Naujausios
Meilės vardan
Asia Barštein (g. 1922) nuo 1949 metų – Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 metų – Šiaulių universiteto) rusų literatūros dėstytoja, filologijos mokslų kandidatė, docentė. Bendras literatūrinio darbo stažas – beveik 50 metų.
Jos gyvenimo credo – pažinimas. Todėl jai tokie brangūs didžios XX amžiaus rusų poetės Marinos Cvetajevos žodžiai „Reikia bristi per gyvenimą apsivilkus mokinio lietpaltį“.
Po vieno iš susitikimų Šiaulių žydų kultūros centre docentė parašė recenziją pjesei, papildančiai kūrinių plejadą apie žydų tautos likimą, skausmą ir kančias. „Toje pjesėje telpa ir žydų tautos tragedija, ir žydus gelbėjusių žmonių gerumas ir pasiaukojimas, ir meilės bei motinystės temos – svarbios visoms tautoms“, – išlydėdama recenziją į spaudą sakė A. Barštein.
Šiaulių žydų bendruomenės namuose jauna dramaturgė, Klaipėdos M. Gorkio pagrindinės mokyklos mokytoja Maja Tarachovskaja skaitė savo sukurtą pjesę „Man baugus pasaulis, kuriame nėra tavęs“.
Tiesą pasakius ėjau į šį renginį apimta daugialypių jausmų. Bet buvau maloniai nustebinta, kai prieš susirinkusiuosius atsistojo jauna graži moteris ir pusantros valandos laikė visus sukaustytus įtampos, skaitydama aštraus siužeto puikiai parašytą dramą apie mažą žydų kaimelį ir jo gyventojus.
Pjesės šerdimi, sudarančia ir jos siužetą, yra du, nuo vaikystės mylintys vienas kitą žmonės – Mira ir Aronas. Jų likimai atspindi tragišką paties laiko paveikslą. Tai II pasaulinio karo laikas, kai fašistai sugrūda visus to kaimelio gyventojus į gyvulinius vagonus, kad išsiųstų tuos niekuo nenusikaltusius žmones į mirties lagerį.
Pagrindine menine siužeto linija tampa priešprieša. Jausmų tyruma, sugebėjimas aukotis dėl savo meilės, priešpastatomi žiauriam nežmoniškumui, nieko negailinčiai fašistinei santvarkai. Dramoje – kontrastas tarp gėrio ir blogio, meilės ir neapykantos, humanizmo ir neapykantos žmogui.
Eilinių žmonių poelgiai ekstremaliose situacijose (juos veža į žūtį), vestuvės vagone, kurias surengė išvežami myriop žmonės sužadėtiniams Mirai ir Aronui, bet nespėjusiems susituokti, nes prasidėjo karas, ne tik jaudina, bet ir ryškiai kontrastuoja aplinkybėms, kuriose visa tai vyksta.
Dramos siužetas vystosi taip, kad mes sužinome apie įvykius iš Miros, kuri aplinkybėms nulėmus, liko gyva.
Retrospektyva suteikia pjesei ne tik epistoliarinį stilių, bet ir padeda atskleisti pagrindinę kūrinio mintį – tikrą meilę– kuri ne tik atsidavimas, visa apimantis suvokimas, bet ir gebėjimas aukotis.
Aronas, pajutęs menkutę galimybę išgelbėti savo mylimosios gyvenimą, atiduoda vagoną lydinčiam fašistui savo vestuvinį žiedą ir išstumia Mirą iš vagono. Ji iššoka su viltimi , kad ir jam pavyks išsigelbėti. Iššoko ji, galima sakyti, į niekur. Visi atsitiktinumai pjesėje nulemti ne tik lemtimi, nors ir tai yra svarbu, bet ir paties tragiškojo laiko sąlygota.
Aronas išgelbėja savo žmoną, o ji, jo mylima moteris, išgelbėja jų kūdikį: ji atiduoda savo vaikelį viensėdžio moteriai Marijai, kad išsaugotų jį nuo šešių milijonų žydų likimo. Mira išeina iš viensėdžio, kuriame paliko savo kūdikį vėl į niekur.
Apie herojės likimą sužinome pjesės pabaigoje. Po daugelio metų ji vis tik „sutiko“ savo vyrą, savo pirmagimio tėvą. Po karo, aplankiusi Aušvico mirties lagerį, tarp nukankintų lagerio kankinių fotografijų, kabėjusių ant sienų, išsekusiame nukankinto vyro veide ji pažino savo Aroną. Tai viskas, kas liko iš jai brangaus žmogaus – „fotografija ant baltos sienos“.
Pjesėje įvykiai vystosi linijiniu nuoseklumu. Įvykiai rutuliojasi trimis meniniais laiko klodais. Kiekvienas laiko sluoksnis turi savo skausmo tašką. Iš pradžių tai – ikikarinis laikas ir mažo žydų kaimelio žmonių gyvenimas. Centre – berniuko iš neturtingos šeimos pergyvenimai, nes įsimylėjo mergaitę, kurios tėvai nenorėjo jo matyti savo dukters vyru.
Antrasis laiko sluoksnis – II pasaulinio karo laikas, o skausmo tašku čia – hitlerinės valdžios įsakymas visiems žydams pasiimti pačius reikalingiausius daiktus ir lipti į vagoną, kuriame jie bus iki ypatingojo naujosios valdžios sprendimo.
Trečiasis laiko sluoksnis sukuria įvykius, susijusius su herojės atvykimu į kaimą, į kurį ji atėjo pabėgusi iš mirties vagono. Mirą išgelbėja viensėdietė Marija, rizikavusi savo ir savo būsimo vaiko gyvybėmis. Skausmingiausiu tašku šiame sluoksnyje yra tragedija motinos, nusprendusios palikti savo vaiką, kad išgelbėtų jį nuo neišvengiamos mirties.
Visiems trims laiko klodams atitinka trys svarbiausios veiksmo vietos: iš pradžių – nedidelis žydų kaimelis, po to įvykiai rutuliojasi gyvuliniame vagone, į kurį buvo suvaryti kaimelio žydai, galiausiai, – viensėdis, iki kurio nusigavo herojė.
Trys laiko išmatavimai leidžia pjesės autoriui pavaizduoti įvykių grandinę, giliau išgyventi herojų dramas. Monologo forma (mes daug ką sužinome iš Miros laiškų – prisiminimų) leidžia ryškiau įsivaizduoti tragišką situaciją ir pasakotojos paveikslą.
Pabaigai norėtųsi pažymėti, kad dramoje dominuoja įvykių pradas. Norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skirta vidiniam pagrindinės herojės pasauliui.
Iš esmės, atkurti įvykiai įtikinami, personažų poelgiai nulemti.
Visa drama persunkta tikro tragizmo, nulėmusio ištisos tautos likimą. Klausiusieji pjesę iš naujo pergyveno savo tautos likimą, daugelio klausytojų akyse žibėjo ašaros.
Iš rusų kalbos vertė Rita ŽADEIKYTĖ
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
LITERATŪRA: Asia Barštein beveik 50 savo gyvenimo metų skyrė literatūros tyrinėjimui.