Miestelis Linkuva (3)

Kalėjime

Mus atveža į Šiaulius, apsistojame miesto centre. Vyresnysis sargybinis nežino, kur eiti toliau, bėga iš vienos vietos į kitą, bandydamas sužinoti, ką su mumis daryti.

Stovime sunkvežimiuose ir dairomės po miestą: kartais pralekia išsigandęs žmogus, greitai užmeta į mus žvilgsnį ir dingsta. Žydų visai nematyti, ir tai yra miestas, kuriame buvo 8000 žydų. Kur jie yra? Darosi šiurpu.

Nugalėtojai aukštomis kepurėmis vaikšto išdidžiai. Galiausiai vyresnysis grįžta ir mes išvežami į didelį kalėjimą. Išlipame iš sunkvežimių, išsirikiuojame keturiese, moterys atskirai, vyrai atskirai. Kalėjimo vartai atsidaro, ir jie varo mus į kiemą.

Vaikai ir moterys stovi 4–5 metrų atstumu nuo mūsų. Prasideda lietus. Turime stovėti tiesiai, nejudėti, o liūtis nesiliauja, esame permirkę iki kaulų. Žvilgtelėjau į moteris su vaikais, vanduo iš jų drabužių liejosi upeliais. Jie mus taip laiko, tikriausiai, valandą. Pagaliau lietus pasibaigė.

Kalėjimo prižiūrėtojas išėjo su sąrašu rankoje ir pradėjo vardinti ir tuos, kurie buvo kieme, ir tuos, kurie liko Linkuvoje: jie kažką sumaišė.

Kalėjimo prižiūrėtojas, sunkiai skaitantis, pyksta ant prakeiktų žydų komunistų dėl jų prakeiktų vardų ir pavardžių, kurias jam, didžiajam literatui, sunku suprasti, ypač ant tų, kuriuos jis vardina, bet jų nėra.

Po ilgų aiškinimų jie vėl mus sustato į rikiuotę ir nuveža į kalėjimą. Mes atsigręžiame į moteris ir vaikus, atsisveikiname su jais akimis. Niekas iš mūsų neįsivaizdavo, kad tai amžinai. Taigi buvome atskirti nuo šeimų ir draugų ir palikti patys vieni.

Kai vyrai buvo uždaryti į kalėjimą, moterys ir vaikai buvo išsiųsti namo.

Šiaulietės su vaikais lieka Šiauliuose, o viena šeima iš mūsų miestelio lieka su jomis. Antrą karo dieną ši šeima bandė pabėgti iš miestelio, pakeliui juos paėmė banditai, įvarė į valstiečių namo rūsį, o tada išsivedė tėvą ir sūnų bei dar vieną vaikiną lietuvį, 17–18 metų, ir sušaudę. Todėl dabar moteris su dukra bijojo grįžti į miestelį ir liko Šiauliuose, tai kol kas išgelbėjo jų gyvybes.

Likusios moterys ir vaikai namo grįžo pėsčiomis, įveikę daugiau nei penkiasdešimt kilometrų. Jie grįžo į vietą, kur jų jau laukė mirtis.

Linkuvos „valymas“

Išsiuntę keturis sunkvežimius su areštantais į Šiaulius, banditai ėmėsi areštuoti likusius žydų tautybės vyrus. Uždarydami juos sandėliuose.

Žudikai nesustoja. Jie vedasi areštantus po vieną tardyti. Jie mušami, kol praranda sąmonę, apipilami vandeniu ir vėl mušami. Jie atveža 14–15 metų mergaites ir jas išprievartauja.

Lietuviai taip pat areštuojami, pašėlusiai iš jų tyčiojamasi, tada prasideda egzekucijos.

Naktį žydai, lietuviai, vienas senukas, prikaustytas prie lovos, išvedami, surišami spygliuota viela ir tokiu būdu veda prie iškastų kapų. Iš jų paimami paskutiniai likę brangūs daiktai. Vienai lietuvaitei buvo nupjautas pirštas, nes jie negalėjo nuimti jos žiedą. Jie nupjovė jai pirštą (nenustatyta, ar jai dar gyvai esant, ar po sušaudymo).

Visi pastatomi prieš duobę ir sušaudomi. Dar gyvi pribaigiami jau duobėje.

