Naujausios
Iš debesų: politinio kalinio A. Kostkaus-Kostkevičiaus tapybinis dienoraštis
Pasitraukė iš okupantų kariuomenės
A. Kostkus-Kostkevičius gimė 1912 metais gegužės 1 dieną Kaune, Žaliakalnyje, gausioje vežiko Kazio Kostkevičiaus ir jo žmonos Jadvygos Paulauskaitės šeimoje. Kaune jis ir užaugo.
Nuo mažų dienų buvo fiziškai stiprus, užsiėmė sportu, žaidė futbolą, ledo ritulį. Mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, kur jau tuomet buvo pastebėti išskirtiniai jo gabumai dailei ir muzikai.
1935– 38 metais mokėsi Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykloje. Ją baigęs tapo Nepriklausomos Lietuvos karo pilotu, įgijo leitenanto laipsnį. Sovietų Sąjungai perorganizavus Lietuvos kariuomenę, pateko į 29-ąjį korpusą.
Sovietams okupavus Lietuvą, tautinė eskadrilė buvo įjungta į sovietų armiją. 1941 metų birželio 23 dieną A. Kostkus-Kostkevičius nepakluso sovietų įsakymui skristi į Gomelį ir pasitraukė iš okupantų kariuomenės. Gyveno Ukmergėje, Klaipėdoje. Dirbo buhalteriu avalynės fabrike ir kitus darbus.
Vėliau slapstėsi Kelmės rajone. Dirbo Padubysio malūne. Kadangi dėl grėsmės būti suimtam negalėjo ilgiau užsibūti vienoje vietoje, persikėlė į Kelmę, kur taip pat dirbo buhalteriu malūne.
1950 metais, birželio 23 -iąją savo tuometinėje darbovietėje – Kelmės malūne – saugumiečių užtiktas ir suimtas A. Kostkus-Kostkevičius buvo išvežtas į Vilnių tardymui ir nubaustas 25 metams laisvės atėmimo pataisos darbų lageryje už Tėvynės išdavimą.
Lageris pažadino kūrybines galias
Vorkutos lageriuose A. Kostkus -Kostkevičius iš pradžių dirbo šachtoje. Kalėdamas Vorkutlage atrado savo menišką prigimtį ir pradėjo tapyti. Piešė kalinių portretus, gėles. O 1951 metais balandį gavo jau lengvesnes VI-os kategorijos staliaus ir dailidės pareigas. Ėmė vis daugiau piešti, tapyti. Sesuo dailėtyrininkė Irena Kostkevičiūtė periodiškai siųsdavo dailės priemones.
Kūryba lageryje A. Kostkui-Kostkevičiui buvo pabėgimas į kitą, geresnę, teisingesnę tikrovę, laikina skaudžios realybės užmarštis, galimybė išgyventi.
Išstumtas į gyvenimo paribį kūrybine veikla jis apibrėždavo sąveikos su aplinka ribas, kuriose gebėjo išsaugoti tautinę ir žmogiškąją tapatybę. Tokiu būdu lageris Vorkutoje, užuot sugniuždęs, tapo jam stimulu, paskatinusiu kūrybines galias, padėjusias atsiriboti nuo nužmoginančių išorės sąlygų.
Kūryba padėjo atsiriboti nuo siaubo
Į gyvenimo paribį išstumtam A. Kostkui-Kostkevičiui atsiriboti nuo supančio siaubo labiausiai padėjo kūryba. Iš pradžių tapė ant „aktiruotų“ marškinių bei paklodžių. Aktiruotais buvo vadinami pagal aktą nurašyti daiktai. Šiurpiausia, jog, tarytum nusidėvėję daiktai, Vorkutlage būdavo nurašomi ir mirusių kalinių kūnai. Kol mirusysis nebūdavo nurašytas pagal aktą, nebuvo galima išvežti jo palaidoti. Jei apskritai tai galima vadinti laidojimu. Buvo tiesiog sušalusių lavonų išvežimas ir užkasimas. Prieš nurašant mirusįjį, jis dar būdavo „patikrinamas“ dūriu į krūtinę, ar tikrai nebegyvas.
