Ma­no ant­ra­jam Bro­liui at­­min­­ti

Ma­no ant­ra­jam Bro­liui at­­min­­ti

Spaus­di­na­me dai­li­nin­kės ke­ra­mi­kės Ge­no­vai­tės Ja­cė­nai­tės pri­si­mi­ni­mus apie Po­vi­lą Si­da­ra­vi­čių iš kny­gos „Gro­žio ir gė­rio ke­liu“ („Die­me­džio“ lei­dyk­la, 2016)

Sa­vo vai­kys­tės, jau­nys­tės ir stu­di­jų drau­gą, vė­liau ko­le­gą ke­ra­mi­ką Po­vi­lą ga­lė­čiau lai­ky­ti bro­liu. To­dėl aš jį ir va­din­siu taip, kaip vai­kys­tė­je ar­ba jo šei­mo­je – Pau­liu­mi. Po­vi­las Si­da­ra­vi­čius bu­vo ži­no­mas ir po­pu­lia­rus tarp Lie­tu­vos dai­lės mo­ky­to­jų. Dau­ge­lis vil­nie­čių jį pa­ži­no­jo, kaip bu­vu­sį sa­vo dai­lės mo­ky­to­ją, ke­liau­to­ją, flo­ris­tą, įvai­rių ren­gi­nių da­ly­vį, ke­liau­to­ją ir or­ga­ni­za­to­rių. Vi­si jį va­di­no Po­vi­lu, Po­vi­liu­ku, tik man jis bu­vo ir liks Pau­lius.

Pau­lius bu­vo vien­tur­tis sū­nus pa­miš­kės so­dy­bo­je, už 8 km nuo Kur­šė­nų nu­to­lu­sio, Ma­žu­čių kai­mo gy­ven­to­jų Si­da­ra­vi­čių šei­mo­je. Jų šei­mos gal­va bu­vo sta­lius, sta­ty­bi­nin­kas, mėgs­tąs po­li­ti­kuo­ti gie­do­rius. Mo­ti­na gar­sė­jo kaip vi­sų mo­te­riš­kų ir vy­riš­kų dar­bų dar­bi­nin­kė, ir dar pas juos gy­ve­no mo­ti­nos se­suo – in­va­li­dė Ur­šu­lė. Ji, te­tu­rė­da­ma vie­ną ko­ją, su­ko­si po na­mus, ver­pė, mez­gė, vi­rė. Pau­lius bu­vo ra­mus, ga­bus, pa­klus­nus ber­niu­kas, te­ta jį la­bai my­lė­jo ir mo­kė vis­ko, ką pa­ti ži­no­jo.

Pir­mo­ji pa­žin­tis su Pau­liu­mi ir Si­da­ra­vi­čių šei­ma įvy­ko tą lem­tin­gą 1944 me­tų va­sa­rą, kai pe­šė­si du gro­buo­nys – Hit­le­ris ir Sta­li­nas. Lie­tu­va ir mū­sų apa­tiš­ki Kur­šė­nai bu­vo tos ko­vos pa­ke­lė­je. Ka­dan­gi fron­tas net trims mė­ne­siams įstri­go mo­lė­to­je Kur­šė­nų že­mė­je, vi­si kur­šė­niš­kiai iš­si­bars­tė ne­to­li­muo­se, sau­ges­niuo­se kai­muo­se. Mū­sų šei­ma, kas­kart pa­ju­dė­jus fron­tui, ir­gi to­lo nuo sa­vo na­mų. Taip ir at­si­dū­rė­me už 8 km nuo Kur­šė­nų esan­čia­me pa­miš­ky­je, Ma­žu­čių kai­me. Sut­rū­kę mus ve­žu­sių Ta­mo­šai­čių ark­lio pa­kink­tai pri­ver­tė su­kti į ar­ti­miau­sią vien­kie­mį. Tai ir bu­vo Si­da­ra­vi­čių na­mai, ku­rių šei­mi­nin­kai mus, dvi pa­bė­gė­lių šei­mas, mie­lai priė­mė. At­vy­ku­sių­jų bu­vo­me per abi šei­mas de­šimt žmo­nių, pu­sė jų – vai­kai nuo ket­ve­rių iki vie­nuo­li­kos me­tų. O Pau­lius au­go tik tarp suau­gu­sių­jų ir su vai­kais bend­rau­da­vo vien mo­kyk­lo­je. Pas juos, kol dar fron­tas vi­sai ne­priar­tė­jo, pa­gy­ve­no­me vi­są mė­ne­sį. Vi­si vai­kai su­si­skirs­tė­me į dvi gru­pes: mes – trys di­die­ji, vi­si bend­raam­žiai vie­nuo­lik­me­čiai, ir trys ma­žiai, nuo ket­ve­rių iki sep­ty­ne­rių me­tų.

