Naujausios
„Nemėgstu zyziančių“
– Šie nueinantys, visus mus stabdę metai Jums buvo išskirtiniai brandžiu jubiliejumi. O ar pavyko atšvęsti jubiliejų?
– Norėjau švęsti su artimiausiais žmonėmis, šiaip nemėgstu didelių balių, didelių švenčių. Artimieji, draugai visada nori pasveikinti ir jaučiuosi įpareigota duoti jiems progą pasakyti, kaip mane myli. Kada gi jiems tai padaryti? Tad galvoju, kodėl nesuteikti tokios progos? Tai teikia džiaugsmo abiem pusėms: ir man, ir jiems.
Bet šiemet neįmanoma buvo surengti gimtadienio, nors turėjau tokių planų – viską sugriovė karantinas ir ši bjauri pandemija. Kolegos teatre, aktorių gildija, teatro vadovas Aurimas Žvinys pasveikino, o iš artimųjų, draugų, pažįstamų sulaukiau tiek sveikinimo skambučių ir žinučių, kiek niekada anksčiau. Ypač daug jų buvo pirmąsias dvi dienas. Visą savaitę vis kas nors prisiminęs sveikino. Buvo labai malonu.
Labai malonu, kad prisiminė ir pasveikino Šiaulių meras Artūras Visockas.
– Tai ar išgirdote, kad esate mylima?
– O taip. Nedarau dramos, kad kitaip nepavyko atšvęsti. Kas tas mano gimtadienis palyginus su pandemija?!
Šitokios patirties dar neturėjome. Aš tik labai nemėgstu zyziančių. Mūsų karta karo nematė, nepatyrėme to, ką patyrė ankstesnės kartos, tai gal ir mes galime truputį pakentėti? Nei ant mūsų bombos krenta, nei kas mus šaudo, nei žudo gatvėse – tik virusas guldo.
Reikia kantrybės ir ištversime. Reikia laikytis, saugotis, protingai elgtis. Daryti tai, kas reikia daryti.
Nesuprantu kvailo lengvabūdiškumo ir neatsakingumo. Kai kurie žmonės elgiasi lyg vaikai, nuvilia situacijos nesuvokimu, nesupratingumu, nemokėjimu protingai elgtis.
Apie atradimus
– O buvo per šiuos metus atradimų?
– Taip. Vienas labai malonus – kai gimdėme Oskaro Koršunovo statomą spektaklį „Remyga“ pagal Rimanto Kmitos pjesę. Tik premjeros Šiauliuose niekaip negalėjome parodyti, dėl karantino viskas įstrigo. Išleidome premjerinį spektaklį spalio 22 dieną Anykščiuose, Lietuviškos dramaturgijos festivalyje („Remyga“ buvo pripažintas geriausiu festivalio spektakliu – red.past).
Šis spektaklis labai įdomi patirtis. Jau seniai neturėjau naujo darbo – paskutinis vaidmuo buvo prieš trejus metus Juozo Žibūdos režisuotame spektaklyje „Rudens istorija“. „Remygoje“ mano vaidmuo – Barmenės – nedidelis, dar masinėse scenose vaidinu, bet dirbti buvo labai įdomu. Spektaklis žiūrovams, tikiuosi, patiks.
Tad šie metai man kaip dvi medalio pusės: vienoje – pandemija, kitoje – naujas darbas, netikėtas vaidmuo.
– Kai žiūri į aktorius scenoje, neatrodo, kad amžius būtų kliūtis vaidinti, o kaip patys jaučiatės teatre tapę vyresniąja karta?
– Iš tiesų, amžius aktoriui nėra kliūtis, jeigu tik leidžia sveikata ir fizinės galimybės.
Bent aš jaučiuosi labai darbinga. Pakanka dar energijos. Mano vaidmuo Oskaro Koršunovo spektaklyje yra labai judrus, daug judesio reikia, didelę dalį laiko vaidinu šokdama, straksėdama. Per repeticijas, kai kelis kartus iš eilės reikia kartoti veiksmą, būdavo sunkoka, bet atlaikiau.
O dėl aktorių kartų teatre galiu pasakyti, jog teatras yra ypatinga bendrystės forma.
Man labai įstrigo mūsų jaunos aktorės Gintarės žodžiai, pasakyti, kai važiavome namo iš Anykščių festivalio. Ji pasakė: „Pirmą kartą pajutau, kad teatras – mano šeima.“
Teatras labai suartina žmones, bendras darbas susieja. Labai priklausai nuo partnerio scenoje. Teatre atsiranda bendrumas kaip šeimoje. Tai labai smagiai nuteikia. Svarbu ne amžius, o požiūris vienas į kitą – tada amžius nestato jokių barjerų tarp aktorių kartų.
– Jūs kilusi iš Kauno, ar prisijaukinote Šiaulius?
– Manau, kad taip. Bet ilgai jie man nepatiko. Tačiau būtų tragedija buvusi, jeigu nebūčiau atvažiavusi į Šiaulius – nebūčiau sutikusi ir turėjusi savo Aleksandro (Aleksandras Ostašenkovas, žymus fotomenininkas, aktorės vyras).
Aš čia suradau savo žmogų ir manau, jog nereikėjo, kad būtų kitaip. Aleksandras su Šiauliais lyg kokia bambagysle yra susijęs. Savo meile Šiauliams, požiūriu ir emociniu ryšiu su savo miestu užkrėtė ir mane. Dabar čia mano miestas. Jis keičiasi, tik ne visi pokyčiai man patinka.
