Naujausios
Suvedė parodos
Su D. Karatajiene kalbėjomės prieš parodos „Saulės Šiauliai“ atidarymą buvusio restorano „Baltija“ pastate. Menotyrininkė buvo ką tik atvykusi iš Vilniaus – pokalbio prisėdome tiesiog ant suoliuko bulvare. Šiltą vakarą praeiviai vis stabtelėdavo ties vėl duris atvėrusiu pastatu: viliojo užeiti ne tik ekspozicija, bet ir vieniems nepažinta, kitiems primiršta erdvė.
– Šiauliai atrado jus ar jūs atradote Šiaulius? Kokia buvo bendradarbiavimo pradžia?
– Prieš kokius septynerius metus profesorė tapytoja Giedrė Riškutė paprašė atidaryti Šiauliuose jos ir jos vyro Algio Kariniausko parodą. Atidariau ir patikau. Ir man labai patiko Šiauliai. Patiko tuo, kad be pretenzijos, labai gryna.
Kitas dalykas – kadangi pati esu dėstytoja, dėstant tą patį dalyką visą laiką (tiesa, mano kursai šiek tiek ir kaitaliojasi) nusibosta, tai aš vis susirandu sau kitų veiklų. Būdama menotyrininkė pažįstu daug dailininkų, parodų atidarymai man yra dažnai ir man jie sekasi. Taip įvyko mūsų draugystė su „Laiptais“.
– Dažnai apie viską, kas yra už Vilniaus, sakoma, provincija. Ką jūs radote už Vilniaus?
– Pasakysiu taip: atkreipkime dėmesį, kokios „Laiptų galerijoje“ ir Šiaulių dailės galerijoje yra parodos – dauguma vilniečių, kauniečių menininkų, kurie su nepaprastai dideliu džiaugsmu šičia eksponuojasi. Negaliu kalbėti apie Šiaulių dailės galeriją, nes ten parodų neatidarau, kalbu apie „Laiptų galeriją“ – jie yra išsiugdę savo publiką.
Menas yra kuriamas kitam žmogui, jis negali egzistuoti be kito žmogaus. Tegul tu jo nepriimsi, spjausi į jį, labai kritiškai žiūrėsi, bet menas, kaip fenomenas, negali būti be kito žmogaus. Įsivaizduokime orkestrą, kuris atkala kiekvieną muzikinį taktą, atsidaro uždanga, salė tuščia. Kiek kartų menininkas dės investiciją? Daugiau ne.
Dėl šitos geros publikos turbūt labiausiai ir važiuoja Vilniaus menininkai. Kuo daugiau važinėju po Šiaulių krašto miestelius, tuo labiau džiaugiuosi, didžiuojuosi, kaip visa tai, ką mes vadiname provincija, jau nebe provincija, o savarankiški miesteliai su savo veidu, su savo kultūros centrais. Aš neskirstau į Vilnių ir Kauną, aš skirstau tik taip: kur yra kokia paroda.
– Keičiasi regionai – ir nedideliuose miesteliuose savo vietą randa aukštoji kultūra?
– Taip. Ir žmonės yra begaliniai smalsūs! Pavyzdžiui, Vilniuje, kad prieitų ir po parodos manęs paklaustų, kas čia pavaizduota, menotyrininke, pasakykite paveiksle, – ne comme il faut (pranc. – kaip reikia, kaip dera, padoriai, mandagiai, pagal aukštuomenės mandagumo taisykles – red. past.). O čia prieina – žmonės nori sužinoti. Ir man taip smagu, kad aš galiu pasakyti ir paaiškinti, kaip žiūrima, kaip matoma. Ir matosi, kad tie žmonės yra iš labai skirtingų socialinių sluoksnių. Tas susidomėjimas ir stebina, ir kartu atrodo toks trapus, taip jį reikia saugoti!
Ar tokių žmonių daugėja, sunku pasakyti, nors daug parodų ir „Laiptuose“ atidariusi, ir „Šiaulių Monmartro respublikos“ menotyrininkė esu ketvirti metai. Bet galiu pasakyti, kad jų netrūksta. Nebuvo nė vienos parodos, kad prie manęs neprieitų bent kokie 4–5 žmonės ir nepasitikslintų.
