Naujausios
Maži atradimai Didžiųjų paslapčių kanjone
Vita Morkūnienė
Kompozitorius Gediminas Dapkevičius beveik kasmet pakviečia šiauliečius į muzikinę šventę – dienos šviesą išvysta jo naujas, ilgai kurtas, brandintas ir puoselėtas muzikinis projektas – simfonija, oratorija ar teatralizuotas muzikinis renginys. Netgi opera. Paskutinis didelis „išėjimas į žmones“ įvyko praėjusių metų pabaigoje, kai Šiaulių koncertų salėje „Saulė“ buvo atlikta jo vizijų oratorija „Archetipai.“
Paskui kūrėjas vėl prityla, panyra į savo minčių, ieškojimų ir atradimų pasaulį. Primindamas apie save nedažnais improvizacijų vakarais, kompaktiniais diskais, pilnėjančiais natų sąsiuviniais. Iki kito karto, kai viešai suskamba tokia atpažįstama, bet sunkiai žodžiais nusakoma muzika.
„Fragmentai iš miražų Didžiųjų paslapčių kanjone“ – taip vadinosi vienas iš pirmųjų G. Dapkevičiaus kūrinių, žyminčių jo – kompozitoriaus, muzikos pedagogo, aranžuotojo ir atlikėjo – kūrybinio kelio pradžią. Paslapčių ir atradimų šiame kelyje nestinga iki šiol.
Muzika – būdas kalbėtis su pasauliu
Su kompozitoriumi Gediminu Dapkevičiumi kalbamės Šiaulių universiteto garso studijoje. Čia jis praleidžia daug laiko, dirbdamas su studentais, čia gimė ne vienas kūrinys, čia mąsto apie tai, kas yra ir kas nėra muzika, kur prasideda ir baigiasi kūrybinės žmogaus galios, kaip nubrėžti ribas tarp realaus pasaulio ir vizijų, tarp gyvenimo prozos ir kūrybos poezijos.
Pro šeštojo aukšto langus visu gražumu atsiveria baltas Šv. Petro ir Pauliaus katedros profilis, o minkštu audeklu muštos studijos sienos sugeria žodžius, padeda susikaupti ir įsiklausyti į pašnekovo žodžius. Kalba mąsliai, rinkdamas žodžius, vengdamas kategoriškų tiesų ir teiginių.
Klausausi, o galvoje kirba mintis, kad galiu įsivaizduoti, kaip parašoma knyga, nutapomas paveikslas, sukuriama fotografija. Bet kaip gimsta muzika, kaip ji atsiranda – suprasti niekaip negaliu. Nelieka nieko kita, tik klausti žmogaus, kuriam muzika yra tikrasis gyvenimas.
– Kuo toliau, tuo mažiau ir aš suprantu, kaip tai vyksta. Anksčiau maniau, kad kompozitorius – tai kai turi garsus, moki groti, sudėlioji, užrašai natomis. Seniai taip nebemanau.
Kiekvienas žmogus gali skirtingai įsivaizduoti, kas yra muzika, o mėginimas apibrėžti labai susiaurina jos sąvoką. Tas pat atsitinka ir su daugeliu kitų dalykų, kuriuos stengiamės įsprausti į siaurus, proto diktuojamus rėmus. Kai viską sudėlioji į lentynas, kūrybos nebelieka.
Kuo labiau žmogus patyręs, įsigilinęs į savo sferą, tuo labiau jis suvokia, kad tai nėra tik ta apibrėžta sritis – tik muzika, tik literatūra, poezija. Tai yra tik priemonės kažką suvokti plačiau, pajusti pasaulio visumą, vienovę.
Mocartas, Bethovenas, Bachas, kiti didieji. Priimame juos kaip muzikos kūrėjus. Tačiau muzikų, kompozitorių sąvoka jiems yra per siaura. Sakykim, Bachas. Kai imi studijuoti giliau, pamatai, kad tai yra kur kas daugiau negu muzika. Kad tai ir alchemija, ir matematika, filosofija – tiesiog kosmosas.
