Linijos jėga atskleidžia didžiąją žmogaus dramą

Min­dau­go LU­KO­ŠAI­ČIO nuo­tr.
„Kai vaiz­duo­tė spe­cia­liai iš­la­vin­ta, kaž­ką sa­vy­je taip pa­ma­tai, kad net iš­gąs­di­na“, – apie kū­ry­bą sa­ko Min­dau­gas Lu­ko­šai­tis.
Šiauliečiui menininkui Mindaugui Lukošaičiui piešinys – neišsemiamas. Dailininko piešinių ciklai „Rezistencija“, „Žydai. Mano istorija“, „Ruanda“, „Pilėnai“, „Talvisota. Žiemos karas“ kelia skaudžius klausimus, verčia išgyventi didžiąją žmogaus dramą, patirti žiaurumą, gailestingumą ir šventumo žybsnį.

„Palieki su tam tikru atminties randu – gal dirbtinai išgramdytu, bet jis įsispaudžia labai stipriai“, – sako M. Lukošaitis.

Linija – kaip raštas

– Jūsų tėvas Vitalijus Lukošaitis buvo skulptorius, jūs irgi baigėte Vilniaus dailės akademijoje skulptūrą. Pasirinkimas nulemtas genų?

– Skulptūrą rinkausi ne dėl to, kad tėvas buvo skulptorius, o dėl to, kad Vilniaus dailės akademijoje skulptūros katedra yra labai stipri, universaliai ruošia, moko kritiškai mąstyti, platus idėjų spektras. Kokios būdavo peržiūros, gyvos diskusijos!

Prisimenu, kaip iš Danijos atvyko garsus kuratorius ir buvo labai nustebęs, kad Dailės akademijos skulptūros katedroje vyksta tokie dalykai.

Iš tėvo, tikiu, paveldėjau sugebėjimą piešti. Tėvas buvo labai geras piešėjas, yra likę daug jo piešinių. Ir šiandien su nuostaba žiūriu, kaip meistriškai valdė liniją. Buvo labai gabus žmogus.

– Ar tiesa, kad skulptoriai ir yra geriausi piešėjai?

– Galbūt, kai su forma dirbi, atsiranda daugiau erdvinio modeliavimo, tai stipriau ir piešinį paveikia. Gal labiau svarbu, kaip norime kažką papasakoti ir kokias priemones renkamės. Savaime kažkoks gabumas dar nereiškia, kad jį išnaudosi.

– Kodėl savo pasakojimams pasirinkote būtent piešinius?

– Jau įvaldytas, įprastas dalykas, paranki pasakojimo priemonė. Kai įvaldai, gerai jautiesi, įsijauti, įjungi vaizduotę.

Piešdamas aiškiau mąstau. Piešimo procesas yra būsena, kurioje atsiranda istorijos, kuriami vaizdiniai.

Bet kuriuos istorinius dalykus, kuriuos išgirstame, pamatome kaip dokumentinį faktą, vėliau labai smarkiai perkūrinėjame. Ir taip smarkiai, kad kartais tarp realaus buvusio ir to, ką įsivaizduojame, atsiranda labai didžiuliai skirtumai.

Mes bet kokius reginius, situacijas perdirbame, sukuriame, atgaminame. Todėl visą laiką akcentuoju, kad jaunimo lavinimas visada turėtų būti jų vaizduotės lavinimas plačiąja prasme. Kad kuo daugiau ir įvairiau pamatytų, nes paskui labai lengva manipuliuoti skurdesnę vaizduote turinčiaisiais.

Man piešinys yra ir mano paties vaizduotės lavinimo laukas.

– Tam spalvų nebereikia?

– Nebereikia. Man piešinys yra linija, jo nespalvinu, pačioje linijoje yra daug magijos. Galėčiau valandų valandas pasakoti apie linijos jėgą, ji kaip raštas ir dar daugiau.

Žmogaus drama ir Dievo gailestingumas

– Jūsų didieji piešinių ciklai lyginami su filmais. Kas suteikia šį įspūdį?

– Jie – šimtaserijiniai, mano apibrėžtas formatas. Serijinių piešinių atradimas ir įdomumas man – kaip kinomatografijoje Kulešovo efektas – kai du sugretinti kadrai pradeda vienas kitą veikti.

