Naujausios
Metų mokslininkui poezija – tarsi Sekminių stebuklas
Šiaulių universiteto (ŠU) profesorius daktaras Skirmantas Valentas į kiekvieną klausimą gali atsakyti eilėraščiu. „Dėstytojas esu, privalau“, – šypsosi. Pernai ŠU Humanitarinio fakulteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros profesoriui už atliktus darbus ir universiteto vardo garsinimą suteiktas metų mokslininko titulas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Tarp knygų
S. Valento darbo stalas namuose – keistai tuščias.
„Dabar apmąstau naujos knygos „Braziūno demonai“ koncepciją. Nieko bauginančio: graikai šiuo žodžiu (daimōn) vadino dieviškas būtybes (bet ne dievus), taip galima įvardyti raidę (plg. la. burts „raidė"), tikrinį vardą (senovės skandinavai krikščioniškus vardus iš pradžių duodavo tik ne visai teisėtiems vaikams, išbandė, ar nekenkia). Koncepcija kuriama – todėl tokia ramybė,“ – nusišypso mokslininkas.
Įnikus į darbus, stalas apauga popieriais ir knygomis.
S. Valentas šypsosi prisiminęs, kaip aspirantūros studijų Maskvoje metu nustebo pas disertacijos darbo vadovą Jurijų Stepanovą staiga pamatęs tvarkingą darbo stalą. „Pabaigiau knygą“, – ramiai paaiškino akademikas.
Ant spintelės – du įrėminti praėjusių metų apdovanojimai: metų mokslininko įvertinimas ir "Poezijos pavasario" prizas „Už esė Poezijos pavasario 2013 almanache“.
Prie knygų lentynos – vieno iš anūkų, Jokūbo, lovelė. Atsimerkęs vaikaitis pirmiausia pamato trispalvę. Jam tereikia ištiesti ranką, kad pasiektų graikų kalbos gramatiką, išleistą lygiai prieš 100 metų.
Nė trejų metų neturintis Jokūbas kalba lietuvių ir danų kalbomis. S. Valentas klesteli į darbo krėslą ir ranka mosteli į medinius laiptelius. Ant jų atsisėdęs Jokūbas iš senelio mokosi „Anykščių šilelį“ anykštėnų tarme. Anūko atmintyje jau – 15 poemos eilučių.
S. Valentas perbraukia ranka per knygų nugarėles. Šios knygos – J. Stepanovo.
Ant staliuko profesorius išdėliojo savo „kraitį“ – knygas.
Paima į rankas 1972 metais išleistą gerokai suskaitytą knygelę „Pavasario aidai“. Joje šalia Zitos Mažeikaitės, Sauliaus Kondroto, Liutauro Degėsio poezijos – ir S. Valento eilės.
Ant sienos kabo profesoriaus portretas: tokį jį įamžino Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas poetas Vladas Braziūnas.
Gimtoji kalba – tarmė
S. Valento vaikystės žemė – Vilnius. Ne Lietuvos sostinė, o kaimas Kupiškio rajone.
– Esate kilęs iš Aukštaitijos. Ar kupiškėnų klausa jautresnė poezijos muzikai nei mažakalbių žemaičių?
– Gyvenau pas senelius, tarp miškų. Tėvai gyveno už 5 kilometrų. Kadangi buvo senelis, dvi senelės ir jaunas mamos brolis, į tėvų namus nesiveržiau.
Augdamas tokioje aplinkoje iki 7 metų nežinojau, kad yra kita kalba. Namų aplinkoje tarmę išmoksti kaip gimtąją kalbą. Jėzuitai sako: „Duok man vaiką iki septynerių metų, paskui daryk, ką nori“. Visos vertybės susiformuoja iki 7 metų.
Pagal mano klausą, Šiauliuose nėra tarmės. Ne taip, kaip Skuode ar Kupiškyje.