Tokiose sąlygose užgimė pirmieji A. Kostkaus-Kostkevičiaus kūriniai – sesers dailėtyrininkės Irenos Kostkevičiūtės (1927-2007) atsiųstų atviručių ir reprodukcijų kopijos, kalinių, lagerio prižiūrėtojų ir jų šeimos narių pagal nuotraukas piešti portretai.
Pervestas iš šachtininko į staliaus-dailidės pareigas, kūrė meniškus dirbinius sudėtingomis technikomis. „Kartą padariau prie lovos inkrustuotą spintelę, dirbau ilgai ir kruopščiai. Buvau gerai įvertintas ir net gavau pagyrimą,“– prisiminimuose pasakoja A. Kostkus-Kostkevičius, pamėgtą inkrustavimo techniką panaudojęs ir lageryje gamintose dovanose Lietuvoje likusiems savo vaikams.
Tapybos neapleido ir Lietuvoje
1956-aisiais, grįžęs iš Vorkutos, A. Kostkus-Kostkevičius gyveno gimtajame Kaune. Kaip buvęs politinis kalinys sunkiai gaudavo darbą, jautė, kad dalis žmonių jo vengia.
Daugiau bendravo su menininkais, kultūrininkais. Ypatingą reikšmę jo gyvenime suvaidino bičiulis Aloyzas Stasiulevičius, vertinęs dailininko talentą ir skatinęs grįžti prie kūrybos, kurią dėl sudėtingų aplinkybių buvo kiek apleidęs. Visgi bičiulio paskatintas nuo 1980-ųjų A. Kostkus-Kostkevičius grįžo prie tapybos. Tapė aviacijos, Lietuvos istorijos, religijos, tremties, lagerio temomis. 1991–92 metais nutapė kūrinių ciklą sausio 13-osios tema.
Paskutiniais gyvenimo metais, prarasdamas regėjimą, anūkės sumaišytais dažais tapė muzikinių įspūdžių padiktuotas abstrakčias kompozicijas, 1995 metais eksponuotas menotyrininkės Zitos Žemaitytės kuruotoje parodoje „Neregio elegija“ Archyvo galerijoje.
Svarbiausia Varkutlago tema
Visgi bene svarbiausia A. Kostkaus-Kostkevičiaus kūryboje yra autobiografinė tapyba Vorkutlago tema. Šios skaudžios temos kūrinių išeities taškas – paties išgyventi autentiški prisiminimai.
Tačiau pagrindinis kūrinių personažas visgi ne jis pats, o parklupdyta bevardė tremtinių minia. Nekaltai nuteistieji, išsekinti katorgiško darbo ir bado. Melsvame sniege boluoja sargybos bokšteliai. Kur tik akį mesi – bokšteliai.
Kai siautėdavo pūga, žmonės darban eidavo virvės įsikibę, kad nepaklystų. Į pirtį vesdavo trijų šimtų žmonių minią. Nuogų. Prausdavosi po penkiasdešimt. Tuo metu kiti išsiprausę laukdavo keturiasdešimties laipsnių šaltyje. Grįždavo jau ne visi...
Šachtos, anglies kasyklos – visur pavojus, siaubas, mirtis. Tokia buvo tremtinių kasdienybė.
Kalėjo čia ir kriminaliniai nusikaltėliai, kurie leido sau viską. Viename iš paveikslų A. Kostkus pavaizdavo „kriminalistus“, lošiančius kortomis. „Pralošęs sėbras privalėjo bėgti iš lagerio arba nužudyti virėją,“– yra pasakojęs autorius. Sukrečia 29-tos kasyklos vaizdas Vorkutoje – didžiuliai niūrūs pastatai, šalia kurių stovi keli lietuviški kryžiai, slapta naktį pastatyti tremtinių saviesiems atminti.
Gausi A. Kostkaus kūryba (nutapyta daugiau kaip 600 paveikslų) liudija daug gyvenime patyrusio ir išgyvenusio žmogaus tvirtą ir nepalaužiamą dvasią ir subtilų meninį pajautimą. Jo nutapyti Vorkutlago siužetai – įtaigi istorijos pamoka, kurią šiandien ypač pravartu pasikartoti.
Parodos partneriai: Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Kauno regioninis valstybės archyvas, Kauno IX forto muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos aviacijos muziejus, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.
Parodos kuratorės: Janina Savickienė ir Vilma Kilinskienė