Nors mu­du su Pau­liu­mi bu­vo­me bend­raam­žiai, mo­kė­mės skir­tin­go­se kla­sė­se. Aš jau bu­vau bai­gu­si penk­tą­ją, o Pau­lius dar tik tre­čią­ją, kaip ir tre­ty­sis iš mū­sų gru­pės – Va­ciu­kas. Pa­si­bai­gus ka­rui, Pau­lius po me­tų bai­gė pra­di­nę mo­kyk­lą ir tu­rė­jo lan­ky­ti Kur­šė­nų vi­du­ri­nę, to­dėl ap­si­gy­ve­no pas mus. Jau nuo fron­to lai­kų mes su juo la­bai su­si­drau­ga­vo­me.

Jų, kai­mo gy­ven­to­jų, gy­ve­ni­mo bū­das la­bai sky­rė­si nuo mū­sų, mies­te­lė­nų. Pas juos man bū­da­vo vis­kas įdo­mu – ir kai ga­nė­me kar­ves, ir vė­liau, kai pas juos aš vie­na daž­nai nuei­da­vau. Pau­lius man ap­ro­dy­da­vo miš­ką, ku­ris ri­bo­jo­si su jų že­me, nes jis miš­ke jaus­da­vo­si kaip na­muo­se. Pa­ži­no­jo daug au­ga­lų, ži­no­jo, kur sirps­ta pir­mo­sios že­muo­gės, kur ga­li­ma ras­ti ge­rų gry­bų ir ku­rie iš jų val­go­mi. Tų ži­nių jis bu­vo ga­vęs iš sa­vo te­tos Ur­šu­lės. Ma­ne jų šei­mo­je vi­sa­da mie­lai priim­da­vo, nes, jei ko Pau­lius už­si­geis­da­vo, tai vi­sai šei­mai pri­lyg­da­vo įsa­ky­mui. O ir mes pa­tys bu­vo­me la­bai pa­ten­kin­ti sa­vo drau­gys­te. Pau­lių na­mie vi­si lai­kė suau­gu­siu, jo tė­vas gie­do­rius vi­sa­da ves­da­vo­si jį į bu­dy­nes ar „Kal­nų“ gie­do­ti. Ka­dan­gi pa­ts ne­bu­vo la­bai raš­tin­gas, vi­sas mal­das pro­gies­miu skai­ty­da­vo Pau­lius (nors vi­si su­si­rin­ku­sie­ji bū­da­vo suau­gę žmo­nės, iš­sky­rus Pau­lių). Jis iš tė­vo pa­vel­dė­jo ge­rą klau­są ir skam­bų bal­są, o vie­šai ro­dy­tis jam bu­vo įpras­ta.

Kai Pau­lius ap­si­gy­ve­no pas mus, mes mo­kė­mės skir­tin­go­se kla­sė­se – jis lan­kė dviem sky­riais že­mes­nę. Ga­bus ir am­bi­cin­gas, tė­vo vis pa­ska­ti­na­mas, per va­sa­rą jis pa­si­mo­kė pa­pil­do­mai ir ru­de­nį, kar­tu su tu­rė­ju­siais pa­tai­sas vai­kais, iš­si­lai­kė vi­sus eg­za­mi­nus į aukš­tes­nę kla­sę. Da­bar mus be­sky­rė tik vie­na kla­sė. Pas mus jis pa­gy­ve­no ke­le­tą me­tų, o vė­liau, bū­da­mas vy­res­nis, ap­si­gy­ve­no su ki­tais vai­ki­nais at­ski­ra­me bu­te.

