku­mas“ vi­sa­da mas­ka­vo su­bti­lų žai­di­mą „ko­mer­ci­niais“ įvaiz­džiais, taip pat „pro­vin­ci­jos“ ka­te­go­ri­ja, gro­žio ir „teat­ro“ su­pra­ti­mu“, – ra­šo­ma let­me­fix.lt pus­la­py­je, Lie­tu­vos per­for­man­so, vi­deo ir gar­so me­no mi­ni en­cik­lo­pe­di­jo­je.

Me­ni­nin­kų biog­ra­fi­jo­je bu­vo ir tik­ra­sis teat­ras: 2000–2006 me­tais dir­bo sce­nog­ra­fais Vals­ty­bi­nia­me Šiau­lių dra­mos teat­re. Į teat­rą da­bar grį­žo sim­bo­liš­kai – iš­ta­py­da­mi sie­ną 80-ia dru­ge­lių, sim­bo­li­zuo­jan­čių pa­sta­to me­tus.

„Mes at­vi­ri vi­siems pa­siū­ly­mams. Ne­bi­jai ir ei­ni“, – sa­ko A. Uo­gin­tas. Teat­re prieš 18 me­tų de­biu­ta­vo vai­kiš­ku spek­tak­liu: kos­tiu­mus ir sce­nog­ra­fi­ją kū­rė mu­zi­ki­nei pa­sa­kai „Jo­niu­kas avi­niu­kas ir se­sy­tė Ele­ny­tė“. Ge­riau­siais dar­bais teat­re iš­ski­ria spek­tak­lius „Juo­za­pas Švei­kas“, „Trys se­se­rys“.

Me­tus Šiau­lių dra­mos teat­re įpras­mi­no ir A. Uo­gin­to ta­py­ti ak­to­rių po­rtre­tai.

Įsi­min­ti­nas kū­ry­bos mo­men­tas – Klai­pė­dos dra­mos teat­re, kur sce­nog­ra­fi­ją kū­rė spek­tak­liui „Pik­vi­ko klu­bo už­ra­šai“. Ki­ta erd­vė, at­mos­fe­ra, la­bai pa­gar­bus po­žiū­ris į me­ni­nin­kus, jū­ros vė­jo lais­vė ir leng­vu­mas.

Nau­ja Uo­gin­tų kū­ry­bos erd­vė – pa­sta­tų sie­nos. Ne tik teat­ro. Aukš­tel­kės mo­kyk­los-dau­gia­funk­cio cent­ro fa­sa­dą iš­ta­pė Lie­tu­vos šimt­me­čiui skir­tu gra­fi­čiu su Rū­pin­to­jė­liu, tris­pal­ve, au­di­mo stak­le­lė­mis.

Uni­ka­lus A. Uo­gin­to dar­bas – bal­ko­nų ta­py­ba. Ant Vil­niaus gat­vės bul­va­ro na­mo bal­ko­nų apa­čios įam­ži­no ži­no­mus Šiau­lių me­ni­nin­kus.

Pra­dė­jo nuo šia­me na­me gy­ve­nu­sio gra­fi­ko ir poe­to Eduar­do Juch­ne­vi­čiaus. Pas­kui įam­ži­no ak­to­rių Pra­ną Piau­lo­ką, il­gai gy­ve­nu­sį ta­me pa­čia­me na­me.

Yra bal­ko­nas Kęs­tu­čiui Gas­ce­vi­čiui, Ro­ber­tui Šat­kaus­kui-Sva­rui, Mar­ti­nio­niams. Iš vi­so – še­ši po­bal­ko­ni­nės ta­py­bos dar­bai, skir­ti am­ži­ny­bėn išė­ju­siems kū­rė­jams – vi­sus juos A. Uo­gin­tas la­bai ge­rai pa­ži­no­jo.

Kur­da­mas bul­va­re, me­ni­nin­kas su­si­dū­rė su ag­re­sy­viu pro­vin­cia­lu­mu. Praei­vis ne­klaus­tas bū­ti­nai iš­sa­ky­da­vo nuo­mo­nę: man šlykš­tu.

