Naujausios
Aš gimiau ir augau Šiauliuose. Etnine prasme esu žiemgalė. Po kelerių metų, praleistų Kaune ir Vilniuje, grįžau į Šiaulius. Gimtasis miestas turėtų būti suaugęs su manimi nuo gimimo. Tačiau nuo mažų dienų kaip obuolius rinkau mamos ir tėvelio, tetų ir dėdžių prisiminimus apie prieškarį. Mane supo nuolatiniai giminių pasakojimai apie du Šiaurės Lietuvos miestelius – Linkuvą ir Lygumus. Apie virusį gyvenimą tarp miestelėnų ir atvykstančių į miestus iš aplinkinių kaimų ir / ar viensėdijų. Apie gamybinius procesus, apie ūkinius – ekonominius žmonių santykius, apie kultūrines veiklas, apie pasilinksminimus bendruomeninių susibūrimų bei religinių švenčių metu. Tie artimųjų prisiminimai supančiojo mane ilgesiu praėjusiems gyvenimams ir įdiegė supratimą apie išskirtinį Šiaurės Lietuvos gyventojų identitetą... apie buvusius namus adresu – Miško g. 2, Linkuva…
Aš dažnai mąstau:
Jie ilgėjosi buvusios artimo meilės ir tarpusavio santarvės laiko...
Buvusio laiko iki griūties...
Buvusio laiko, iki meto, kai diena tapo tamsesnė už juodžiausią naktį...
Eliezer Girsh (Eli‘as Giršas) gimė 1960 metais Kaune. Jo senelis Šaul (Saulas, Saulius) prieš karą gyveno Linkuvoje, Dariaus ir Girėno gatvėje, name Nr.5. Turėjo verslą – buvo javų pirklys. Į mūsų kraštą įžengus vokiečiams jis iš Linkuvos buvo išvežtas į Buhenvaldo koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Po karo grįžo į Lietuvą.
Eliezer‘o tėvelis Shimon (Simas) vokiečių okupacijos metais iš Linkuvos buvo perkeltas į Šiaulių getą, iš kurio spėjo pabėgti prieš jį uždarant. Gyvenant Kaune ir gimus sūnui Simas davė jam brolio, sušaudyto prie Šiaulių aerouosto, vardą – Eliezer (Eli‘as). Simo mama ir sesė buvo sušaudytos Atkočiūnų miškelyje, nutolusiame per du kilometrus nuo Linkuvos.
Baigęs vidurinę mokyklą Kaune ir sulaukęs 18-os metų Eli‘as Giršas su tėvais išvyko į Izraelį. Tris metus tarnavo kariuomenėje. Po karinės prievolės įstojo į Jaruzalės universitetą. Parašė daktaro darbą vaisingumo tema. Tęsė studijas ir mokslinius tyrimus Weitzmano institute. Ilgus metus Eli‘as dirbo Hadasso Medicinos Centre klinikiniu embriologu. Dešimt metų vadovavo IVF laboratorijai Aškelono ligoninėje. Praėjusiais metais Kembridžo Universitetas išleido Eliazer Girsh vadovėlį. Šiuo metu medicinos mokslų daktaras verčiasi privačia praktika.
Gyvenime Eli‘as Giršas nuėjo turiningą gydytojo, mokslininko kelią. Tačiau mintimis dažnai jis klaidžioja po Linkuvą... Į Linkuvą jis buvo atvežęs savo du sūnus, kurie taip pat save laiko litvakais.
1914-ais metais mano tėvui, Alfonsui Gaigalui, buvo dveji. Jo mama, Marija Kleivytė – Gaigalienė mirė, gimdydama aštuntą vaiką. Prieš dvi savaites nuo plaučių uždegimo buvo miręs tėvas, Kazimieras Gaigalas. Dar po kelių mėnesių persišaldę mirė du broliukai. Vyriausiam broliui Stanislovui buvo tik šešiolika... Giminėms padedant dirbamas žemės laukas buvo išnuomotas Linkuvos žydų šeimai, kuri našlaičių žemėje augino agurkus. ( Šiandien – tai gimnazijos stadiono teritorija).
Buvo laikas, kai visi sutardavo – bendruomenės žinojo vienos kitų papročius. Tuo pagrindu organizavo ir visuomeninę veiklą mieste. Plėtėsi gamybiniai procesai, formavosi ūkiniai – ekonominiai žmonių santykiai, kultūrinės veiklos, pasilinksminimai, bendruomeniniai susibūrimai bei skirtingų konfesijų religinės šventės. Kaimynas kaimynui tiesė pagalbos ranką. Kaimynas kaimynui padėjo...
Tačiau atėjo naikintojų – XX amžiaus svieto perėjūnų metas...
Namai liko tušti...
Ten gyvenusieji, pabėgo, jei spėjo...
Jei nespėjo, buvo pagauti ir išvežti... arba sunaikinti...
Kiek to Šiaurės Lietuvos identiteto yra išlikę šiandien?
Prieš keletą metų mano artimi bičiuliai Marija ir Josifas Buršteinai pakvietė vykti į Holokausto sukakčių paminėjimus Šiauliuose, Kužiuose. Gausus būrys išeivių iš Lietuvos su vaikaičiais suvažiavo iš skirtingų pasaulio kraštų.
Gausiame susirinkusiųjų būryje atsirado vienas, kuris atkakliai ieškojo „...ko nors iš Linkuvos...“ Tai buvo dr. Eliezer Girsh (Eli‘as Giršas). Josifas pristatė mane, kaip Linkuvos istorijos žadintoją, su trečios kartos išeiviu iš Linkuvos. Nuo to momento mes ir neleidžiame nugrimzti užmarštin savo šeimų palikuonių gyvenimų, suaugusių su Šiaurės Lietuva.
Aš branginu tą draugystę. Mus sieja laiškai, sveikinimai ir skirtingų konfesijų švenčių paminėjimai.
Balandžio mėnesį Eli‘as, norėdamas kartu prisiminti Holokausto atminties dieną, atsiuntė savo senelio Šaul Girš‘o (1898–1965) atsiminimus. Aš dalinuosi jais su „Šiaulių krašto“ skaitytojais.
Skaitykite "Miestelis Linkuva"
