Naujausios
Pirmos dienos
Lietuvos fašistų ir banditų didvyriškumas buvo tas, kad nuo pirmųjų karo dienų jie rinkosi į miškus, gėrė degtinę, alų ir šaudė į besitraukiančius Raudonosios armijos dalinius.
Kai tik vokiečiai užėmė miestą ar miestelį, iškart pasirodė „miško broliai“, kurie mėgo savo rankomis elgtis su aukomis. Pasijutę svastikos saugomi, jie pradėjo masinius žydų, komunistų ir kitų žmonių, užimančių pareigas sovietmečiu, areštus.
Praleidus areštuotas keturias dienas tarp120 suimtųjų, aš, mano žmona ir du vaikai, buvo išsiųsti į Šiaulių kalėjimą, kur vyrai buvo uždaryti, o moterys – atgal.
Šeštadienį, birželio 28 d., 17.00 val., vokiečių kariuomenė įžengė į Linkuvos miestą. Civilių baimės apibūdinti neįmanoma. Visi instinktyviai pajuto, kad artėja juodas debesis. Tada niekas neįsivaizdavo, kas nutiko vėliau.
Šaukdamas „rankas aukštyn“, įsiveržia Simonaitis ir klausia, kur yra mano vyresnysis sūnus, „komunistas“. Į mano atsakymą, kad jo nėra namuose, jis griebia mane ir mano jauniausią sūnų ir varo mus į būstinę. Šaukiama: „Nuo šaligatvio, eik gatvės viduriu!“
Gatvė pilna vokiečių. Kai vienas iš jų paklausė: „Ka tu vedi?“, atsakė laužyta vokiečių kalba: „Komunistai, tėvas ir sūnus“.
Kambaryje yra dar du areštuoti žydai. Uždarytos langinės užstoja šviesą. Tamsu. Atvežami nauji suimti vyrai ir moterys, stumiami keli lietuviai ir lietuvaites. Patalpa perpildyta, nėra pakankamai oro. Nėra kur atsisėsti, žmonės spaudžiami kartu kaip silkė statinėje.
Čia praleidome siaubingą naktį. Sekmadienio rytą vadovas Tinteris atidarė duris ir liepė išeiti po vieną: užsiregistruoti. Registraciją sudarė vardo įrašas ir išsami paieška. Iš ten mus nuveda į rūsį. Tris ar keturis metrus nuo įėjimo į rūsį yra vyras su šautuvu, nukreiptu į mus.
Esame tikri, kad mus nušaus rūsyje. Bet ne, jie tiesiog norėjo mus įbauginti. Rūsys tamsus ir drėgnas, smirdi puvėsiu. Atvežami nauji suimti asmenys, tarp jų mano žmona ir devynerių metų dukra. Žmona džiaugiasi, kad mes vėl esame kartu, nėra ko tikėtis geriausio. Girdisi – viršuje geria ir dainuoja.
Kartas nuo karto vienas jų nusileidžia į rūsį, apžiūri sausakimšus žmones ir grasina, kad visi žydų komunistai bus sušaudyti.
Rūsys perpildytas, karšta, vaikai verkia, žmonės stovi arti vienas kito, alpsta. Šaulių mokytojas bando nusižudyti, jo žmona pradeda rėkti. Žmonės yra sutrikę, jie supranta, kad nėra iš ko tikėtis atjautos.
Iki vakaro atėjo įsakymas palikti rūsį ir išsirikiuoti keturiese. Mus supa ginkluoti vyrai, jie mums pažįstami – tai valstiečiai iš turtingųjų. Visi yra baisiai girti. Nėra ko paklausti apie mūsų būsimą likimą.
Žygiavome šalutinėmis gatvėmis į tuščią sandėlį. Vadovas apžiūri sandėlio langus, duris, palėpę. Jis įsitikinęs, kad viskas yra masyvu ir stipri, kad „nusikaltėliams“ nepakaks jėgų išlaužti duris ir pabėgti. Sandėlis karštas, bet erdvesnis. Tiesa, šis patogumas trunka neilgai, įtraukiama vis daugiau naujų areštuotų žmonių, o netrukus jis tampa toks sausakimšas, kad nėra kur atsisėsti ir vėl tenka stovėti.
Šiluma vargina. Su dideliais vargais pavyksta įtikinti sargybinius atnešti vandens, ir tai laikinai palengvina vaikų kančias.
