Naujausios
Metai – kaip akimirkų puokštė
Vytautas Bikulčius
Kartais knygų autoriai sugeba nustebinti skaitytojus netikėtu požiūriu į gerai žinomus dalykus. Toks yra ir vokiečių rašytojas Florianas Illiesas, kurio knyga "1913. Šimtmečio vasara" (leidykla „Sofoklis“) atveria netikėtas paraleles tarp įvykių, kurie galėjo nutikti. Pasitelkdamas į pagalbą įvairius istorinius ir biografinius leidinius, jis atranda netikėtus sutapimus, kuriais iš principo galima ir patikėti. Kitaip tariant, tie įvykiai iš principo yra įmanomi.
Žinoma, visų pirma, reikia pasakyti, kad rašytojas neatsitiktinai atkreipia dėmesį į 1913 metus, kurie siejami su Belle Epoque (Nuostabiosios epochos) vaizdiniu, nes Europoje visa XX amžiaus pradžia iki pat Pirmojo pasaulinio karo buvo suvokiama kaip savotiškas aukso amžius. Būtent tuomet klestėjo literatūra, menas, muzika, atnešę pasauliui tokius vardus kaip Marcelis Proustas, Thomas Mannas, Raineris Marija Rilke, Franzas Kafka, Gustavas Klimtas, Egonas Schiele, Gustavas Mahleris, Arnoldas Schönbergas.
Knyga neatsitiktinai turi paantraštę: Šimtmečio vasara. 1913 – ieji metai suvokiami kaip gražiausias metų laikas, nes visas likęs XX amžius jau nė iš tolo negalės pretenduoti į jį. Netrukus Pirmasis pasaulinis karas apvers viską aukštyn kojom, tačiau romane apie jį dar nėra nė mažiausios užuominos.
Autorius turi galimybę tiesiog mėgautis 1913 –aisiais metais, kurie skleidžiasi prieš jį, o tuo pačiu ir skaitytoją kaip akimirkų puokštė. Tiesa, 1913 – ųjų metų gruodžio 31 dieną cituojamas vienos poetės eilėraštis „Naujametis vakaras“, kur netikėtai ir nelauktai suskamba pora eilučių: „Ir kad pasaulinio karo gaida/ Grėsmingai nebeskambėtų!“. Jos knygos autoriui pasirodo labai keistos, nes jis nuduoda, kad nežino, kas įvyko 1914 –aisiais metais. Taip dar labiau sustiprinamas 1913 –ųjų metų kaip tam tikros palaimos metų įspūdis.
Kompoziciniu požiūriu knyga suskirstyta į mėnesius. Kiekvienas mėnuo trumpai apžvelgiamas įžangoje. Įvykiai, paminėti vieną ar kitą mėnesį, gali būti patys įvairiausi – pradedant politiniais ar kriminaliniais ir baigiant kultūriniais. Vis dėlto, kiekvieną mėnesį dominuoja kultūros plačiąja prasme įvykiai.
Knygos autorius tuo lyg ir nori pabrėžti, kad kaip tik pastarieji turi išliekamąją vertę, nes būtent jie yra vieninteliai, nepakartojami. Koks nors kriminalinis įvykis mūsų sąmonėje gali nebent asocijuotis su šių dienų realijomis. Pvz., 1913 m. birželio 20 d. Vokietijoje vienas bedarbis mokytojas, protestuodamas prieš tai, kad neranda darbo, įsiveržia į mokyklą, ginkluotas šešiais revolveriais, nušauna 5 mergaites, dar 23 vaikus ir suaugusiuosius sužeidžia. Suprantama, toks įvykis pribloškia savo žiaurumu, jis gali būti suvokiamas tik kaip nelaimė, o juo gėrėtis gali nebent psichiškai nesveikas žmogus.
Kitas įvykis – Reichstago nutarimas iki 661 478 šauktinių padidinti Vokietijos armiją – yra nelyginant užuomina, kad už metų jau prasidės Pirmasis pasaulinis karas, tačiau pačioje knygoje skaitytojas to dar nejaučia, jis tai žino tik iš savo patirties. Įdomu, kad knyga prasideda irgi pusiau kriminaliniu įvykiu, kuris tačiau pakeičia žmogaus gyvenimą.
1913 – ųjų sausio pirmąją Naujajame Orleane šūviais iš revolverio Naujuosius metus sumanė pasveikinti dvylikametis Louisas Armstrongas, kuris buvo išsiųstas į berniukų prieglaudą. Jos direktorius nežinodamas kaip sutramdyti vaikinuką, įduoda jam į rankas trimitą, kuris visiškai pakeis jo gyvenimą ir vėliau jis taps vienu garsiausiu džiazo atlikėjų. O kaip jaustis merginai, kuriai vyras laiške parašo, kad jų porą ves ant ešafoto? Tas vyriškis yra Franzas Kafka, o mergina – jo mylimoji Felicė. Net ir pats rašytojas nustemba, kad jam galėjo kilti tokia mintis. Tokį akibrokštą jis aiškina tuo, kad prasidėję Naujieji metai – trylikti.
Austrų kompozitorius Arnoldas Schönbergas, dodekafoninės muzikos kūrėjas, išgyvena, kad prasideda 1913 – ieji metai. Mat jis gimė rugsėjo 13 dieną, ir jam vis dingojosi, kad jis mirs penktadienį, 13 dieną. Užtat kaip įmanydamas vengė skaičiaus 13. Tačiau nuo likimo nepabėgsi – jis mirė penktadienį, 13 dieną, tik 1951 metais. Vis dėlto, knygoje įdomiausios hipotetinės paralelės.
Autorius, grupuodamas atskirų asmenybių gyvenimo faktus, spėlioja, kur galėjo susikirsti jų keliai. Šitaip jis daro prielaidą, kad 1913 metų sausio mėnesį Vienos Šėnbruno rūmų parke būtų galėję susitikti Stalinas ir Adolfas Hitleris, nes pirmasis jų Vienoje vykdė Lenino užduotį, o antrasis gyveno vyrų bendrabutyje. Ir vienas, ir kitas mėgo vaikštinėti minėtame parke, tad tokia galimybė yra visiškai reali. Tai būtų buvęs vienintelis jų susitikimas, nes vėliau jie niekada nebesusitiko akis į akį.
Arba Albertas Einšteinas vakarais į Prahos aludę užeina išgerti alaus – argi negalėjo šalia jo sėdėti Kafka, tačiau jie vienas kito nepažįsta. Tokių hipotetinių paralelių knygoje ne viena, ir ne dvi. Skaitytojas, sklaidydamas tą akimirkų puokštę, ne tik apžvelgia 1913 – ųjų metų įvykius, bet pastebi ir kaip jie susisiekia su žymiai vėlesnių metų akimirkomis. O tokios asociacijos gali išskelti ir visiškai netikėtą požiūrį. Būtent tuo ir žavi ši knyga...
