Naujausios
Lumbelių Šilerio pėdsakais
Vasarį laišką iš LR ambasados Gruzijoje parašė administratorė Justina Tylaitė. Ji domėjosi mūsų kraštiečiu, knygnešiu ir poetu Ignacu Bitaičiu, mirusiu tremtyje Tbilisyje. Paieškų tikslas buvo surasti knygnešio amžinojo poilsio vietą ir pagerbti jo atminimą.
Atsakydama į laišką, prisiliečiau prie jauno lietuvio patrioto gyvenimo – gan trumpo, bet prasmingo.
Genė JUODYTĖ
Vaikystė nebuvo bajoriška
Gimė Ignacas Bitaitis 1875 m. (kiti šaltiniai nurodo 1876-uosius) rugpjūčio 26 d. Lumbelių kaime. Tėvai buvo neturtingi bajorai, turėję 2 hektarus žemės. Todėl ir Ignaco vaikystė nebuvo bajoriška. Jos vasaros prabėgo piemenaujant, žiemomis lankė Joniškėlio pradžios mokyklą. Mokslams berniukas buvo gabus. Tėvai brandino slaptą svajonę – išleisti sūnų į kunigus. Ypač to troško pamaldi motina.
Ji Ignacą regėjo tik su kunigo sutana. 1888-aisiais Bitaičiai išnuomavo žemę ir persikėlė gyventi į Rygą. Susiradę darbą fabrike, buvo laimingi – turėjo iš ko sūnų mokyti. Mokėsi Ignacas Rygos progimnazijoje. Per penkis metus baigė 6 klases. Kai tėvams prasitarė, kad kunigu nebūsiąs, mokslai pasibaigė. Palikę miesto gyvenimą, apie 1893-uosius visi trys Bitaičiai sugrįžo į Lumbelius.
Tapo Bielinio pagalbininku
Gimtinėje mokytas jaunuolis susirado raštininko vietą. Laisvu nuo darbo laiku daraktoriavo – mokė sodiečių vaikus. Susipažinęs su knygnešiu Jurgiu Bieliniu, tapo jo pagalbininku. Pradžioje Linkuvos apylinkėse kartu su Jonu Žąsinu iš Mūrdvario išplatindavo Bielinio bei jo bendražygių pargabentą draudžiamą spaudą. Vėliau ir pats ne kartą nukakdavo į Prūsus.
Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje: „Ūkininke“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Varpe“. Pasirašinėjo Bitinėlio, Kaltunio slapyvardžiais. 1894 m. „Varpo“ laikraščio septintajame numeryje pasirodė eilėraštis „Lietuva dar nepražuvo“. Po eilėraščiu nurodyta, kad jį parašė Ignacas Bitaitis 1 dienoje gegužio 1893 m. Lumbeliuose. Iš eilėraščio eilučių veržte veržėsi patriotizmo sklidini žodžiai:
„Kol krūtinėj širdis kruta
Lietuvą mylėsim –
Už ją drąsiai liesim kraują
Ir galvas padėsim.“
Rankraštis pasiekė Martyną Jankų
1896-ųjų vasarą Ignaco namuose apsilankė Jurgis Bielinis ir jo naujai atrastas pasvališkis knygnešys Petras Šėmbelis. Vyrai iš širdies pasikalbėjo. Sužinojęs kad Šėmbelis keliauja į Prūsiją, Bitaitis įdavė savo rankraštį ir pinigų jam išspausdinti. Bielinis vyrams patarė rankraštį paslėpti po kepurės pamušalu – bus saugiau. Šėmbelis laimingai pasiekė Bitėnus ir čia gyvenusiam spaustuvininkui Martynui Jankui perdavė Bitaičio siuntinuką. Jame buvo eiliuota apysaka „Laukinis kvietkelis“. Po dviejų metų apysaka nedidelės apimties knygele išvydo dienos šviesą. Knygelės autorius pasislėpė po Kaltunio slapyvardžiu.
Kudirka pagailėjo pagyrų
„Laukinio kvietkelio“ siužetas – paprastas, bet visais laikais aktualus, nes jame paliesta meilės tema.
Kūrinio centre – dviejų jaunuolių: ūkininkaitės Onos ir samdinio Jurgio nelaiminga meilės istorija.
Vincas Kudirka 1898 metų „Varpo“ laikraštyje recenzavo naująją knygą. Deja, jis pagailėjo knygelės autoriui gerų žodžių. Jo nuomone, Kaltunis „davė darbelį taip nenunokusį iš vidaus, taip silpnai atliktą iš viršaus, kad, kalbant apie jį, kritika negali ateit nė į galvą“.
Kiek šilčiau atsiliepta apie „Prierašą prie apysakos“ pabaigos. Anot V. Kudirkos „Tarytum tai ne Kaltunio darbas. Čia autorius suima savo temą, supranta ją, jaučia ir pataiko išdabintais žodžiais išreikšti tai skaitytojui. [...] Man rodosi, kad „Prierašą“ K. rašė šįmet, o ne „treji metai atgal“. Jeigu taip būtų, tai apgailėtina, dėl ko nepertaisė visos poemos. O jeigu ir prierašas rašytas sykiu su poema, tai patarčiau, kad K. mestų epišką poeziją, o laikytųsi grynos lyrikos“.
Nebuvo lemta Bitaičiui išleisti daugiau nei epiškos, nei lyriškos poezijos. Ši vienintelė knygelė, nors ir nelabai reikšminga meniniu požiūriu, tą tamsią spaudos laikų gadynę buvo lyg šauksmas, kad lietuvių kalba – gyva.
