Naujausios
Nėra išimtis ir dabartinio Pakruojo rajono Linkuvos bei jos apylinkių kapinės. Taigi, paėmęs į rankas naująją sudarytojų Stasės Goštautienės ir Giedrės Mičiūnienės parengtą knygą „Spudai. Brazdžiūnai“, skaitydamas knygoje besikartojančias Spudų, Brazdžiūnų, Pupinių, Šomkų, Bičkūnų pavardes, neabejojau, kad nusikelsiu į Šiaurės Lietuvos, dar tiksliau – arčiau Latvijos sienos esančias vietoves: Gataučius, Ūdekus, Linkuvą, Laiškonius, Žeimelį.
Pristatoma knyga – tai liudijimas, kad krašto istorija yra kuriama čia gyvenusių, gyvenančių šeimų mikroistorijų, per daugelį metų virstančių viso Žiemgalos krašto, visos valstybės makroistorijomis. Ir ne tik Lietuvos Žiemgalos – juk gyvendamas pasienyje su Latvija, iki kurios dažnai tik 10 ar 50 kilometrų, neišvengi bendrystės su Mintauja (Jelgava), Ryga, Rundale, Bauske ir jų gyventojais.
Genealoginė esė
Viena iš knygos sudarytojų S. Goštautienė yra žinoma šeimų genealogijos, arba šeimų medžio, tyrinėtoja. Lietuvos istorijoje žinomos Goštautų pavardės istorija paskatino ponią Stasę tyrinėti, aprašyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją, jos naujųjų giminaičių iš vyro pusės šeimos istorijų šaknis. Ji rūpinosi išverstos iš prancūzų kalbos knygos „Goštautų genealoginė esė“ leidyba, o už aktyvią šios srities veiklą Zarasų krašte gyvenanti autorė 2025 metais buvo apdovanota Emilijos Pliaterytės medaliu.
Beje, susidarė įspūdis, kad knygos pradiniame puslapyje minima antroji sudarytoja, taip pat zarasiškė Giedrė Mičiūnienė, pedagogė, poetė, eseistė, knygų autorė, Zarasų krašto garsintoja, šiuo atveju atliko kolegės S. Goštautienės darbų, tekstų įkvėpėjos, skatintojos vaidmenį.
Esė žanro pavadinimas autoriaus neįpareigoja vien tik moksliškai, nuosekliai pateikti medžiagą, lieka vietos ją interpretuoti, bandyti plačiau aptarti filosofijos, mokslo, visuomenės, meno reiškinius ar problemas. Tai leidžia jau iš prancūzų kalbos pasiskolinto žodžio vertimas (pranc. essai – bandymas). Suklusau perskaitęs pristatomos knygos apibrėžtį – „genealoginė esė“. Vadinasi, knygoje aprašomos giminės(ių) istorijos, ryšiai, sutaptys, paralelės, kur būtinos istorinės žinios, logika, argumentai, patikimi medžiagos apdorojimo metodai ir šaltiniai. Čia nėra ir įprastam esė būdingų meninių vaizdų, lyrikos, simbolių, vadinasi, autoriaus, sudarytojo gebėjimai, pasirengimas lemia, kiek knygoje yra moksliškumo, pagrįstumo, objektyvumo. Pagaliau tai ir etikos, sąžinės, padorumo reikalas.
Parengti solidžios apimties knygą S. Goštautienę paskatino medžiagos apie jos mamos giminę (Spudų ir Brazdžiūnų) rinkimas. Sudarytojoms puikiai pavyko nušviesti ne tik konkrečias šeimų istorijas, bet ir tuometinę aplinką, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų nuotaikas, kontekstus, Lietuvos valstybės gimsmą 1918 metais. Užfiksuotos ir baisios abiejų tremčių patirtys, nuotaikos sugrįžus iš Sibiro tremties gyvenimo Lietuvoje ir Latvijoje detalės.