Kai aš bai­giau vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ir įsto­jau mo­ky­tis ke­ra­mi­kos, Pau­lius nie­ka­da ne­klau­si­nė­jo apie ma­no stu­di­jas ir ne­sa­kė, kad jam ir­gi ke­ra­mi­ka pa­tin­ka. O ir pieš­ti na­muo­se jis ne­pie­šė. Tad ki­tą va­sa­rą la­bai nu­ste­bi­no grį­žęs iš Vil­niaus su ži­nia, kad įsto­jo į tą pa­čią, kaip ir aš, ke­ra­mi­kos spe­cia­ly­bę. Tais me­tais pa­si­tai­kė la­bai ma­žas kon­kur­sas, ir jis pa­te­ko. Da­bar vėl kar­tu va­ži­nė­da­vo­me į Vil­nių ar iš Vil­niaus – ato­sto­gų. Gai­la, kad tais lai­kais vi­du­ri­nė­se mo­kyk­lo­se ne­bū­da­vo jo­kių kal­bų apie bū­si­mas pro­fe­si­jas, nei pa­ta­ri­mų, kam ko­kį ke­lią to­liau rink­tis. Pau­lius juk ga­lė­jo bū­ti įžy­mus bio­lo­gas ar bo­ta­ni­kas. Jis bu­vo kruopš­tus, im­lus, mėgs­tan­tis au­ga­lus ir gy­vąją gam­tą, o po­lė­kio ar fan­ta­zi­jos dai­lė­je jam trū­ko.

Mo­kyk­lo­je ir ins­ti­tu­te bu­vo vi­sų mėgs­ta­mas, vi­sos kla­sės ir kur­so mer­gi­nos jį bu­vo įsi­my­lė­ju­sios. Gra­žus, dai­ni­nin­kas, šo­kė­jas Pau­lius vi­sur bu­vo lau­kia­mas.

Apie jį vi­sa­da telk­da­vo­si bend­ra­min­čių bū­re­lis. Nuo vai­kys­tės pa­si­reiš­ku­si gam­tos mei­lė jį ves­da­vo vis į ki­tas, dar ne­pa­žįs­ta­mas vie­tas. Jis pa­ži­no­jo vi­sus Vil­niaus apy­lin­kės miš­kus kaip sa­vo ki­še­nę. Su ke­le­tu drau­gų va­žiuo­da­vo­me au­to­bu­su ar trau­ki­niu iki ku­rios nors sto­te­lės ir pa­va­ka­ry, iš­vaikš­čio­ję vi­są die­ną, išei­da­vo­me į ki­tą trans­por­to sto­te­lę grįž­ti na­mo. Nė kar­to ne­pa­si­tai­kė, kad Pau­lius bū­tų nu­kly­dęs ar pa­vė­la­vęs at­ves­ti gru­pę į rei­kia­mą vie­tą.

Vi­si drau­gai, bi­čiu­liai, ko­le­gos yra ke­lia­vę su Po­vi­lu po įžy­mias Ru­si­jos vie­tas, po se­nuo­sius mies­tus Len­ki­jo­je, bu­vu­sio­je Prū­si­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je. To­se ke­lio­nė­se jis pa­si­reiš­kė kaip iš­pru­sęs gi­das – vi­sa­da at­kreip­da­vo gru­pės dė­me­sį į ar­chi­tek­tū­ros še­dev­rus, ves­da­vo į mu­zie­jus, ku­rie ne­bū­da­vo įtrauk­ti į vie­ti­nių gi­dų pro­gra­mas. Tos ke­lio­nės dar pra­plė­tė jo pa­žįs­ta­mų ra­tą: vie­ną kar­tą va­žia­vu­sių­jų su juo į ki­tą ke­lio­nę ra­gin­ti jau ne­rei­kė­da­vo. Toks jis jau bu­vo. Nors ir sun­kiai sirg­da­mas, dar va­žia­vo į ke­lio­nę su gru­pe į Len­ki­ją.

