Naujausios
Jei apie įžymius žmones sklando daug kalbų apie jų romantinius santykius, tai apie Vasilijų Jerošenką šiuo klausimu žinome itin mažai. Tarp Vasilijaus pažįstamų buvo daug žinomų to meto Japonijos kultūros, meno, politikos atstovų. Amerikietė esperantistė Agnes Aleksander, vėliau daug padėjusi jaunajam rašytojui materialiai, supažindino Vasilijų su dvidešimt septynerių metų Ichiko Kamichika. Kad skaitytojai geriau suprastų, su kokia moterimi susitiko būsimasis rašytojas, trumpai pateikiame jos biografiją.
Įžymioji japonė
Ichiko Kamichika gimė Nagasakyje 1888 metais. Studijavo Tsuda universitete, ten įsijungė į Mėlynųjų kojinių draugijos veiklą. (Mėlynosios kojinės – feministinė organizacija, vienijusi išsilavinusias, intelektualias moteris. Šio judėjimo ištakos siekia XVIII amžių, kai buvo įkurta Mėlynųjų kojinių draugija Anglijoje. Šiai draugijai vadovavo literatūros kritikė ir rašytoja Elizabeth Montagu, 1718–1800.)
Baigusi studijas Kamichika dirbo mokytoja Aomori prefektūros mergaičių mokykloje, tačiau buvo atleista dėl dalyvavimo minėtoje draugijoje. 1914 metais ji tapo Tokijo „Nichi Nichi Shimbun“ („Kasdieninės Tokijo naujienos“) laikraščio žurnaliste. Ichiko Kamichika suartėjo su anarchistu Osugi Sakae. 1915 metais konflikto metu ji peiliu sužeidė Osugi Sakae, dėl to buvo nuteista ketverių metų laisvės atėmimu, tačiau po apeliacijos ji buvo kalinama tik dvejus metus. 1919 m. paleista iš kalėjimo Kamichika dirbo žurnale „Nyonin Geijutsu“.
1920 m. ištekėjo už Atsushi Suzuki ir susilaukė trijų vaikų. 1935 m. su savo vyru Suzuki pradėjo leisti literatūros žurnalą „Fujin Bungei“. Tai buvo, leidinys, kuriame savo kūrinius publikavo rašytojos moterys. Po karo Ichiko Kamichika pradėjo aktyviai dalyvauti politinėse organizacijose. 1953 metais per Japonijos visuotinius rinkimus buvo išrinkta į Atstovų rūmus, kur pradžioje atstovavo Japonijos kairiųjų socialistų, vėliau – socialdemokratų partijai. Dėjo daug pastangų, kad Japonijoje būtų priimtas Prostitucijos prevencijos įstatymas.
Išėjo į pensiją 1969 metais. Sulaukusi 87 metų Ichiko Kamichika mirė 1981 m. rugpjūčio 1 d. Per savo gyvenimą ji išvertė daug knygų, o pati parašė „Šiuolaikinė moteris skaitytoja“ (1930), „Seksualinių problemų kritika ir sprendimai“ (1933), „Apie santuoką“ (1948), „Moteriškos minties istorija“ (1951), „Autobiografija: mano meilė ir mano mūšiai“ (1972) ir kitas knygas.
Tarp Ichikos Kamichikos ir Vasilijaus Jerošenkos užsimezgė nuoširdi draugystė. Žinodama, kad jaunuolis stokoja pinigų, ji paprašė papasakoti kokią nors pasaką, kurią vėliau užrašė japonų kalba ir pasiūlė vienam žurnalui. Taip gimė pirmosios Vasilijaus Jerošenkos publikacijos Japonijoje. Vėliau panašios pagalbos sulaukė ir iš savo draugo Akitos Udziaku.
Užuojauta ar meilė?