Linkuvos kunigas Jurgis Danis bandė įsikišti, sustabdyti žudynes, tačiau jam buvo pagrasinta: jam užteks vietos – duobės buvo pakankamai didelės.

Sužinoję, kad visi be išimties žydai yra šaudomi, turtingi lietuviai priima kai kuriuos turtingus žydus „globoje“. Jie atvyksta vežimais, surenka visas žydiškas gėrybes: drabužius, patalynę, baldus, vertybes ir viską kartu su žydais nuveža į savo kaimą, kur žydai dirba jiems.

Suimtieji taip pat dirba. Vyrai siunčiami į ūkio darbus, moterys šluoja gatves. Jie saugomi, kad vietos gyventojai neduotų jiems maisto. Kiekvieną vakarą po darbo vyrai grįžta į arešto vietą sandėlyje. 10–12 žydų, dirbančių pas fašistus valstiečius, kurie patys įsipareigojo juos sunaikinti, nakvoja pas savininkus, nuolat patiria patyčias.

Gėdingas kolūkis „Valakai“

Netoli Linkuvos yra Valakų ūkis, šimtas penkiasdešimt hektarų žemės. Ji priklausė trims žydų dvarininkams, kurie patys dirbo žemę. Ir dabar šis ūkis pervadintas į „gėdingą kolūkį“. Įsakoma žydus nuvesti į „gėdingą kolūkį“, kur jie uždaromi į tvartą – vyrus, moteris ir vaikus – ir tris dienas jie laikomi be duonos.

Iš tvarto pasigirsta alkanų klyksmai. Lietuviams, kuriems gresia areštas, draudžiama perduoti maistą žydams. Padėtis baisi. Kunigas J. Danis sugebėjo išlaisvinti vaikus ir moteris dirbti jo darže ir užsitikrinti vyrų teises į darbą ir maistą. Jie nuvežami į mišką penkių kilometrų atstumu nuo miestelio duobėms kasti, ryte paimami ir vakare parvežami.

Keli pagyvenę vyrai, vaikinas be vienos kojos ir moteris, 8 žmonės, buvo paimti dešimt kilometrų nuo miestelio ir ten sušaudyti. Nužudytųjų kūnai gulėjo tris dienas, kol galiausiai buvo palaidoti.

Per šį laiką įvyko dar kelios grupinės egzekucijos. 1941 m. liepos viduryje visi žydai buvo surinkti, paliekant apie 10–12 žmonių, bet juos netrukus sušaudė patys savininkai, kuriems jie dirbo.

Masiniai šaudymai

Visi griežtai saugoti žydų vyrai buvo išvežti į Dvariukų mišką, kur dar anksčiau sau buvo iškasę duobes. Visiems buvo įsakyta gulėti ant žemės šalia duobių. Tada 6–8 vyrų grupei buvo liepta keltis, nusirengti ir priartėti prie duobės krašto. Po komandos „būrys, ugnis!“ – ginklų salvės. Aukos krenta ant žemės, į duobę.

Po to seka antroji, trečioji ir kitos grupės – iš viso 120 žmonių. Egzekucija vyksta prižiūrint vokiečiams, fotografuojant šį baisų vaizdą. Nukautųjų drabužiai sukraunami į vežimus ir išvežami į miestą. Akivaizdu, kad banditai geriausius daiktus pasiliko.

9–10 metų vaikai, kurie buvo be motinų, buvo sušaudyti kartu su vyrais. Moterys apie vyrų mirtį sužinojo tą pačią dieną.

Žmogus gali iškęsti bet ką, tik tam, kad išlaikytų jį gyvą. Aš pats tai patyriau. Po to, kai praradau žmoną ir du vaikus, po to, kai du kartus buvau įkalintas, po kankinimų gete, po koncentracijos stovyklų Vokietijoje, kur dešimtys tūkstančių buvo kankinami iki mirties. Išgyvenau.

Taip buvo pastatyta naujoji hitlerinė Europa. Naujų pastatų statybai skirtas molis yra prisotintas žydų kraujo.

Žydų moterų padėtis po vyrų nužudymo buvo labai skaudi. Joms nuolat gresia mirtis; ateina banditai, išsirenka žydų moteris, 13 metų mergaites, tempia į artimiausią pirtį ir ten išprievartauja.

