Naujausios
METAI SU PUTINO ŽENKLU
Mindaugas MALCEVIČIUS
2012-ieji daugeliui literatūrologų ar apskritai literatūrai, poezijai bei „pelėsiais ir kerpėm“ apaugusiai Lietuvos istorijai neabejingų žmonių liko įsimintini kaip Maironio metai. Reikia pripažinti, smagu buvo stebėti, kaip Šiauliuose, jo apylinkėse bei visoje šalyje šio poeto garbei buvo rengiamos įvairaus mąsto ir intelektualinio lygio konferencijos, o pats tautos dainius savo griežtu žvilgsniu ištisus metus stebėjo Šiaulių bulvaru žingsniuojančius miestelėnus.
Tiesa, nors šalia įvairiausių reklaminių stendų miesto centre stovėjęs Maironio portretas, kaip aiškus kontrastas besikeičiančiam laikmečiui, neretai keldavo nostalgiją, Šiaulių bulvaras tuomet dvelkė iki tol jam kiek neįprasta literatūrine dvasia.
Tikėkimės, kad literatūrine dvasia alsuosime ir 2013-aisiais, kadangi kultūrinį deglą į dažno lietuvio atmintį įneša (ar bent jau reikia tikėtis, kad vis dar (į)neša) Vincas Mykolaitis-Putinas.
Šiemet minint 120-ąsias šio poeto, dramaturgo, prozininko, vertėjo, pedagogo ir literatūros kritiko gimimo metines, jau dabar visuomenėje pastebima pirmųjų krustelėjimų: Vilniuje ne per seniausiai nuvilnijo renginių ciklas „Būsenos: skaitymo ir rašymo akcija, skirta V. Mykolaičio-Putino 120-osioms gimimo metinėms“, šalies mastu pagal Putino romaną „Altorių šešėly“ mokiniams siūloma rašyti esė „Žmogus – laisvas ar suvaržytas?“ etc.
Prasidėjus šiam putiniškam subruzdimui, nejučia akį knygų lentynoje patraukia jau senokai skaitytas pirmasis brandus lietuvių psichologinis romanas „Altorių šešėly“, kuris šiemet mini 80-uosius išleidimo metus.
Knyga – istorinės atminties ir vertybių sergėtoja
Dar kartą į rankas imant kadaise mokyklos suole skaitytą kūrinį, pirmiausia kyla mintis, koks šio romano santykis su šiuolaikiniu skaitytoju, dabartine Lietuvos kultūrine, istorine situacija? Ar tarp kunigystės ir pasaulietiško gyvenimo besiblaškančio Liudo Vasario dvasinės kančios, savęs paieškos bei kūrybiniai išgyvenimai dar gali rasti kokių nors atgarsių velnišku tempu besivystančioje XXI a. visuomenėje gyvenančio skaitytojo sąmonėje? Visuomenėje, kur Putino romane pavaizduotas kaimo žmogaus religingumas, tikėjimas Dievu ir išskirtinė pagarba dvasininkų luomui šiandien darosi vis labiau svetima, kur daugelį kūrybinių, dvasinių šviesulių užgožia ekonominių sunkmečių ir politinių krizių smūgiai.
Akivaizdu, kad per bene šimtą metų Lietuva labai pasikeitė. Drįsčiau sakyti, kad per tą laikmetį Lietuva (pa)kito ne tik istoriškai, bet ir vertybiškai: (pa)kito mūsų kultūrinis mentalitetas, pats lietuvis tapo itin atviras ne tik Europai, bet ir visam pasauliui.
Žinoma, tokias išvadas darau ne todėl, kad pats šį kismą pergyvenau (tam esu gerokai per jaunas). Tačiau literatūra, fotografija, kinas ir kitos panašios meno rūšys tuo ir žavi, kad talentingo kūrėjo dėka laikmetis, epocha gali būti uždaromi į labai patikimą saugyklą, į kurią veda skaitymo raktas. Manau, kad knyga „Altorių šešėly“ – viena geriausių tokio pobūdžio istorinės atminties ir vertybių sergėtoja.
