Naujausios
Literatė ir vertėja Aušra LUKŠAITĖ-LAPINSKIENĖ:
„Žmogus negali būti sotus vien duona ir žaidimais“
- Ką Jums reiškia kūryba? Kasdienybės paraštės? Kiek Jūsų gyvenimo kūryba yra užvaldžiusi?
- Kūryba man – būdas sustabdyti tam tikrą kasdienybės akimirką, momentą. Tai tarsi fotografija, tik vaizdus kuriame žodžiais. Tai būdas prisijaukinti baimes, susigrąžinti tai, kas prarasta, pasikalbėti su tais, kurių nebėra, tai ir būdas pasišaipyti iš savo netobulumo, silpnybių. Tai bandymas sulaikyti nuotaiką, išgyvenimą, įspūdį.
Prie tekstų nesėdžiu ilgai: kai galvoje užgimsta mintis, ji natūraliai išsivynioja į tekstą tarsi siūlų kamuolys. Visa kita – jau tik detalės, nedidelės korektūros. Eilėraščius mėgstu trumpus – kaip japonų haiku, kai keliais žodžiais sukuriamas ir vaizdas, ir prasmė.
Nemėgstu skaityti savo tekstų. Atrodo, parašei, atsiskyrei su tuo, kas glūdėjo tavyje, ir tegul skaito tie, kam įdomu. Pati su malonumu skaitau kitų tekstus, ne savo. Be to, per drąsu būtų vadinti save kūrėja, labiau tiktų literatė. Ir savo tekstų nevadinu nei poezija, nei proza. Tiesiog tekstai. Marginaliniai įrašai, užrašai gyvenimo paraštėse.
- Esate literatūros žmogus. Literatūros, kuri šiuo metu stumiama į gyvenimo paraštes. Neliūdna?
- Kad literatūra ir ne tik literatūra, apskritai kultūra, stumiama į paraštes, pastebiu senokai. Žinoma, tai liūdina. Vien tik informacinės technologijos, taip dabar aukštinama technikos raida žmogaus asmenybės neaugina. Ją augina būtent kultūra: literatūra, teatras, muzika ir kiti menai. Jeigu vaiką nuo mažumės neįkyriai pratinsi prie knygos, literatūros, dailės ir pan., jis ir suaugęs jaus poreikį. Jeigu vaikas nuo lopšio augs tik priešais televizorių ar kompiuterį, nepaleisdamas iš rankų mobilaus telefono, knyga vargu ar kada jį sudomins.
Dirbdama gimnazijoje pastebiu, jog skaitančių vaikų mažėja. O liūdniausia, kad atsiranda net tokių, kurie baigia vidurinę mokyklą ir išlaiko valstybinį lietuvių kalbos egzaminą taip ir neperskaitę nė vieno privalomo literatūros kūrinio (o ką jau kalbėti apie neprivalomus).
Vis dėlto nemanau, jog artimiausioje ateityje literatūra dings. Žmogus negali būti sotus vien duona ir žaidimais, jam reikalingas ir dvasinis ,,maistas“. O geresnio už prasmingą knygą, turiningą spektaklį, gerą dailės parodą ir pan. kol kas nematau.
Nemenkinu ir nenuvertinu technikos pažangos, tačiau orientuodamiesi tik į tai, nususinsime save, suzombėsime. Literatūra formuoja žmogaus asmenybę, jo vertybines nuostatas, o su asmenybe visada įdomiau bendrauti negu su neturinčiu savo nuomonės, moralinio stuburo žmogumi.
- Pažįstame Jus ir kaip vertėją. Verčiate pažintinę bei mokomąją literatūrą iš anglų kalbos. Gal jau po ranka ir grožinės literatūros knyga, kurią ketinate išversti?
- Vertimai natūraliai atsirado iš noro tobulinti savo užsienio kalbos gebėjimus. Nesu profesionali vertėja, nesu baigusi jokių specialių vertimo mokslų. Tačiau imtis šios srities paskatino ir vienos leidyklos direktorė, pasiguodusi, jog su gerai užsienio kalbą mokančiais vertėjais kartais turi problemų, nes jie prastai moka gimtąją kalbą. Yra tekę redaguoti tokių vertimų, jog, atrodo, paprasčiau būtų išversti iš naujo.