Pavyzdžiui, piešiniai (miškas, pamiškė) atrodo atsainūs. O kai jie dėliojami, tie iš pirmo žvilgsnio atsainūs dalykai įgauna visai kitą skambesį ir krūvį. Yra kinematografijos: skirtingai sudėliojus piešinių sekas, sukuriamos vis kitos įtampos. Gali sudėlioti taip, kad tam tikrą įtampą sumažintumei iki minimumo ir gali sudėlioti taip, kad gautumei maksimalią ekspozicijos įtampą.

Yra buvę, kad palikau piešinius ir sakiau patiems išsieksponuoti, galvojau, vis tiek bus gerai. Pasirodo, ne, nebuvo to skambesio, surišimo – žmogus kažkaip ne taip sudėjo.

Bet nereikėtų apsigauti, čia – ne komiksas. Komiksas kitaip pasakojamas, yra fabula. Čia yra vienas paveikslas iš daug vaizdinių. Man svarbiau įtampa ir emocija.

Kartais stebėdavau, kaip žmonės to paveikiami. Labai skirtingos reakcijos, skirtingai išsirenka piešinį, kuris labiausiai sudomina, sujaudina. Svarbi komunikacija, kuri vyksta tarp žiūrovo ir piešinių. Juk piešiniai patys sau nieko nereiškia, su žiūrovu atsiranda pokalbis.

– Renkatės skaudžias temas?

– Jos yra kritiškos. Prie jų prieinu, nes pats mąstau, kas atsitinka, keliu klausimus, bandau įsivaizduoti, akis ištempęs žiūriu į nieką, į tamsą. Tada pradedu piešti, situacijas galvoti.

Tose situacijose ieškau ir savęs – kas esu, kokios vertybinės „sprandžinos“ – o kaip pasielgčiau? O kaip kitas, kaip kaimynas elgtųsi?

Juk daugiau ar mažiau visi tų įtampų turime: o jei staiga kažkas atsitiks? Lyg pasiruošimas, savęs pripratinimas prie kažkokios idėjos, prie tam tikro idėjų rinkinio, jeigu bus X diena, ką darysi, kaip elgsies, ką vaikams sakysi? Ar imsiesi iniciatyvos, ar atsitrauksi? Gyvenimas modeliuojamas.

Kritiniai, žiaurūs istorijos momentai turi ir žmogiškumo, šventumo žybsnį. Mes esame taip surėdyti, be galo kankinamės gyvendami pliurzėje, norime aštrumo, gyvenimo skambesio. Ir visur ieškome, kas yra žmogus, kas su juo atsitinka. Paieška baisumo ir tuo pačiu šventumo.

Čia – gyvenimo slėpinys, negali suvokti.

– Ar įmanoma, išgyvenant vaizdinius, rasti atsakymą, kas lemia žmonių pasirinkimus kritinėse situacijose?

– Bijau apie tai galvoti. Yra kažkoks momentas, net nežinai, kad turi šitą sugebėjimą, kala kažkokia jėga į žmogų ir jis elgiasi įspūdingai, nors atrodė paprastas, pagal biografiją lyg neturėjo tokios jėgos, o kažkurioje situacijoje atsiskleidė.

Kitas – priešingai, reiškiasi, reiškiasi, o kai kritinis momentas – nieko nėra.

Didžioji žmogaus drama. Kartais galvoju, duok Dieve, nugyventi gyvenimą nepapuolus į tas kritines situacijas. Dėl to į istoriją aš atsargiai žiūriu, man nepriimtinas rėksmingas kapstymas, mėtymas į kairę, į dešinę, tas buvo toks, tas anoks.

Dar man buvo atradimas, kad į istoriją reikia žiūrėti su labai dideliu gailestingumu. Didžioji tema – Dievo gailestingumas, bet tas gailestingumas reiškia ne pasigailėjimą ar atmestinumą, bet tai, kad į kai kurias situacijas turi ateiti su labai dideliu rezervu gailestingumo. Su pykčiu nepraeisi niuansuodamas – su gailestingumu gali įveikti žymiai didesnes tyrinėjimo, aiškinimosi distancijas.