Pa­vo­jin­giau­sia, sa­ko A. Uo­gin­tas, kad po­li­ti­kai ir orien­tuo­ja­si į ma­žo iš­si­la­vi­ni­mo žmo­nes. Į tuos, ku­rie sa­ko: „Ne­sup­ran­tu skulp­tū­ros, ją rei­kia su­nai­kin­ti“. Toks ke­lias ve­da į kny­gų de­gi­ni­mą ar­ba Eu­ro­pos pa­kraš­čių pa­kraš­tį.

R. Uo­gin­tie­nę džiu­gi­na me­no kū­ri­niai, pa­sta­rai­siais me­tais at­si­ran­dan­tys Šiau­liuo­se: ne val­diš­ki, bet gy­vi, tik­ri: „Jų ir dau­giau ga­lė­tų bū­ti, juk ne­truk­do!“

A. Uo­gin­tas įžvel­gia pri­va­lu­mą, kad kvie­čia­ma me­ni­nin­kų iš ki­tur: jie ne­ži­no Šiau­lių kon­teks­to – ir ne­rei­kia. Svar­bu, kad mies­tas ne­bū­tų įpa­mink­lin­tas – A. Uo­gin­to nuo­mo­ne, pa­mink­lams vie­ta – ka­pi­nė­se.

Nus­te­bin­ti sa­ve

Per­nai ant Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­jos kam­po nu­tū­pė R. Uo­gin­tie­nės su­kur­ta „Lau­mė“, skir­ta Al­gir­do Ju­liaus Grei­mo me­tams pa­mi­nė­ti. 2014 me­tais me­ni­nin­kės skulp­tū­rų kom­po­zi­ci­ja „An­ge­lų lie­tus“ pa­puo­šė Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­ją.

Už­sa­ky­mai vie­šo­se erd­vė­se, sa­ko dai­li­nin­kai, at­si­ra­do ne­se­niai. Anks­čiau už­sa­ky­mą duo­da­vo sau: pa­reng­ti ir su­da­ly­vau­ti pa­ro­do­je.

„Vi­sa­da, kai kaž­ką da­rai, pir­miau­sia no­ri sa­ve nu­ste­bin­ti. Įdo­mu! Už­si­de­gi! Dar­bą ko­ky­biš­kai pa­da­ry­ti rei­kia ga­na daug lai­ko. Ir kad pa­ts to­bu­lė­tu­mei. Man pa­tin­ka kni­bi­nė­tis, siū­ti, kau­kes da­ry­ti. Bet pa­skui nu­si­bos­ta, puo­li prie su­dė­tin­gų tech­ni­kų, kad dar­bas bū­tų vy­riš­kas, stip­rus, jė­gos no­ri­si pa­ro­dy­ti dar­buo­se. Ir fan­ta­zuo­ji, kad sma­giau bū­tų gy­ven­ti. Dėl fan­ta­zi­jos jo­kių pro­ble­mų nė­ra – kad ne­bū­tų nuo­bo­du!“ – sa­ko R. Uo­gin­tie­nė.

2013 me­tais šiau­lie­tė pri­sta­tė pa­ro­dą „Kaip pa­gau­ti skrai­dan­čią lėkš­tę ir ne­pas­to­ti nuo atei­vių“, jo­je grio­vė vy­riš­ką lo­gi­ką ir kvie­tė pa­si­ner­ti į in­tui­ty­vų mo­te­rų pa­sau­lį. Kar­tu tai bu­vo tam tik­ras kū­ry­bi­nės veik­los api­bend­ri­ni­mas.

R. Uo­gin­tie­nės fan­ta­zi­ja neužs­nūs­ta ir dir­bant dai­li­nin­ke Šiau­lių kul­tū­ros cent­re. Me­ni­nin­kė su­tei­kė sa­vi­tu­mo, iš­skir­ti­nu­mo Tri­jų Ka­ra­lių šven­tei: su­kū­rė Kas­pa­rą, Mer­ke­lį, Bal­ta­za­rą ir Žvaigž­dę. Teat­ra­li­zuo­ta ei­se­na ta­po tra­di­ci­ja.

Kai me­ni­nin­kė pa­vargs­ta nuo vie­nos tech­ni­kos, pe­rei­na prie ki­tos. Da­bar min­tys su­ka­si apie „Vi­rus“ – pla­nas jau yra. Šis fes­ti­va­lis be Uo­gin­tų sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mas. Nu­si­bos – vėl su­ks ki­tur.