Prisimenu, kai tik atsirado litai, Plungėje padaviau 100 litų. Pardavėja sako: „Pažiūrėk, Zosele, ajoj?“ „Joj!“ – atsako. Kita pribėgo, vėl: „Ajoj, ajoj..!“ Sakau, jei tas pinigas netikras, aš nebėgsiu. Ne, sako pardavėja, žiūrime vandenženklį: joja ar nejoja?
Tarmė man – įgimtas dalykas. Vartydamas V. Braziūno rinktinę „Fontes amoris“, radau bendrine kalba parašytą eilėraštį, kuris geriau skamba kupiškėnų tarme, o jos nei Braziūnas, nei Braziūnienė nemoka! Poezija yra paslaptingas dalykas, joje atsiranda ir kitų kalbų žodžių, garsų...
Pavyzdžiui, skaitai eilėraštį ir žiūri: šitas žodis – lietuviškas, bet jis ir angliškas, ir vokiškas. Poezija – tarsi Sekminių stebuklas. Ji skamba įvairiomis kalbomis vienu metu.
–Tarmiškai skaitote Antano Baranausko „Anykščių šilelį“. Tarmė atskleidžia pirmapradį kūrinio grožį?
– Idėja kilo 1992 metais. Tarminis A. Baranauskas buvo kaip ir neprieinamas.
Pirmą kartą padeklamavau Šiaulių katedroje, kraštiečių susitikime 1992 ar 1993 metais. Reikėjo sakyti uždegančią kalbą. Režisieriaus Gyčio Padegimo paklausiau, ar būtų galima padeklamuoti A. Baranauską tarmiškai. Gavau pritarimą.
„Anykščių šilelis“ gana rezervuotai suvokiamas ir priimamas Anykščiuose – savo krašte pranašas nebūsi. Visų pirma, žmones erzina, kad atseit skaitome anykštėniškai – Baranausko laikų tarmė skiriasi nuo dabartinės.
Poezijos tekstas egzistuoja tik ta kalba (ir tarme), kuria yra parašytas. Visa kita – jau vertimai.
Tyrinėti save
– Esate minėjęs, kad mokykloje mėgote matematiką, manėte būti chemiku. Kas nutiko, kad skaičius ir formules pakeitė poezijos kalba? O galbūt tarp matematikos ir poezijos yra glaudus ryšys? Juk ir A. Baranauskas buvo puikus matematikas.
– Lietuvių kalba man nepatiko, nesisekė. Matematika patiko labiau. Manau, žmogus nepasirenka – kažkas parenka už jį.
Lūžis įvyko, kai lietuvių kalbos mokytojas trimestre vietoje trejeto išvedė ketvertą. Po to aš jau mokiausi penketais. Tereikia, kad kažkas parašytų gerokai daugiau, nei tu moki.
Ir matematika, ir poezija tyrinėja žmogaus fantazijos galimybes. Matematiką visi sieja su skaičiavimu. Tai – tik taikomasis aspektas. Manau, kad matematikai yra fantastai. Tai – tas pats, kas poezija, poetika. Prieš tave yra balta siena. Ir viskas. Baltos sienos niekas mokslininkui negali pakeisti. Tyrinėji ne poeziją. Tyrinėji save. Taip man paskutiniame laiške rašė mano Mokytojas Jurijus Stepanovas.
Dabar, kai turiu paskaitų ir universitete, ir Šiaulių valstybinėje kolegijoje, žiūrėjimo į tą sieną ne tiek ir daug.
– Poezijos pojūtis turi būti įgimtas ar jį galima įgyti, išlavinti?
– Kolegos, kurie šį dalyką išmano, sakė, kad aš nebūčiau poetas. Per mažas mano pasaulis, kad tapčiau poetu.
Kartais ateina mintys į galvą – lyg ir galėtų atsirasti eilėraštis. Kukliai pasiskaitau S. Parulskį, V. Braziūną ir tas noras užrašyti tekstą praeina. Kartais žmonės klausia, kodėl neišleidžiu rinkinio. Jis būtų geresnis nei vidutinis. Kam tokio reikia? Kas kita, jei labai geras.