Žinoma, kuo ilgesnę laiko distanciją įkalina knygos puslapiai, tuo didesnis kyla pavojus, kad daugelis vertybių, pasaulėvokos ženklų, kuriuos savo romane aktualizuoja Putinas, šiandieninio skaitytojo gali būti nesuprasti, svetimi ar dekoduojami netinkamai.
Tačiau net jei tai nutinka, jei daugelis romano „Altorių šešėly“ idėjų XXI a. skaitytojui gali būti sunkiai dešifruojamos, kūrinio vertė, esu įsitikinęs, išlieka. Dar daugiau – laikas Putino romaną „Altorių šešėly“ subrandina, kadangi prabėgus 80-imčiai metų po šio kūrinio išspausdinimo, jis neabejotini tampa savotiška istorine, socialine, literatūrine etc. studija, savyje (iš)saugančia ano meto Lietuvą, jos kraštovaizdį, tautos gyvenimo būdą, pirmuosius ryškius lietuviškos inteligentijos brandos daigus.
Todėl kiekviena karta, skaitydama šį vieną brandžiausių lietuvių psichologinių romanų, jame įžvelgia vis kitokias prasmes, savaip interpretuoja laikmečius skiriančius lūžius, o pakitusi gyvenamoji aplinka formuoja literatūros kūrinio suvokimui tokį svarbų kritinį mąstymą.
Man, kaip skaitytojui, kuris save tapatina su šiuolaikinės kartos rašytojų kūryba, tekstais, kuriuose daugiau ar mažiau atpažįstamas gyvenamasis laikmetis, Putinas, Maironis, Kudirka, Sruoga ir kiti senosios kartos rašytojai sužadina istorinę sąmonę, praeities nostalgiją...
Ypatingai tai tinka kalbant apie Putino kūrybą, kadangi romano „Altorių šešėly“, kurio scenos ir dialogai tobulai atskleidžia ano laikmečio dvasią, kontekstas itin platus. Nors kūrinio centrine ašimi ir išlieka Liudas Vasaris bei šio personažo nuolatinė savianalizė, kurios metu balansuojama tarp kunigo ir poeto, tarp griežtoms taisyklėms paklūstančio bažnytinio gyvenimo ir poezijai būtino laisvo, nevaržomo pasaulietinio šėlsmo, romane taip pat labai meistriškai piešiamas ano meto Lietuvos kaimo vaizdas, šmėkšteli karo vaizdai, šalies politinio gyvenimo peripetijos.
Žvelgiant iš šių dienų pozicijų, minėti epizodai itin intriguoja, kadangi juose juntama autentika, kažkoks sunkiai žodžiais nusakomas natūralumas, toks gerai pažįstamas iš istorijos vadovėlių, tačiau tik literatūros kūrinyje įgaunantis tikrąją prasmė.
Charakteringa, kad ir Putinas savo romane rašo: „Bet praeitis jau buvo tokia tolima, o dabartis tokia liūdna, kaip ir tos griūvančios sienos“ ("Altorių šešėly“, 2011, p. 164).
Iš kartos į kartą, iš žmogaus į žmogų
Žvelgiant iš literatūros istorijos perspektyvos, aptariamame romane bene labiausiai žavi gyvas paties Putino santykis su Maironio, Kudirkos ir kitų klasikų kūryba.
Į Liudo Vasario lūpas įdėdamas Maironio eiles, suteikdamas joms išskirtinę prasmę, Putinas šių dienos skaitytojui tampa lyg jungtis ar gija, perduodanti gyvą literatūrinę dvasią iš kartos į kartą, iš žmogaus į žmogų.