– Išbraukiant festivalį „Šiaulių Monmartro respublika“ iš reprezentacinių Šiaulių miesto renginių sąrašo argumentuota, kad festivalis nereprezentuoja Šiaulių, renginiai vyksta ir kituose apskrities miestuose. Ar, jūsų nuomone, svarbu iš didesnio miesto vežti parodas, koncertus į regionus?
– Manau, kad nepaprastai svarbu. Dieve tu mano, aš net pasakyčiau taip: lyg pernai Petras Geniušas koncertavo, aš Vilniuje negavau bilietų, o čia – atėjau ir paklausiau. Jeigu nuveži į Žagarę ar Kelmę tokio lygio koncertą su tokiais atlikėjais, kaip gali būti nesvarbu?! Labai svarbu! „Monmarto“ renginys vis dėlto yra respublika, ne miestas, jis ir privalo apimti visus miestelius.
– Kaip vertinate festivalį „Šiaulių Monmarto respublika“ Lietuvos mastu?
– Į jį galima žiūrėti dvejaip. Menininko patogumo ir pagarbos menininkui klausimu, manau, tai yra vienas iš patogiausių ir pagarbiausių festivalių menininkams. Jie čia gyvena viešbutyje, gauna koncertus, pilną išlaikymą. Ne tik miesteliams įdomu apžiūrėti menininkų kūrinius, bet ir menininkui įdomu pažiūrėti, kaip viskas vyksta ir keičiasi. Pagarba menininkui yra didis dalykas.
O kitas labai svarbus dalykas – festivalis turi tradiciją. Pavyzdžiui, kai yra pastatomi naujutėliai pastatai, stikliniai dangoraižiai, koks pagrindinis dekoras yra languose? Senoviniai objektai, siuvimo mašinos, sviesto grūstuvės, verpstės. Kodėl? Norima parodyti, kad šitoje nesaugioje naujovėje yra kažkas seno. Juk menininkas irgi tą jaučia. Manau, kad festivalis, dabar pleneras-simpoziumas, yra labai svarbus. Gerai, kad dabar yra pleneras-simpoziumas, jis labiau koncentruotas į meninę, profesinę veiklą. Galbūt pasidarė kameriškesnis, bet kam reikia, tas visada ateis.
– Kai pernai iškilo diskusija dėl „Laiptų galerijos“ ateities, viešai išsakėte savo nuomonę, kad galeriją būtina išsaugoti. Esate iš tų žmonių, kurie netyli?
– Juk už save kalbėti yra labai sunku. Vilniečiams reikia, kauniečiams reikia „Laiptų“, o patiems Šiauliams nereikėjo. Užstoti kitą yra lengviau, negu kalbėti už save. Atrodo, buvome išgirsti, dabar „Laiptai“ yra stabilesnėje būklėje.
Svarbi tradicija
– Šiemet pleneras „Saulės Šiauliai“ vyko buvusiame Menų fakultete. Ar sienos tebesaugo pastato istoriją?
– Be abejo. Ateini, lyg ateitum į Dailės akademiją. Aš Šiauliuose nesimokiau, mano Alma Mater yra Vilniaus dailės akademija, bet aišku, kad istoriją saugo – vis dėlto menininkai kitaip užlaiko tuos pastatus.
– Jūs irgi buvote tarp plenero dalyvių, kokie jūsų „Saulės Šiauliai“?
– Aš šiemet netapiau, anais kartais esu ir tapiusi. Kas mane labiausiai nustebino – Kornelijaus Užuoto darbas. Jis nutapė kirus. Jei man būtų reikėję šia tema tapyti, pirma asociacija buvo kirai! Toks visiškai asmeninis dalykas.
– Matėte plenero kūrybinį procesą, kaip vertinate darbus?
– Darbus galima skirstyti į tris sąlygines grupes. Miestas visada yra fizinė vieta, kur yra namai, tad dominuoja architektūra. Pati architektūra yra bereikšmis dalykas dėlto, kad joks pastatas nekuriamas tam, kad tu jį išgyventum, jis kuriamas funkcijai.