Tokios mano tyrinėjimo išvados.

– Kalbate apie vaizduotės svarbą. Įvykių liudininkai, žiūrėdami į jūsų piešinius, vertina, kad istorija yra labai realiai atspindėta. Vaizduotė, sujungta su žiniomis, daro stebuklus?

– Ne pats realistiškumas nulėmė, bet kiek pats žiūrovas, matydamas siužetą, situaciją, staiga panyra į savo paties jauseną. Keista, paradoksali situacija. Pats piešinys yra tik kaip pirminis katalizatorius, bet žmogus turi didelį savo patirčių bagažą. Vaizduotė, poveikis – labiau žiūrovo nuopelnas.

Esu matęs, kai žmogui nei šilta, nei šalta, ant ausų vaikščiok, niekas su juo nevyksta. Jei gerą knygą sugebėjome perskaityti ir sušukti, kad tai yra labai gera knyga, pusė nuopelno tenka skaitytojui, kad jis turi jėgą žvelgti, matyti, gilintis ir jausti.

– Ar skirtingai į jūsų piešinius reaguoja Lietuvos ir užsienio žiūrovas?

– Piešinys yra universali kalba, nereikia vertėjo. Mano vietinė vaizdinių kalba užsienyje gal įneša egzotikos, siužetai stipriau gal veikia. Yra vaizdo mentalitetas.

Svetur žymiai drąsiau džiaugiasi kūriniais, menu, betarpiškiau priima. Lietuvoje santūriau reaguoja, ne taip laisvai mėgaujasi.

Tarsi išgyventi pasakojimai

– Kūrėte ekspoziciją Venclauskių namams, koks tai darbas?

– Tai – piešinių ciklo „Žydai. Mano istorija“ eksponavimas. Šiaulių „Aušros“ muziejus yra įsigijęs šimto piešinių ciklą. Pusė jo yra eksponuojama Valstybės pažinimo centre, kitą dalį nuspręsta eksponuoti nuolatinėje ekspozicijoje.

Paišiau ant sienų tarsi foninius piešinius. Labai įdomus sukeitimas įvyko: patys piešiniai yra kopijos, o foninis piešinys – tikras, gyvas, ranka pieštas. Piešiniai, aukštos kokybės kopijos, pasakoja fragmentais to laikotarpio istoriją.

Patalpa turi savo istoriją – autentiška, „pakrauta“, ji yra po laiptais, kur slėpdavo žydų vaikus.

Žinome Venclauskių šeimos istoriją, jie yra Pasaulio tautų teisuoliai, išgelbėjo daug žydų, tema yra artima ir svarbi.

Amžinatilsį G. Venclauskaitę pažinojau asmeniškai, girdėjau istorijas, stebėjau ją iš arti, nuo vaikystės iš kaimo veždavau pieną, sviestą, man ji įdėdavo šokolado, pasišnekėdavome.

– Koks impulsas paskatino imtis Holokausto temos?

– Nuolatinis atsikartojimas ir neaiškumas – puse lūpų kažkas. Apylinkės, pamiškės su duobėmis, sušaudytais žmonėmis – jos yra, visa Lietuva duobėmis nusėta. Tai nepraeina ir nepraeis.

Temos iš tiesų sunkiai nusipaišo, nes be galo realistiškai išgyveni, kartais net painiojiesi, ar jau matei, ar žinai. Kai vaizduotė specialiai išlavinta, kažką savyje taip pamatai, kad net išgąsdina. Kaip išgyvenęs, palieki su tam tikru atminties randu – gal dirbtinai išgramdytu, bet jis įsispaudžia labai stipriai. Kai paleidi vaizduotę, kai ji sportiškai gera, paskui tik stabdyk, nes ji nebesustoja.

Galbūt dėl to ir tie pasakojimai paskui tampa tokie įtaigūs, kaip patirti.

Atrodo, vienas piešinukas, o labai išsekina.

– Pilėnai – dar viena drama, bet jau nutolusi laike?

– Buvo kaip kontrolinis pasitikrinimas, kaip tyrimas – labai tolima tema. Visiškai nebeveikia – tai jau kaip legenda. Tam tikras atstumas ir tu nebepajėgi jo adekvačiai priimti, jis jau per didelis, jau daug kas kitaip. Piešinys jau ypatingai išplauna, kaip sapną nuneša.