Apskritai, Lietuvoje man nepatinka viena tendencija. Štai, Palangoje Jono Basanavičiaus gatvė gal ir nebuvo tokia graži, kaip dabar, bet buvo atmosfera, kurios nebėra. Augo dideli medžiai, stovėjo senos medinės vilos – buvo harmonija. O dabar ji atrodo kaip daugybė gatvių Lietuvos miestuose, jos visos kažkokios sterilios, seni medžiai kertami.
Su Šiaulių meru Artūru Visocku, kai jis pasveikino su jubiliejumi, kalbėjomės apie kertamus medžius. Jis sakė, jog būtų buvę brangu senus medžius išlaikyti per rekonstrukciją. Tikiu, kad taip yra, bet gal reikėjo tas išlaidas prisiimti?
Man nekelia estetinio pasigėrėjimo pilka Prisikėlimo aikštė. Nieko nenoriu kritikuoti, nedaro klaidų tik tas, kuris nieko neveikia. Bet žalumos norisi daugiau, jaukumo norisi. Dabar, kur žiūri, visur vienoda: ar Šiaulių, ar Kuršėnų, ar Žagarės aikštė – visos vienodos, sterilios.
Žiūrėkit, jeigu tik kur yra kokia kitokia detalė, tai ji ir šildo. Lazdijuose, pavyzdžiui, senovinės gėlių vazos ant postamentų taip sudėliotos, kad iš karto traukia akį. Manau, iš nedidelių dalykų galima padaryti grožį, reikia tik išradingo mąstymo.
Kas šildo širdį
– Nuo kada esate scenoje?
– Scenoje esu nuo 1972 metų, kai baigiau Lietuvos konservatoriją, dabartinę Muzikos ir teatro akademiją. Iš karto atėjau į Šiaulių dramos teatrą. Bet dar paskutiniame kurse pradėjau vaidinti. Režisierius Leonidas Lurje statė Kaune pjesę „Valentinas ir Valentina“ ir ieškojo jaunų atlikėjų pagrindiniams vaidmenims. Pasikvietė mus su Petru Venslovu. Labai gražus buvo tas pirmasis etapas ir gera patirtis.
Geri kūrybos etapai ir Šiauliuose su režisieriais Aurelija Ragauskaite, Sauliumi Varnu, Gyčiu Padegimu, Nataša Ogaj. Kiekvienas iš jų – ryškios asmenybės.
Aurelija Ragauskaitė buvo nuostabi pedagogė. Repetuojame kokią sceną, nesiseka, sako, pabandykim kitaip. Ji niekada nepalikdavo aktoriaus vieno skęsti. Tol repetuodavom, kol viskas atrodydavo puikiai. Jos spektakliai buvo labai ryškūs.
– Kokie vaidmenys išliko svarbiausi?
– A. Ragauskaitės pastatytoje Balio Sruogos pjesėje „Pajūrio kurortai“ – Hėlia, o M. Gorkio „Vasarotojuose“ – Kalerija. Gyčio Padegimo režisuotoje A. Strindbergo pjesėje „Freken Julija“ – Julija. Sauliaus Varno pastatytoje Gražinos Mareckaitės pjesėje „Eglės namai“ – Eglė. Už šį vaidmenį buvau apdovanota Lietuviškos dramaturgijos festivalyje, tapau laureate. Turėjau vaidmenų, kurie šildė širdį ir kituose spektakliuose.
– Kokių vaidmenų norėtumėte?
– Apie tai niekada negalvoju. Moteriškų vaidmenų yra mažiau, nei vyriškų, ir visada man buvo įdomiausias tas vaidmuo, kurį tuo metu darau.
– Kaip jaučiatės, kai spektakliai yra sustabdyti, kai negalite išeiti į sceną?
– Aš ramiai laukiu ir laukdama gyvenu. Aš ramiai žiūriu į ateitį, nes jau yra šviesa tunelio gale.
Amžius duoda vieną dalyką. Niekada nesuvokiau, kokia yra gyvenimo vertė. Kokia vertė to laiko, kurį dar turiu. O dabar suvokiu.
Tokiame amžiuje pabaiga gali ateiti labai netikėtai. Gal ryt poryt manęs jau nebus, ypač dabar, kai pandemija gyvybes šluoja. O gal gyvensiu dar dvidešimt metų, kaip mano mamytė, kuriai yra 90 metų.
Suvokiau, koks gražus yra pasaulis ir kiek gerų dalykų mums duota, ir kokie mes kvaili, kad nemokame to vertinti.
Dabar sakau, jog sunkiausia gyventi, kai esi jaunas. Tada kiekvienas menkniekis atrodo kaip tragedija. Visa tai praeina. Tada atsigręži ir galvoji, Viešpatie, dėl ko aš tiek ašarų išliejau? Dėl niekų.
Bet kiekvienam amžiui – savo. Seniai mąsto apie gyvenimo vertę, o jaunimui pirmoje vietoje – jausmai, dramos, tragedijos.
Dėl to gyvenimas gražus ir man nenuobodu gyventi.
– Ar esate laiminga?
– Taip. Aš džiaugiuosi gyvenimu, man jis patinka. Aš mėgaujuosi gyvenimu.
– Ko linkėtumėte visiems Naujaisiais metais?
– Nesusirgti. Išvengti baisių, sunkių išgyvenimų, susijusių su koronavirusu, pandemija. Kad artimiesiems būtų viskas gerai – tai pagrindas laimei. Kad jie nesikamuotų dėl niekų ir turėtų kuo džiaugtis. Aš manau, kad svarbiausia yra turėti, ką mylėti. Rūpestis dėl kitų – tai džiaugsmas.