Rytai–Vakarai
– Pats klausimas, noras išsiaiškinti, kas yra muzika, yra vakarietiškas požiūris. Vakarietiškoje filosofijoje svarbu išsiaiškinti, įvardyti objektus, sąvokas, vertybes, reiškinius.
Man labiau patinka rytietiškas dzenbudistinis mąstymo principas arba vakarietiška betarpiško suvokimo filosofijos kryptis. Tai panašu į meditaciją, kai nekeliama tikslo pasaulį pažinti protu, bet stengiamasi jį pajusti. Tai leidžia suvokti pasaulio priešybių išnykimą, jų susiliejimą.
Muzika taip pat suteikia tokią galimybę – viso pasaulio paslaptį suvokti per būseną.
Ir gyvenime, ir kūryboje laikausi tokios filosofijos.
Naujojo amžiaus muzika
G. Dapkevičiaus muzika vadinama meditacine, ezoterine, eksperimentine, holistine...
Kaip ją pavadintų pats kūrėjas?
– Ne taip ir svarbu, kaip pavadinsi. Manau, kad be išlygų manęs neprisiimtų nei akademinės, nei populiariosios, nei elektroninės, džiazo ar akustinės muzikos atstovai. Man sunku sutilpti į kažkokius rėmus.
Anksčiau, kai mano kasdienybėje buvo daugiau susilietimo su meditacinėmis technikomis, kai gana intensyviai domėjausi Rytų dvasiniais mokymais, tai ir muzika buvo arčiau meditacijos. Dabar joje yra visko – ir meditacinės, ir kitokios muzikos elementų. Kažkas yra įvardijęs ją kaip „Naujojo amžiaus“ muziką, ir tai yra arti tiesos. Ši muzika labiau apibrėžiama pagal jos sukeliamus jausmus, negu pagal instrumentinį atlikimą.
Objektyviai žiūrint, priklausau pirmajai Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjų kartai.
Laisvė beorėje erdvėje
G. Dapkevičius yra šiaulietis. Tikras. Čia gimęs, užaugęs, po studijų Valstybinės konservatorijos Klaipėdos menų fakultetuose vėl čia sugrįžęs. Tiesa, buvo trumpų nuklydimų į Klaipėdą, Vilnių, bet kaskart viskas baigėsi Šiauliais. Gediminas nekart yra išsitaręs, kad Šiauliai yra gera vieta kuriančiam žmogui. Ar taip tebemano iki šiol, juk dažniau tenka girdėti Šiauliams skirtų priekaištų ir pretenzijų?
– Manau, kad tai gera vieta kurti, bet su viena sąlyga – jeigu neturi norų ir ambicijų savo kūrybą realizuoti. Jeigu tiesiog sėdi studijoje ir įrašinėji kompaktus, kurių galima klausytis ir Vilniuje, ir Londone, ir Niujorke.
Man nepriimtina, kai aplinka įpareigoja kažkokiai veiklai, kuri turi baigtis konkrečiu rezultatu. Tai yra neišvengiama, kai esi didmiestyje, tirštoje kultūrinėje aplinkoje ir esi priklausomas nuo finansavimo, nuo aplinkos ir tikslo, dėl kurio ta muzika yra kuriama.
Šiauliai man patinka, nes čia gali jaustis kaip beorėje erdvėje, čia lengviausia daryti tai, ką nori, ko reikia dvasiai. Nesi muzikos industrijos sraigtelis.
Stengiuosi susikurti sau laisvę, kad muzika, jos rašymas netaptų amatu ar siaura profesija, bet išliktų ieškojimų ir atradimų lauku. Netaptų rutina.
Kūryba ir improvizacija universitete
Nuo 1996 metų G. Dapkevičius dėsto Šiaulių universitete. Ilgiausiai – kūrybą ir improvizaciją. Šis darbas jam įdomus, leidžia eksperimentuoti, atsiskleisti pačiam ir atskleisti kūrybai jaunus žmones.