Kadangi esu baigusi ne tik anglų, bet ir lietuvių kalbos studijas, verčiant tai labai padeda. O grožinės kūrybos vertimas – labai subtilus dalykas, imtis jo nedrąsu, baisu sugadinti tekstą. Turiu du autorius, kuriuos labai norėčiau versti, kuriuos esu bandžiusi versti, bet kol kas tai juodraščiai, bandymai. Tai Amerikos poetai Carlas Sandbergas ir Mary TallMountain. Lietuvos skaitytojams jie dar mažai žinomi. C. Sandbergo eilėraščių yra išvertęs A. Patiomkinas, o štai indėnų kraujo turinčios poetės ir rašytojos Mary TallMountain kūrybos lietuviškai skaityti kol kas neteko.
Klausinėjo Vytautas KIRKUTIS
Aušra LUKŠAITĖ–LAPINSKIENĖ
Nesu nei rašytoja, nei poetė. Esu literatūros žmogus, Joniškio rajono Žagarės gimnazijoje dėstau lietuvių ir anglų kalbas. Gyvenu Joniškyje, esu ,,Audruvės“ literatų klubo narė, Šiaulių universiteto Tęstinių studijų instituto stažuotoja.
Su literatūra susiduriu kasdien, skaitydama pati, analizuodama ją su mokiniais gimnazijoje. To, kas kai kada atsiranda, nevadinu kūryba. Tai tiesiog tekstai, ilgesni ar trumpesni.
Dienų nuotrupos, nuotaikų pabiros, išmarginančios kasdienybės paraštes. Tai marginaliniai tekstai. Kažkam jie patinka, kažką erzina, kai kas juose atpažįsta save. Kai kada išdrįstu jų pasiūlyti spaudai.
Nuotrupos
x x x
Vaikystės brastos
žolėm užžėlė
nebėr, kam jų pramint–
į svetimas erdves,
į praeities dienas
visi patylomis išėjo.
x x x
Sparnu palytėk,
rūku suvystyk
mano liūdesio dieną,
kad nerimas augti
nustotų.
x x x
Viržynų kvapą
į kasas mama įpynė,
kad senuosius namus
prisiminčiau.
x x x
Užsivėrė dangūs,
o pragaro vartų
niekas neatrakino,
kur keliaut –
nežinau.
x x x
Per gelstančias viršūnes,
per rudenio lietų
prasimuša kitų pasaulių aidas –
jau laikas...
x x x
Nuaidi, ataidi, praaidi
trumpų dienų didieji
šimtamyliai žingsniai.
ir rudenys, ir vasaros, ir žiemos,
ir net pavasariai išsibaigia –
taip laikina, taip laikina.
Impresijos
***
Visi seniai nuėjo,
o tu likai stovėti kryžkelėj,
Jonelis pasakos,
trečiasis vargo brolis,
kuriuo keliu pasukti –
nežinai,
nenori turtų neregėtų,
nereikia karalystės,
o susitikti su mirtim
taip pat, manai, ne laikas.
Bet rinktis reikia.
***
Pažiūrėkim
į vakarą,
purpuru
virtusį,
pažiūrėkim
tylėdami
duris užrakinę,
užrakinę žodžius,
mintis nekantriąsias
pailsėti išsiuntę.
***
Kitam krante pakabinau baimę –
lyg išaugtą vaikystės suknelę –
ji sugrįžti nedrįs,
o ir mes ten niekada
nekeliausim.
***
Neguosk, neramink
ir nenuodyk daugiau švelnumu –
man patinka šis rudenio
geliantis skausmas,
man patinka iliuziniai
spalio sapnai.
***
Neskubėkim dar –
sėskim seno namo palangėje,
apsigobę jazmino kvapu,
nekalbėkim, tiktai paklausykim –
vėjai pasakos savo istorijas,
debesų ežerai lauks vardų,
delčios lopšy kuždėt ims naktis,
niekada ir niekam nežadėta.