Sodžiuje vadino Kaltuniu
Skyrėsi Ignacas iš kitų lumbeliečių. Buvo kitoks savo mintimis, savo vidumi, ir, žinoma, išore, kurioje lyg veidrodyje atsispindėjo maištaujanti siela. Nešiojo ilgus plaukus, kas nebuvo priimta to meto kaimo vaikinams. "Šileris", – pagalvojo Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, pirmąkart pamačiusi Bitaitį vieną šventadienį Joniškėlio bažnyčios šventoriuje. Ir dar atkreipė dėmesį į nepažįstamo jaunuolio apykaklę.
Čia retai kas ją nešiojo. O paskui nutarė „kad šis keistuolis, tokius ilgus plaukus sau augindamas, ir dar rudus, tikrai apie Šilerį šį tą turėjo žinoti...“ Neapsiriko. Ignacas buvo apsiskaitęs.
Mokslo beveik neragavę lumbeliečiai apie Šilerį tikriausiai nebuvo girdėję, todėl su juo Bitaičio nelygino. Tačiau dėl jo plaukų, kurie šiose apylinkėse kaltūnais buvo vadinami, Bitaitį Kaltuniu praminė. Matyt, patiko Ignacui pravardė, nes ją literatūriniu slapyvardžiu pasirinko.
Įskundė vaitas Pliūra
Ir ne tik dėl ilgų plaukų nemėgo sodiečiai Ignaco. Pyko ant jo, kad buvo bedievis ir „ėjo“ prieš valdžią – slapta jų vaikus mokė, draudžiamas knygas platino. Vaitą Pliūrą Ignacas užrūstino, kai atsisakė vesti jo seserį Liudoviką. Pykčio didelio būta, nes dar ir Pasvalio policijai įskundė.
1898 m. Bitaičių namuose apsilankęs "uriadninkas" rado rankraščių ir 63 knygas, tarp kurių buvo ir V. Kudirkos, Maironio raštų. Ignacas buvo suimtas. Jam taikytas kardomasis areštas Panevėžio kalėjime. Nuolatinė mūro drėgmė, šaltis palaužė nestiprią jaunuolio sveikatą. Susirgo džiova. Po devynių mėnesių kalėjimo caro paliepimu buvo dviems metams ištremtas į Kaukazą.
Deja, tremtyje pragyveno tik metus. 1900-aisiais mirė Tbilisyje. Kalnuota Gruzijos žemė priglaudė Šiaurės Lietuvos lygumų sūnų.
Knygnešio gimtinę primena ąžuolas
Gimtojo krašto žmonės Ignaco Bitaičio atminimą pagerbė 1991 – aisiais. Į ąžuolą, stovėjusį išnykusiame Lumbelių kaime ir ženklinusį Bitaičių sodybos vietą, buvo įkelta koplytėlė su knygnešio bendravardžio šventojo Ignaco Lojolos atvaizdu.
Rugpjūty aplankiusi Lumbelius, grožėjausi čia plytėjusiais javų laukais ir jų platybėse pasimetusiais ąžuolais. Sustoję pavieniui ar vienas arčiau kito, jie priminė kažkada čia buvusius gyvenimus.
Deja, istorinio medžio, tebesaugančio Bitaičio atminimą, rasti nesisekė. Ir kai, praradusi viltį, pasukau namų link, įvyko tai, ko mažiausiai tikėjausi. Pakely sutikau gretimo Titonių kaimo senbuvę, buvusią bibliotekininkę Pranutę Čirvinskienę. Ji papasakojo, kad, dirbdama bibliotekoje, su vietos vaikais dažnai ateidavo į buvusią Bitaičių sodybos vietą. Vaikai mėgdavo klausytis jos pasakojimų apie čia prieš daugelį metų gyvenusį Lumbelių poetą ir knygnešį, apie jo nuveiktus darbus.
Prieš porą metų atėjusi prie koplytėlės bibliotekininkė jos neberado. Tokia šių dienų realybė.
Atsisveikinau su Lumbeliais laiminga, nes suradau Bitaičių ąžuolą. Tyliai pastovėjau galingo medžio pavėsyje, šventai tikėdama, kad tiems, kuriems šiandien priklauso šie derlingi laukai, nekils ranka sunaikinti ne tik to vienintelio medžio, saugančio Bitaičio atminimą, bet ir visų kitų, kurie išliko gyvu paminklu buvusiam kaimui ir čia gyvenusiems žmonėms.
Janinos VANSAUSKIENĖS nuotr.
ATMINIMAS: Šis ąžuolas išnykusiame Lumbelių kaime – vienintelis ženklas, kad čia buvo knygnešio Ingnaco Bitaičio gimtinė.
PRAEITIS: Buvusi Titonių kaimo bibliotekininkė Pranutė Čirvinskienė praeityje ateidavo su mokiniais prie ąžuolo su koplytėle, pasakodavo vaikams apie Lumbelių knygnešį ir poetą Ignacą Bitaitį.
Nuotr. iš J.Paukštelio bibliotekos kraštotyros archyvo
KOPLYTĖLĖ: Koplytėlės, skirtos krašto šviesuolio Ignaco Bitaičio atminimui, jo gimtinėje pasigesta prieš porą metų.
LUMBELIŲ ŠILERIS: Dėl savo vešlių plaukų ir išskirtinės išvaizdos Ignacas Bitaitis skyrėsi iš to meto kaimo jaunimo, todėl jį išvydusi Gabrielė Petkevičaitė–Bitė pavadino Šileriu.