Rašymas irgi yra įėjimas į tam tikrą transą. Išėjimas iš proto, žiūrėjimas į baltą lapą. Visa tai turi ištraukti iš savęs.
Metų mokslininkas
– Mokėtės Vilniuje, Maskvoje, o nuo 1979 metų dirbate Šiauliuose. Šiauliai mokslininkui – provincija ar, atvirkščiai, – rami vieta dirbti?
– Baigęs Vilniaus universitetą, pradėjau dirbti Lietuvių kalbos institute.
Mane pusę metų pražiopsojo tuometinis Vilniaus pedagoginis institutas. Tarybiniais laikais viskas buvo labai susiję su gyvenamojo ploto gavimu. Mane Šiauliai „nupirko“ iš instituto.
Šiauliuose buvo dalykų, kuriuos norėjau dėstyti – pirmiausia, lietuvių kalbos istorinė gramatika. Bet dabar nebėra studentų, kuriems ją galėčiau dėstyti.
Aš neprisigyvenau Šiauliuose. Turiu namą, bet tai – ne mano miestas.
Šiauliuose sutinku daug žmonių, kurie nepritapo. Galvojom kodėl. Taigi upės nėra! Be upės miesto nėra. Turi kažkas tekėti. Mačiau dokumentinį filmą, kaip japonai „užrakintą“ į vamzdį upę išlaisvino. Gal kas išlaisvins Rūdę?
Iš mokslininkų negirdėjau dejuojant, kad tai būtų bloga vieta dirbti. Mano tyrinėjimai yra poetika, o Lietuvoje tokių žmonių labai nedaug.
– Praėjusį gruodį Šiaulių universitetas jus nominavo metų mokslininku. Kas, jūsų nuomone, lėmė šį titulą?
– Metų mokslininko vardas, manau, suteikiamas ne už konkrečius metus, o už visus darbus. Nėra labai daug žmonių Šiauliuose, kurie būtų išleidę tris monografijas ("Lingvistinis pasaulis poezijoje“, „Mė(lynojo)nulio lingvistika“, „Kalbos stigmos poezijoje: (prō)nōmen").
Šis universiteto gestas yra malonus. Tačiau esu girdėjęs, kad už apdovanojimus negalima dėkoti – pagalvos, kad nevertas.
„Mokslininkas negali nieko atrasti, neišėjęs iš proto“, – labai mėgstu cituoti šią mintį. Mokslininko tragedija, jei jis turi daug darbo, kuris atitraukia, neleidžia susikaupti. Jis nebegali išeiti iš proto.
Idiotiškas europinis liberalizmas
– Šiaulių universitetas viešojoje erdvėje sulaukia daug kritikos. Koks Šiaulių universitetas yra jūsų akimis?
– Kritika labiau susijusi su valdžia. Esu senato narys, žinau, kokia yra sudėtinga valdymo struktūra.
Rektoriaus A. Gudavičiaus laikais mokslas buvo labai vertinamas. Už parašytus ir publikuotus mokslo darbus prie kuklių atlyginimų buvo skiriami dideli priedai, mokslininkai būdavo skatinami.
Paskui atėjo Vyriausybės požiūris: universitete, išgyvenk pats. Ir universitetas pradėjo plėstis. Pinigai, skirti mokslui, skatinimui, susigėrė į „Nuklono“ sienas... Dabar šie pastatai yra konservuojami, nebereikalingi...
Universitete labai daug kas priklauso nuo vadybos, o nuo 2008 metų nei vizijų, nei idėjų nebūta. Tik paskutiniais metais ryžtasi optimizuoti universiteto struktūrą.
Buvo viešai sakoma ir netgi rašoma: „Jei išėjo koks profesorius (atrodo, galvoje turėtas G. Mažeikis), atsiveria daugiau galimybių kitiems“. Tai – šėtono eilės.