Galimas dalykas, kad Ichikos dėmesį, užuojautą ir nuoširdžią pagalbą Vasilijus įvertino kaip meilę, tačiau nežiūrint į tai, įsimylėjo pats. Jis savo slaptąją meilę vadino Laumžirgiu ir neretai su ja kalbėdavosi mintyse. „Iš tiesų buvo teisus išminčius sakydamas, kad negalima norėti daugiau, nei tau lemta likimo. Likimas man tą dieną davė Tombo. Tu labai nustebai, kad žinau šį žodį, kuris reiškia laumžirgį. Tačiau žinojau ir kai ką kita, kad niekuo nesiskiriu nuo japonų, kurie tiki, kad laumžirgis ant skaidrių sparnų atneša žmonėms sėkmę. Mano nuostabus draugas Udziaku pasakojo, ką išgirdo iš savo aklo tėvo: pasirodo, kad kažkada Japonija buvo vadinama laumžirgio šalimi, o laimę nešantis Tombo buvo suvokiamas kaip nacionalinis simbolis... (cit. pagal Поляковский, 2002).
Rašytojas visad buvo draugų apsuptyje: „Dėkoju likimui, kad niekada netrūko draugų. Tačiau net ir draugystėje yra tam tikras atvirumo ir artumo laipsnis. Kas žinojo viską apie mane, Laumžirgi? Žinoma, Akita Udziaku. Iki paskutinio atodūsio būsiu jam dėkingas ir atsidavęs už jo požiūrį į mane. Ir aš pradėjau vadinti tave Laumžirgiu. Būtent Udziaku-kun man papasakojo apie daugelio japonų tikėjimą sėkme, kurią ant plasnojančių sparnų atneša laumžirgis Tombo. Atrodo, kad tai įkūnija drąsą ir tautinę dvasią... Taip atsidūriau triukšmingame Agnes bute, kurį ji išsinuomojo name prie Kudanzakos kalno. Bahajai kas savaitę susitikdavo su ponia Aleksander. (Bahajų tikėjimas yra pasaulinė nepriklausoma apreiškimu besiremianti religija, t. y. religija, turinti savo Šventąjį Raštą, įkurta Persijoje, XIX a. viduryje.)
Aleksander buvo stiprios valios moteris, pasitikinti savimi, turėjo nemenką įtikinėjimo galią. „Bet kokiu atveju, jūsų nuolankus tarnas pamoksluose rado daug patrauklių idėjų, virš kurių karaliavo patraukliausias devizas: „Žmonija yra viena šeima“. Man patiko jos svetingumas, sužavėjo jos balsas, o jei jos bute nebūtų kartą pasirodžiusi Tokijo „Nichi-Nichi“ laikraščio žurnalistė, tikrai būčiau likęs žavingos bahajų misionierės nelaisvėje. Dieve mano, kaip šaunus gyvenimas gali pasikeisti vos per vieną minutę, Laumžirgi! Tu ėjai pas Agnes, bet atėjai pas mane, ir aš pamečiau galvą“ (cit. pagal Поляковский, 2001).
Japonijoje 1911 metais buvo įkurtas literatūros žurnalas „Seitō“ („Mėlynosios kojinės“). Šis žurnalas veikė iki 1916 metų, suteikdamas Japonijos feministėms kūrybinę išeitį ir politinę platformą, net ir tuo metu, kai susidūrė su visuomenės pasipiktinimu ir vyriausybės cenzūra.
Vasilijui atrodė, kad Ichika atsako į jo jausmus, nes jie visur pasirodydavo kartu. Neaišku, ar Vasilijus suprato, kad taip ji elgėsi norėdama sužadinti savo tikrojo mylimojo Osugi Sakae – rašytojo, anarchisto ir žymaus esperantininko – pavydą, kuris dėl jos paliko šeimą. Kad padėtų Osugi jo pogrindžio darbui, Ichika Kamichika buvo įkeitusi savo turtą ir net asmeninius daiktus. O kai netrukus Osugi Sakae vėl grįžo į šeimą, moteris, sukrėsta išdavystės, sužeidė jį peiliu. Ši sensacinga istorija nutiko, kai Vasilijaus Jerošenkos jau nebuvo Japonijoje, tačiau grįžęs iš Pietryčių Azijos jis lankė Ichiką kalėjime, o tai buvo tikras iššūkis tradicinei viešajai nuomonei. Po to kurį laiką jie gyveno kartu.
