Naujausios
Mergaičių švietimas Šiauliuose: keletas nežinomų praeities puslapių...
Olga MASTIANICA
XVIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais Abiejų Tautų Respublikos nuosmukio, kėlusio grėsmę jos valstybingumui, sąlygomis buvo ieškoma papildomų priemonių, kurios padėtų išsaugoti tautinę ir kultūrinę tapatybę. Šiai misijai buvo ne tik palenkiami, jos nuostatoms tiesiog įšventinami valstybės, visuomenės, dvasinės kultūros pertvarkos uždaviniai. Pagal naują švietimo koncepciją, ne tik tarp mokyklos sienų, o visų pirma šeimos aplinkoje turėjo būti formuojami tautinės tapatybės pamatai.
Viešajame diskurse vis labiau aktualizuojama tautinių vertybių ir tradicinės visuomenės išsaugojimo per šeimą strategija skatino iškelti ne tik moters – pagrindinės privačiosios erdvės veikėjos – auklėjamosios funkcijos svarbą, bet ir daugiau dėmesio skirti mergaičių intelektinio lavinimo problemoms. Su gilesniu intelektiniu išsilavinimu būsimoji motina (tuo metu bajorų luomo atstovė) turėjo išmanyti visuomenės raidos procesus, įvertinti gyvenamosios epochos aktualijų svarbą.
Vis aktyviau propaguojama mergaičių intelektinio išsilavinimo programa – filosofijos, istorijos, literatūros pažinimas – taip pat turėjo padėti būsimai žmonai, motinai ir namų šeimininkei sąmoningai prisiimti atsakomybę dėl jaunosios kartos moralinių pagrindų formavimo bei rūpintis tautinių ir religinių vertybių šeimoje, kartu ir visuomenėje, stiprinimu. Viešai pripažįstamos, nors ir griežtai reglamentuojamos, moters teisės į mokslą taip pat skatino laipsnišką mergaičių socializacijos priemonių kaitą.
Šalia bajoraičių auklėjimo ir lavinimo namuose vis didesnį populiarumą įgydavo mokyklos prie moterų vienuolynų ir privatūs pensionai. XIX a. viduryje, tuo metu, kai šios švietimo įstaigos pradėtos steigti ir Šiauliuose, pensionai prilygo berniukų valstybinėms apskričių mokykloms – t.y. teikė nepilną vidurinį išsilavinimą. Todėl pensionų steigimo iniciatyva paprastai kildavo iš apskričių mokyklų arba gimnazijų pedagoginio personalo, kuris turėjo palankesnes sąlygas išpildyti vis augančius visuomenės poreikius.
Šiomis nuostatomis taip pat vadovavosi Johanas Friderikas Flaksbergas, Šiaulių apskrities mokyklos vokiečių kalbos mokytojas, 1839 m. Šiauliuose įsteigęs pirmąjį privatų mergaičių pensioną. Galima numanyti, kad Flaksbergų šeima ir toliau sėkmingai būtų tęsusi savo veiklą, jei 1855 m. nebūtų persikėlusi į Svisločių, kur Johanas gavo naują darbo vietą vietinėje gimnazijoje.
Savininko aukštasis išsilavinimas (Frankfurto prie Oderio akademijos baigimo diplomas) bei ankstesnė pensionų steigimo ir laikymo patirtis – 1836 m. buvęs Rygos pensiono savininkas Johanas Flaksbergas (beje, vedęs savo auklėtinę Adelaidą) atvyko į Kėdainius, kur įsidarbino ne tik Kėdainių apskrities mokykloje, bet ir įsteigė čia pirmą privačią mergaičių mokymo įstaigą, skatino vis didėti besimokiusiųjų bajoraičių ir miestiečių skaičiui. Pavyzdžiui, 1839 m. pensione mokėsi 25 bajoraitės ir 10 miestiečių dukrų, 1849 m. – 36 bajoraitės ir 12 miestiečių, 1854 m. pensiono uždarymo išvakarėse – atitinkamai 44 bajoraitės ir 24 miestietės.
Pažymėtina, kad pensiono savininkai, kurie patys išpažino evangelikų liuteronų tikėjimą, leido kartu mokytis skirtingų krikščioniškų konfesijų atstovėms.
Sėkmingai išbandyti savo pedagoginius sugebėjimus pavyko ir kitoms Šiaulių miesto pensionų savininkėms. XIX a. viduryje vis daugiau moterų, baigusių atitinkamas mokymo įstaigas, bandė vesti savarankišką pedagoginę veiklą. Daugeliui jų tai buvo ne tik naujos – profesinės savirealizacijos, galimybė, bet ir galimybė įgyto išsilavinimo dėka užtikrinti sau pragyvenimą. Taip 1842 metais dvidešimt aštuonerių metų neištekėjusi Ona Sabovičiūtė argumentavo savo sprendimą įsteigti Šiauliuose privatų mergaičių pensioną.