Išgyvename arba gražus mums pastatas tik todėl, kad jis yra santykyje su kažkuo kitu. Kai jis ateina į paveikslą, kai keičiasi proporcijos, rakursai, parodomi apšvietimai, jis tampa gražu arba išgyvenama. Tad nenuostabu, kad dominuojantys yra architektūriniai objektai.
Toliau yra Saulės Šiauliai. Visos geltonos šviesos variacijos daug kur įsiliejo į paveikslus. Netgi abstrakcijose – Giedrės Riškutės, Živilės Bergins – tos geltonos šviesos prisikaupę.
Trečioji grupė – visiškas asmeninis stuktelėjimas. Žinau, kad A. Jasenka su A. Puipa čia susipažino. A. Jasenka nutapė kapišonėtas tuščias figūras – tai juk iš tikrųjų ne Jobas ir ne Judas, o jis su Algimantu džiaugsmą išreiškia.
Minėtas K. Užuoto kiras irgi asmeniškas. Arba Merlijn Voncken nušauta avelė irgi ateina iš asmeninio supratimo. Ji baigusi kompiuterinių žaidimų dizainą, avys matytos Šiaulių apylinkėse, o paveiksle susijungia tai, kas jai yra labai asmeniška.
– Ar užsienio kūrėjai kitomis akimis pamato miestą?
– Taip. Latviai dar yra vis dėlto į mus panašūs, o, pavyzdžiui, nyderlandiečiai, Lenkijoje gyvenantis Gagik Parsamian jau kitokie. Įdomu pasižiūrėti, kaip jie skirtingai mato.
Dailininkus iš Ukrainos jau pakankamai pažįstame, jie yra gana iliustratyvūs, jų slaviškesnė maniera kalbėti ne per ekspresiją, bet per vaizdo naratyvą.
– Minėjote Kauno, Vilniaus dailininkus, kurie važiuoja į Šiaulius, o kaip, jūsų akimis, atrodo Šiaulių kūrėjai?
– Šiaulių kūrėjus pažįstu – ir anksčiau žinojau, ir pažinojau. R. Garbačiauską pažinojau, S. Prancuitį žinojau dar nuo studijų laikų. Kai su juo susipažinau, galvojau: „Viešpatie, tai čia mes turime tokį meno revoliucionierių iš tarybinių laikų!“ Man atrodo, kad tai yra stipri bendruomenė. Ir naujesni dailininkai, kurie ateina, irgi rodo savo veidą. Vaiva Kovieraitė-Trumpė, nuostabus Antanas Šeronas – tikras, rimtas tapytojas.
– Naujas dailininkų kartas daug metų Šiauliuose ugdė Menų fakultetas. Jį uždarius, neišvengiamas jaunų kūrėjų vakuumas?
– Man atrodo, kad mokyklą galima tik atidaryti, bet ne uždaryti. Man ir dėl Šiaulių skauda, ir dėl Vilniaus – pavyzdžiui, Pedagoginis universitetas uždarytas ir visur skalambijama, kad trūksta dalykininkų. Tai kam reikėjo uždaryti, koks tikslas? Mano protas atsisako tai suvokti.
Man atrodo, kad kai Šiaulių universitetas buvo stiprus centras.
Paveldėtas gėrio krislas
D. Karatajienės mama – poetė, dramaturgė, vertėja, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Ramutė Skučaitė. D. Karatajienės senelis Jonas Skučas 1942 metais mirė Pečioros lageryje badu, močiutė Elena Skučienė suimta 1945 metais. Jono Skučo brolis brigados generolas Kazys Skučas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, sušaudytas 1941 metais Butyrkų kalėjime. Septyniolikmetė Ramutė Skučaitė į Irkutsko sritį ištremta 1949 metų kovą, iš tremties paleista 1956 metais – tų pačių metų rudenį grįžo į Lietuvą.
– Jūsų mamos Ramutės Skučaitės šeima itin nukentėjo okupacijos metais, ar skaudžios patirtys paveldimos?
– Mes apie tai niekada nekalbame. Aš nežinau, kokiu būdu aš tą žinau. Kaip lipsi žmogui ant žaizdos... Kiek mama yra pasakiusi ar kiek močiutė pasakojusi, tiek ir žinau. Jei aš turiu kažkokį krislą gėrio, tai tikrai iš tų žmonių, kurie yra nukentėję.