Ko nepasakyčiau apie Ruandos genocido istoriją. Mane gal labiausiai sužeidė, nes visas pasaulis 1993-iaisiais tylėjo. Mane sukrėtė, atsimenu, kai paišiau, net iki fiziologinio blogumo būdavo, tiesiog pykino.

– Jūsų šeimos istorija pažymėta tremtimi, tai turėjo įtakos „Rezistencija“ ciklui?

– Tėvas gimęs prie Tiksio, ten tik samanėlės augo. Tas kažkiek lėmė, visada būdavo, kodėl, už ką? Kaip nuoskauda ir laisvės troškimas.

Temos ėmiausi kaip laikmečio aktualijos, tada buvo toks laikas – stojimas į Europos Sąjungą, NATO. Man buvo įtampa – pro vienus vartus išėjom, pro kitus įeiname. Tuo laiku, kai piešiau, rezistencijos tema buvo nelabai kam įdomi, ji dabar išpopuliarėjo.

– Menininko nuojauta?

– Ko gero, taip, gal mąstymo būdas kitoks, grįstas stebėjimu. Visą laiką mokykloje buvau mokomas įsižiūrėti, stebėti, nepaskubėti. Nėra stebuklingų galių, mistiniais dalykais nelabai tikiu, čia kiti klodai.

Skaitmenėjimo amžiaus išgyvenimai

– „Mindaugo Lukošaičio piešiniai eksponuojami greta Pablo Pikaso darbų“ – taip 2011 metais pranešta apie viename garsiausių pasaulio šiuolaikinės dailės muziejų „Louisiana Museum of Modern Art“ eksponuotą piešinių ciklą „Rezistencija“. Kaip jūsų kūryba atsirado šalia Pablo Pikaso?

– Lėmė vieno kuratoriaus drąsa, aistra, jis susižavėjo mano piešiniais, patiko ir čiupo.

Buvo toks nuotykis. Louisiana muziejus turi pačių pačiausių menininkų darbų kolekciją. Ten eksponuoti H. Matisse piešiniai, A. Giacometti „Einantis žmogus“ ekspozicijoje šalia buvo. Pats nežinojau, muziejus nepranešė, kad labai daug laiko buvo eksponuojami mano kūriniai ir pakartotinai – kaip nuolatiniai.

– Kūryboje dabar – laukimas ar produktyvus laikas?

– Mano kryptis nepasikeitusi, tik kitas ritmas veikia – išgyvenu kūrybinę krizę, ateina permąstymai, būdingi kiekvienam žmogui. Gyvenimas irgi kūryba – kaip kuri, kaip dėlioji, kokius prioritetus nusistatinėji.

Laikas krizinis, bet nesusijęs su kovidu, tai – gyvenimiško ciklo momentai, kai pajauti, kad savo sugebėjimų dar esi neišskleidęs, norėtųsi kažką pabandyti kitaip.

Baigiau grafikos magistro studijas Šiaulių universitete (dabar jau Vilniaus universiteto Šiaulių akademija). Diplominis darbas – ant aliuminio lakšto išėsdinti piešiniai. Visai kita medžiaga, buvo atradimų.

Piešinys man yra neišsemiamas, bet užsiliūliavimas visada gresia. Dabar ne tiek kuriu, kiek peržiūriu ankstesnę kūrybą, pamatau, kaip, kas kinta, kokie minusai, pliusai.

Kita problema, kurią išgyvenu – skaitmenėjimo amžius. Gal vienas procentas žmonių pamato „gyvą“ piešinį, dar iš jų neaišku, kiek supranta, kaip reikia žiūrėti į tą piešinį, kaip skanauti.

Paradoksas – pieši piešinį tam, kad jis būtų gyvai žiūrimas, bet pažiūrėti tiek daug gyvai neišeina, nėra prieinamas. Materiali piešinio būsena labai turtinga, turinti savyje jėgos. Išneši į skaitmeną ir piešinys nusilpsta.

– Bet savo darbų nemažai skelbiate feisbuke?