Vengia šablonų, ieško naujų dėstymo formų, su studentais realizavo ne vieną kūrybinį projektą. Dažnai pasitelkia japoniškus haiku, kuriuose, kaip ir jo muzikoje, tarp eilučių pasakyti dalykai yra įdomiausi, svarbiausi. Skatina, kad žodį ar muzikinę užduotį studentai priimtų kaip nuorodą, užuominą, į kurią galėtų įdėti savo patirtį, emocijas. Kad užduotų sau giluminius klausimus: kas aš esu, kas pasaulis yra, kas jame vyksta ir kodėl? Gediminas įsitikinęs, kad šie klausimai, norim to ar nenorim, glūdi kiekvieno žmogaus viduje, ir kada nors išnyra paviršiun, sujaukdami tariamą ramybę ir reikalaudami atsakymo.
– Pedagoginis darbas yra ta sritis, kurioje kinta, bręsta mano, kaip muzikanto, santykis su pasauliu, kaupiasi patirtis. Įdomiausia surasti būdus, ne kaip išmokyti muzikos kaip mokslo disciplinos, bet atskleisti ją kaip savęs pažinimo priemonę, pažadinti studentų kūrybingumą.
Mokau studentus pamiršti viską, ką jie žino ir išmoko apie muziką. Mokau atsipalaiduoti ir pirmiausiai išmokti išgirsti garsą, nuo kurio prasideda muzika. Nes muzikos esmė yra kalbėtis su kitais, garsais pasakyti tai, ko negali išreikšti žodžiais.
Pakeleiviai
Žiūrėdami į natomis užrašytą kad ir tobuliausią muzikos kūrinį, nejaučiame nei džiaugsmo, nei liūdesio. Tarp kompozitoriaus ir klausytojo turi įsiterpti atlikėjas, kad garsai atgytų, atsilieptų mumyse. Ar kompozitorius netampa atlikėjo įkaitu? Ar nebaugu savo iškentėtą kūrinį atiduoti į svetimas rankas?
– Aišku, yra skirtumas, kai dirbi su studentais ir kai dirbi su profesionalais, tokiais kaip Neda, Gintarė Skėrytė, Juozas Janužas, „Dagilėlio“ choras ar profesionalus orkestras. Visada jaučiu didelį džiaugsmą, rašydamas muziką ir būdamas tikras, kad viskas bus išgirsta.
Kurdamas stengiuosi išreikšti save, bet drauge stengiuosi sudaryti galimybes atsiskleisti ir kiekvienam atlikėjui. Tada įvyksta stebuklas, kai atlikėjas tavo užrašytą muziką užaugina iki savo supratimo ir pajautimo.
Buvo daug žmonių, be kurių gyvenime daug ko nebūtų įvykę, ir aš pats greičiausiai būčiau kitoks.
Pirmiausia, žinoma, Giedrius Kuprevičius, anais laikais pastebėjęs pirmuosius mano kūrybinius bandymus, padrąsinęs, asmeniškai skyręs daug dėmesio ir laiko, taip atverdamas langą ir į kitokios muzikos pasaulį, ir netradicinį požiūrį į ją.
Gintarė Jautakaitė, su kuria mokėmės Konservatorijoje, kuri pakerėjo skaidriu balsu ir tokia pat skaidria dvasia. Su ja įgyvendinome ne vieną muzikinį sumanymą.
Gintaras Kizevičius, su kuriuo Klaipėdoje įkūrėme vieną pirmųjų Lietuvoje eksperimentinės elektroninės muzikos grupę „Solaris“.
Įsimintinas kūrybiškas bendradarbiavimas su džiazo meistrais Neda Malūnavičiūte, Vytautu Pilibavičiumi ir Aurelijumi Ščiuka, Džiazo projektai su Saule Laurinaityte ir Aurimu Povilaičiu. Improvizacijos su šviesaus atminimo muzikantais Geraldu Jankausku (Džeriu) ir Kęstučiu Gascevičiumi. Bičiuliai ir bendraminčiai iš holistinės muzikos klubo „Vartai“, su kuriais bene dešimt metų rengėme festivalius „Oras“. Baugu vardinti, kad kas nors svarbus ir brangus nebūtų pamirštas. Visi jie padėjo būti savimi, nepasimesti bendrame Lietuvos muzikiniame kontekste, nesusitapatinti su konkrečiomis muzikinėmis formomis, neįklimpti į muzikos industriją ir išlikti laisvam.