Visas siaubas dėl mūsų žeminančios padėties netelpa į galvą. Su mumis elgiamasi kaip su nusikaltėliais. Jaučiatės mažas, nereikšmingas. Mano žmona dreba, viena laimė – mes kartu. Mano devynmetė dukra neranda sau vietos. Kodėl mes kankinami, kodėl vaikas turėtų kentėti? Pajutome, kad artėja kažkas baisaus, tik nežinojome, kas. Kiekvienas iš mūsų suprato, kad ši baimė ir kančia siejasi su mirtimi.
Praleidome dar vieną baisią bemiegę naktį. Ankstyvas rytas nieko neguodė. Vokiečiai ateina pažiūrėti, kaip atrodo žydai. Jie mus visai kitaip įsivaizdavo.
Moterys, kurios dar nebuvo areštuotos, atėjo šalutine gatve, atnešė mums maisto. Pavojinga vaikščioti pagrindine gatve.
Jie atvedai naujus areštuotus, baisiai sumuštus. Kreipiamės į budėtojus iškviesti gydytoją. Jis atsako, kad gydytojo nereikia: „Vis tiek mirsi“. Vakare ateina ginkluoti vyrai, atidaro sandėlio duris ir grupėmis mus išveda į gatvę.
Apsaugininkai mus pristato į kitą sandėlį, šįkart dviejų aukštų, daug erdvesnį. Žydai – į pirmąjį aukštą, lietuviai – į antrą.
Pirmosios aukos
Čia žmonės pagaliau susiburia su šeimomis; tenkintis naktimi. Tikėdamiesi poilsio jie išsitiesia ant medinių grindų, vaikai ant motinų kelių. Bet man nereikėjo ilgai ilsėtis. Durys atsiveria su trenksmu, o elektrinio žibintuvėlio šviesoje mes matome Bialiatskį. Žvelgdamas į sąrašą, jis vardu vadina 8 žydus, daugiausia gimnazistus, vieno iš gimnazistų motiną ir vieną maždaug aštuoniolikos metų lietuvį.
Jie buvo išrikiuoti poromis ir išvežti. Kur? Niekas to nežino, bet jaučiame, kad daugiau jų nebepamatysime. Tyliai gulime ant grindų, ir kiekvienas laukiame savo likimo. Svajonė dingo. Tie, kurių sūnūs buvo išvežti, guli ir dejuoja, tyliai gedėdami savo artimųjų.
Taigi mes patyrėme šią siaubingą naktį. Ryte keičiasi apsauga. Kreipiuosi į pažistamą lietuvį su klausimu, ką jie padarė su tais dešimčia, kuriuos naktį išvežė. Spustelėjęs ant kaktos, jis parodo, kad jie buvo nušauti. Iš tikrųjų girdėjome šūvius po to, kai jie buvo paimti.
Mes norime žinoti, kas nutiks mums. Bet to sužinoti neįmanoma. Sandėlyje karšta, atvežami sumušti žmonės, buklė įtempta, niekas tarpusavyje nekalba. Kiekvienas galvoja apie save ir apie savo šeimos likimą.
11–12 valandą durys atsidaro ir dar 8 žmonės išvežami. Žmones užvaldo didelis nerimas. Kelios moterys vėl atneša maisto, tačiau sargybiniai jas sulaiko. Jie maldauja, bet ir jie galiausiai būna uždaryti sandėlyje. Iš jų sužinome, kas vyksta mieste. Jie atlieka namų paieškas, neva ieško ginklų – tai yra pagrįsta apiplėšimo priežastis.
Gyventojams buvo duotas griežtas įsakymas uždaryti langines ir duris ir net neišeiti į savo kiemą. Šiuo metu vyksta apiplėšimas, niekas nemato ir niekas netrukdo. Apie aštuonis išvežtus vyrus nieko nežinoma. Mes pradedame maldauti sargybinių, moterys verkia, o tada moterys, kurios atnešė maistą, paleidžiamos.
3–4 valandą mūsų aštuoni vyrai grąžinami, baisu į juos žiūrėti, jie išblyškę kaip kreida. Štai ką jie sako. Juos nuvedė į žydų valstiečio kiemą ir liepė iškasti duobę: 3 metrų ilgio, metro pločio ir 2 metrų gylio. Jie pradėjo kasti. Sargybiniai ragina juos dirbti greičiau, jie negyvens ilgai – čia jie bus sušaudyti ir palaidoti. Ir jie tiki, nes naktį jau nušauta 10 žmonių. Jie dirba, permirkę nuo prakaito, ir dabar duobė paruošta. Jiems liepiama kastuvus padėti į šalį, lipti į duobę ir išsirikiuoti. Banditai rikiuojasi priešais juos, šautuvai ištiesti, laukdami vyresniojo nurodymų. Jie juos taip laiko maždaug penkias minutes, šios penkios minutės banditų ginklu atrodo amžinybė. Pagaliau įsakoma išlipti iš duobės, iš kaimyninio kiemo nutempti negyvą arklį ir palaidoti. Po šios egzekucijos jie grąžinami į sandėlį.