– Ir kartais gailiuosi, kad taip darau. Suprantu, kad negaliu nerodyti, bet galbūt ne taip pateikiama? Pats socialinių tinklų formatas ne vaizdui skirtas, o „kimarinimui“. Socialinio tinklo vidinė struktūra yra priešinga menui ir dailei.

– Rezistencijai dedikuotą parodą „Ilgo rudens žygis“ esate surengęs ir neįprastoje erdvėje – sodyboje Kurtuvėnuose?

– Buvau padaręs trumpą ekspoziciją – tik nufotografavimui. Tarsi realios parodos kaip ir nebelabai reikia, gali susimuliuoti. Jei moku su 3D programa dirbti, galiu sukurti situacijas, kurios neegzistuoja, o išgyveni kaip tikrovę.

Žmonės nebejuda. Prisiminkime, kaip buvo vaikystėje – kiemai aidėdavo, sniego gniūžtės, karai. Dabar tuščia. Tuščia ne dėl kovido – apskritai. Sulindo į telefonus, ištraukti į gyvą bendravimą, ko gero, būtų naujas iššūkis.

– Su kolegomis buvote sukūrę Antruosius Valdovų rūmus, dabar jie nukeliavo į Narvaišiuose, Plungės rajone, esančias Meno kūrinių kapines. Kokią žinią ten skleidžia Antrieji Valdovų rūmai?

– Jie jau primiršti stovėjo Kurtuvėnuose. Kai projektą įgyvendinome, jis buvo aktualus, vyko Valdovų rūmų statybos. Šio projekto mintis būtų, kad didelius dalykus galima daryti ir tokiame mažame paviljone. Mes ir paskelbėme, kad pirmieji Valdovų rūmai yra tie, kur neišliko, antrieji šitie, o tretieji – Vilniuje stovintys. Buvo tokia socialinė institucinė kritika.

Dabar rūmai jau Narvaišiuose, kur skulptorius Juozas Laivys turi Meno kūrinių kapinyną, esu ir savo piešinių ten palaidojęs. Yra tokių – lyg neblogi, bet neišbaigti, o išmesti į konteinerį gaila. Ten labai gera vieta.

Valdovų rūmai irgi tam tikra prasme baigę savo egzistenciją, aktualumą. Kapinių sargas, skulptorius, sakė, kad galima visada ekshumuoti ir vėl prikelti. Valdovų rūmai pereina į kitokį gyvavimo etapą, bus galima aplankyti, sužinoti istoriją. Pasirodė tikslinga, kad jie visą laiką bus meniniame veiksme, nestovės, kaip garažas, turės kultūrinį kontekstą.

– Jums svarbu kūryboje reaguoti į aktualijas?

– Aš esu labai įsitraukęs į aktualijas ir save kartais tramdau. Stebiu, kas vyksta, pasaulyje įtampos labai didelės, per kurią vietą įtrūks, neaišku. Kartais tarp tų aktualijų nebepastebi subtilių, gražių dalykų. Reikalinga socialinių tinklų dieta, tai sekina mano vaizduotę, ji suprimityvėja. Žiūrėjau savo piešinius, jie šiek tiek kinta. Naršymas daro žalą – pagalvoju, kaip vaikai, kaip jie auga? Vaizduotės nususinimas.

– Kodėl grįžote iš Vilniaus į Šiaulius?

– Buvau ir anksčiau grįžęs, o paskui – jau po mamos mirties. Žmona kaip tik laukėsi, o man dirbti visur gerai.

Gal aš jautresnis: tempas, stresas, aplinkos spaudimas siekti kažkokio nesuprantamos gerovės manęs niekur nevedė, tik kėlė papildomas įtampas.

Man Šiaulių tempas, tankis, gamta, mastelis, vietų pasiekiamumas – viskas tinka. Gali būti ir kiti miestai miesteliai, bet labai nemėgstu didmiesčių, kaip kad teko būti San Paule. Kažkas baisaus. Jeigu yra pragaras, tai įsivaizduoju megapolį, kur visi grūdasi, malasi.

Yra žmonių, kurie išjungia pojūčių sistemas, o aš negaliu, aš labai stebiu, analizuoju, nepraeisiu pro situaciją nematydamas. Mano receptoriai per daug jautrūs didmiesčiui.