Buvusi guvernantė Vilniaus privačiame Petkevičių pensione Šiauliuose sėkmingai tęsė pedagoginę karjerą beveik dvylika metų, o vėliau atsidavė šeimyniniam gyvenimui. Kitą gyvenimo istoriją galėtų papasakoti Julija Volianskienė. Keturiasdešimt aštuonerių metų našlė, turėjusi namų mokytojos kvalifikaciją, 1843 m. kreipėsi į Kauno gubernijos mokyklų direkciją prašydama leisti įsteigti pradinės mokyklos lygio privatų mergaičių pensioną.
Savo mokymo įstaigą, kurioje rusų, lenkų, vokiečių kalbų, aritmetikos bei rankdarbių vidutiniškai kasmet mokėsi 10-20 mergaičių, dėl silpnos sveikatos Julija Volianskienė turėjo uždaryti 1857 m. Tad 1863-1864 m. sukilimo išvakarėse šiaulietės vėl galėjo gauti išsilavinimą arba namuose, arba pradinėse mokyklose.
Kaip žinoma, po sukilimo visuomenės galimybės reguliuoti jaunimo auklėjimo ir mokymo procesą buvo suvaržytos. Rusijos valdžios atstovai vertino moterį kaip vieną pagrindinių tautinio ir kultūrinio tapatumo saugotojų privačioje erdvėje.
Vietinė administracija įsivaizdavo, kad mergaičių mokyklose tinkamai pertvarkius vertybines orientacijas, bus įmanoma įsiskverbti į privačią erdvę, šitaip „iš vidaus“, per šeimą pamažu keisti puoselėjamas tautines tradicijas. Mergaičių, kaip ir berniukų, mokymo sistemą bei jos pertvarkymą vienareikšmiškai ketinta panaudoti tautinės politikos tikslais, kurie buvo keliami atskirų etnokonfesinių grupių atžvilgiu.
Tiesa, vietos valdžios atstovai matė būtinybę steigti valstybines mergaičių gimnazijas su rusų dėstomąja kalba tik Vilniuje ir Kaune. Šiauliuose veikė kelios pradinės mokyklos, o nuo 1869 m. trijų klasių privatus mergaičių pensionas (1869-1891 m. pensionui vadovavo Julija Gurkova, baigusi Maskvos imperatorienės Elizavetos Alekseevnos vardo mokyklą, 1892-1907 m. - Marija Gomolickaja, baigusi Balstogės kilmingųjų panelių institutą), kuriame kartu mokslui gimnazijoje ruošėsi stačiatikės, katalikės, protestantės bei merginos, išpažinusios judėjų tikėjimą.
Kiekvienais metais pensiono absolvenčių skaičius augo, o kartu vis stiprėjo šiauliečių iniciatyvos turėti savą mergaičių gimnaziją.
1896 m. Vilniaus švietimo apygardos globėjas Nikolajus Sergijevskis imperatoriui perdavė Šiaulių miesto dūmos prašymą įsteigti mergaičių gimnaziją. Netrukus miesto dūmos iniciatyvai (kitų miestų dūmos vėliau taip pat pasekė šiuo pavyzdžiu) buvo pritarta, ir 1898 m. liepos 1 d. Šiauliuose duris atvėrė pirmoji mergaičių gimnazija.
Tiesa, remiantis Vilniaus švietimo apygardos globėjo Nikolajaus Sergijevskio nutarimu, ši gimnazija negalėjo vadovautis 1870 m. visoje Rusijos imperijoje galiojusiais nuostatais, pagal kuriuos mokinių tėvams ir asmenims, besirūpinantiems mokyklos veikla, buvo suteiktos teisės sudaryti mokymo programas, savo nuožiūra skirti mokytojus, tvarkyti mokyklos ūkį. Tačiau šias teises gimnazijos mokinės bandė iškovoti pačios, aktyviau nei kitų miestų gimnazijų auklėtinės dalyvaudamos 1905 metų įvykiuose.
1905 metais vasario 17 d. ir lapkričio 24 d. Šiaulių gimnazistės parengė peticijas, kuriose reikalavo įvesti pakitimus mokymo programose: nesimokyti cerkvinės slavų kalbos, pakoreguoti Rusijos istorijos ir geografijos mokymą, įvesti lietuvių ir lenkų kalbų dėstymą, šiomis kalbomis tikybos mokymą, jidiš kalba mokytis žydų istorijos ir literatūros, leisti mokykloje kalbėtis gimtąja kalba.
Taip pat buvo pageidaujama, kad tėvai įeitų į pedagogines tarybas, rinktų gimnazijos pedagoginį ir auklėjamąjį personalą, kuris savo ruožtu būtų pasirenkamas iš abiejų lyčių asmenų, nepriklausomai nuo jų tautybės bei išpažįstamo tikėjimo.
Atskirai buvo reikalaujama pakeisti gimnazijos vidinės tvarkos taisykles: leisti užsakyti į biblioteką pageidaujamas skaityti knygas, laisvu nuo pamokų metu rengti gimnazijoje lavinamuosius vakarus, atsisakyti klasės prižiūrėtojų institucijos, gimnazistės uniformą nešioti tik mokykloje. Akivaizdu, kad įgytas išsilavinimas palaipsniui formavo kitokį gimnazisčių tapatumą. Tokį tapatumą, kuris sužadindavo aspiracijas ieškoti ir rinktis naujas saviraiškos, veiklos kryptis, bei vertinti visuomeninio gyvenimo aktualijas.