***
Kai obuolmušių aidas
į malūno sparnus įsisuka,
kai E(e)glės neviltis
spygliais susmaigsto tylą,
nuščiūva vėjai
pakrantės ajeruos –
imi suprast žodžius,
be garso pasakytus.
Laiko pieva
Būna dienų lyg tyčia, kuomet netikėtai, nelauktai imi žmogus ir iškrenti iš įprasto kasdienybės konteksto. Planavusi, lėkusi, veikusi staiga patenki vos ne į vakuukumą, kuriame beveik nelieka veiksmo. Pasijunti lyg keliautum iš taško A į tašką B: traukinys sustoja vienoje iš daugelio stočių, išlipi tik trumpam, o šis ima ir nuvažiuoja. Niekas neįspėja jokiu verbaliniu ženklu, net ūktelėjimu. Iš nuostabos ir netikėtumo pati prarandi gebėjimą verbalizuoti savo pojūčius, o tai filologei sunkiai suvokiamas ir, tiesą sakant, pavojingas posūkis.
Štai būtent tokiu posūkiu vieną gražią, jau į vasaros brandą žengiančią dieną tampa liga. Patenki į ligoninę, virš kurios durų šviečia labai jau įtartinas šūkis: ,,Jūsų antrieji namai“. (O juk kiek metų girdėjau sakant, jog ,,mokykla – antrieji namai“, bet, matyt, keičiantis laikams, keičiasi ir namų lokalizacija). Ir tuose antruosiuose namuose dienos ima jau ne traukiniu dundėti tolyn, bet kapsėti natrio chlorido lašeliais – bespalviais, beskoniais ir kažkokiais ciniškai abejingais.
Taip monotoniškai varvant dienelėms imi prarasti ryšį su moderniąja civilizacija: jokio Interneto, jokių laiškų, iš palatų dingę ir antikvariniai radijo taškai, primindavę apie tai, jog už šių sienų egzistuoja kitas – sustyguotas ir kalendoriun suklijuotas – pasaulis. Galėtum pagalvoji, jog miegi ir sapnuoji, o virtualioji sapno (ne)realybė nudangina į praeitį. Tampi lunatiku, anot E. Muncho, klajojančiu stogais mėnesienoje. Esi erdvėje, kur savo kailiu patiri reliatyvumo teorijos egzistavimą, kur gali išmesti kalendorių, nes pirmadienis niekuo nesiskiria nuo antradienio, o šis – nuo sekmadienio. Bet kokios datos tampa panašios į magišką Luo Shu skaičių kvadratą, nepavaldų jokiom išorinėm aplinkybėm ir paslaptingą tarsi gydytojos mina per vizitaciją. Iš pradžių šis transcendentinis lėtumas ir monotonija erzina, vėliau ima raminti. Galiausiai išlaisvina. Diena praeina vešlia laiko pieva, nepalikusi brydės. Dar viena... Ir dar...
Arogantiškų ir pretenzingų žaliuzių ašmenys supjausto ramų, net kiek nuobodoką peizažą su žaluma purslojančiu kaštonu. Štai tik jo vaizdo atplaišos ir teprimena, jog už lango – vasara, gyvybinga, kintanti, apimta kvaitulingo vešėjimo aistros. Tik šįkart tai vasara, kurią stebi pro langą. Spalvas, kvapus, vėjo kuriamus opusus suvokti padeda kažkoks mistinis šeštasis pojūtis, atsiradęs brendant per tą laiko pievą. Ir galų gale supranti, kad ir šioje brydžių nepažymėtoje pievoje esi. Esi dabar, šį mirksnį, kuomet, pasak V. Kukulo, ,,tampa neaprėpiamu žodžiu vienu metu ir giluma, ir aukštis“.