Vasilijus mylėjo šią moterį. Giliai širdyje turėjo viltį sukurti šeimą: „Kartą netikėtai Udziaku manęs paklausė: „Pasakyk man, Ero-san, prieš tau grįžtant čia sklandė gandai, kad ketini vesti Laumžirgį. Ar tiesa?“ Kalbėdamas su savimi bandžiau išvengti šio klausimo, tačiau tą akimirką turėjau atsakyti. Atsiprašau, sumurmėjau sakydamas, kad tokia mintis man niekad neatėjo į galvą. Jis kiek sutrikęs dėl mano melo, kostelėjo. Pridūriau: „Udziaku, gerai pagalvok pats! Kokia santuoka? Kokią teisę turiu pasmerkti moterį? Būti aklo žmona – tragiškas likimas, ne kiekvienas tam gali ryžtis... Jei tavęs nebūtų šalia, Laumžirgi, vargu ar mano vardas atsirastų spausdintuose puslapiuose Japonijoje. Nežinau, ar literatūrinėje praktikoje yra dar vienas pavyzdys, kai autorius rašo viena kalba, o po to padiktuoja savo vertimą į kitą kalbą, o draugai, įrašę tekstą iš balso, suredaguodami, neša jį į redakciją. Prie paveikslo pilnumo pridėkime, kad pats rašytojas yra aklas ir tik pirštų galiukais mato ypatingą, išgaubtą taškuotą šriftą“ (cit. pagal Поляковский, 2000).
Visada man buvo gaila meno žmonių. Pripažins ar nepripažins tavo kūrybą? O stogo ir maisto reikia kasdien. Todėl galima įsivaizduoti Vasilijaus džiaugsmą, gavus pirmąjį honorarą iš žurnalo „Viltis“ už „Popierinio žibinto pasakojimą“. Kaip sakoma, „Viltis“ suteikė viltį, kuri tuo metu Vasilijui buvo brangesnė už pinigus.
„Tu (Ichiko – past. V. G.) aplankei mane prieš pat išvykstant į Siamą. Tu pirmą kartą pamatei, kad aš lipdau. Norėjau nulipdyti tavo galvą, bet, matyt, blogai gavosi, jei neatpažinai savęs. Udziaku tylėjo – jis žinojo, kieno įvaizdis mane domina... Kažkada su orkestru lankiausi prie Juodosios jūros, o ten, viešbutyje, architektas man parodė gražią seną skulptūrą. Po kelerių metų turėjau galimybę paliesti Rodeno skulptūrą „Galva“. Jei pavyksta ką nors paliesti, galiu ką nors apie tai pasakyti. Kai pradėjau lipdyti iš molio, supratau: su juo reikia elgtis pagarbiai, jis atgyja po ranka.“ (cit. pagal Поляковский, 2000).
Panašiu metu lipdyti pradėjo ir Vasilijaus Jerošenkos bendraamžė regėjimo netekusi balerina Lina Po (tikr. Polina Gorenštein, 1899 – 1948), ji vėliau tapo žinoma skulptore.
Šią meilės istoriją lankytojams pasakoja ir Staryj Oskol A. Puškino vardo muziejaus kraštotyrinės literatūros sektoriaus vadovė Jevgenija Usova, kuri leidinyje „Jei ne mano draugai“, pažymėjo, kad Vasilijus Jerošenka visada, bet kurioje šalyje, draugavo su puikiais žmonėmis. Kamichika Ichiko buvo viena įdomiausių XX amžiaus japonų moterų. Drąsi, tikinti šviesesne ateitimi, vėliau tapusi parlamento nare, šeštajame dešimtmetyje pasiekė legalios prostitucijos draudimą. Tačiau 1916 metais ji buvo jauna ir aistringa. Ji mylėjo ne akląjį pradedantį rašytoją, o gražuolį anarchistą, Japonijos esperantininkų asociacijos įkūrėją Sakae Osugi. O šis mylėjo visiškai kitą merginą (taip pat anarchistę) Noe Ito. Meilės keturkampis nieko gero nedavė. Sakae Osugi sugrįžus į savo šeimą, Ichiko sužeidė išdaviką peiliu ir pateko į kalėjimą. Po kelerių metų Sakae Osugi ir Noe Ito nužudė žandarai...