Skirtingai nei jų bendraamžės kitose gimnazijose, Šiaulių gimnazistės aktyviai įsitraukė į mitinguojančiųjų gretas. 1905 m. gegužės 11 d. dalis jų prisijungė prie gimnazistų savavališkai nutraukusių pamokas. Dar aktyvesnės gimnazistės buvo spalio 17-24 ir lapkričio 4-5 dienomis dalyvaudamos bendruose įvairių profesinių grupių ir politinių grupuočių mitinguose, skanduodamos šūkius „laisvė, šalin valdžią“, platindamos socialinio ir politinio turinio atsišaukimus.
Vilniaus švietimo apygardos globėjas V. Popovas šią neįprastą informaciją perdavė Švietimo ministrui Ivanui Tolstojui, kuris siekdamas apsaugoti kitas gimnazistes „nuo demoralizuojančio šiauliečių poveikio“ 1906 m. sausio 27 d. priėmė sprendimą uždaryti Šiaulių mergaičių gimnaziją.
Lietuvių, lenkų ir žydų periodinėje spaudoje paskleista informacija apie gimnazijos uždarymą, iš karto suaktyvino šiauliečius bei skatino imtis atitinkamų greitų veiksmų. Jau 1906 m. vasario 28 d. šiauliečių atstovai grafas Nikolajus Zubovas, Rusijos imperijos kariuomenės generolas Aleksandras Babianskis, Kauno apskrities teismo nariai Richardas Šmemanas ir Mykolas Cimkovskis, kurie savo ruožtu atstovavo skirtingas tautines grupes, prašė globėją Popovą padėti įtikinti naują ministrą – Piotrą von Kaufmaną pakeisti savo sprendimą.
Matyt, kovo 2 d. delegacijos pateikti argumentai buvo pakankamai stiprūs, nes Kaufmanas atšaukė savo pirmtako sprendimą, tiesa, neleisdamas mokinių tėvams įtakoti dukrų auklėjimo ir mokymo procesą.
Vėlesniais metais aktyvia veikla gimnazistės jau nepasižymėjo, matyt, saugodamos nors ribotą, bet galimybę gimtajame mieste įgyti vidurinį išsilavinimą. Taip pat, kaip ir pirmaisiais gimnazijos veiklos metais, mokinių daugumą sudarė merginos, išpažinusios judėjų tikėjimą (vidutiniškai apie 53 proc. nuo bendro mokinių skaičiaus).
Skirtingai nei Vilniuje ir Kaune, kur po 1905 metų žydai steigė atskiras privačias mergaičių gimnazijas, Šiaulių miesto judėjų bendruomenė prioritetą skyrė valstybinei gimnazijai bei Marijos Gomolickos keturių klasių progimnazijai (1907 m. ji gavo leidimą keturių klasių pensioną pertvarkyti į progimnaziją).
1908 m. Šiaulių mergaičių gimnazijoje mokėsi 135 žydės, 102 – katalikės, 35 – stačiatikės, 13 – evangelikių-literonių. Panašūs gimnazisčių konfesinės ir socialinės kilmės rodikliai išliko ir Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Tuo metu gimnazistėmis buvo 174 žydės, 106 – katalikės, 66 – stačiatikės, 10 – evangelikių-liuteronių.
Tačiau vis stiprėjo valstiečių nuostatos suteikti dukroms vidurinį išsilavinimą. Pavyzdžiui, 1914 m. Šiaulių mergaičių gimnazijos slenkstį peržengė daugiau nei kitose gimnazijose merginų, kilusių iš valstiečių šeimų, ateityje turėjusių galimybių atverti sau naujas – profesinės veiklos erdves.
Trumpai apie autorę
Humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos istorijos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Olga Mastianica 1999–2005 m. studijavo Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultete. 2012 m. išleido monografiją: „Pravėrus namų duris: moterų švietimas Lietuvoje XVIII a. pabaigoje–XX a. pradžioje“. Pagrindinės mokslinių interesų kryptys: švietimo istorija ir sociokultūriniai bei tautiniai procesai Lietuvoje XIX a.–XX a. pradžioje.
Olia Dangiro Mačiulio nuotr..
Buvusi Šiaulių mergaičių gimnazija, dabar – Didždvario gimnazija. Veikia nuo 1898 metų.
Buvusi Šiaulių mergaičių progimnazija. Veikė nuo 1869 metų. Pastatas stovėjo dabartinėje Dvaro gatvėje, prieš grafų Zubovų parką. Sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą.
Nuotr. Iš Petro Kaminsko asmeninio archyvo
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių Didždvario gimnazija kartu su miesto 777-uoju gimtadieniu mini ir gimnazijos 115 metų jubiliejų.
Olga MASTIANICA