„Ei­ni į sa­ve, į sa­vo lais­vę, sa­vo kū­ry­bą. At­si­ri­bo­ji, kad tau vir­ši­nin­ko ant gal­vos ne­bū­tų“, – šyp­so­si R. Uo­gin­tie­nė. Kur­ti sau – lais­vės są­ly­ga.

Bū­ti ne­nus­pė­ja­miems

Uo­gin­tai – nea­be­jin­gi gy­ve­ni­mo ste­bė­to­jai. Tu­ri sa­vo po­zi­ci­ją, rea­guo­ja į įvy­kius mies­te, Lie­tu­vo­je, pa­sau­ly­je.

Kai prieš de­šimt­me­tį iš­ki­lo klau­si­mas dėl Ch. Fren­ke­lio fab­ri­ko ka­mi­no li­ki­mo, su­ren­gė spek­tak­lį-ak­ci­ją. Kai ki­lo pa­vo­jus bul­va­ro am­fi­teat­rui, įsi­jun­gė į pro­tes­tą.

Kar­na­va­liš­ka­me pa­ro­dos „As­fal­tas“ per­for­man­se kvie­tė ap­mąs­ty­ti lie­tu­viš­ku­mą, iden­ti­te­tą šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio, Eu­ro­pos kon­teks­te.

Per­for­man­sai bu­vo įam­žin­ti fil­muo­se „Wa­ke up, Fren­ke­li“ ir „As­fal­tas“.

Kū­ry­ba bu­vo ir at­sa­kas į ka­rą Uk­rai­no­je. 2014 me­tais su­reng­to­je A. Uo­gin­to ta­py­bos pa­ro­do­je „Pus­ry­čiai ant žo­lės“ ne vie­nas dar­bas at­lie­pė skaus­mą, ab­sur­dą, ci­niz­mą.

Iš­sa­ky­da­mi po­zi­ci­ją, Uo­gin­tai ren­ka­si me­ni­nę iš­raiš­ką – ne ag­re­sy­viai po­li­tiš­ką. Ne­sis­ten­gia lip­ti ant tvo­ros ir rėk­ti.

Šiau­lie­čiai ne kar­tą su­lau­kė laiš­kų: ko­dėl ne­pro­tes­tuo­ja dėl vie­nų ar ki­tų da­ly­kų, ne­ko­vo­ja?

„At­ro­do, kad tu­ri už kiek­vie­ną pa­ko­vo­ti. La­bai leng­va ras­ti me­ni­nin­kus ir stum­ti į prie­kį, o ta­da žiū­rė­ti, ar pri­mu­šė.“

Blo­giau­sia, pa­sak A. Uo­gin­to, kad pi­lie­ti­nę ak­ci­ją val­džia su­vo­kia kaip po­li­ti­nį veiks­mą, dau­ge­lis prii­ma as­me­niš­kai.

„Ga­li mir­ti iš juo­ko, kai me­ras su­si­ta­pa­ti­na su pi­ni­gais. Mes daug me­tų nu­gy­ve­no­me, bet kad me­ras lip­tų į sce­ną per Šiau­lių die­nas ir sa­ky­tų, kad čia aš jums da­viau, ar jūs ma­ne my­li­te?!“ – ste­bi­si A. Uo­gin­tas.

Uo­gin­tai ne­bi­jo pro­vo­kuo­ti, bū­ti ne­pa­to­gūs, kri­tiš­ki. „Sa­vo me­rą su­ras­ti nie­ka­da ne­sie­kė­me. Dar ir par­ti­jos ko­mi­te­tas pa­si­kvies­da­vo, vai­din­da­vo, kad me­ni­nin­kus my­li. Vi­so­kių pa­var­džių at­si­me­nu. Ma­tau ir ne­la­bai rim­tai į juos žiū­riu.“

„Dva­ro dai­li­nin­kas kaip ir ne­kenks­min­gas. O mes ga­li­me bū­ti ne­nus­pė­ja­mi: tuo ir di­džiuo­ja­mės, ga­li­me lais­vai veik­ti, bū­ti ne­prik­lau­so­mi“, – pa­pil­do R. Uo­gin­tie­nė.