Linkuva – dulkėta, bet miela
Knyga pradedama Paulinos Šomkaitės-Spudienės (1898–1992), kilusios iš Linkuvos kaimynystėje buvusio Laiškonių sodžiaus, prisiminimais. Linkuva prisiminimų autorei buvo „dulkėtas, bet mielas“ miestas. Autorė pasakoja apie to meto atmosferą, kaimynus, susitelkia į pasakojimą apie žinomą Šomkų giminę. Išnyra ir prisiminimai apie apylinkėse besilankiusius kunigą, rašytoją, pedagogą J. Lindę-Dobilą, knygnešį bei varpininką nuo Žeimelio Motiejų Čapą, kalbininką Joną Jablonskį.
Nevengiama ir pasakojimų apie kaimo gyvenimo kasdienybę Laiškoniuose ir visur kitur „linkuviuose“ (Linkuvos apylinkėse): pasakojama apie trilaukę ūkio sistemą, statinius, rankdarbius, puošybos elementus, moterų šventinius drabužius, kalėdojimo, vestuvių, religinių švenčių, linarūtės tradicijas. Šiuose pasakojimuose atsispindi ir krašto žodyno niuansai, retesnių žodžių vartosena: bryzas (gabalas lašinių), būbnas (būgnas), dampis (kuliamoji), grėbialka (grėbiamoji), kleckai, košeliena, taukienė, vytuška (prietaisas virvėms vyti), prosyti, mašinierius, pasoga, špekuchai (kepti pyragaičiai su šonine ir svogūnais), siekelis (prietaisas biriems daiktams matuoti), žabas (šakelė), drigantas (eržilas), šposas, veselė.
Autorė su meile kalba apie savo tėvus, sesę Teodorą „Tavosytę“ Šomkaitę, su kuria mokėsi Linkuvos dviklasėje mokykloje. Čia yra įdomios medžiagos tiems, kurie domisi Linkuvos mokyklos istorija, pirmaisiais tuometinės dviklasės mokyklos mokytojais. Pavyzdiui, sužinome, kad Linkuvoje dar iki gimnazijos įsteigimo mokytojavo Liudas Noreika, būsimas politikas, teisininkas, žurnalistas, kelių Vyriausybių teisingumo ministras, vienas iš Lietuvos tautininkų sąjungos kūrėjų, ne vieno leidinio redaktorius. Jo vardas nusipelno, kad jis būtų plačiau minimas aptariant Linkuvos gimnazijos istorijos raidą.
P. Spudienė pristato ir savo vyrą Povilą Spudą, būsimąjį Steigiamojo Seimo narį (1920–1922), mokytoją, visuomenininką, žinomą krašte žmogų. Ji pasakoja ir apie pirmąsias sovietmečio represijas, Golgotą Sibire, aprašo kartu kalėjusius žmones, lietuvių gyvenimą tremtyje, kur stengtasi išsaugoti savo tautos tradicijas. Įdomi detalė, galėjusi baigtis tragiškai – P. Spudienės rūpesčiu Sibire 1943 m. Vasario 16-osios proga atsirado skautų draugovė, ji darbavosi nelegalioje lietuviškoje mokyklėje, nes į tremtinių bandymus įkurti oficialią lietuvišką mokyklą buvo atsakyta, kad „prašymas toks naivus, kad į jį raštu net atsakyti neverta.“
Priminsiu, kad P. Spudienė Nepriklausomoje Lietuvoje buvo aktyvi skautė, apdovanota Lietuvos Skautų Sąjungos „Svastikos“ ordinu ir Lietuvos Respublikos „1918–1928 m. Nepriklausomybės“ medaliu. Šiuos prisiminimus paįvairina puikios kokybės dokumentų kopijos (Carinės Rusijos mokyklos laikų, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio pažymėjimai, Padėkos raštų pavyzdžiai, Studijų knygelės įrašai, įvairios pažymėjimų kopijos, nuotraukos).
