Naujausios
Meno kūrinys turi turėti paslaptį
Vytautas KIRKUTIS
I.
Vieno eilėraščio konkursas baigėsi, laureatai ir prizininkai apdovanoti, sveikinimo žodžiai išsakyti, apie konkurso perspektyvas pakalbėta... Kas toliau? Liko išklausyti laureatą Viktorą Gulbiną, perskaityti ir išgirsti laureato ir prizininkų eilėraščius, įsigilinti į vertinimo komisijos narių mintis.
Ir aišku – toliau rašyti. Kurti net nelaukiant, kol bus paskelbti konkursai, kol kas nors paragins, kol paprašys paskaityti. Kūryba – ne laikina priešoka, trumpalaikis užsiėmimas, laisvalaikio paįvairinimas ar žaismingas paišdykavimas. Tai sunkus darbas, gal net gyvenimo būdas, pasiryžimas ir įsipareigojimas sau ir įnoringajai poniai Poezijai.
Kodėl rašau tokias paprastas tiesas, kurios nuobodžios ir visiems žinomos? Todėl, kad perskaičiau nemažai konkursui atsiųstų eilėraščių, kurie išduoda, kad autorius į kūrybą rimtai nežiūri. Eilėraštis jam – tik pažaidimas, žodžių surikiavimas į eilutes ar seniai girdėtų sąskambių pakartojimas. Gal autorius mano, kad jis pasislėps už eilėraščio, prisidengs gražiažodžiais, pasipuoš epitetais – ir viskas bus gerai.
Deja, eilėraštis šia prasme yra išdavikas – jis apie kūrėją pasako viską arba beveik viską. Žymiai daugiau, negu pats kūrėjas norėjo ir pajėgė pasakyti vienu eilėraščiu.
Eilėraštis, net ir vienas pats, būna labai iškalbingas. Kartais – viena eilutė, viena metafora, gal net vienas žodis, patekęs į visiškai netikėtą kontekstą, atveria nelauktus klodus. Tuo dar kartą įsitikinome skaitydami Vieno eilėraščio konkursui atsiųstus kūrinius.
Taigi iš aštuoniasdešimt septynių eilėraščių buvo visokių: ir žavingų, gilių, profesionalių, ir mėgėjiškų, primityvokų, kurių net eiliavimais sunku pavadinti. Manau, kad mūsų konkursas atspindi bendrąją kuriančiųjų situaciją – yra visokių, nors ir labai norėtume, kad profesionalios ir originalios poezijos būtų kuo daugiau.
II.
Eilėraštis man geras tuomet, kai nėra perregimas, vienaplanis, seklus. Labai gražu, kai giluminės gijos veda į skirtingas laiko ir erdvės plotmes, kai po žodžiais atsiverčia įvairūs prasmių sluoksniai, kai ne tik žodžiai, bet ir vaizdai atveria įvairius kultūros, poeto gyvenimo, realybės ir meno kontekstus.
Meno kūrinys turi turėti paslaptį, neatsiskleisti iš karto, kad norėtum jį dar kartą skaityti. Turi likti kažkas, ko tu iki galo nesupratai, kas tau neatsikleidė, neatsivėrė. Tikrasis menas skleidžiasi palengva, iš lėto, paslaptingai. Viktoro Gulbino, Ramunės Dambrauskaitės, Domo Linkevičiaus, Gintariaus Vžesniausko, Reginos Briedytės kūriniuose visa tai pajutau.
Onos Stankienės eilėraštis sudomino žemaitišku koloritu, giliomis jungtimis su tarme, istorija, etnokultūra, gal kiek egzotišku žaismingumu ir paprastumu.
Keletą žodžių noriu parašyti ir apie Kražių gimnazijos moksleivę Vydmantę Rastokaitę. Atkreipiau į jos kūrybą dėmesį, kai „Atolankose“ buvo spausdinama Kelmės literatų kūryba. Tuomet Vydmantės eilėraščius spausdinome su rubrika „Debiutas“. Įsimenanti ir savita poezija.
Vydmantė – Kelmės rajono poezijos konkursų dalyvė ir laureatė, pasak jos lietuvių kalbos mokytojos Emilijos Kvietkuvienės, labai gabi filologė, šiemet 44 – ajame Lietuvos jaunųjų filologų konkurse tautosakos sekcijoje laimėjusi pirmąją vietą, o poezijos – trečiąją.
Manau, apie jos kūrybą dar ne kartą išgirsime.
III.
Ši dalis bus be pavardžių ir skirta tiems, kurie mano, kad eilėraštį gali parašyti (sukonstruoti) bet kas, bet kada, bet kaip. Kartais rezultatas būna juokingas: šokti baletą bando sunkumų kilnotojas, o važiuoti dviračiu niekada to nebandęs.
Kelios citatos. „Mastyje ledai išplauks,/ O plaukai vis bals.../ Kaimynėli, lauk manęs/ Sode prie obels.“ Patobulinta Salomėja Nėris. Kartais manoma, kad, jei rašysi kaip Salomėja Nėris – sėkmė garantuota, juk žymiosios poetės eilėraščiais iki šiol gėrimės. Deja, kaip Salomėja Nėris galėjo rašyti tik... Salomėja Nėris. Visi kiti paukštukai turi giedoti savo giesmes. Man patinka lakštingalų čiulbesiai, bet tikrai nenorėčiau, kad varnėnas pradėtų lakštingala suokti...
Dar viena citata: „Sėdžiu aš mažoj belangėj/ Dar protu kitaip vadinamoj/ Patikėkit čia nyku/ Ir tikrai tikrai graudu.“ Ir dar. „Jei turėčiau pačią,/ Būtų ji skaisti./ Neturiu – negali/ Jos mylėt kiti.“
Kiekvienam – savos bėdos ir savi džiaugsmai... Kaip gyvenime, taip ir poezijoje...
Pacitavau visai nenorėdamas pasišaipyti. Natūralu, kad konkursams atsiunčiami įvairiausi eilėraščiai, ir ne visiems pasiseka aukštumas pasiekti, į gelmes pasinerti. Tačiau dvi tiesos labai aiškios: savo parašytą eilėraštį kritiškai būtina perskaityti pačiam poetui ir gerai pagalvoti, ar verta jį rodyti kitiems.