Pasaulis kaip muzika – nuostabus
– Gyvenate intensyvų vidinį gyvenimą, esate nuolatinės savistabos ir savivokos būsenoje, nuolatiniuose apmąstymuose. Tai nėra lengva?
– Grubokai nuskambės, bet turbūt galėčiau pasakyti, kad esu save kontroliuojantis beprotis. Nuolatinis buvimas toje karštoje dvasinėje temperatūroje išties kartais yra pavojingas – nesunku peržengti ribas. Tuomet įjungi protą – kaip saugiklį. Tačiau jeigu bent retsykiais pavyksta gyvai pajusi, kad ir kosmose, ir žmogaus viduje veikia tie patys dėsniai, kad pasaulis su visom savo priešybėmis, su visais tragizmais yra nuostabus Didžiųjų paslapčių kanjonas – supranti, kad tau pasisekė. Ir norisi šiuo atradimu pasidalinti su kitais žmonėmis – garsų kalba.
Gediminas Dapkevičius
1981 m. su kompozitoriumi Gintaru Kizevičiumi Klaipėdoje įkūrė eksperimentinės elektroninės muzikos grupę „Solaris“.
1986–1988 m. koncertavo su Lietuvos džiazo meistrais Neda Malūnavičiūte, Vytautu Pilibavičiumi ir Aurelijumi Ščiuka.
1995 m. su grupe „Saulė ir Žuvys“ dalyvavo tarptautiniame džiazo festivalyje „Vilnius Jazz 95“.
1996 ir 2000 m. kompaktiniais diskais išleido meditacinės muzikos projektus „Drugelis Angelas“ ir „Debesų Piemuo“.
1996 m. Šiauliuose įkūrė holistinės muzikos klubą “Vartai”.
1998 –2006 m. organizavo holistinio meno festivalį „Oras“.
Bendradarbiaudamas su Holistinio judėjimo teatru „S“, sukūrė mitologiniais motyvais pagrįstus muzikinius projektus.
2002 m. – „Indraja vejasi saulę“; „Yaxkin“,
2003 m.– „Vienaragio sapnai“. „ Saulės kelias“.
2004 m. – miuziklas „Melsvosios ugnies paukštė“.
2006 m. – vizijų simfonija „Žaltys“.
2008 m. – koncertinė operos „Orpheo“ premjera.
2010 m.– džiazo muzikos projektas „Kelias Nr. 77“ (kartu su Saule Laurinaityte ir Aurimu Povilaičiu).
2012 m.– muzika V Pasaulio sporto žaidynių TAFISA atidarymo šventei.
2013 m.– muzikinis projektas „HARMONIA SOLIARIS“.
2014 m. – muzikinis projektas „ SINGING HEART SERVICE MANUAL“.
2016 m. – vizijų oratorija „Archetipai“
Išleista 12 kompaktinių diskų. 8 Lietuvoje, 2 JAV, 2 Italijoje.
Nuo 1996 m. Gediminas Dapkevičius dėsto Šiaulių universitete.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Redakcijos nuotr.
Kiekvienas įgyvendintas muzikinis projektas tampa įsimintinu įvykiu ne tik jo autoriui, bet ir atlikėjams, žiūrovams. „Muzika yra tai, ko negali išreikšti žodžiais“, – teigia kompozitorius ir atlikėjas G. Dapkevičius.
G. Dapkevičiaus kūryboje ryškūs pasaulio tautų muzikos etnomotyvai. Jiems sukurti pasitarnauja gausi muziko sukaupta muzikos instrumentų kolekcija.
Koncertinė G. Dapkevičiaus operos „Orpheo“ premjera „Saulės“ koncertų salėje 2008 m.
Kiekvienas naujas įgyvendintas muzikinis projektas tampa įsimintinu įvykiu ne tik autoriui, bet ir atlikėjams bei žiūrovams.
„Kiekvieną kartą pradedi nuo tylos“, – paklaustas, kaip gimsta muzikos kūrinys, atsako kompozitorius Gediminas Dapkevičius.