Smurtas įgyja masinį pobūdį, kai kiekvienas padugnė, turintis pažįstamų sargyboje (pažintis susidarė iš pusės butelio degtinės), galėjo sugėdinti padorią žydę, išprievartauti žydę mergaitę.

Moterims ir vaikams beveik neleido valgyti, o gauti maisto iš išorės darėsi vis sunkiau. Lietuviai, kurie vis dar rizikuodavo ir karts nuo karto atnešdavo maisto, nuolat grasinami areštu, praranda norą ir jėgas tai daryti.

Moterys kankinamos dvi savaites. Ryte jos šluoja miesto gatves. Jos uždaromos ir nesiunčiamos į jokius darbus. Jų likimas nuspręstas. Kai kurie rafinuoti banditai šantažuoja moteris, įtikina jas atsisakyti likusių papuošalų, žadėdami mainais suteikti galimybę pabėgti į Šiaulius. Vienai moteriai, davusiai papuošalų ir aukso, buvo suteikta galimybė pabėgti. Tačiau ji su dviem mažais vaikais nubėgo tik kilometrą: ją paleidęs banditas juos pasivijo ir nušovė.

Moterų ir vaikų šaudymas

Rugpjūčio 4 d., pirmadienį, apie vidurdienį, ateina ginkluoti sargybiniai ir liepia moterims palikti tvartą ir išsirikiuoti keturiese. Maži vaikai buvo numesti ant dviejų vežimų. Ir jie žygiavo į Atkočiūnų mišką, kur jau buvo iškastos duobės.

30–40 metrų atstumu nuo duobių visiems liepiama gulėti ant žemės. Laikomasi tos pačios procedūros. 6–8 moterys nusirengia iki apatinių drabužių, ateina prie duobės krašto. Šūvių salvė. Taip vyksta naikinimas.

Mano žmona, priglaudusi dukrą prie savęs, paklausė žudiko, mūsų namuose buvusio Kaziuko, kodėl jis juos šaudo. Atsakydamas Kaziukas šovė jai tiesiai į galvą, o tada šovė į vaiką.

Vienuolikmetis berniukas maldauja žudikų: pasigailėk manęs, nešaudyk, gelbėk man gyvybę, aš pasiruošęs bet kokiam darbui, tiesiog palaikyk mane gyvą.

Paprašęs vokiečių leidimo, vienas banditas jį pasiima į šalį. Tai pamatė garsus žudikas Simonaitis ir, šaukdamas, kad apie žydus neturėtų būti atminties, dukart šovė berniukui į galvą. Labai maži vaikai daužomi į medį ir įmesti į duobę. Duobė užpildyta. Iš viso 184 žmonės: moterys ir vaikai.

Vokiečiai visa tai nufotografavo. Vaikų ir moterų drabužiai buvo atvežti į Linkuvos miestelį, kur garsus niekšas Česnas padalijo juos tarp savo bendrininkų.

–-

Pasaulis dar niekada neatrodė taip pažemintas, kaip tomis kruvinomis dienomis, kai žmonės virto laukiniais žvėrimis.

Rašau tik apie savo vietą. Tokių mažų miestelių Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, kur tekėjo kraujo upės, yra begalė.

Aš ką tik grįžau iš Vokietijos ir Čekoslovakijos konclagerių. Atėjau į savo miestelį ir aplankiau kapus, nekaltų aukų kapus. Padariau išvadą, kad visa tai reikia aprašyti. Negaliu visko aprašyti, rašysiu tiek, kiek galiu. Pirmąją dalį baigiau ir antrąją pradėsiu rašyti. Kreipiuosi į mūsų brolius žydus, į tuos, kurie to neišgyveno.