Bū­ti dvie­se

Re­da – penk­tos kar­tos šiau­lie­tė. Arū­nas gi­mė ir užau­go Šiau­liuo­se. Abu – su stip­riu šiau­lie­čio ge­nu. Kai vi­si kaž­kur va­žia­vo, jiems ne­ti­ko ke­lias nei į ki­tą mies­tą, nei į už­sie­nį. Tu­rė­jo sa­vo stu­di­ją – „mi­ni­ba­ze­lę“. To pa­ka­ko kur­ti. Už­si­da­ry­ti, pa­bū­ti su sa­vi­mi, kad nie­kas ne­truk­dy­tų.

„Mes stip­rūs, nes mes kar­tu“, – yra sa­kę Uo­gin­tai. Kar­tu jie – nuo stu­di­jų me­tų, kar­tu dir­bo Šiau­lių dai­lės mo­kyk­lo­je, uni­ver­si­te­te, teat­re. Kar­tu 2003 me­tais bu­vo pri­pa­žin­ti Šiau­lių mies­to me­tų dai­li­nin­kais. A. Uo­gin­tas šiuo įver­ti­ni­mu bu­vo pa­gerb­tas ir 2010 me­tais.

„Dvie­se leng­viau, – nu­si­šyp­so Re­da. – Arū­nas uži­ma erd­vę bend­rau­jant su ži­niask­lai­da, o ma­no min­tys laks­to gal­vo­je.“

„Bū­nant dvie­se, ne­ga­li su­si­pyk­ti, nes rei­kės per­for­man­są kar­tu da­ry­ti“, – šyp­so­si A. Uo­gin­tas.

Pa­si­ro­dy­mus gal­vo­ja kar­tu, bet į kū­ry­bi­nį pro­ce­są pa­ny­ra po vie­ną. Svar­biau­sia – pa­si­ti­kė­ji­mas, pa­de­dan­tis iš­si­lais­vin­ti. Kur­da­mi kri­ti­kos vie­nas ki­tam ne­sa­ko. Tik pa­skui, kai su­lau­kia pra­šy­mo, – at­sar­giai. Nes neap­gal­vo­tas žo­dis ga­li vis­ką su­ga­din­ti. O ku­riant – ta­vo kan­čios, tu kan­kin­kis!

„Val­gy­ti ska­nų mais­tą, ger­ti ge­rą vy­ną, ža­vė­tis ge­ru me­nu. To atei­ty­je no­ri­si“, – at­si­vei­kin­da­ma vi­zi­ją iš­sa­ko Re­da.

„Ir nie­ko ne­bi­jo­ti“, – pa­pil­do Arū­nas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Re­da ir Arū­nas Uo­gin­tai prie R. Uo­gin­tie­nės skulp­tū­ros „Aš ir tu“.

Re­da ir Arū­nas Uo­gin­tai ju­bi­lie­ji­nę pa­ro­dą „Ar­cheo­lo­gai-25“ pri­sta­tė Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je.

Re­da Uo­gin­tie­nė. „Ko­lek­ci­ja“. Ofor­tas, ak­va­tin­ta.

Re­da Uo­gin­tie­nė. „Kiš­kio me­tai“. Ofor­tas, ak­van­ti­na.

Arū­nas Uo­gin­tas. „Ma­ma“. Dro­bė, alie­jus.

Arū­nas Uo­gin­tas. „Gul­bių gies­mės“. Dro­bė, alie­jus.

Arū­nas Uo­gin­tas. „Mes“. Au­to­ri­nė tech­ni­ka, aliu­mi­nio fo­li­ja, ag­rop­lė­ve­lė, ak­ri­las.

Re­da Uo­gin­tie­nė, Arū­nas Uo­gin­tas. „Ar­cheo­lo­gi­ja“. Me­dis.

Nau­jau­sias Re­dos ir Arū­no Uo­gin­tų dar­bas – aš­tuo­nias­de­šimt dru­ge­lių ant Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro fa­sa­do.

Re­dos ir Arū­no Uo­gin­tų per­for­man­sas 2003 me­tais.

Pro­tes­tas dėl bul­va­ro am­fi­teat­ro 2008 me­tais su­ta­po su Už­ga­vė­nė­mis.