Keista, kad protingas pasidarai tada, kai kenti. Aš atsimenu močiutės posakį: „Dalyte, gyvenime labai daug purvo yra, bet reikia daryti jį kuo mažesnį, o gėrį – atvirkščiai.“ Kaip ir Aristotelis sakė, gėris yra mažytis ir ribotas, jį reikia didinti. Mano lyg ir darbinė funkcija tokia, labai stengiuosi ir gyvenime tą daryti. Kiek man pasiseka, ne manęs klausti, o žmonių, su kuriais aš esu.
– Užaugote poetų ( Juozo Macevičiaus ir Ramutės Skučaitės) šeimoje, bet rinkotės menotyrą?
– Šiaip norėjau eiti į teatrą. Mano, kaip menotyrininkės, tyrimo objektas daugiausia yra scenografija. Aš ir dėstau Dailės akademijoje scenografijos istoriją – ir visuotinę, ir Lietuvos.
Patenkinusi esu ir rašytojystės kelią, esu parašiusi apysakų knygą „Susitikimo užrašai“. Taip pat esu sukūrusi 2015 metų dainų šventės Šokių dienos scenarijų, apie 1995 metus kūriau labai daug televizijos autorinių laidų. Aš vis kažką sau susigalvoju.
Dabar tapyti pradėjau. Susigalvoju tokių dalykų, kur menotyra leidžia – menotyra yra humanitarinis išsilavinimas. Einant per miestą, manęs dažnai klausia, iš kur tu žinai? Man architektūra byloja, man nereikia skaityti apie miestą.
– Ką atsinešėte iš kūrybingos šeimos?
– Kai pats tą turi, negali žinoti, ką atsinešei, taip tiesiog yra. Gal labiau suprantu tai, ko kitiems žmonėms reikia mokytis. Kas yra kūrybinis procesas, koks būna kuriantis žmogus. Man kaip ir norma, aš mačiusi šituos dalykus. O kitam reikia tiesiog akademiškai praeiti. Gal daugiau menininkų pažinojau, visą vyresnę tapytojų, aktorių, režisierių, rašytojų kartą.
– Kai augote, mamos eilėraščius mokėjote mintinai?
– Ir dabar labai daug eilėraščių moku. Ir ne tik mamos, šiaip labai daug. Mamos knygas iliustruoja mano sesuo, ji irgi yra scenografė.
– Jūsų uošvis – garsusis dailininkas Vladas Karatajus. Ištekėjusi vėl pakliuvote į menininkų apsuptį?
– Kurį laiką man iš viso atrodė, kad visas pasaulis yra toks. Pasirodo, yra ir kitokių žmonių (juokiasi – red. past.).
– Augti, bręsti, gyventi tokioje ypatingoje aplinkoje – Dievo dovana?
– Manau, kad taip. Nenorėčiau gyventi anokioje, kur yra pragmatinė ar kur menas vartojamas kaip laisvalaikio malonumas. Aš tikiu menu. Tikiu, kad yra geresnė, gilesnė žmogaus buvimo forma ir man ji labiau patinka.
– Iš ko gimė „Susitikimų užrašai“?
– Susitikimų užrašai gimė iš labai keisto dalyko. Staiga supratau, kad man eina srautas minčių ir aš sėdau jas užrašyti tokiu greičiu, kad gyvenime neparašyčiau.
Man keletas rašytojų yra sakę (iš pradžių „Metuose“ buvo atspausdintas pirmas apsakymas): „Tu rašyk.“ Aš negaliu rašyti, nes čia ne aš parašiau. Suprantate? Aš priešinčiausi tam, ką aš rašau, bet bijau pasipriešinti, kad nenutrūktų minties laidas. Visus tuos tris apsakymus man taip tėškė į galvą ir daugiau netėškė. Pati padaryti to negaliu.
– Ką norėjote „ištransliuoti“ skaitytojui?
– Tai, ką man transliavo kažkas, ko aš nepažįstu.
– Galbūt tai ir yra tikrasis įkvėpimas?
– Galbūt. Turbūt tai, kas gal banaliai nuskambėtų, žmonių meilė. Norėjosi pasakyti, kad bendražmogiški dalykai visą laiką yra ir visais laikais – ar karo metai, ar prieškaris, nesvarbu.