Idealus gyvenimas pagal gyvenimo trenerius
Kaskart apsilankiusi knygyne negaliu atsistebėti: knygų, skirtų mus išmokyti laimingo, sėkmingo, turtingo, etc. gyvenimo, pasiūla taiko į megakosminius mastelius. Galbūt jų leidimui įtakos turi įvairių tyrimų duomenys, rodantys, jog lietuviai yra vieni iš nelaimingiausių, labiausiai nusivylę, suicidiškų nuotaikų apsėsti žemės gyventojai. Vaikai nelaimingi mokyklose, dirbantys suaugusieji kančios iškreiptais veidais laukia paskutinio laikrodžio rodyklės judesio, pranešančio, jog kančioms (bent iki ryto) padaroma pertrauka, nedirbantys nelaimingi todėl, kad nedirba. Nepripažinti genijai nelaimingi todėl, kad yra nepripažinti, o šlovės sulaukusiems atrodo, jog jos spinduliai pernelyg blankūs ir menkaverčiai. Gali naiviai pagalvoti, jog tokių knygų leidėjai taikosi tapti mesijais, degančiais troškimu išvesti nelaimingą tautą iš nelaimingos egzistencijos į šviesios ir laimingos ateities būtį. Į šviesią ateitį, kuri kažkada jau buvo pažadėta, tačiau paklydo kažkur tarp būtojo ir būsimojo laiko, esamuoju taip ir netapusi.
Kaip susikrauti turtą nedirbant it senovės negrui Brazilijos plantacijose? Kaip gauti darbą, kur galėtum pajusti savirealizacijos katarsį, nesavanaudišką kolegų paramą, o atlyginimas prilygtų satisfakcijos aktui? Kaip prisivilioti vyrą, kuris turėtų Brado Pito veidą, Žano Klodo van Damo raumenis, Gitano Nausėdos protą ir Bilo Geitso sąskaitą? Kaip užmegzti ir/ar išlaikyti santykius, pagrįstus principu: ,,Aš ir tu – mes abu vieno kraujo“, o ne ,,Aš bendrauju tik su naudingais žmonėmis“? Ko tik nežada, ko tik nesiūlo šios burtų knygos... Nuo žemiškų gėrybių iki dangiško gyvenimo kažkur tarp šiapus ir anapus. Gali pamanyti, jog laimingas žmogus gali būti tik tuomet, kai bus solidžios įstaigos vadovas (-ė), vilkės tik Givenchy ar Lagerfieldo kostiumėlius, gyvens prabangiame bute, kybančiame tarp žemės ir dangaus, vasaros viloje Madeiroje ar Kanaruose, jachtą švartuos Prancūzijos Rivjeroje, į darbą važinės eksliuzyviniais Aston Martin arba Buggatti modeliais. Tokiam žmogui net nekils dilema apie turėjimo ir buvimo svorius bei persvaras, kadangi pats turėjimas ir bus tapęs buvimo sinonimu, o buvimo vertė bus tiesiog proporcinga turėjimo vertei. Jokių dilemų. Jokių kazusų. Jūratės Baranovos teiginys ,,Jei esi negabus jokiai autentikai – slysi buvimo paviršiumi ir rinksies lėkštoką turėjimą“ tokiam žmogui prilygs nesuvokiamam žodžių kratiniui kokia nors zulusų kalba. Kaip šitokį verbalinį miražą materializuoti, instrukcijos pateiktos jau minėtose stebuklingų receptų knygose.
Kad šios pelenės pasakos taptų ne knygine fikcija, o visais įmanomais ir neįmanomais pojūčiais išgyvenama realybe, reikia labai nedaug – nusipirkti šių knygelių ir kantriai darbuotis: mintyse kurti ,,filmus“, kurių pagrindinis režisierius, scenaristas ir aktorius esi pats. Nesvarbu, kad neturi Klinto Istvudo ar Andriejaus Tarkovskio talento. Oskaro nieks ir neduos. O ir nereikia. Tepasilaiko sau. Ką reiškia visokie oskarai, palmės ir gaubliai prieš laimingą svajonių gyvenimą. Tai kas, kad tuose patarimuose ieškoti logikos – tas pats, kas eiti į mišką grybų ar žibuoklių sausio mėnesį. Tai kas, kad norų su kiekvienu širdies tvinksniu daugėja. Smulkintis neverta, jei jau laimė – tai didelė, jei sėkmė – tai tik amžina. Juk įmanoma viskas. Kad ,,filmų“ vaizdai materializuotųsi, dar klijuok įvairius idealaus gyvenimo vaizdelius į sąsiuvinį. Vartyk šį sąsiuvinį ryte ir prieš miegą, kartok troškimų mantras žiūrėdama į save veidrodyje ir be jo.