Įžymioji kalinė
Tuomet visi nusisuko nuo Ichikos Kamichikos. Tik aklas poetas ją lankė kalėjime, nešiojo maistą. Vėliau ji buvo paleista: „Bet aš laukiau laimingos dienos. Tai buvo pirmos spalio savaitės pabaigoje. Kaip buvo sutarta, Udziaku atėjo pas mane anksti ryte. Greitai pavalgę nuėjome į Hačiodži kalėjimą susitikti su tavimi, Ichika, kai baigėsi tavo dvejų metų bausmė. Mūsų draugas išsinuomojo automobilį. Lijo. Kelias atrodė begalinis. Važiavome tylėdami. Nėra žodžių išreikšti, kaip labai troškau ir bijojau šio susitikimo su tavimi. Bet tu, mano gražuolė kalinė, ir čia buvai geriausia, buvai natūrali ir nuoširdi, lyg nieko nebūtų nutikę ir jokio išsiskyrimo, nebuvo tų baisių dvejų metų už grotų. Žinojau, kad japonai turi ypatingą požiūrį į chrizantemas, ir atnešiau tau raudonų ir violetinių gėlių puokštę. Tikėjausi: chrizantemų kalba suprasi mano meilės pareiškimą iki gyvenimo pabaigos. Džiaugeisi gėlėmis, bet ištarei frazę, kurios prasmės ilgai nesupratau. Sakei: „Kai žydės chrizantemos, pasaulyje nieko neliks, vadinasi, atėjo žiema“. Udziaku, tai išgirdęs, patenkintas nusijuokė: „Tombo, tu esi ištikima sau, kaip ir anksčiau, prikimšta patarlių. Surask ne tokią liūdną, Ichiko. Tu laisvėje!“ (cit. pagal Поляковский, 2000).
Nedrįsdamas savo jausmus išsakyti žodžiais, rašytojas išreiškė gimtadienio proga Ichikai dovanotoje novelėje japonų kalba „Popierinio žibinto istorija“. Šis kūrinys buvo paskelbtas 1916-ųjų metų sausyje „Vaseda Bungaku“ žurnale. Matyt Ichiko į Vasilijų nedėjo vilčių: „Niekas neturi teisės tavęs smerkti už tavo veiksmus, Laumžirgi. Tu pati esi savo teisėjas. Tai pasakiau praėjus metams po to, kai išėjai iš kalėjimo, kai nusprendei susituokti. Rudeninis dangus apraudojo mūsų meilę, visą naktį lietus beldė į langą ir staiga liovėsi tą ankstyvo ryto minutę, kai tu, glostydama man galvą, tarsi guosdama vaiką, paprašei leidimo vesti Atsushi Suzuki. Tik vėliau supratau, kad lašai nenustojo belsti į stiklą: žinia buvo kurtinanti. Ką aš galėčiau pasakyti? Kažkaip buvau tikras, kad ši mums priklausanti paskutinė naktis buvo naujo gyvenimo pradžia“ (cit. pagal Поляковский, 2000).
Duok jai Ninos vardą
„ ...Svajonės sugrąžino Jerošenką į praeitį, ten, kur jis labiausiai norėtų būti dabar – į mažą namelį prie kelio, netoli nuo Aojamos mergaičių mokyklos, kur gyveno Kamichika Ichiko. Su ja jis buvo neseniai – likus vos trims dienoms iki arešto. Ji gulėjo lovoje: dar nespėjo atsigauti po gimdymo. Kamichika parodė jam savo dukrą. Vasilijus pirštais perbraukė naujagimei per galvą, o mergytė sugriebė jo pirštą.
– Matai, – linksmai tarė jis, – maža mergaitė iškart atspėjo, kad aš tave myliu. Kaip pavadinai mergaitę?
Ji dar neturi vardo. „Prašau, vadink ją Nina“, – pasakė jis ir garsiai nusijuokė. Šiuo vardu, mielu širdžiai, jis vadino ir savo Kamichika…” (cit. pagal Харьковский, 1978). Ir Vasilijus Jerošenka dar prieš visus šiuos liūdnus įvykius sudaužyta širdimi paliko Japoniją. Apie Japoniją jis pasakys: „Per mažai žemės ir per daug laimės“ (cit. pagal Усова, 2020).