Miestelio Linkuva tragedija

Linkuvos žydo Šaul Giršo prisiminimus pradėjome spausdinti gegužės 27 d. „Atolankose“, antroji dalis pasirodė birželio 10 d. Tai tas pats Šaul Giršas, kuris visuose šaltiniuose apie Holokaustą Linkuvoje minimas, kaip vienintelis (arba vienas iš kelių) likęs gyvas Linkuvos žydas. Lietuvos telefonų knygos, išleistos 1939 m., Linkuvos puslapyje, Š. Giršas įvardijamas, kaip javų pirklys, tad galima numanyti, jog buvo pasiturintis žmogus, pažinojęs Linkuvos parapijos visus stambesnius ūkininkus. Giršų šeima minima tarp turtingųjų Linkuvos žydų ir istorikės Aldonos Gaigalaitės (1927–2015) straipsnyje „Apylinkių ekonominė apybraiža“, publikuotame monografijoje „Linkuva“ ( Žiemgalos leidykla, 2018).

Išgyvenęs Šiaulių kalėjimo ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklos siaubus, Š. Giršas grįžo į Lietuvą, lankėsi ir Linkuvoje, kaip rašo – „savo vietoje“.

Man sunku buvo skaityti šį tekstą, nors Holokausto pasakojimai mane lydi nuo vaikystės, todėl Š. Giršo liudijimai manęs nė kiek nestebino: žinojau, kad tai buvo, ir tai – kaip tai buvo daroma. Dešimt metų gyvenau Linkuvoje, todėl man, nors ir ne tikram linkuviečiui, buvo gerai žinomos tos skausmo, nevilties ir kraujo paženklintos vietos, minimos tekste.

„Mieste sutinku lietuvių, kurių rankos nėra suteptos žydų krauju. Jie man malonūs. Jie manęs klausia apie kitus tremtinius. Aš galiu jiems pasakyti – nebėra nė vieno gyvo. Tik tiek“, – rašyta pirmoje prisiminimų dalyje.

Š. Girša tuos žmones, kurie dalyvavo žudynėse, vadina banditais ir fašistais. O kaip kitaip juos galima pavadinti?

Apie žudynes Linkuvoje 1941 metų birželio – rugpjūčio mėnesiais rašyta ne vienoje knygoje, atskiruose straipsniuose. Išsamiai – Arūno Bubnio knygoje „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais“ (Margi raštai, 2021.)

Prasidėjus karui represijos Linkuvoje palietė ne tik žydų tautybės žmones. „1941 m. birželio 28 d. J. Jakubaičio ir J. Tinterio būrys atvyko į Linkuvos miestelį. Sovietinių aktyvistų ir komunistų areštai dar labiau padažnėjo. Linkuvos areštinę (grūdų sandėlį) kasdien papildydavo vis nauji suimtieji. Tai buvo įvairių tautybių žmonės (daugiausia lietuviai ir žydai). 1944 m. vokiečių fašistų nusikaltimus tyrusi komisija nustatė, jog Linkuvoje nacių okupacijos pradžioje nužudytas 71 sovietinis aktyvistas ir komunistas (37 lavonai buvo atpažinti, 34 neatpažinti), – rašoma knygos skyrelyje „Linkuva“.

Knygoje patvirtinama, kad dalis suimtųjų žydų (125 žmones) buvo išvežti į Šiaulius. Daugelis jų kartu su Šiaulių žydais buvo sušaudyti Kužių miške.

Liepos pradžioje Linkuvos partizanų būrys buvo perorganizuotas į pagalbinės policijos būrį, kuriam ėmė vadovauti Petras Beleckas. Tinterį ir Bialiackį savo prisiminimuose mini ir Š. Girša.

Š. Giršos prisiminimuose rašoma, kad žydų moterys ir vaikai buvo sušaudyti rugpjūčio 4 d. Atkočiūnų miške. A. Bubnio knygoje – rugpjūčio pabaigoje. Aukų skaičius taip pat nesutampa: Š. Girša mini 187 sušaudytus žmones, A. Bubnio duomenimis – 200–300 žmonių.

„Atvykus keliems vokiečių gestapininkams iš Šiaulių, moterys buvo išrengtos iki apatinių drabužių, nuvarytos prie duobės krašto ir šaudomos. Gestapininkai tikrino, ar nepasiliko gyvų aukų, ir, aptikę tokių, jas pribaigdavo pistoletų šūviais. Šaudė Linkuvos policininkai ir pagalbinės policijos būrys (apie 20 žmonių), – rašoma knygoje „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais“.