Tik tam tikras kūrybingos profesūros kiekis leidžia generuoti idėjas, ir visai nesvarbu, ką tyrinėja konkretus mokslininkas – kibernetiką ar poeziją.
Mes tebesame labai bailūs. Kilo triukšmas dėl chirologijos. Manau, tai – mokslas apie siužetus. Mielai šį kursą lankyčiau. Juk chirologijai (žinomesnis terminas – chiromantija) yra tūkstančiai metų, o jos tyrinėtojo tikslai panašūs į besidominčio poezija siekius.
Įsivaizduokite, jei būtų universitete pasirenkamasis kursas „Būrimas kortomis“. Kiek triukšmo kiltų! Tačiau rimtose semiotikos mokyklose būrimas kortomis laikomas įdomia ženklų sistema, gretinama su etiketu, eismo reguliavimo ženklais ir panašiai.
Mūsų katedros darbuotojai ne blogesni nei Vakarų universitetuose, tik dirba daug kartų daugiau, o uždirba daug kartų mažiau.
Matau pavargusius kolegas. Nuo darbų, nuo begalinių biurokratinių raštų. Mano nuomone, nėra skirtumo, ar dėstytojas atėjo į paskaitą girtas, ar pavargęs (nors dirba vienu etatu). Tik antruoju atveju ne jam tenka moralinė atsakomybė.
– Švietimo reforma tęsiasi kone nuo Nepriklausomybės paskelbimo. Kokius didžiausius jos skaudulius įžvelgiate?
– Reformos niekada nesibaigia. Mano švietimo ministras buvo profesorius Henrikas Zabulis, klasikas – lotynų ir graikų kalbų specialistas, Euripido, Katulo, Horacijaus vertėjas. O dabar?
Kai prieš keletą metų į Šiaulių universitetą atvažiavo buvęs švietimo ministras Gintaras Steponavičius, studentė uždavė klausimą apie kartais į paskaitas ateinančius nepasiruošusius dėstytojus. Šmaikštus, studentiškas klausimas.
Ministras sakė: „Skųskit man tokius dėstytojus“. Du kartus kartojo savo elektroninį paštą. Argi taip galėjo pasakyti Zabulis! Žinoma, kad ne: jis juk intelektualas buvo.
Per paskaitas Vilniaus universitete politikos būdavo ganėtinai daug. Kai Albinas Jovaišas sodriu balsu sakydavo: „Ir štai Jogaila atkūrė Krokuvoje universitetą, o Vilniuje įkūrė Steponas Batoras. Tai dabar Krokuvoje yra Jogailos universitetas, o pas mus – Kapsuko...“, niekas neskundė.
Arba Bronislovas Genzelis „užsivaro“ apie Bizantijos santvarką – tipišką rusišką santvarką. Neprotingi mano, kad dėstytojas užsivedė, o protingi supranta, apie ką kalba.
– Kaip vertinate, kad švietimo sistemoje įsigalėjo sąvokos „prekė“, „paslauga“?
– Čia yra idiotiškas europinis liberalizmas. Studentas yra ne puodas, kurį turiu pripilti. Tai yra žibintas, kurį turiu uždegti. Seniai visiems žinomas siekis.
Aš neteikiu paslaugų. Aš kalbu ir manau, kad žmogus pats mąstys, džiaugiuosi, jeigu studentas mąsto kitaip, jeigu pasako, kad jam nepatinka mano siūlomos kursinių, bakalauro, magistro temos, nes jis man gali pats ją pasiūlyti.
Europos universitetai yra tarsi susisiekiantys indai. Mano kolega Ulrike (vardas neišgalvotas) dėsto tą patį, ką ir aš – kalbotyros įvadą. Ji turi tris valandas paskaitų per savaitę ir kiek didesnį kabinetą, negu mūsų katedra. Pas ką jaunas žmogus važiuos mokytis? Kodėl jis turėtų eiti pas mane, kai aš turiu 16–18 valandų per savaitę?
