„Mindaugas“ – Lietuvos mokyklos tikrajai reformai įkvėpti

„Min­dau­gas“ – Lie­tu­vos mo­kyk­los tik­ra­jai re­for­mai įkvėp­ti

Vig­man­tas But­kus

Yra žmo­nių, ku­rie Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus kū­ry­bą, ypač dra­mi­nę tri­lo­gi­ją, sak­ra­li­zuo­ja, su­si­mbo­li­na, su­pran­ta­ma, – na­cio­na­li­niu pa­grin­du. Yra to­kių, ku­rie lai­ko ją tie­siog ge­ra li­te­ra­tū­ra, lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­kos da­li­mi, bet pa­pil­do­mų sim­bo­li­nių krū­vių jai ne­su­tei­kia.

Sa­ve pri­skir­čiau ant­rie­siems. Ak­ty­vio­ji Šiau­lių dra­mos teat­ro spek­tak­lio „Min­dau­gas“ žiū­ro­vų dau­gu­ma aiš­kiai iden­ti­fi­kuo­ja­si su pir­mai­siais. Tai, ma­ny­čiau, ir su­ke­lia ga­na aud­rin­gas reak­ci­jas, kai teks­tas, ku­rį lai­kai ar­ti­mu ko­ne švent­raš­čiui, pra­de­da­mas in­terp­re­tuo­ti lais­vai, iro­niš­kai ar net sar­kas­tiš­kai.

Gal­vo­ti, kad jau­nas na­cio­na­liz­mą itin tra­giš­kai iš­gy­ve­nu­sios vals­ty­bės me­ni­nin­kas bet ko­kį eu­ro­pi­nį kū­ri­nį apie na­cio­na­li­nį ka­ra­lių-dik­ta­to­rių per­skai­tys kaip jo gar­bi­ni­mo, pri­pa­ži­ni­mo ar pa­tei­si­ni­mo „pro­gra­mą“ bū­tų tarp­kul­tū­riš­kai ir vi­saip ki­taip nea­dek­va­tu. Net nai­vu.

Tad re­ži­sie­rius Ni­ko­las Darnstäd­tas, ma­no nuo­mo­ne, pa­si­rin­ko la­bai op­ti­ma­lų in­terp­re­ta­ci­nį ke­lią. Jei­gu tei­sin­gai su­pra­tau re­ži­sū­ri­nį spren­di­mą, spek­tak­ly­je vi­sa jė­ga vei­kia daug­syk su­stip­rin­tas ir įvai­riai mo­di­fi­kuo­tas va­di­na­ma­sis su­sve­ti­mė­ji­mo ar­ba at­si­ri­bo­ji­mo, at­ri­bo­ji­mo efek­tas („Verf­rem­dung­sef­fekt“), ku­rį maž­daug XX a. vi­du­ry­je teat­re įtei­si­no Ber­tol­das Brech­tas.

Ak­to­riai at­ri­bo­ja­mi nuo per­so­na­žų, „su­sve­ti­mė­ję“ su jais (pvz., vy­ras vai­di­na mo­te­rį, ka­ra­lie­nę, mo­te­rys – vy­rą, ka­ra­lių), vai­dy­ba at­ri­bo­ja­ma nuo me­ni­nės tik­ro­vės „tik­ru­mo“ iliu­zi­jos (pvz., veiks­mas bal­ko­ne tarp žiū­ro­vų), de­monst­ruo­ja­ma nuo­la­ti­nė pa­stan­ga at­si­ri­bo­ti nuo tra­di­ci­nės di­cho­to­mi­jos „sce­na-žiū­ro­vų sa­lė“ (pvz., su­re­ži­suo­tas juo­kas, kri­ze­ni­mas iš sa­lės) ir t. t.

Sun­kiau­sias pa­si­ro­dė be­sąs pri­myg­ti­nis N. Darnstäd­to kvie­ti­mas at­si­ri­bo­ti nuo tra­di­ci­nės Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus dra­mos trak­tuo­tės, su­sve­ti­mė­ti su ja, pa­žvelg­ti į dra­mą iš ša­lies – su­šiuo­lai­kin­tai ir ašt­riai, ge­lian­čiai iro­niš­kai.

Tai au­di­to­ri­jos da­liai, ku­ri „Min­dau­gą“ te­bes­kai­to vė­ly­vo­jo so­viet­me­čio bei at­gi­mi­mo rea­li­jų kon­teks­te, t. y. kaip tau­ti­nę vi­suo­me­nę tel­kian­tį ir ko­ne re­zis­ten­ci­nį teks­tą, pa­sta­ra­sis kvie­ti­mas ga­lė­jo pa­si­ro­dy­ti emo­ciš­kai skau­dus, gal­būt net įžei­dus. Tuo la­biau, kad ji ga­li bū­ti įsi­ti­ki­nu­si, jog šis dra­mos teks­to per­skai­ty­mo va­rian­tas bu­vo, yra ir vi­sa­da iš­liks „ka­no­ni­nis“ ar net – vie­nin­te­lis „tei­sin­gas“.

Vis dėl­to da­ry­čiau prie­lai­dą, kad ki­ta au­di­to­ri­jos da­lis, ku­riai re­ži­sie­riaus in­terp­re­ta­ci­ja pa­si­ro­dė ino­va­ty­vi, priim­ti­na ir daug nau­jo pa­sa­kan­ti tiek apie Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus kū­ri­nį, tiek apie mū­sų ša­lį ir mus pa­čius, tik di­dės ir stip­rės.

Kad N. Darnstäd­tas pa­ro­dė, tiks­liau, jau­nat­viš­kai siau­tu­lin­gai bei žais­min­gai įvaiz­di­no daug­maž tai, ką kul­tū­riš­kai pa­jė­gūs gim­na­zis­tai ty­liai gal­vo­ja apie „Min­dau­gą“ ar pa­na­šius lie­tu­vių kla­si­kos kū­ri­nius, bet bi­jo tai pa­sa­ky­ti, pa­ra­šy­ti sa­vo mo­ky­to­jams. Mat edu­ka­ci­nė sis­te­ma pas mus, de­ja, kol kas daug la­biau ska­ti­na ir aukš­tes­niais ba­lais „pre­mi­juo­ja“ in­terp­re­ta­ci­nes ri­bas ir bai­mes, o ne drą­są ar pa­pras­tą nuo­šir­du­mą.

Ne­su nai­vus ir spek­tak­lio jo­kiu bū­du nei­dea­li­zuo­ju. Jau­čiau ir ma­čiau ja­me esant neiš­baig­tų, iš­tęs­tų, for­suo­tų epi­zo­dų, tam tik­ros kom­po­zi­ci­nės ne­der­mės, Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus ir įterp­ti­nių teks­tų ne vi­sai riš­laus, es­te­tiš­kai ne­mo­ty­vuo­to „per­si­den­gi­mo“. Bet vi­sa tai, ma­ny­čiau, yra ne­sun­kiai iš­tai­so­mi, bė­gant lai­kui nu­glu­di­na­mi at­li­ki­mo „tak­ti­kos“ da­ly­kai. Tuo tar­pu bend­ra, vi­su­mi­nė kū­ri­nio „stra­te­gi­ja“ funk­cio­nuo­ja iš­ties pui­kiai ir pa­vei­kiai.

Šiau­lių dra­mos teat­rą ga­li­ma svei­kin­ti su teat­ri­niu įvy­kiu.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.