Tai yra vokiečių išradimas – tyčiotis iš suimtųjų. Išgirdę jų istoriją pradedame tikėtis, kad mums bus pagailėtas gyvenimas. Baisus šuns gyvenimas, bet mes norime gyventi.
Vakare atsidaro durys ir įgriūva vadas, girtas. Jis liepia moterims persikelti į vieną pusę, vyrus į kitą, išima popierių, bet nesugeba perskaityti: jo akys užlietos. Jis sako, kad mes esame pasirengę, bet kam, nėra žinoma. Jis eina aukštyn pas lietuvius, duoda įsakymus ir šaukia, tada nusileidžia pas mus ir liepia visiems eiti miegoti. Mes nesuprantame šios girto viršininko įsakymo, visiems išpūsti nervai, kankina ligota fantazija. Gulime ir laukiame, kiekvienas ūžesys, kiekvienas žingsnis kieme nuaidi mūsų širdyse: juk mums liepė būti pasiruošusiems. Mintys vargina, mes laukiame ryto, patirdami gerai žinomą Biblijos prakeiksmą ant savo odos: nežinosite, kaip laukti vakaro, kaip išgyventi iki ryto.
Pagaliau ir šiai ilgai nakčiai pasibaigus, ateina niūrus lietingas rytas. Keturi juodi automobiliai įvažiuoja į kiemą ir rikiuojasi palei sandėlio sieną. Tai daro grėsmingą įspūdį. Viršininkas įeina, atidaro abi duris, padengia stalą, atsisėda prie jo ir, išėmęs popierius iš aplanko, pradeda skaityti pavardes. Iškviestas turėtų išeiti į kiemą ir išsirikiuoti keturiese. Jis išvardino 120 žmonių, tarp jų mano žmoną ir dukrą. Kreipiuosi į viršininką, prašau manęs neatskirti nuo žmonos ir dukros. Jis daro man paslaugą. Ir čia aš stoviu šalia savo žmonos ir dukros ir vėl džiaugiuosi, kad esame kartu.
Viena moteris su dukra nori atsisveikinti su savo šeimą, perduoti jems paltus ir maistą, tačiau jie yra išvyti. Jie primygtinai reikalauja, tada juos sugriebia ir nuveda į sandėlį. Aplink yra tiek daug sargybinių, tarsi būtume tikrai pavojingi nusikaltėliai. Užvedė mašinas, visi sargybiniai buvo vokiečiai. Mes paliekame vietą, kurioje gyvenome daugelį metų. Ir dabar mus išveža kaip nusikaltėlius, niekas nežino, kur. Miestelio darbuotojai, kurie šiuo metu eina į darbą, atsisveikina su mumis vos pastebimu galvos linktelėjimu. Tai taip pat turi būti daroma labai atsargiai, kad nebūtų įtariama užuojauta žydams.
Prasideda lietus, prašome uždengti sunkvežimius brezentais ir atsakydami girdime, kad velnias mūsų, žydų komunistų, neims. Šlapi iki kaulų, apkabinam vaikus ir važiuojam toliau. Staiga sustojam. Vokiškas automobilis įkrito į griovį, jį reikia ištraukti. Vyrams liepiama išlipti iš sunkvežimio ir metro storio medžių kamienus tempti į griovį. Čia pajutome, ką reiškia darbas vokiečiams: greitas, greitas, jokio atokvėpio.
Vokiečiai sako, kad po 14 dienų jie užims Maskvą, kad žydai kalti dėl šio karo ir kad mes, žinoma, kalti dėl to, kad vokiečių automobilis pateko į griovį.
Kelias valandas iš tolimo valstiečių kiemo traukiame rąstus, ištraukiame mašiną ir važiuojame toliau. Važiavome per Pakruojį: jis buvo miręs, gatvėje nebuvo nė sielos, apskritai nebuvo žydų. Kai kur pro žydų namų langus blyksteli išsigandę veidai. Jie žino, kad jų laukia tas pats likimas. Lygumų miestelyje – tas pats vaizdas. Jei taip atrodo naujoji hitlerinė Europa, tai pasaulis nepavydės.
(Tęsinys. Bus daugiau. Pradžia 2023 05 27.)