Toliau knygoje spausdinami P. Šomkaitės-Spudienės ir Povilo Spudo vaikaičio istoriko Algirdo Markūno prisiminimai, jo kalba, pasakyta iškilmingame posėdyje, skirtame Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio ir Gegužės 15-osios deklaracijos 80-osioms sukakties metinėms paminėti, jo jautrus „In memoriam savo seneliui Povilui Spudui (1896–1944)“. Šioje dalyje atsispindi istoriko A. Markūno įdirbis, čia pristatomi įvairūs per 50 metų rinkti, kaupti ir išsaugoti puikios kokybės dokumentai, pažymos, apdovanojimų liudijimai, nuotraukos, atspindinčios P. Spudo, daugiabriaunės asmenybės, veiklą. Akivaizdus A. Markūno indėlis, kad knyga skambėtų objektyviai, dokumentuotai.
Nors knygos antraštėje minimos dvi Linkuvos krašto pavardės, bet daugiau vietos joje skiriama Spudų šeimai. Štai jau minėtas Povilas Spudas gimė 1896 m. Gataučiuose, mokėsi Mintaujoje, buvo Nepriklausomybės kovų dalyvis, 1920 m. „Ūkininkų sąjunga“ jį iškėlė delegatu ir jis tapo Steigiamojo Seimo nariu, vėliau greta kitų pareigų ėjo Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos inspektoriaus pareigas. Jis daug prisidėjo, kad Linkuvoje 1918 metais atsirastų gimnazija, joje mokytojavo. P. Spudas mirė 1944 m. Sibire.
Knygoje skiriama vietos ir Linkuvos gimnazijos pirmajam direktoriui, tragiško likimo asmenybei Ignui Brazdžiūnui (g. 1891 m. Ruponiuose, mirė 1942 m. Tomske), kuris kartu su Povilu Spudu, klebonu Liudviku Šiaučiūnu pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui sugalvojo steigti Linkuvoje gimnaziją, sudarė Steigiamąjį komitetą. Iššūkis pavyko, pirmaisiais mokytojais tapo Mykolas Kripas, Juozas Gobis, P. Spudas.
Plati Spudų šeima
Linkuvos kapinėse, nusileidus pagrindiniu taku nuo kalniuko žemyn, puikuojasi iškilus, įsimintinas paminklas, primenantis čia palaidotą plačią Spudų šeimą. Tarp jų – Antanas Spudas, kurio prsiminimai apie šeimos istoriją sudaro pusę knygos turinio.
A. Spudas gimė 1904 m. Gataučių kaime, tėvai jaunuolį 1914 m. išsiuntė į Mintaują, kur jau mokėsi brolis Povilas, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui grįžo mokytis į Linkuvą, vėliau – į Šiaulių gimnaziją, mokėsi Dotnuvos technikume, buvo aktyvus ateitininkų, šaulių organizacijų narys. Pasižymėjo kaip Klaipėdos prijungimo Lietuvai 1923 m. operacijos dalyvis (vėliau už tai įvertintas įvairiais apdovanojimais). Klaipėdos vadavimo temai skiriamas atskiras skyrelis.
Antrojo pasaulinio karo metais jis ėjo Linkuvos valsčiaus viršaičio pareigas. Po karo pavyko išvengti represijų, nes prisiglaudė ir rado saugius darbus provincijoje (dirbo žemės ūkio darbus, daug metų mokytojavo). Atgimimo metais rašė ir dabar knygoje publikuojamus atsiminimus. Jo tarnystė Lietuvai 1997 m. buvo įvertinta DLK Gedimino Komandoro kryžiumi. Mirė 2013 m. Birštone. Po jo mirties jis buvo apdovanotas ir atminimo ženklu „Klaipėdos sukilimui 90 metų“. Mano nuomone, šio iškilaus linkuvio vardas per mažai žinomas ir aktualizuojamas savo gimtinėje.
Knygoje spausdinami A. Spudo atsiminimai yra labai profesionalūs, tikslūs, informatyvūs, nupiešiantys ne tik savo plačios giminės istoriją, bet ir santvarkų virsmą, istorijos peripetijas, jų atspindžius Šiaurės Lietuvoje.