You are welcomed! Vieną dieną pašto dėžutėje randi ne įprastą dienraštį, o kapšą auksinių pinigų, kurį tau paaukoja kažkoks geraširdis filantropas spaidermenas, arba nelauktai netikėtai tetulė iš Niujorko, apie kurios egzistavimą ir nesapnavai, iškeliauja pro atvertus Šv. Petro vartus ir palieka svajonių vilą ant vandenyno kranto. Arba susapnuoji būsimo egzamino klausimą ir sapne net išmoksti atsakymą, pagaliau gauni diplomą, nors iki šiol triskart prašeisi akademinių atostogų ir dukart nusikėlei baigiamojo darbo gynimą. Arba... Vizijas galima tęsti iki begalybės, nekreipiant dėmesio, jog aplinkiniai įtartinai kuždasi ir staiga nuryja žodžio skiemenį vos tau įėjus į kambarį. Turi išlikti atkakli ir nesulaikoma kaip krizės laikotarpio kainų kilimas. Šalta, bet įtaigi tarsi puodus ir keptuves siūlanti reklamos agentė. Nepasiduodanti kaip tiesą ir tik savo tiesą dantimis bei nagais ginanti biurokratė. Tavo kuriamo gyvenimo vizijos neturi temdyti jokia abejonių ar skepsio šmėkla. Idealus gyvenimas yra idealus – ir taškas. Jo privalai trokšti viso visa širdimi, visu protu ir visa siela. Jokių ,,bet“... Ir jokių ,,gal“... Jei perskaitei ir vis tik nepakankamai įtikėjai, kreipkis efektyvesnio įtikinimo į visagalį-visažinį internetą. Ten pasiūlys gyvenimo trenerio paslaugas (o jie visi milijonieriai ir nenuostabu, juk tavo gyvenimo treniravimas – labai atsakingas ir sudėtingas procesas, kurio metu iš lūzerio turi sukurti sėkmės žmogų, tad ir kaina – keli tūkstantukai vieningos Europos valiuta – ,,labai prieinama"). Tad gyvenimo treneris padės idealiai ištreniruoti idealų gyvenimą.
Įdomu, kas tas genijus, kartą, griežtai ir visiems laikams suformulavęs idealaus gyvenimo definiciją? Vieną keliems milijardams. Fernando Pessoa teigė, jog mes turime du gyvenimus; ,,Tikrąjį, tą, susikurtą vaikystėj, kuriame ir suaugę drįstam statyti svajonių pilis, ir netikrą, kurį leidžiam kartu su kitais, praktišką ir naudingą, tą, kuris pasibaigia, paguldęs mus į karstą“. Gerieji burtininkai- raganiai-magai siūlosi ištreniruoti juos abu. Tiksliau, čia nei dviskaita, nei kokia kita įvairovė nereikalinga. Viskas virsta vieniu. Nedalomu ir nekvestionuojamu.
Nė velnio netikiu, jog galima idealiai nukopijuoti idealų gyvenimą ir dar idealiai jį nugyventi. Nepaisant visos technologinės pažangos, dar nesukurtas toks daugiafunkcis Canon‘as. Galiu atkartoti japoniškos dainos žodžius, nesuvokdama nė vieno jų prasmės, galiu įsiminti kelius, kuriais niekada nekeliausiu, galiu mintinai ,,išmokti liūdesį“ ir ,,mažų dienų mažus džiaugsmus“, bet gyvenimo – niekada. Jis neįžvelgiamas tarsi rūke ištirpęs horizontas, nepastovus tarsi moters, klajojančios ,,klimakso periodo parku“, nuotaika ir neidealiai neidealus. Todėl viliojantis tarsi nesuvokiamas kosmogoninis mitas, kurį pats rašai kasdien. Tokį neidealų, netelpantį į jokius standartus, net ir tuos – labiausiai į tuos, – kuriuos diktuoja gyvenimo treneriai ir jų siūlomos patarimų knygos.