Romane gvildenama žmogaus pasirinkimo, kūrybinės laisvės, poetinės kūrybos tematika atgarsių, be abejo, randa ir daugelio kitų rašytojų (tiek ano, tiek šio laikmečio) apmąstymuose. Tačiau vienas svarbiausių romane „Altorių šešėly“ išsakomų reikalavimų poetui – neapsnūsti, būti žadinamam nuolatinės kovos: „Nuo pasaulio jis ir toliau liko atskirtas, o emocinis gyvenimas, nebežadinamas kovos, apsnūdo. Ką ir kaip tad jis galėjo kurti?“ ("Altorių šešėly“, 2011, p. 333).
Šiek tiek atsišlieję nuo teksto, ir mes galime kelti klausimą, ar šis reikalavimas, romane „Altorių šešėly“ keliamas poetui, labai jau svetimas paprastam žmogui, gyvenančiam XXI amžiuje? Ar mes, išsivadavę iš amžius trukusių okupacinių priespaudų, netapome pernelyg apsnūdę kultūriškai? Bet tegul šie svarstymai lieka pakibę retorinio klausimo plotmėje...
Putinas: Jau kai mūsiškis įsigauna į valdžią, amen!
Putino romane „Altorių šešėly“ paralelių ir sankirtų tarp anų laikų ir šiandien galima rasti labai daug, o norint jas visas aptarti, tektų rašyti ne straipsnį, o ištisą studiją.
Tačiau viena paralelė, kuri man pačiam skaitant kūrinį sukėlė lengvą šypsnį, negali likti nepaminėta. Visiems mums gerai žinomas nuolatinis lietuvio burnojimas, nepasitenkinimas savo išsirinkta valdžia.
Pasirodo, tai nėra tik išskirtinis šių laikų reiškinys! Putino romane rašoma: „Jau kai mūsiškis įsigauna į valdžią, amen! Nėr blogesnio narado! Prieš rinkimus tai tą ūkininką į padanges kelia – ir ūkininkų kraštas, ir valstybės pagrindas, ir tautos ateitis. O nueik į įstaigą, tai kokia nors išsipusčiusi panelė striuku sijonu nosį raukia, kalbėt nenori, o koks ponėkas nuzulintom alkūnėm tai dar ir aprėks tave. Kiekvieną malonės maldauki.
Vieni nori kuo greičiau pralobti, pinigų prisilupti, kiti girtauja, ulioja, treti dideliais ponais statosi, o niekas padoriai darbo dirbti nenori“ ("Altorių šešėly“, 2011, p. 547).Pažįstama, tiesa? Juk ir šiais laikais apie tai kone kasdien televizijoje kalbama, žurnalistai daug rašalo išliejo politikų, valdininkų ydas ir nusižengimus befiksuodami. Iš šiandieninių perspektyvų žvelgiant, neguodžia ir Vasario pastangos bandyti apginti ano meto politikus: „Visa tai, dėde, gal ir teisybė, bet reikia iš pradžių ir pakentėti. Mūsų valdininkai dar nepratę, o dažnai ir tinkamo mokslo neturi. Palaukit nors dešimtį metų. Turėsime savo mokyklose mokytų žmonių, tada bus ir tvarka geresnė“ (Ten pat.).
Šiandien skaičiuojame 80-uosius romano išspausdinimo metus, kuomet Putinas Liudo Vasario lūpomis ragino bent dešimtį metų pakentėti, esą tuomet tvarka bus geresnė. Tačiau vargu ar ji šiandien, praėjus gerokai daugiau nei dešimt metų, geresnė... Matyt, ne viską laikas pajėgus pakeisti, o romane išsakomos tiesos, pastebėjimai ar įžvalgos nebūtinai turėtų būti (per)skaitomos tik istoriškai.
Pasidalijus savo pastebėjimais iš naujai perskaityto seno romano „Altorių šešėly“, norėjosi ne tik priminti apie gražias šiųmetes sukaktis, bet ir palinkėti atrasti savo santykį su brandžiais, istorine dvasia alsuojančiais literatūros tekstais. Gero, per amžius savo vertės neprarandančio, kūrinio atsiradimui reikia stiprių sukrėtimų, talentingų kūrėjų. Kažin kiek jų tokių turime šiandien?