A. Spudas augo gausioje 11 vaikų šeimoje. Ir visų jų likimus jis aprašo. Linkuvos krašto istorijai ypač svarbūs prisiminimai apie kunigu tapusį brolį Gasparą Spudą (1891–1960, palaidotas Linkuvoje), seserį Emiliją Spudaitę-Pupinienę, kurios vyras Juozas Pupinis buvo žinomas krašte žemės ūkio kooperatyvų aktyvistas, vėliau Sibiro tremtinys. Šios šeimos vienas sūnus Vincas Pupinis (1920–1993), Linkuvos gimnazistas, vienuolis, tarnavęs misijose Pietų Amerikoje, Austrijoje, buvo Vatikano radijo darbuotojas, nuo 1988 metų tapo Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijos vadovu, daug prisidėjo prie Popiežiaus Jono Pauliaus II kelionės į Lietuvą rengimo.
Daug įdomios medžiagos pateikia ir gražių žodžių A. Spudas skiria Teodorai Spudaitei, Rozalijai Spudaitei-Bičkūnienei, Alfonsui ir Juozui (ginkluoto pasipriešinimo Kaune dalyvis, savanoris, Sibiro kalinys) Bičkūnams, Emilijai Spudaitei-Pupinienei ir Juozui Pupiniui (žinomam Linkuvos krašte žemės ūkio kooperatyvo vadovui), Kazimierai Spudaitei, Gasparui Pupiniui, Aleksandrui Pupiniui, išleidusiam atsiminimų knygą „Gyvenimo mokykloje. Sibiro pamokos ir patirtys“ (2016 m.), Aloyzui Pupiniui, Juzei Pupinytei-Zaleckienei, Kazimierui Pupiniui, Teklei Pupinytei, broliui Povilui Spudui, Elenai Spudaitei.
Linkuvos kapinių paminklo įraše ir labai anksti mirusios sesers Teklės Spudaitės vardas. Minėtina, kad sesuo Teklė Kauno universiteto Humanitariniame fakultete studijavo kartu su poete Salomėja Nėrimi, jos kartu gyveno bendrabutyje, buvo geros draugės. S. Nėris po draugės mirties Tekliukei (taip ją vadino) skyrė eiles, vėliau rastas poetės dienoraštyje: „Kelk, mažute, nematytais/ Skrisime takeliais. / Baltais perlais nusagstytais/ Tolimais laukeliais./ – Kur dukrelė, kur Tekliutė? -/ Šaukia motinėlė./ – Kas tam svečiui neprašytam/ Vartelius atkėlė?“ Tapo aišku, kodėl iškiliame paminkle Linkuvos kapinėse, kur vaizduojamas išskėstomis ir pakeltomis į dangų rankomis Kristus, yra pirmasis įrašas: „Neverkite, mergaitė nemirė, tik miega.“
Spausdinamuose A. Spudo prisiminimuose daug taupių, bet labai charakteringų paskojimų, komentarų apie XIX–XX a. pirmosios pusės ūkininkavimo niuansus krašte, kaimų skirstymą vienkiemiais, sodybų bruožus, netikėtas refleksijas apie žymųjį krašto knygnešį Jurgį Bielinį ir jo apsilankymus namuose, prisiminimai apie rašytoją Juozą Paukštelį iš Linkuvos laikų. Randame daug detalių apie krašto lietuvių mokslus Mintaujoje, Rygoje, vokiečių okupacijos metus, gyvenimą Šiauliuose, Žeimelyje, Linkuvoje, Dotnuvoje, Joniškėlyje.
–-
Knygos sudarytoja S. Goštautienė pratarmėje cituoja kunigo, rašytojo G. Palau žodžius: „Tarp praeities, kuri yra mūsų atsiminimai, tarp ateities, kur yra mūsų viltys, dar yra DABARTIS“. Paprieštarausiu jos baigiamajam komentarui, kad „gaila tik, kad dabartis – tokia trapi ir nuolat kintanti sąvoka“. Taip, dabartis trapi, kintanti, taip, Laikas kaip smėlis byra tarp pirštų, bet tas Laiko bėgsmas primena, įpareigoja, moko gerbti mūsų krašto žmonių istorijas, kurios persipina, praturtina viena kitą, sukuria naujas atšakas, kurios sulimpa į mūsų Istoriją.