– Dažnai kalbama apie humanitarinių mokslų nuvertinimą. Kodėl jie nusileido techniniams mokslams?
– Dėl liberalizmo. Humanitariniai mokslai neduoda naudos. Tačiau duoda ką nors kita, panašiai kaip nežymi Itakės sala dovanojo Odisėjui kelionę, trukusią dešimt metų.
Kaime ir manęs klausia, ar mano knygos atsiperka. Neatsiperka.
Ta pati karta
– Praėjusią savaitę vykusioje Knygų mugėje dalyvavote V. Braziūno knygos „Saula Svaliõ“ pristatyme. Su poetu sieja ilgametė draugystė?
– Kartu mokėmės. Ta pati karta, tie patys gimimo metai. Kartu ekspedicijose dalyvavome.
Mes kartais tris mėnesius nebendraujame, ir staiga per dieną – penki laiškai. Ilgi, su samprotavimais.
– Kokia buvo jūsų karta?
– Ko gero, prarastoji. Gimiau, kai dar buvo gyvas Stalinas. Dar buvo nepasibaigęs partizaninis judėjimas. Jo nemačiau, bet medžiuose dar buvo išlikę ženklų, raidžių. Žmonės dar atsiminė kovų epizodus.
Įstojau į Vilniaus universitetą, kuriame buvo labai geri, „nenuvaryti“ dėstytojai. Dabar esanti tvarka su popierizmais ir dirbtiniais reikalavimais „nujoja“ ir atbukina.
1970-aisiais, atėję į Vilniaus universitetą, patyrėme didžiulį kultūrinį šoką. Kaimų vaikai, kaip aš, ir antra didelė grupė – miesto, profesūros vaikai. Jie mūsų visiškai neskirstė, ateidavo į bendrabučius.
Dėstytojai buvo asmenybės. Pats stiprumas – maždaug keturiasdešimtmečiai – Vytautas Mažiulis, Zigmas Zinkevičius.
Kartais susitinkame ir sakome: „Mumyse tebeskamba Albino Jovaišo balsas“. Nors jis jau miręs.
Filosofiją, tebūnie ji marksistinė, dėstė pats profesorius Eugenijus Meškauskas. Mokė jis bendrųjų dalykų, pirmiausia – mąstyti.
Aleksas Girdenis įkvėpdavo kiekvieną studentą, net pirmakursiui įrodydavo, kad jis – tikras genijus, gal net Ferdinandą de Saussure'ą greitai pralenksiąs!
Su Sauliumi Žuku nuėjome pas Bronislovą Genzelį prieš laiką laikyti egzamino, nes labai nelankydavome paskaitų. B. Genzelis paliko auditorijoje, pasakęs, kad grįš po dviejų valandų.
Du klausimus mokame, trečio – ne. Portfelyje turime to klausimo konspektus. „Neimsime iš portfelio, būsim vyrai.“ Buvo toks mąstymas: mes – būsimi kolegos, negalime „nusišraibinti“. Mes – ne „copy-paste“, dabar sakytų.
Atsiskaityti pas dėstytojus ateidavome visiškai laisvai. Jei nemokėsi, pravarys, ateisi kitą kartą. Mums negrėsė jokie finansai.
Kraustydavausi iš proto, kai studentas turėdavo iš karto mokėti už perlaikymą. Man tai – neįprasta. Aš esu žmogus, kuris moko. Kaip galiu jauną žmogų nubausti pinigine bauda už tai, kad jis neišmoko?
Vilniaus universitete dėstytojų ir studentų santykiai buvo daug laisvesni, žaismingi. Pavyzdžiui, einame penki šeši kursiokai ir sugalvojame paskambinti Viktorijai Daujotytei-Pakerienei – gal kuratorė bandelių iškeptų? Namo iš Pakerių buto išeidavome paryčiui. Niekados nebuvo kalbama apie ką nors kitką, tik apie lituanistiką.