Vasilijaus Jerošenkos meilės istoriją patvirtina ir išlikęs žurnalisto Aleksandro Charkovskio pasakojimas: „Kartą, žurnalo „Aplink pasaulį“ („Вокруг света“) redakcijoje, kur aš tada dirbau, suskambo telefonas. „Tai kalba Kamichika Ichiko. Pažinojau Vasilijų. Taip, gana artimai. Ar galėtume susitikti? Aš jo ieškau“. Reto grožio, nors ir ne pirmos jaunystės moteris Ichiko Kamichika kalbėjo apie Jerošenkos gyvenimą Japonijoje, užsiminė, kad jis yra jos dukters, gavusios rusišką Ninos vardą, tėvas. Ji paprašė manęs surasti Jerošenką, gyvą ar mirusį, o tada padovanojo knygas, kurias jis parašė japonų ir esperanto kalbomis. Viskas prasidėjo nuo šių knygų. Viena iš jų vadinosi „Vienišos sielos aimana“ bei biografinis apsakymas „Puslapis iš mano mokyklos gyvenimo“ (Харьковский, 2012). Iš mums prieinamų publikacijų lieka neaišku, ar Vasilijus pats žinojo, kad tai jo duktė. Tačiau yra žinoma, kad savo publikacijų autorines teises yra palikęs savo mylimai moteriai Ichiko Kamichikai. Vėliau, sužinojusi, kad Vasilijui reikia pinigų, Kamichika siuntė jam honorarus į Šanchajų.
Galima daryti prielaidą, kad Kamichikos būdingą daugeliui japonų ypatingą dėmesingumą neįgaliems žmonėms Vasilijus priėmė kaip meilę. Rašytojo bendraamžė neregė amerikiečių aklųjų mokytoja, patyrusi 1923 metų rugsėjo 1 dienos siaubingą 7,9 balo stiprumo žemės drebėjimą, Genevieve Caulfield (1888–1972), pragyvenusi labai panašų gyvenimą kaip ir Vasilijus Jerošenka, kalbėdama apie japonus yra pasakiusi, jei pradėtų pasakoti apie patirtą visų japonų dėmesį jai, ji turėtų parašyti tiek puslapių, kad šis laiškas niekada nebūtų baigtas. Šiai moteriai, skirtingai nei Vasilijui Jerošenkai, pavyko Tailande įkurti aklųjų mokyklą, kurią iš dalies pati finansavo. Prie šios mokyklos jai yra pastatytas paminklas.
Japonų rašytoja Hirabayashi Taiko pažymi, kad „Jerošenka įsimylėjo Kamichiką. Tačiau šis jausmas neatrodė kaip įprasta aistra, greičiau tai buvo slaptas sielos karštis. Kalbant apie Kamichiką, – tęsia Hirabayashi, – ji, draugiškai bendraudama su aklu jaunuoliu, jautė greičiau užuojautą, tačiau tai nebuvo jausmas, kurį būtų galima pavadinti meile“ (cit. pagal Харьковский, 1978, p. 65). Gal ir gerai, kad to nesuprato neregys jaunuolis, kuris labiausiai netoleravo užuojautos sau.
Nežiūrint į negandas Vasilijus Jerošenka visą gyvenimą liko dėkingas japonams už nuoširdumą ir altruizmą. Jis rašė: „Prisimindamas, turiu pasakyti, kad japonų draugai mane gelbėjo ne kartą ir ne du. Ir nors Konfucijus savo nemirtinguose „Pokalbiuose ir teismuose“ sakė, kad kilnus vyras galvoja apie teisingą kelią ir negalvoja apie maistą... Bet daug daug kartų, kai buvo bėda, tu, mano gimtoji Japonija, puolei į pagalbą, kaip kalnų dvasia Okami, kuri saugo nuo šimto nelaimių. Dieve mano, kaip dažnai aš jūsų pasiilgstu, gailestingieji žmonės! Tu gyveni mano širdyje, ir aš geriau jaučiuosi nuo minties, kad, jai sustojus, bent viename japonų name naktį per Dievo šventę bus uždegta atminimo ugnis...“ (cit. pagal Поляковский, 2000).
Vasilijaus meilė Kamichikai primena japonų dailininkės, kaligrafės ir poetės Hakuin Ekaku (1685–1768) paveikslą „Neregiai eina per tiltą“, kuriame pavaizduoti aklieji, atsargiai einantys tiltu per tarpeklį, kurio kitas galas į nieką nesiremia...
