Naujausios
Metai
Vytautas KIRKUTIS
Baigiasi dvyliktas kalendorinis mėnuo, per kurį Žemė dar kartą apsisuko aplink Saulę. Mums patinka ar nelabai, tačiau turime paklusti laiko ritmui, kuris reguliuoja mūsų gyvenimą, suteikia jam periodiškumo ir tvarkos. Gyvename pagal Saulės kalendorių, kurio pradžia galėtume laikyti senovės Egipto kalendorių, sudarytą dar penktame ar ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą.
Metai pagal Saulę. Ir Kristijono Donelaičio „Metai“ – taip pat pagal saulę, su saule, su jos šviesumais ir tamsumais. Metus pradedame nuo Kristijono Donelaičio, kuris gimė 1714 metų sausio 1 dieną. Nuo Donelaičio prasideda ne tik grožinė literatūra, bet ir literatūriniai metai.
„Donelaičio kodas“ – taip yra rašęs poetas Marcelijus Martinaitis: „Metai“ mums reikšmingi kaip sąmonės fenomenas, veikia tam tikras „Donelaičio kodas“, kuris tarsi dešifruojamas, kai ištinka kokie negerumai, o ypač kai kyla grėsmė prarasti savo tapatybę.“
Žodis METAI turi platų kultūros, literatūros, meno, muzikos kontekstą. Pirmasis lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis, nuo kurio gimimo 2015-aisiais sukaks 205-eri, savo kalendoriumi „Metų skaitlius“ irgi plečia metų kultūrinį kontekstą.
O kur dar kitokie metai ir metų laikai? Antonijus Vivaldis „Metų laikai“, Petro Repšio freska Vilniaus universitete „Metų laikai“, Vaidoto Daunio 1985 metais išleista eilėraščių knyga „Metų laikai“, Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“ (1985)... Rašytojų sąjungos žurnalas „Metai“...
Kiekvienam – vis kitokie metai. Kompozitoriui Broniui Kutavičiui – „Metai su žiogu“ (taip vadinasi jo sukurtas kvartetas), poetui Aidui Marčėnui – „Metai be žiogo“ (taip pavadinta jo poezijos knyga). Trumpai tariant, kiekvieniems metams – savas žiogas, savita muzika ir kitokia poezija, dailė.
Metai – pakankamai reikšmingas laiko tarpas mūsų gyvenime, pagal kurį dėliojame savo darbus, planuojame pinigus, veiklą, atsiskaitome sau ir kitiems. Renkame Metų knygas ir automobilius, sudarinėjame populiariausių knygų dešimtukus, tituluojame metų moteris ir vyrus. Įvairiais vardais vadinami metai: tarmių, lietuviškos knygos, etnografinių regionų (2015-ieji) ir dar visokie kitokie.
Artėja į pabaigą dar vieneri „Atolankų“ metai. Šiemet aktyvūs mūsų bendraautoriai buvo profesoriai Džiuljeta Maskuliūnienė, Vytautas Bikulčius, Vytenis Rimkus, docentas dr. Stasys Tumėnas, literatūros kritikas rašytojas Stasys Lipskis, rašytojas Algirdas Vaseris, istorikas Jonas Kiriliauskas, dailininkė ir fotografė Edita Sūdžiūtė, kiti, kurie rašė „Atolankoms“, sakė savo nuomonę, siūlė temas ir publikacijas. Ačiū jiems. Malonu buvo būti kartu.
Šiemet, balandžio 17 dieną, netekome Kolumbijos rašytojo, žurnalisto, leidėjo, Nobelio literatūros premijos laureato Gabrielio Garsijos Markeso, kurį labiausiai pažįstame iš romano „Šimtas metų vienatvės“.
Gabrielis Garsija Markesas 2006 metais pasitraukė iš viešo gyvenimo dėl ligos (limfos vėžys). Jis bičiuliams parašė atsisveikinimo laišką. Trumpa citata iš jo:
Rytojus neužtikrintas niekam – nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai.
Taip atsisveikinimo laiške rašė Gabrielis Garsija Markesas. Tegul pildosi jo žodžiai 2015-aisiais. Juk tiek nedaug tereikia...