– Minėjote, kad pradėjote tapyti. Koks tai etapas?
– Tapiau žuvis, paukščius, dabar gėles. Toks pasižaidimas. Esu iliustravusi knygų vaikams: prancūzų rašytojo Jean-Baptiste Andrea „Mano karalienė“ ir gruzinų rašytojos Naira Gelašvili „Nepaprasta kanapėtojo mustango kelionė“.
Aš maniau, kad tai yra labai lengvas darbas. Iš tikrųjų nupaišyti aš galiu ir man atrodo, kad man gana pasisekė, bet daugiau tokios veiklos nesiimsiu, nes yra maketavimai, pervedimai spalvų sistemoje, supratau, kad čia ne mano. O tapyti – kai užeina mintys, paimu ir nutapau.
– Ar savo kūrybą pristatote kitiems?
– „Monmartre“ truputį buvau pristačiusi. Menininkai vertino – gal kad aš menotyrininkė, nepasakys į akis, bet jie taip nuoširdžiai sakė, kad „faina“.
– Kai vertinate kitų menininkų darbus, pirmiausia ieškote pozityvo?
– Tai aišku! Iš viso stengiuosi, kad manęs būtų kuo mažiau, o jų – kuo daugiau.
– Atsigręždami atgal vertiname periodus, įvardijame kultūros aukso amžius. Koks šis laikas Lietuvos dailės pasaulyje?
– Bet kokiam įvertinimui reikalingas estetinis atstumas. Man atrodo, yra labai daug visokių panašių dalykų, bet visa tai atsisijos. Kita vertus, net į vidutinį daiktą įsižiūri, čia juk žmogaus sielos balsas. Ir labai dažnai būna gerai padaryta, tik tiesiog matytomis išraiškos priemonėmis. Bet tai juk irgi geriau, negu tvoras daužyti.
– Ko pasigendate Šiauliuose?
– Aš pasiilgstu Šiaulių. Esu prieraišus žmogus, man nežmoniškai patinka „Laiptų“ kolektyvas. Tai yra tokie žmonės, kad jų nepasiilgti neįmanoma – labai profesionaliai išmanantys ir darantys savo darbą. Aš pati esu nemažai dirbusi muziejuje, daugiau kaip dešimt metų. Žinau, ką reiškia būti muziejininku ir tuo sraigteliu, kurio nesimato.
Miestas irgi gražėja. Matosi, kad tai ne Vilnius, trūksta ir žmonių srauto. Bet ne viskas turi būti Vilnius, labai gerai, ačiū Dievui, kad yra kažkur kitaip.
– Galėtumėte gyventi Šiauliuose?
– Galėčiau. Tik į pensiją išėjusi, nes kur aš čia dirbčiau. Nebent „Laiptų“ galerija priimtų (juokiasi – red. past.).
Docentė dr. Dalia Ramutė Karatajienė
Gimė 1961 m. Vilniuje. 1984 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą, įgydama menotyrininkės specialybę.
1984–1995 m. dirbo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje moksline bendradarbe, scenografijos ir dailės skyriaus vedėja.
1995–1997 m. drauge su režisiere J. Jačėniene kūrė autorines laidas įvairiomis meno temomis Lietuvos televizijoje Kultūros ir meno laidų redakcijoje.
Yra paskelbusi daugiau kaip šimtą šviečiamojo-populiarinamojo pobūdžio straipsnių, publikavusi mokslinių straipsnių šalies ir užsienio žurnaluose. Išleido apysakų knygą „Susitikimo užrašai” (2010).
Mokslinių interesų kryptis – teatro dailė, vaikų knygų iliustracijos ir meno edukacija. 2001 m. apgynė edukologijos šakos, socialinių mokslų krypties daktaro disertaciją tema „JAV modernistinio ir postmodernistinio dailės istorijos mokymo koncepcijų analizė”. Parašė knygą apie meno mokymo istoriją „Žvilgsnis į praeitį: istoriniai dailės mokymo aspektai” (2009).
Nuo 2014 m. dėsto VDA Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje (dabar – Įvietinto meno ir scenografijos katedra). 2015 metais suteiktas docentės pedagoginis vardas.