Holokaustas Linkuvoje, kaip ir žydų gyvenimas miestelyje ir apylinkėse, deja, tik epizodiškai paliestas daugelį metų rengtoje monografijoje „Linkuva“ ( sudarytojas Vytautas Didžpetris). Apie Holokaustą Linkuvos apylinkėse ten nerašoma. Kazimieras Garšva straipsnyje „Krašto partizanai: 1941 – 1952“ teigia, kad „kai kurie buvusieji jauni sukilėliai sunkiai gaudėsi painiuose įvykiuose ir dalyvavo vokiečių savisaugos būrio veikloje. Daugiausia sargybon mobilizuoti savisaugininkai tada atstovavo jau ne sukilėlius, nes jų nebebuvo, nors KGB žydų genocidu nepagrįstai apkaltino visus sukilėlius.“ Pasak šio autoriaus, buvę sukilėliai L. Beleckas, B. Chmieliauskas, J. Vilutis pasiekė, kad būtų išgelbėtos kelios žydės.

Holokausto tyrėjų darbuose teigiama, kad Linkuvos žydšaudžių būrys dalyvavo ne tik Linkuvos, bet ir Lygumų, Pakruojo, Žeimelio, Biržų ir Žagarės žydų žudynėse. „Kartu su vietos partizanais ir policininkais Linkuvos būrys 1941 m. vasarą išžudė didžiulę dalį Šiaulių ir Biržų apskričių žydų (apie 6000 žmonių. ( A. Bubnys. Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais.)

Pri­si­mi­ni­muo­se mi­ni­mas Lin­ku­vos pa­ra­pi­jos kle­bo­nas ka­nau­nin­kas Jur­gis Da­nys, ban­dęs su­stab­dy­ti žu­dy­nes, bet jam rep­re­si­nio bū­rio šta­be bu­vo pa­sa­ky­ta ne­si­kiš­ti, nes di­de­lė­se duo­bė­se ir jam vie­tos už­tek­sią. Apie tai ra­šo­ma ir Sta­sio Tu­mė­no do­ku­men­ti­nė­je apy­brai­žo­je „Ka­nau­nin­ko Jur­gio Da­nio pėd­sa­kas Lin­ku­vos pa­ra­pi­jo­je“ ( Šiau­rės Lie­tu­va, 2010.) „Areš­tuo­tų­jų gi­mi­nių pra­šy­mu aš ėjau į to bū­rio šta­bą dėl el­ge­sio su suim­tai­siais ir skun­dais dėl areš­to“, – už­fik­suo­ta 1949 m. ba­lan­džio 30 d. J. Da­nio tar­dy­mo Vil­niaus KGB pro­to­ko­le.

Rašytinę Linkuvos žydų istoriją papildo ir praeitais metais Pakruojo verslo informacijos centro išleistas Rolando Pupinio parengtas leidinys „Linkuvos vardai: linkuvių žydų istorijos“. Nors publicistinei knygutei stokota redaktoriaus priežiūros, bet nuoširdus, todėl ir įtaigus autoriaus pasakojimas savitai praskleidžia išnaikintos bendruomenės ir jos kultūros užmaršties šydą.

„Svajoju, kad Linkuvos senieji namai ir pastatai turėtų nuorodas, kas juose gyveno. Svajoju, kad Sinagoga būtų vadinama Sinagoga, o ne buvusiu kino teatru“, – rašo R. Pupinis.

Po 1941 -ųjų metų vasaros į Linkuvos gimnaziją neatėjo 21 žydų tautybės gimnazistas. Leidinyje pateiktas jų sąrašas ir šalia Mokytojų Tarybos Protokolas Nr.1, kad šie jaunuoliai išbraukiami iš mokinių sąrašų. Iš tokių detalių ir atgimsta mažai žinoma Linkuvos istorijos dalis.

Redaguodamas Šaul Giršo prisiminimus „Miestelis Linkuva“ stengiausi palikti autentišką pasakojimą, tik kai kur pakeista sakinių struktūra, kad skaitytojas geriau suprastų autoriaus mintį. Dėkoju kultūrininkei Izoldai Gaigalaitei – Žagrakalienei už pateiktus „Šiaulių kraštui“ Š. Giršo prisiminimus, kuriuos jai perdavė jo anūkas Eliezer Girsh.

Vladas VERTELIS