Oršos žmogus
– Maskvoje mokėtės pas akademiką Jurijų Stepanovą, Maskvos lingvistikos institute dėstėte lietuvių kalbą, metus stažavotės Austrijos Zalcburgo Kalbotyros institute. Kokios patirties jums suteikė Austrija, Rusija?
– Į Austriją patekau griuvus sienoms, 1994 metais. Alpėse gimė mano darbai apie „Anykščių šilelio“ indoeuropietiškumą, apie lietuvių epo pėdsakus.
O 1975 metais, baigus Vilniaus universitetą, nebuvo jokių galimybių važiuoti studijuoti kur nors kitur – tik SSSR ribose. Nereikia pamiršti, kad Maskvos lingvistai yra vieni žymiausių pasaulyje. Kai kurie jų, pavyzdžiui, Nikolajus Trubeckojus, nors ir emigracijoje, sukūrė ištisas mokyklas. Trubeckojus – gediminaitis, kunigaikštis, Vienos universiteto profesorius.
Rusijos inteligentai yra visiškai kitokie, nei likusi gana pilka masė.
Po sausio 13-osios buvau Maskvoje, viename Mokslų akademijos institutų. Lietuvių kilmės profesūra, kalbanti lietuviškai, slapstydavosi nuo manęs. Jie bijojo. O garsi rusų lingvistė priėjo ir pasakė: nesielvartaukite, Lietuva bus laisva.
Rusų inteligentams tokioje valstybėje labai sunku gyventi, bet jie nesiskundžia.
– O lietuvių inteligentija?
– 1940 metais mes jau buvome tikri europiečiai. Staiga viskas nubraukiama 50-iai metų. Praradome ir labai svarbią Lietuvos dalį – žydus. Tik nedaugelis žino, kad Osipo Mandelštamo, žymiausio XX amžiaus rusų poeto, šaknys veda į Žagarę.
Dar A. Baranauskui Lietuva buvo visos LDK tautos, Kijevas, Luckas jam – lygiai tokia pat Lietuva. Gal kad esu „baranauskininkas“, galiu pasakyti: mano sielos nebuvo Žalgirio mūšyje. Aš buvau Oršoje.
Ten lietuvių ir lenkų buvo tiek pat, kiek Žalgiryje, bet užgrūdintos mūšiuose su totoriais, maskvėnų armijos – 80 tūkstančių! Ir koks mostas: Žygimantas Senasis armiją patiki geriausiam – gudui ir pravoslavui (!) Konstantinui Ostrogiškiui.
Jei ne pergalė Oršos mūšyje, kurios 500 metų sukaktį švęsime šių metų rugsėjo 8 dieną, nebūtų Lietuvoje jokio Renesanso, karalienės Bonos reformų ir jokios Žemutinės pilies. Konstantinas Ostrogiškis tą rudenį nebeatsiėmė maskvėnų užgrobto Smolensko, bet jis atstūmė Vilniaus sudeginimą beveik 150 metų.
Netyrinėja moterų poezijos
– Kokia pastarųjų metų knyga jums įstrigo?
– Mindaugo Nastaravičiaus „Dėmėtų akių“, ji išėjo 2010 metais. Aš galėčiau jį tyrinėti, jis – mano poetas, jeigu tik taip galima sakyti.
– Kokios poezijos netyrinėtumėte?
– Tyrinėjimui man neegzistuoja moterų poezija. Ją tik skaitau. Tai – visai kitas pasaulis. Paskatinu studentes patyrinėti moterų poeziją.
– Knygynų lentynos nuguldytos įvairiausio lygio poezijos knygomis. Ar sutinkate su posakiu: „Jei gali nerašyti, nerašyk“?
– Į prastos poezijos knygas žiūriu normaliai, nes jų neturiu. Tegul leidžia žmonės. Mes daug ko nežinome. Kiekvienoje epochoje sakome: „Didis žmogus“. Paskui jis tampa nebe toks didis. Keičiasi epocha, keičiasi mąstymas.