Ma­tyt, dėl pa­sto­vaus bū­do Pau­lius vi­są gy­ve­ni­mą iš­lai­kė net ir sa­vo vai­kiš­kus po­mė­gius. Kaip ir vai­kys­tė­je, te­be­my­lė­jo gam­tą, gė­les, gy­vū­nus. Vai­kys­tė­je sa­vo na­mų ve­ran­dą ge­gu­žės mė­ne­sį iš­puoš­da­vo: pa­sta­ty­da­vo Ma­ri­jos pa­veiks­lą, pa­merk­da­vo lau­ko gė­lių puokš­čių. Prie šio na­mi­nio al­to­rė­lio va­ka­rais suau­gę kai­my­nai atei­da­vo gie­do­ti li­ta­ni­jos, ku­rią ves­da­vo du skar­džia­bal­siai Si­da­ra­vi­čiai – tė­vas Ka­zi­mie­ras ir sū­nus. O puokš­čių kom­po­na­vi­mas ar ren­gi­nio sce­nos pa­puo­ši­mas gė­lė­mis vi­są lai­ką bu­vo jo mėgs­ta­mas už­siė­mi­mas. Tą jis da­ry­da­vo su įkvė­pi­mu, ne­re­tai iš vi­sai at­si­tik­ti­nių au­ga­lų ar ke­lių neiš­vaiz­džių žie­de­lių su­kur­da­mas įspū­din­giau­sią puokš­tę.

Pau­lius bu­vo sa­vas tarp Vil­niaus gė­li­nin­kų, su jais bend­rau­da­vo, va­ži­nė­da­vo į už­sie­ny­je vyks­tan­čias gė­lių pa­ro­das. Ke­lio­nė­se nie­kad neuž­mirš­da­vo žmo­nėms pa­ro­dy­ti pa­ke­liui esan­čių ar­chi­tek­tū­ros še­dev­rų, pa­pa­sa­ko­ti apie juos ar nu­ves­ti į ko­kią pa­ro­dą. Jis pa­ts ir­gi au­gi­no daug gė­lių, joms skir­da­mas dau­giau dė­me­sio ne­gu dar­žo­vėms, nors ir šių tu­rė­jo įvai­riau­sių. Šis po­mė­gis ir iš­vi­lio­jo Pau­lių iš Vil­niaus se­na­mies­čio į to­lo­kai esan­čius so­dus, kur jis ir gy­ve­no tarp sa­vo gė­lių, ki­tų au­ga­lų ir gy­vu­liu­kų – šu­nų ir ka­čių, nors ir be mies­tie­tiš­kų pa­to­gu­mų. Pas jį mie­lai lan­ky­da­vo­mės mes, jo drau­gai, džiaug­da­mie­si nau­jai su­kur­tu bu­vu­sio dil­gė­lė­mis ap­leis­to so­do gro­žiu. Nors ir to­lo­ka nuo mies­to, jis neap­lei­do nei kon­cer­tų, nei pa­ro­dų lan­ky­mo. Pau­lius vi­sur su­spė­da­vo.

Per grei­tai at­bė­go Pau­lius į sa­vo gy­ve­ni­mo fi­ni­šą... Bėg­da­mas per gy­ve­ni­mą, jis pa­li­ko daug gra­žių dar­bų, drau­gų, ku­rių jau nie­kad ne­be­pak­vies į dar vie­ną ke­lio­nę, ne­be­nu­džiu­gins at­vi­ra šyp­se­na ir nors ma­žy­te, bet to­kia mie­la gė­lių puokš­te­le... Man tai la­bai di­de­lė ne­tek­tis, nes Pau­lius man bu­vo lyg ir ant­ra­sis bro­lis, o da­bar aš ne­be­tu­riu jų nė vie­no.

Ge­nu­tė JA­CĖ­NAI­TĖ,

dai­li­nin­kė ke­­ra­­mi­­kė

Nuot­rau­kos iš kny­gos „Gro­žio ir gė­rio ke­liu“

Po­vi­las Si­da­ra­vi­čius 1951 me­tais.

Po­vi­las Si­da­ra­vi­čius bu­vo aist­rin­gas ke­liau­to­jas, pa­ts or­ga­ni­zuo­da­vo ke­lio­nes drau­gams, bi­čiu­liams, stu­den­tams.

Ke­ra­mi­kė Ge­no­vai­tė Ja­cė­nai­tė 2016 me­tų bir­že­lio 9 die­ną Vil­niu­je, sa­vo bu­te.

Vy­tau­to Kir­ku­čio nuo­tr.