Kartais kalbame, kad kažkas iš kažko pavogė. Poezija tam ir skirta, kad vogtų. S. Geda, skaitydamas paskaitą Šiauliuose, sakė, kad poetas atgaivina kitą poetą, kai jį vagia. Juk išnašos, pavyzdžiui, į Antaną Strazdą ar Sigitą Parulskį nepadarysi.
– Ar radote atsakymą, kaip eilėraštis atrodo iš vidaus, kaip jis gimsta?
– Aš su Vladu Braziūnu kalbu apie viską, išskyrus eilėraščius. Mano reikalas – išaiškinti. V. Braziūnas tokius kaip aš vadina rašto aiškintojais.
Bet iš kur eilėraštis ateina, nežinau. V. Braziūnas yra poetas baltistas. Poetas yra tarsi kalbininkas profesionalas, tik daug labiau apibendrinantis, poezijoje įmanomi platesni horizontai. Nieko stebėtino. Jei tyrinėtume kalbotyros istoriją, seniausi pastebėtini dalykai yra poezijoje, pavyzdžiui, žmonių ir dievų kalbos skyrimas, žodžių etimologijų aiškinimas. Ar tai būtų vikingų, ar senovės indų poezija.
Poezija – kaip puošmena
– Ar galite klausyti eilėraščių ne kaip tyrinėtojas?
– Žinoma. Ypač – moterų. Tyrinėju ir dėstau labai siaurą problemą – kaip poezija modeliuoja lingvistinius reiškinius. Ir V. Braziūną galiu netyrinėdamas klausyti. Lieka tik estetika.
– Esate sakęs, kad „labai atsargiai reikia su poezija elgtis“. Kas kenkia poezijai?
– Eilėraščių nereikia bet kur mėtyti. Gero elgesio taisyklė – eilėraštį išmokti atmintinai.
Man atrodo, kad žmonija padarė didžiulę klaidą, kai pradėjo poeziją užrašinėti. Ją būtų galima užrašinėti nebent kilniais mokslo tikslais.
– Kokia eilėraščio šiandieninė funkcija?
– Poezijos vaidmuo, jei pradėsime stebėti nuo indoeuropiečių prokalbės, kito labai smarkiai. Jei žiūrėsime į istoriją, poezija senovėje nebuvo skirta malonumui. Ji buvo skirta svarbių įvykių atsiminimui (juk nebuvo rašto!) arba valdovams šlovinti. Poezija dabar liko tam tikra puošmena.
– Kas jums yra eilėraštis?
– Man – darbas. Visos knygos subraukytos – skersai, išilgai. Prirašinėtos. Knygų mugėje praėjusį šeštadienį V. Braziūno eilėraščius skaičiau išverstus į kupiškėnų tarmę – gerai skamba. Kai išjungiu tyrinėtojo (savotiško grobuonies) instinktą, lieka malonumas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
POŽIŪRIS: „Poezija arba yra, arba jos nėra“, – sako Šiaulių universiteto profesorius daktaras Skirmantas Valentas.
ĮVERTINIMAS: Pernai ŠU Humanitarinio fakulteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros profesoriui už atliktus darbus ir universiteto vardo garsinimą suteiktas metų mokslininko titulas.
DARBAS: Profesoriaus Skirmanto Valento darbo rezultatas – knygos.
MONOGRAFIJA: Pernai išleista Skirmanto Valento monografija „Mė(lynojo)nulio lingvistika“.
BIBLIOTEKA: Skirmantas Valentas šypsosi: jei staiga reikėtų vykti į negyvenamąją salą, jis lengvai pačiuptų glėbį knygų.
POEZIJA: 1972 metų leidimo knygelėje „Pavasario aidai“ šalia Zitos Mažeikaitės, Sauliaus Kondroto, Liutauro Degėsio poezijos – ir Skirmanto Valento eiles.